Kristaus ir žmogaus samprata antroposofijoje

2003-03-28
Jürgen Tibusek
Antroposofija – visas žmogaus gyvenimo sritis aprėpianti pasaulėžiūra. Tačiau išsamus jos pristatymas nėra šio straipsnio tikslas. Apsistosime tik prie to, kas svarbu krikščioniui, būtent ką antroposofija kalba apie Kristų. Greičiausia galimybė susidurti su antroposofija yra Valdorfo pedagogika. Todėl šiame straipsnyje ir kalbėsime pirmiausiai apie Kristaus sampratą bei žmogaus įvaizdį, grindžiantį Valdorfo pedagogiką.

Iš antroposofijos istorijos
Daktaras Rudolfas Steineris (1861 – 1925) 1902 metais buvo išrinktas prezidentu Vokietijos teosofų draugijos, kurią dėl atsiradusių įvairių nesutarimų 1912 metais paliko. Išėjęs įkūrė antroposofų draugiją, kurios vaidmuo visų pirma pasireiškė žemės ūkyje (biologinė-dinaminė žemdirbystė), pedagogikoje (Valdorfas), kultūroje (euritmija) bei farmacijoje (Veleda).

Antroposofų mokymas
Mokymo ištakos
Visų pirma tai Akašos kronika, anot kai kurių okultinių grupių bei įvairių induizmo srovių, nematomame pasaulyje saugoma "amžinoji išmintis". Tai tikrasis R. Steinerio apreiškimo šaltinis.
"Nes tikrasis Raštas yra tik tas, kuris perskaitomas dvasių pasaulyje".1
Anot Steinerio jo mokymą dar veikė senoji Artimųjų Rytų išmintis bei Vakarų ikikrikščioniški ir ankstyvosios krikščionybės laikų misterijų kultai.

Kristaus samprata
Steineris apie Jėzų Kristų pateikia tikrai stebėtinų dalykų. Jis teigia, kad Jėzus gimė ne vienas, o kad panašiu laiku dvi tėvų poros, abi besivadinančios vienodai – Marija ir Juozapu, susilaukė kūdikėlių Jėzų:
"Mes žinome, kad tais laikais, apie kuriuos kalbama, Palestinoje gimė ne vienas kūdikėlis Jėzus, o du. Vienas iš Dovydo giminės, Saliamono linijos. Šis iš esmės ir yra tas kūdikėlis Jėzus, apie kurį pasakojama Evangelijoje pagal Matą. Taigi savotiškas prieštaravimas Mato ir Luko Evangelijų pradžiose ir atsiranda būtent dėl to, kad Mato Evangelijos autorius pateikia duomenis tik apie vieną kūdikėlį Jėzų, gimusį iš Dovydo giminės, Saliamono linijos. Po to, ne visiškai tuo pat metu, gimė kitas kūdikėlis Jėzus – irgi iš Dovydo giminės, bet tik iš Natano linijos ... Okultiniai tyrinėjimai parodo, kad individualybė, kuri buvo Saliamono linijos berniuke, yra ne kieno kito, kaip paties Zaratustros".2
Antrasis, Natano linijos Jėzus, turėjo savotišką Adomo individualybę. Tai reiškia, kad jis dar niekuomet iki tol nebuvo inkarnavęs. Sulaukęs dvylikos metų, Saliamono linijos Jėzus mirė, ir jo zaratustriškoji individualybė perėjo į Natano linijos Jėzų. Taip pat mirė ir po vieną iš abiejų berniukų tėvų, likusieji du susituokė. Sulaukusį maždaug trisdešimties metų Natano linijos Jėzų vėl paliko Zaratustros individualybė ir dabar jame nugrimzdo Kristaus asmuo.
Golgota tapo posūkiu pasaulio istorijoje, nes suvienydamas savo kraują su žeme, Jėzus sukūrė galimybę materijai patekti į aukštesnę sferą.
"Tekantis kraujas iš Išganytojo žaizdų nebuvo vien fizinis veiksmas, – jį lydėjo ir dvasinis. Šis dvasinis veiksmas reiškia, kad krikšto metu priimta Šventoji Dvasia susivienijo su žeme, pats Kristus įsiskverbė į žemės šerdį. Ir tuo metu žemė buvo pakeista. ... Pažvelgus iš kokios tolimos žvaigždės, būtų buvę galima pamatyti, kad visa žemės išvaizda įvykių Golgotoje metu pasikeitė. Saulės logas susiliejo su žeme, sudarė sandorą su ja, tapo žemės dvasia".3
Teosofijoje saulės logas suprantamas kaip beasmenei aukščiausiajai dievybei pavaldus mūsų planetos kūrėjas.
Tokią R. Steinerio Kristaus sampratą dar ryškiau nuspalvina Gerhardo Wehro mintys:
"Kas susipažinęs su STEINERIO antroposofija, tas žino, koks svarbus RUDOLFUI STEINERIUI žmonijos istorijoje veikiantis ‚Kristaus impulsas'. Krikščioniškasis elementas antroposofijoje nėra vien atskira dalis greta kitų dalių; antroposofijoje jis reprezentuoja slaptą viso STEINERIO dvasinio mokymo minčių esmę, ir būtent visiškai nepriklausomai nuo tradicinės Bažnyčios sampratos apie Kristaus auką".4
Pats R. Steineris sako:
"Antroposofija yra visame kame siekis Kristumi persmelkti pasaulį ... Visą mokslą turime persmelkti Kristumi; visa tai, ko išmokstame bendrystėje su Kristumi, privalome įdiegti į visą mūsų žinojimą, visą pažinimą, į visą mūsų gyvenimą. Tik per tai Golgotos misterija išvis taps tikrai vaisinga; tik žmogaus jėgomis, tik žmogaus pastangomis, tik per žmogaus meilę kitiems žmonėms ... Mes per save bylojame apie Kristų".5

Steinerio žmogaus samprata
Steineris kalba apie keturlypį žmogų. Antroposofas Johannesas Kierschas tai paaiškina šitaip:
"Be fizinio kūno, dar yra gyvybinių procesų, augimo ir dauginimosi nešėjas gyvybės, arba eterinis kūnas, dvasinio gyvenimo nešėjas – jausminis arba astralinis kūnas ir individualus kiekvieno asmens centras – žmogaus Aš. Šį suskirstymą lengviau įsivaizduoti, kai jį palyginame su gamta: fizinis yra mineralų pasaulis, eterinis – augalų, jutiminį sielos gyvenimą regime gyvūnų pasaulyje, o individualumą turi tik žmogus. Šios keturios dalys, tarpusavyje sąveikaudamos, pagrindžia ypatingą žmogaus prigimtį".6
Pradėjus žmogui fizinį gyvenimą, taigi gimus, kitos trys dalys glūdi jame tarsi kokie embrionai ir vis gimsta paeiliui kas septyneri metai. Apie fizinį kūną Steineris štai ką sako:
"Vaikui vystytis reikiama linkme padeda ne moralizavimai ir ne protingi pamokymai, o tai, ką suaugusieji vaiko aplinkoje jam matant veikia. Pamokymai vaizdinių pavidalu viekia ne fizinį, bet eterinį kūną, o šis ir taip iki septintųjų metų yra apgaubtas saugančia "eterinės gimdos" sienele lygiai taip, kaip fizinis kūnas iki savo gimimo yra saugomas motinos gimdos sienelių".7
Septintaisiais vaiko gyvenimo metais palengva pradeda formuotis vaizdinis suvokimas:
"Jis gyvena nujaučiamame, sapnuojamame, palengva prašvintančiame vaizdinių suvokime, kuris yra viduryje tarp dar miegančio ikimokyklinuko suvokimo ir nubudusios suaugusiojo sąmonės. Mąstyti, jausti ir norėti dar vidujai tarpusavyje susiję. Visgi jutimas ima viršų. Mąstymas dar tėra tik mąstantis jutimas. Kur šių vaiko pasikeitimų priežastys? Rudolfas Steineris paaiškina taip: vitalinis formavimasis fiziniame kūne pasiekia tam tikrą išsivystymo laipsnį išaugus antriesiems dantims. Jėgų organizmas, kuris skatina šią veiklą ir kuris sąmoningai negali būti suvokiamas – Steineris jį vadina gyvenimo kūnu, arba vaizdinių jėgų kūnu – atsilaisvina kitoms užduotims, vykdomoms ne kūniškoje, bet dvasinėje sferoje".8
Aiškindamas eterinio kūno vystymąsi, Steineris akcentuoja:
"Stipriausius impulsus eterinis kūnas gauna per tuos pojūčius bei supratimą, per kuriuos žmogus pajaučia ir išgyvena savo nuostatą dėl amžinųjų pasaulio dalykų, tai yra per religinius išgyvenimus. Žmogaus valia, o drauge ir charakteris, niekuomet nesivystys sveikai, jei jis tuometiniame savo gyvenimo tarpsnyje negalės patirti giluminių religinių impulsų".9
Trečiasis gyvenimo metų septynetas, paauglystė bei jaunystė, apibūdinami šitaip:
"Prasidėjus trečiajam gyvenimo metų septynetui, ima audringai reikštis būdingos šiam amžiaus tarpsniui pilnos įtampos dvasinės jėgos bei instinktai. Dvasinių jėgų organizmas (Rudolfas Steineris jį vadina dvasiniu kūnu) dabar pradeda individualią veiklą. Iki tol vaikas gyveno nesugadintais santykiais grįstoje vidinėje ir išorinėje harmonijoje: pasitikėdamas savimi, linksmas, visam kam palankus, glaustai suvienijąs visas savo dvasines jėgas proporcingai sudėtame, gan patraukliame kūne. Jis išgyveno gamtos dovanotą žmogiškumą, tuo atkartodamas iki nuopuolio buvusį nekalto žmogaus gyvenimo laikotarpį. Ir staiga, individualėjimo vardan, ši harmonija sugriūna. Žmogus privalo pereiti ateinantį naują etapą, kad savo jėgomis galėtų patekti į paties susikurtą harmoniją.
Pradeda formuotis tik jam priklausantis, jo paties vidujinis gyvenimas. Jaunuolis pradeda tyrinėti dvasines būties priežastis, jos prasmę bei tikslą. Jis nori atskleisti pasaulio tiesą. Šiam tikslui jis vis dažniau pasitelkia savo bundantį intelektą. Jo asmeninis gyvenimas stiebiasi lyg daigas, dar ne vienus metus reikalausiantis maisto bei priežiūros, kol 20 – 21-aisiais gyvenimo metais galės užgimti ir paversti jaunąjį žmogų dvasiškai subrendusiu ir savarankišku".10
Žmogaus Aš periodiškai inkarnuoja ir tokiu būdu sugrįžta į žemę. Jis savyje turi karmą, kurią būtina vis pagerinti. Be to, Aš turi užduotį gerinti ir visas kitas žmogaus dalis.

Pasekmės pedagogikoje
Johannesas Kierschas rašo:
"Pasiryžusiam artimiau susipažinti su Rudolfo Steinerio pedagogika, pirmiausiai reiktų kai ką išsiaiškinti apie antroposofinį dvasinį mokymą, kuriam ši pedagogika priklauso ... nors šiaip kiekvienas ir pats greitai pastebės, kad čia į viską būtina žvelgti labai susietai, kad visi dalykai palaiko vienas kitą ir atskleidžia, ir kad iš vieno ištraukto sakinio čia nieko nepeši; kad prieš pradedant dalykiškai svarstyti ir vertinti detales, pirmiausiai būtina pakankamai gerai suvokti antroposofiją kaip visumą ir sąsajas tarp visų jos idėjų".11
Būtent dėl minėto Steinerio žmogaus sampratos modelio, vaikai lankyti mokyklą pradeda dažniausiai tik sulaukę septynerių metų, prasidėjus antrajam gyvenimo metų septynetui. Mokinių pasiekimų vertinimas bei mokomosios medžiagos pateikimas visai kitoks nei valstybinėse mokyklose. Tačiau viešai Valdorfo mokyklos neprisistato kaip ideologinės. Steineris tvirtina:
"Mes tikrai visai nenorim sukurti ideologinių mokyklų, kaip kam nors gali pasirodyti ... mūsų tikslas tik į pedagoginę praktiką įdiegti antroposofiją".12
Valdorfo mokyklų mokytojai turi nuolat tobulinti antroposofijos žinias. Visi mokytojai yra įsipareigoję į vaiką žiūrėti per Steinerio žmogaus sampratos prizmę. Janas Badewienas pasakoja apie Überlingeno miesto Vokietijoje, Valdorfo mokyklos sekretorės, nepakankamai pasisavinusios su Steinerio ideologiją, atleidimą iš darbo. Mokyklos advokatas jos atleidimą pagrindė štai šitaip:
"Žmogui, kuris nuo pat pradžių nėra visiškai už Valdorfo idėją, ne vieta Valdorfo mokykloje ... Valdorfo mokykla yra tendencinga įstaiga ir į tai darbuotojai turėtų atkreipti dėmesį".13
Steinerio sekėjai siekia taip pat atsiriboti nuo neantroposofinio mąstymo. Viename 1983 metais rašytame mokytojų laiške įspėjama:
" ... kad nesiveržitų svetimi interesai, kylantys iš tų, kurie ieško tik vienos ‚alternatyvos'. Mokykla turi būti ginama nuo bet kokio pakeitimo šiandieninių demokratijos siekių prasme (‚Mes, tėvai, norime spręsti, ko turi būti mokoma mūsų mokykloje')".14
Pamokos mokykloje dažniausiai prasideda sentencija iš "Antroposofinio kalendoriaus sielai", pvz.:
Prakalbo man Pasaulio Žodis,
Kurį aš per savų juslių vartus
Į savo sielos gilumas galėjau vesti:
Pripildyk dvasines gelmes
Mano pasaulio erdvėmis,
Kad kada nors galėtum rasti mane savy.15
Valdorfo mokyklų pamokų tikslas skatinti žmoguje gėrį ir teigiamai veikti jo karmą. Mokymo planas yra nuosekliai sudarytas vadovaujantis žmogaus sampratos pagrindais.
Steinerio amžiaus tarpsnių psichologija taip pat pagrindžia ir atsisakymą mokinį palikti toje pačioje klasėje. Kadangi tarp septintų ir keturioliktų metų dar neegzistuoja sąmoningas mąstymas, daugiau ugdomi jausmai. Vaikams nereikia visko, ką jie patiria, suprasti. Palyginti su įprastomis mokyklomis, mažai dirbama su knygomis bei kitokia rašytine mokomąja medžiaga. Dėl to nei patys mokiniai, nei tėvai neturi užrašytų duomenų apie mokytąsi dalyką ir yra priklausomi nuo mokytojo. Mokytojas klasei vadovauja aštuonerius metus.

Euritmija
Euritmija visose Valdorfo mokyklose yra privaloma disciplina. Šios disciplinos tikslas – pasiekti vidinę harmoniją. 1923 metais Steineris apie tai rašė:
"Būtent per euritmiją žmogus užmezga vidinį kūnišką bei dvasinį ryšį su pačiu savimi. Jis visa savo esybe patiria vidinę harmoniją. Šis potyris sustiprina visą žmogų. Žmogui darant įprastinę mankštą, dirba tik kūnas. Euritmija yra dvasinė mankšta, o tokia mankšta labai stipriai paveikia būtent dvasinę sferą. Euritmijoje dalyvauja visas žmogus – jo dvasia ir jo kūnas".16
Įžanginėje kalboje, pradėdamas euritmijos užsiėmimą, Steineris teigė:
"Žmogaus organizmas yra tobuliausias instrumentas; iš tikrųjų jis yra mikrokosmosas, talpinantis visas pasaulio paslaptis ir visus pasaulio dėsnius. Tai atskleisti padeda euritminiai judesiai, kurie tarsi savotiška kalba kūniškai atspindi sielos išgyvenimus. Per euritmiją meniniu pavidalu visa apimančiai atvaizduojamos pasaulio paslaptys".17
Euritmija yra suprantama kaip ikikrikščioniškų laikų misterijų šokių atmaina. Antroposofė Elisabeth Göbel rašo:
"Nubudus atsargiam smalsumui, savyje galime išgirsti balsių ir priebalsių, planetų ir Zodiako ženklų judesius, kad susektume pėdsaką dvasinių jėgų ir judesių, sukūrusių mūsų žemės bei žmogaus formų gausą ...
Euritmija galėtų būti pavadinta tęsėja darbo, kurį atliko aukštesniosios būtybės, kūrusios individualybę prieš žmogui gimstant ir paskutiniuoju jo gyvenimo laikotarpiu, kai formavo kūną, kūrė vaikščiojimo, kalbos ir mąstymo gebėjimus".18
Iš šios citatos akivaizdu, kad panteistiniai ir astrologiniai vaizdiniai čia atlieka labai svarbų vaidmenį.

Kitos disciplinos
Pirmose klasėse svarbų vaidmenį atlieka pasakos ir legendos. Nuo trečios klasės pradedamos pasakoti ir "istorijos" iš Senojo Testamento. Nuo pirmos klasės dėstomos dvi užsienio kalbos, anglų ir prancūzų.
Penktokams istorijos pamokoje kaip istorinis įvykis pristatomas mitas apie Atlantidą. Jis datuojamas 8000 metais prieš Kristų. Vieno mokinio sąsiuvinyje buvo rašoma:
"Greitai bus 2000 metų po Kristaus gimimo. Bet dar keturissyk 2000 metų prieš Kristų prasidėjo Atlantidos istorija ... Atlantidoje gyvenę žmonės labai skyrėsi nuo mūsų. Jie turėjo puikią atmintį, tačiau nelabai sugebėjo mąstyti bei daryti sprendimus. Apie save jie kalbėdavo kaip vaikai, trečiuoju asmeniu. Tačiau jų valios ir kalbos jėga buvo didžiulė. Savo kalba jie galėjo gydyti žaizdas, sutramdyti laukinius žvėris, netgi pagreitinti ar pristabdyti augalų augimą. Juos supo tirštas, į rūką panašus oras, per kurį niekada neprasiskverbė saulė. Jų šventikų pilys buvo labai aukštos, o paties ‚Manu' pilis siekė net iki auksu tviskančios saulės šviesos".19
Janas Badewienas, vartydamas įvairių klasių mokinių sąsiuvinius, nustatė, kad panašių pavyzdžių yra ir daugiau. Jis rašo:
"Tolimesnė istorijos raida, aprašyta mokinių sąsiuviniuose, atitinka Steinerio samprotavimus ... Randamos aprašytos Steinerio vadinamosios ‚poatlantidinės kultūros' su visais jo ‚dvasinių tyrinėjimų' metu nustatytais tarpusavio ryšiais".20
R. Steineris tvirtai laikėsi nuostatos:
"Reikia pasistengti, kad, nemokinant tiesiogiai antroposofijos teorijos, ją pateiktume, įpintą į kitų dalykų medžiagą".21

Mūsų vertinimas

Mokymo ištakos
Antroposofijos atsiradimo šaltinis – Akašos kronika – ypatingai abejotinos reputacijos medžiaga. Jau vien dėl to, kad ja naudojasi įvairūs, dalinai gan skirtingos ideologijos judėjimai.

Jėzaus Kristaus reikšmė antroposofijoje
Skirtumais Evangelijos pagal Matą ir Luką pradžiose Steineris pagrindžia savo teoriją apie dvi visai skirtingas Jėzaus kilmės linijas abiejose evangelijose. Tačiau yra kitas, ko gero, daug aiškesnis, negu Steinerio, tų skirtumų paaiškinimas: Mato Evangelijoje pateikta Juozapo kilmės linija, kuri, pagal Izraelio teisę, įėjo į uošvio liniją. Luko Evangelija pateikia Marijos kilmės liniją.22 Steinerio siūloma Jėzaus mirties interpretacija jokiu būdu nesuderinama su Biblija. Reikia į Steinerį tikėti, kad pritartum jo išvadoms. Jo mokymas atspindi gnostinę, bet tikrai ne krikščionišką pasaulėžiūrą.

Žmogaus samprata antroposofijoje
Steinerio pateiktas žmogaus apibūdinimas yra ne kas kita, kaip gryna spekuliacija, tiksliau – niekaip empiriškai nepagrįstas religinis mokymas. Norint pritarti Steinerio pedagogikai, reikia sutikti su antroposofija.
Steineris supranta žmogų kaip save išganančią asmenybę, o tai visiškai prieštarauja Biblijos mokymui.

Valdorfo mokyklos
Akivaizdu, jog Valdorfo mokyklose dauguma disciplinų yra pagrįstos antroposofiniu mąstymu. Jis ypač ryškus kasrytinėse sentencijose, pamokų pradžioje. Ribotas darbas su knygomis bei užrašais mažina mokiniams galimybę patikrinti dėstomą medžiagą. Euritmija, privaloma disciplina visose Valdorfo mokyklose, vienareikšmiškai laikoma nekrikščioniškos, kultinės-religinės kilmės veiksmu, atsiradusiu iš misterijų šokių. Todėl tėvai turėtų pasvarstyti, ar reikia jų vaikams dalyvauti šitokiuose kultiniuose užsiėmimuose.


1 Steiner R. Von Jesus zu Christus. – Dornach, 1985. – S. 231.
2 Ibid., S. 173.
3 Steiner R. Das Johannesevangelium. Op. cit.: Badewien J. Anthroposophie. – Konstanz, 1985. – S. 119.
4 Wehr G. Der pädagogische Impuls Rudolf Steiners. – Frankfurt, 1983. – S. 81.
5 Op. cit.: Wehr, S. 84
6 Kiersch J. Die Waldorfpädagogik. – Stuttgart, 1973. – S. 23.
7 Steiner R. "Die Erziehung des Kindes vom Gesichtspunkt der Geisteswissenschaften". In: Steiner R. Ausgewählte Werke, Bd. 8. – Frankfurt, 1985. – S. 39
8 Freie Pädagogische Vereinigung Bern (Hrsg.) Waldorfpädagogik in öffentlichen Schulen. –Freiburg, Basel, Wien, 1976. – S. 37.
9 Steiner R. "Die Erziehung des Kindes vom Gesichtspunkt der Geisteswissenschaften". – S. 56.
10 Waldorfpädagogik in öffentlichen Schulen. – S. 40.
11 Kiersch J. Die Waldorfpädagogik. – S. 11.
12 Steiner R. "Die Erziehung des Kindes vom Gesichtspunkt der Geisteswissenschaften". – S. 47.
13 Badewien J. Waldorfpädagogik – eine christliche Erziehung? – Konstanz, 1987. – S. 21.
14 Ibid., S. 19.
15 Op. cit.: Krämer F.J., Scherer G., Wehnes F.J. Anthroposophie und Waldorfpädagogik. – Annweiler, 1987. – S. 151.
16 Wehr G. Der pädagogische Impuls Rudolf Steiners. – S. 61.
17 Sydow C. "Eurythmie im Schullatag", in: Die rudolf steiner schule ruhrgebiet. – Reinbek, 1976. – S. 120.
18 Göbel E. "Eurythmie im Kindergarten", Op. cit.: Badewien J. Waldorfpädagogik – eine christliche Erziehung? – S. 40.
19 Badewien J. Waldorfpädagogik – eine christliche Erziehung? – S. 37–38.
20 Ibid., S. 38.
21 Op. cit.: Krämer F.J., Scherer G., Wehnes F.J. Anthroposophie und Waldorfpädagogik. – S. 19.
22 Apie skirtingas Jėzaus kilmės linijas abiejose Evangelijose skaitykite McDowell J. "Ar Jėzaus kilmės knygos, pateiktos Mato ir Luko, nėra prieštaringos". // "Prizmė", 97/2. – P. 54.


Jürgen Tibusek, teologas, naujųjų religijų judėjimų ekspertas, dėsto "Neues Leben" seminarijoje (Vokietija), daugelio knygų autorius.

Versta iš: Tibusek J. Auf der Suche nach dem Heil – Religiöse Sondergemeinschaften. Wer sie sind und was sie wollen. – Gießen, 1989. © J. Tibusek
Komentarai (3)
kolibris
2003-03-30 21:22:19
jep... kadangi turiu sioki toki pedagogini issilavinima, tai teko studijuojant mokintis ir apie Steinerio ir Valdrofo mokyklas. Na, kaip matau musu aukstasis svietimas vis dar gyvena 50-uju metu mokyme, nes apie tokius dalykus nebuvo nė užsiminta. Bent jau neatsimenu Mirkt



labai neblogas straipsnis. Gerai

yra apie ką pamąstyt.



ant kiek tai gyva jau ir Lietuvoj, galit pasiziuret ir http://www.vaikas.lt/pedagogika/valdorfo_bruozai.php ar tiesiog http://www.vaikas.lt



man keista ir tuo paciu gaila, taciau lietuvos visuomene, o dar labiau - jaunieji pedagogai - apie tai nesupazindinami.
mama
2006-02-09 18:47:29
o man gaila vaikučių, kurie pasimokę Valdorfo mokykloje negali baigti normalios mokyklos, nes neaišku ko ten juos apskritai moko
kvakse
2009-10-19 17:14:55
Puikus straipsnis, supažindinantis su tuo, su kuo nesusipažinę pedagoginėse mokyklose apie Valdorfizmą girdėję studentai. Mirkt Apie tai kaip tai vertinama iš krikščioniškų pozicijų. Kai kams tai nė neįdomu, bet tai svarbu Mirkt O įmesti valdorfistų vienpusišką informaciją tai - na vargu ar jie patys kalbės apie tai, kad su krikščionybe antroposofija nedera ir jai nėra priimtina Cha cha
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt