Dievo ir savęs pažinimas

2010-03-23
Jonas Kalvinas
Jonas Kalvinas žinojo, jog tam, kad kilus Reformacijai iš naujo atrastos biblinės tiesos pasklistų po pasaulį, būtina jas pateikti suprantamai paprastiems žmonėms. Tad 1536–1537 m. žiemą, būdamas 29 metų, Kalvinas prancūzų kalba parašė "Trumpa krikščioniško tikėjimo santrauką" (Brève instruction chrétienne). Ši nedidelė knygelė iš tikrųjų yra jo "Krikščioniškos tikėjimo nuostatų" (Christianae Religionis Institutio) primojo leidimo (1536) reziumė. (S. Olyott, įžanga)

Visi žmonės gyvena tam, kad pažintų Dievą

Niekur nerasite žmogaus (net jei jis būtų necivilizuotas ar laukinis), kuris visiškai nieko nenuvoktų apie religiją. Taip yra dėl to, kad mes visi buvome sukurti pažinti savo Kūrėjo didybę, o pažinę – vertinti ją labiau už viską. Mes turime rodyti Jam pagarbią baimę, meilę ir didžią pagarbą.

Netikintieji siekia ištrinti bet ką, kas siejasi su į sielas įsodintu Dievo jutimu. Netikintys žmonės ieško būdų, kuriais galėtų ištrinti visą atmintį, įdėta jiems į širdis ir priverčiančią jausti Dievą. Nusigręžę nuo netikinčiųjų, mes, turintieji asmeninį tikėjimą, privalome atsiminti, kad šis gyvenimas greitai baigsis. Mes privalome gyventi mąstydami apie amžinybę.

Amžinasis, nemirtingas gyvenimas negali būti surandamas niekur kitur – tik Dieve. Iš to darome išvadą – pagrindinis mūsų gyvenimo rūpestis ir siekis turi būti Dievo ieškojimas. Labai nuoširdžiai turime ilgėtis Jo ir neieškoti ramybės bei poilsio niekur kitur – tik Jame.

Tikros ir klaidingos religijos skirtumas

Sutariama, kad gyventi be religijos – tai gyventi tikrame varge, ne geriau nei laukiniams žvėrims. Būtent todėl nė vienas žmogus nenori būti laikomas visiškai nesidominčių asmeniniu tikėjimu ir Dievo pažinimu.

Tačiau tarp regimųjų formų, kurias įgauna religija, yra daug skirtumų. Taip yra todėl, kad dauguma žmonių iš tiesų tikrai nėra paveikti Dievo baimės. Ir vis dėlto sąmoningai ar ne tokie žmonės negali išvengti minties apie kažkokios dieviškos būtybės egzistavimą. Toji būtybė savo galia juos pakylėja arba nužemina. Ši mintis vis kirba jų galvose. Sukrėsti minties apie beribę būtybės galią, žmonės vienokiu ar kitokiu būdu ją garbina. Jie taip elgiasi iš baimės, kad, pernelyg niekindami galią, neišprovokuotų atsakomojo veiksmo, nukreipto į juos. Tačiau gyvendami netvarkingai ir atmesdami bet kokį sąžiningumą, akivaizdžiai rodo nesirūpinimą Dievo teismu.

Be to, tokie žmonės ne dėl neišmatuojamos Dievo didybės, o dėl to, kad jų supratimą apie Dievą lemia pasipūtęs, neišmintingas ir neišsamus mąstymas, iš tikrųjų nusisuka nuo tikrojo Dievo. Būtent todėl jų tikros ir rūpestingos pastangos patarnauti Dievui virsta tik laiko gaišinimu. Jie garbina savo širdžių svajones bei sapnus, o ne amžinąjį Dievą.

Lieka tik baimė, kai labiausiai norėtųsi pabėgti nuo Dievo teismo, bet, negalint to padaryti, ji toliau plečiasi. Jokio dievotumo čia nėra. Iš tikrųjų dievotumas pasireiškia tyra ir tikrai degančia Dievo – tikro Tėvo – meile, kai į Jį žvelgiama kaip į tikrąjį Viešpatį, kai priimamas Jo teisumas ir labiau nei mirtis neapkenčiamas Jo įžeidimas.

Visi, kuriems būdingas toks užsidegimas, neskuba pagal savo įgeidžius kurti Dievo įvaizdį. Jie iš paties Dievo trokšta gauti žinių apie tikrąjį Dievą ir neįsivaizduoja Dievo kitokio, nei Jis pats save apreiškia ir leidžia save pažinti.

Ką mes privalome žinoti apie Dievą

Kadangi Dievo didybė yra aukščiau ir toliau nei siekia žmogiškasis suvokimas, kuriuo mes negalime jos aprėpti, privalome žavėtis tokiu nepasiekiamumu, o ne atidžiai žiūrėti į ją, nes dėl neapsakomo jos ryškumo galime būti priblokšti.

Dievo kūrinija mums atskleidžia tai, ko mes kitaip apie Dievą nesužinotume. Būtent todėl privalome ieškoti Dievo, apmąstyti Jo darbus, kuriuos Raštas vadina "neregimosios ypatybėmis" (Rom 1,19–20; Heb 1,11).

Čia kalbame ne apie mūsų protus apraizgančias lengvabūdiškas ir tuščias spėliones, bet ką mums būtina žinoti dėl savo pačių gerovės, ir apie tai, kas mumyse įtvirtina tikrą ir tvirtą pamaldumą, t.y. Dievo baimės lydimą pasitikėjimą.

Tad, žvelgdami į visatą, mes žiūrime į savo Dievo nemirtingumą. Šis nemirtingumas yra visko, kas egzistuoja, pradžia bei šaltinis. Mes atidžiai įsižiūrime į Jo galią, sukūrusią tokią beribę sistemą ir ją palaikančią, į Jo išmintį, padarusią tiek daug įvairių kūrinių ir valdančią juos pagal tobulai suderintą tvarką. Mes atidžiai įsižiūrime į Jo gerumą, dėl kurio visi tie dalykai buvo sukurti ir toliau egzistuoja, į Jo teisingumą, pasireiškiantį susižavėjimą keliančia gerų žmonių apsauga ir blogų – nubaudimu. Mes taip pat atidžiai įsižiūrime į Jo gailestingumą, taip švelniai besielgiantį su mūsų nuodėmėmis tik tam, kad galėtų pakviesti mus susitvarkyti savo gyvenimus.

Iš tikrųjų mes turėtume daug ko pasimokyti apie Dievą ir leisti visatai pamokti mus. Ji taip ir padarytų, jeigu ne mūsų aklumas – šiurkštus nejautrumas tokiai ryškiai šviesai. Tačiau mes nusidedame ne tik dėl savo aklumo. Mūsų neklusnumas toks didelis, kad, apmąstydami Dievo darbus, vis tiek juos suvokiame blogai, iškreiptai. Neklusnumas apverčia aukštyn kojomis visą dangiškąją išmintį, kuri, jei to nebūtų, mums labai aiškiai suspindėtų.

Todėl mes turime pažvelgti į Dievo Žodį, kuriame Dievas labai gerai mums apibūdinamas savo darbais. Žodyje Jo darbai vertinami ne pagal mūsų iškreiptą suvokimą, bet remiantis amžinosios tiesos standartu. Iš Žodžio sužinome, kad mūsų Dievas, vienintelis ir amžinasis Dievas, yra viso gyvenimo, teisumo, išminties, jėgos, gerumo ir gailestingumo šaltinis bei versmė. Viskas, kas yra gera, be jokios išimties, kylo tik iš Jo. Todėl Jam prideramai turėtų grįžti visa šlovė.

Kiekvienoje žemės ir dangaus srityje visi šie dalykai pastebimi labai aiškiai. Tačiau tik iš Dievo Žodžio mes iš tiesų suvokiame, koks yra mūsų pagrindinis tikslas, į kurį nukreipti visi dalykai, kokia jų vertė ir kokią prasmę mes turėtume jiems suteikti. Tuomet atidžiai save patyrinėjame ir apsvarstome, kaip Viešpats savo gyvenimą, išmintį ir jėgą apreiškia mumyse, kaip Jis mūsų atžvilgiu vykdo savo teisingumą, malonumą ir gerumą.

Ką mes privalome žinoti apie žmogų

Iš pradžių žmogus buvo skurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, kad galėtų žavėtis savo Kūrėju su orumu, taip dosniai jam suteiktų Dievo, ir kad galėtų pagerbti Jį atitinkama padėka.

Tačiau, pasitikėdmas beribiu prigimties nuostabumu ir pamiršęs, iš kur visa tai gavo ir kas palaiko, žmogus siekė išaukštinti save atsiskyręs nuo Viešpaties. Todėl iš žmogaus buvo atimtos visos Dievo dovanos, kuriomis jis neišmintingai gyrėsi. Tai įvyko dėl to, kad žmogus, iš kurio visa buvo atimta ir kuriam buvo nuplėšta visa šlovė, galėtų pažinti jį dosniai apipylusį dovanomis Dievą, kurio jis išdrįso neapkęsti ir Jį niekinti.

Štai kodėl visi mes, kurie savo kilme esame Adomo palikuonys ir kuriuose panašumas į Dievą ištrintas, – esame kūnas, gimęs iš kūno. Nors Dievas mus sukūrė su siela ir kūnu, mes niekuomet nejaučiame nieko daugiau, tik kūną. To padarinys – kad ir kaip nagrinėtume Dievo kūrinį žmogų, dabar jame nebegalime pamatyti ko nors daugiau nei tai, kas Dievo akimis yra netyra, negarbinga ir pasibjaurėtina. Tai yra dėl to, kad apakinta ir besididžiuojanti begaliniais paklydimais žmogaus išmintis nusistato prieš Dievo išmintį. Žmogaus valia yra pikta ir kupina netyrų prisirišimų, todėl žmogus labiau už viską neapkenčia Dievo teisingumo. Būtent dėl to žmogus apskritai nesugeba nuveikti nieko gero ir beatodairiškai linkęs į blogį.

Laisva valia

Dažnai Raštas patvirtina, kad žmogus yra nuodėmės vergas. Tai reiškia, jog žmogaus protas yra taip nutolęs nuo Dievo teisumo, kad jis mąsto, trokšta ir imasi tik tokių dalykų, kurie blogi, iskrypę, kupini nedorybių ir sutepti; nes žmogaus širdis, pertekusi nuodėmės nuodais, gali užauginti tik nuodėmės vaisius.

Tačiau neturėtume manyti, kad žmogų nusidėti verste verčia kokia nors nenugalima jėga. Žmogus nusideda visiškai pritardamas savo valiai ir tai daro noriai, vedamas polinkių.

Širdies sugedimas reiškia, kad žmogus pasižymi labai stipria ir nesibaigiančia neapykanta visam Dievo teisumui. Be to, jis atsidavęs kiekvienam blogui. Todėl sakoma, kad žmogus neturi vadinamosios laisvos valios, t.y. laisvo gebėjimo pasirinkti tarp gėrio ir blogio.

Nuodėmė ir mirtis

Rašte nuodėmė reiškia žmogaus prigimties iškrypimą, kuris yra bet kurios ydos šaltinis, nedorus troškimus, gimstančius iš tokios prigimties. Nuodėmė taip pat reiškia neteisingus ir gėdingus iš tokių troškimų kylančius veiksmus: žmogžudystes, vagystes, svetimavimus ir kitus.

Todėl mes, būdami nusidėjėliai jau nuo motinos įsčių, gimstame patirti Dievo pyktį ir atpildą. Kai subręstame, tik dar labiau pelnome Dievo nuosprendį. Galiausiai per visą savo gyvenimą mes tik sparčiai artėjame prie mirties.
Todėl nėra jokios abejonės, kad Dievo teisumui visoks blogis yra atstumiantis. Ko tada mes – vargšai, didžiulės nuodėmių naštos slegiami ir begalinės nešvarybės kamuojami žmonės – galime tikėtis iš teisėtai pasipiktinusio Dievo, jei ne būti sugėdinti?

Mums būtina pažinti šią tiesą, nors žmogų ji siaubingai sukrečia ir savo beviltiškumu sutraiško. Kai nuplėšiamas mūsų pačių teisumas, atimamas pasitikėjimas savo jėgomis, sunaikinama bet kokia viltis kada nors turėti gyvenimą, tada mūsų pačių skurdo, nelaimės ir nešlovės suvokimas moko mus parpulti prieš Viešpatį. Pripažindami savo nedorybes, bejėgiškumą ir visišką žlugimą, mes išmokstame visą šlovę atiduoti Dievui už Jo šventumą, galią ir išgelbėjimą.

Kaip mes atvedami į išgelbėjimą ir gyvenimą

Toks savęs pažinimas, jeigu jis iš tikrųjų atsiranda mūsų širdyse, parodo, kad esame niekas. Tuo mums palengvinamas kelias atrasti teisingą Dievo pažinimą. Ir pats Dievas, apie kurį kalbame, jau atidarė primas duris į savo karalystę. Tai Jis padarė, kai įveikė dvi baisias epidemijas: apsaugos nuo Dievo bausmės jausmą ir netikrą pasitikėjimą savimi. Nes tik tuomet mes pradedame kelti į dangų savo akis, kurios anksčiau žiūrėjo į žemę ir ją tyrinėjo. Ir mes, kurie anksčiau rasdavome poilsį savyje, imame ilgesingai trokšti Dievo.

Kita vertus, nors mūsų nedorybė ir nusipelno visiškai kitokių dalykų, gailestingasis Tėvas neįtikėtinu gerumu savo noru atksleidžia save mums, suteptiems ir siaubingai priblokštiems. Dievas žino, kad tokiomis priemonėmis Jis gelbsti mus iš mūsų silpnumo. Jis šaukia mus palikti klystkelius ir grįžti į teisingą kelią, iš mirties – į gyvenimą, iš pražūties – į išgelbėjimą, iš velnio karalystės – į Dievo karalystę.

Visiems, kuriems Viešpačiui patiko iš naujo suteikti amžinojo gyvenimo paveldėtojų teises, Jis kaip pirmą žingsnį iš anksto nustatė sielvartauti dėl sąžinės graužimo, sukniubti nuo savo nuodėmių svorio ir pradėti gyventi Dievo baimėje. Todėl iš pradžių Jis nurodo Įstatymą, kuris sukelia mumyse šią būseną [II sk.: Viešpaties įstatymas].

Šaltinis: "Tiesa, išliekanti per amžius" (Reformatų literatūros centras, 2009)
Knygą galima įsigyti čia: http://www.reformatuknygos.lt/store/
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt