Septynios Kalvino pamokos šiandienai

2010-05-03
Holger Lahayne
Pabėgimas ir kančia
Dabartis ir amžinybė
Nuodėmė
Tikroji ir klaidingoji religija
Biblija
Dievo ir savęs pažinimas
Bažnyčios vienybė


Kas yra mūsų pavyzdžiai? Kaip į šį klausimą atsako krikščionys? Ko gero, dažniausiai mini Joną Paulių II, Motiną Teresę, Tėvą Stanislovą. Net ir evangelikai. Tai suprantama, kadangi šie iškilūs asmenys yra neseniai mirę, be to, buvo gerai išreklamuoti žiniasklaidos. Vienaip ar kitaip, tai buvo mums artimi žmonės. Gali būti, kad greta jų pavardžių atsidurtų ir dar kokia ryški istorinė asmenybė. Bet beveik būtų galima lažintis, kad net tarp reformatų vargiai atsirastų bent vienas, kuris nesvarstęs tartų: mano pavyzdys yra Jonas Kalvinas, kas gi dar!

"Tai gal tu koks kalvinistas?", "tik nesakyk, kad dar ir dviguba predestinacija tiki?", "negi ir tu kaip Kalvinas manai, kad žmogus yra toks visiškai sugedęs ir beviltiškas?" – tai skeptiški klausimai, kuriuos galime išgirsti prisipažinę, jog žavimės Kalvinu. Žodis "kalvinistas" iki šios dienos skamba pašaipiai, lyg keiksmažodis, koks jis ir buvo XVI amžiuje. Kaip "metodistas", "menonitas", "puritonas", "hugenotas", taip ir "kalvinistas" pradžioje buvo pravardė – kai kuriuose sluoksniuose, net tarp evangelikų, išlikusi iki šios dienos.

Pirmąsyk sąvoka "kalvinistas" paminėta 1552 m. Joachimo Vestfalo (Westphal), Hamburgo liuteronų kunigo ir smarkaus Kalvino priešininko. Pats Kalvinas, bjaurėjęsis bet kokiu asmenybės kultu, iš savo pavardės padarytą apibūdinimą, žinoma, vertino labai neigiamai ir visiškai atmetė. Visada jautęsis Liuterio šalininku ir ieškojęs jo draugystės, Kalvinas iš kai kurių Liuterio bendražygių gerai žinojo ir apie "mirtiną neapykantą sau". Nepaisant tuometinio reformatų ir liuteronų teologijos artumo, XVI–XVII a. dvasią gerai atspindi vienas to meto įrašas: "Gottes Wort und Lutheri Schrift ist des Bapst und Calvini Gift" (Dievo žodis ir Liuterio raštai popiežiui ir Kalvinui yra nuodai).

To meto Romos katalikų neapykanta Kalvinui buvo, be abejo, dar didesnė. 1577 m. Žeromas Bolzekas (Jerȏme Bolsec), pats ilgai išbuvęs protestantų bažnyčios gretose, parašė Kalvino biografiją. Bolzekui Kalvinas buvo pirmasis eretikas iš visos ilgos eretikų eilės bei paklusnus šėtono įrankis. Iš šios biografijos pasklido apie Kalviną galybės nebūtų istorijų, pagrįstų vien nuogirdomis ir davatkų tauškalais. Bolzekas išdrįso Kalvinui primesti visas seksualines nuodėmes, kokios tik kada yra buvę, tarp jų ir sodomiją bei homoseksualizmą. Esą nebuvę moters Ženevoje, kuri nebūtų Kalvino suvedžiota. Bolzeko parašyta biografija, išversta į keletą kalbų, katalikų pakartotinai leidžiama bei platinama išsilaikė iki 1875-ųjų.

Kalvinas buvo viena labiausiai nekenčiamų istorinių asmenybių. Net nepaisant to, kad nesutarimai tarp konfesijų ir bažnyčių nebe tokie aštrūs, susidaręs juodas istorinis šleifas iki šios dienos nėra prašviesėjęs. Tai viena iš priežasčių, kodėl net patys reformatai taip retai ir nenoriai save pavadina kalvinistais.

Kelią prie Kalvino, be istorinės neapykantos, apsunkina dar keli faktoriai. Šiandien labai teigiamai priimama, kai pasisakai esąs "ekumeninių pažiūrų", bet beveik neišgirsi ir nerasi parašyta, kad kas nors atvirai ir sąmoningai prisipažintų esąs "kalvinistiškų pažiūrų". Kodėl taip yra? Taip yra ir dėl to, kad ekumenizmo, krikščionių vienybės debatų kontekste antrasis žingsnis žengiamas anksčiau pirmojo. Tai yra visų pirma siekiama pabrėžti, kas tikinčiuosius vienija, o ne skiria, kokie bruožai bažnyčias, konfesijas atskiria vieną nuo kitos. Istorikas Nerijus Šepetys vienoje diskusijoje apie ekumenizmą pastebėjo:

"Po sovietmečio ne tik daugelis žmonių nureligėję, bet apskritai reikalinga naujoji evangelizacija kaip pagoniškuose kraštuose, nes savo krikščioniškąsias šaknis net kultūrine prasme esame gerokai pamiršę... Ir šioje situacijoje, net ir tiems, kurie yra angažuoti krikščionys, labai svarbu pirmiausia įsišaknyti konkrečioje konfesijoje, bendruomenėje. Tai yra pirminis rūpestis, o ne ieškoti bendrystės ryšių su kitomis krikščionių bendruomenėmis." (Naujasis židinys-Aidai, 2004/12)

Dėl to, ką čia sako šiandieninis katalikiško žurnalo redaktorius, reiktų rimtai susimąstyti ne tik katalikams, bet ir evangelikams. Pirmiausia įsišaknyti konkrečioje konfesijoje, rūpintis savo konfesinės tapatybės tvirtinimu ir t. t. – dalykai, kurie yra kartais noriai deklaruojami, bet ne noriai įgyvendinami. Nerandama drąsos aiškiai pasakyti, kad pirminis rūpestis yra mūsų pačių šaknys. O norint šaknis atidengti, reikia nemažai pastangų ir darbo. Tada Kalvino mokymas ir teologija Lietuvoje, net tarp pačių reformatų, nebūtų tokie nežmoniškai nežinomi kaip dabar.

Vienybės kontekste reikia pabrėžti: Kalvinas nėra tik reformatų 'bažnyčios tėvas’. Jis padarė didelę įtaką baptistams, daugeliui anglikonų, charizmininkų judėjimo mąstytojams; daug laisvųjų bažnyčių rėmėsi jo mokymu ir principais, kas net joms pačioms dažnai nežinoma. Tad būtent Kalvino tyrinėjimai galėtų būti ta medžiaga, kuri atvertų ne tik išskirtinius bendruomenių požymius, bet ir bendras evangelikų šaknis. O tikras kalvinistas, arba tiksliau, tas, kuris vertina Kalvino mokymą, žino, ką Kalvinas yra sakęs apie krikščionių vienybę; tokiam žmogui "ekumenizmas" yra ne etiketė ar frazė, o gerai apgalvota ir turiniu užpildyta koncepcija. Tas, kuris yra geras kalvinistas, bus ir ištikimas tikros krikščionių vienybės šalininkas.

Dar vienas faktorius, užstojantis žvilgsnį į Kalviną, yra vien istorinis šios asmenybės įvertinimas. Kalvinas dažnai yra analizuojamas tik kaip vien XVI a. fenomenas, vadinasi, iš karto dedamas į lentyną "tolima Bažnyčios istorijos praeitis". Be abejo, istorinis vertinimas irgi reikalingas ir geras, bet vien jo nepakanka. Kalvinas yra ne tik istorinė asmenybė, jis turi ką pasakyti ir mūsų dabarčiai. Kalvino šiuolaikiškumą noriu aptarti septyniais punktais.

Pabėgimas ir kančia

Kalvinas buvo prancūzas, nors žinomas kaip Ženevos reformatorius. Mat didžiąją gyvenimo dalį buvo priverstas praleisti tremtyje, būtent šiame Šveicarijos mieste. Po įtikėjimo Kalvinui 1534 pabaigoje teko bėgti iš Paryžiaus ir palikti gimtąją Prancūziją. Nuo tada ir iki gyvenimo galo tęsėsi Kalvino kaip bėglio ir amžinai svetimojo gyvenimas. Iki galutinio apsistojimo Ženevoje, teko pagyventi Bazelyje ir Strasbūre. Net pagaliau visam laikui pasilikus Ženevoje nuo 1541 iki mirties 1564-aisiais, nepaisant artumo ir prieraišumo šiam miestui, Kalvinas tebesijautė svetimas (piliečio teises įgijo tik likus vos keleriems gyvenimo metams). Kalvinas – pabėgėlis, tremtinys. Tai labai svarbus raktas į šio didžio žmogaus asmenybę ir teologiją.

Prancūzijos, Nyderlandų bei kitų kraštų evangelikai buvo smarkiai persekiojami. Kalvinui pačiam savo kailiu teko patirti šį likimą, todėl jis tapo "pabėgėlių reformacijos" šaukliu. Viską, ką jis darė, darė žvelgdamas į persekiojamą Europos evangelikų bažnyčią, kuriai davė vardus "mažas, paniekintas būrelis" (Inst. IV,1,2), "Dievo kaimenėlė", kuri visais laikais buvo Šėtono persekiojama. Kaip ir Izraelio tauta, tikroji Bažnyčia taip pat buvo tremiama ir persekiojama.

Tai labai svarbus kontekstas, nes, pavyzdžiui, tik būtent jame atsiskleidžia Kalvino predestinacijos suvokimo prasmė. Mokymas, kad "visagalio Dievo Apvaizda saugo ir valdo visa, kas yra danguje, žemėje bei visoje kūrinijoje" (II šveicarų konf., 6 sk.), yra paguoda tikintiems. "Dievas nuo amžių laisvai ir tik savo malone, nesižvalgydamas į žmones, iš anksto paskyrė arba išsirinko šventuosius, kuriuos nori išgelbėti Kristuje" (10 sk.), – toks žinojimas krikščionims tremtyje, be jokios tėvynės žemėje, teikia viltį. "Mums nėra jokios kitos priebėgos, kaip tik Apvaizda", sakė Kalvinas. Dievas mums ištikimas, nes mus išsirinko. Predestinacija – tai ne gąsdinanti, bet drąsinanti tiesa.

Iš tikrųjų reformatams, ne taip kaip liuteronams, dažnai ir telikdavo pasikliauti vien Dievu, kadangi protestantų kunigaikščių, kurie evangelikus priimtų į savo žemes ir užtartų kaip Vokietijoje, beveik nebuvo. Ir bendruomenės buvo taip organizuotos, kad galėtų išgyventi persekiojimų sąlygomis. Dėl to buvo labai akcentuojamas asmeninis tikėjimas, etika ir disciplina. Šie stulpai laikė reformatus per visus ilgus pavojų ir tremties metus. Negalima nepaisyti šio teologijos egzistencinio konteksto, kitaip mokymas apie predestinaciją, apvaizdą ir išrinkimą liks sausas ir abstraktus.

Persekiojimai, tremtis sukelia daug skausmo. Kalvinas kankinosi, kad negalėjo grįžti į tėvynę; kankinosi, kad svetimame krašte sunkiai rado sau šalininkų ir buvo šmeižiamas; prie viso to prisidėjo ir silpna sveikata. Kalvinas persirgo beveik visomis ligomis, kokios tik egzistavo. Daug metų jam teko justi tuometinės gydymo sistemos netobulumą ir nevaisingumą, kurį ir atvirai kritikavo. Tik pagalvokime, kas tai per gyvenimas! Viena iš iškiliausių Bažnyčios istorijos asmenybių beveik visą jį nugyveno nuolatiniuose pavojuose ir kančiose. Tai pastato Kalviną į vieną gretą su Pauliumi ir Timotiejumi (žr. 2 Kor 12, 7 ir 1 Tim 5, 23).

Bet šitoks Kalvino gyvenimas mums primena, kad nepritarimas, persekiojimas ir kančia yra krikščioniškojo pašaukimo dalis (žr., pvz., Rom 8, 17; Fil 1, 29; 2 Tim 1, 8; 2, 3; 3, 12; Hbr 12, 11; Jok 1, 2–3; Kol 1, 24). Tai reiktų prisiminti ir pabrėžti ypač dabar, kai įvairiausio plauko šiuolaikinė populiarioji "gyvenimo patarėjų" literatūra skelbia visiškai priešingai. Antai milijonų skaitytojų pamėgtasis J. Murphy'is sako, kad mes turime "Dievo duotą teisę" būti turtingi, teisę gyventi džiaugsme ir gerovėje; anot jo, kančia yra niekas, net nereali; skurdas – tai "dvasinė liga"; kad reikia tik "išmokti gyventi taip, kad būtumėte nuolat apsupti grožio ir prabangos, ir suvoksite savo neatimamą teisę į gyvenimą, laisvę ir dvasios ramybę". Ir kita šiuo metu nepaprastai populiarių knygų autorė R. Byrne knygoje "The Secret–Paslaptis" plepa apie tiesiog tobulą gyvenimą, kuriame išsipildo visos svajonės – mums tereikia tik teisingai mąstyti ir teisingus signalus į visatą paleisti. "Iki pat dabar tikriausiai manei, kad gyvenimas sunkus, kad gyvenimas – kova..." Pats kaltas, žmogau, jeigu tau blogai. Todėl autorė skuba patarti: "Dabar išrėk į Visatą: Gyvenimas toks lengvas!.."

Garsus reformacijos tyrinėtojas H. Obermanas (1930–2001) nurodo, kad Kalvinas mums, ko gero, tolimas tapo dar ir dėl to, jog Vakaruose persekiojimų ir kančios sąlygos pasidarė nebesuprantamos ir nieko nesakančios. Mes gyvename saugiai ir lengvai, mes lakstome paskui dievukus, kurie šlovina lengvą gyvenimą. Tačiau mokslininkas primena, kad visą laiką taip tikrai nesitęs. Kad, jeigu norime būti pasirengę ateities tikėjimo sunkumams, privalome studijuoti ir Kalviną.

Dabartis ir amžinybė

Kalvino teologijoje ypač žavi jo sudarytos akcentų poros. Studijuodami raštus, daug kur aptiksime išskirtus po du mokymo aspektus, kurie eina greta, aiškina vienas kitą, papildo bet nepraranda pusiausvyros. Jis akcentavo Dievo suverenumą ir mūsų atsakomybę. Dar pakalbėsime apie Dievo ir savęs pažinimą; čia aptarsime amžinybės klausimą ir mūsų dabarties veiksmų svarbą.

Reformatai išsiskiria iš kitų ypatingu suinteresuotumu aplinka, kurioje gyvena, sveiku dėmesiu pasauliui. Jie visada pabrėžė, kad tikintis žmogus negali nusigręžti nuo aplinkos, atsiskirti ir nedaryti jai jokio poveikio. Mums neleistina užsidaryti nuo pasaulio, nes šiandien, čia ir dabar esame pašaukti rodyti paklusnumą Dievui šeimose, valstybėje ir visuomenėje. Nors Kalvino nepavadinsi moderniojo kapitalizmo krikštatėviu, tačiau iš jo išėjo svarbūs impulsai ekonomikos raidai. Jo nepavadinsi ir valstybės teoretiku, bet savajame "Institutio" jis visai nemažai dėmesio skiria pasaulietinei valdžiai. Tomis idėjomis vėliau pasinaudojo tokie žymūs reformatų mąstytojai kaip S. Rutherfordas ir J. Althusius, tapę moderniosios demokratijos pradininkais.

Kalvino taip pat nepavadinsi ir sausu teoretiku. Jis daug dėmesio ir pastangų koncentravo į konkrečią, praktinę veiklą, pvz., į socialinių santykių teisingumo stiprinimą per diakoninę veiklą ('socialinė politika’ yra būtent evangelikų išradimas). Kalvinas padėjo pagrindus ligonių, kalinių sielovadai bei rūpybai ir kt.

Kalvinas ne tik neatitiko, bet ir paneigė susidariusią klišę, jog esąs asketas. Jis buvo ne asketas, o gyveno kuklų, bet normalų gyvenimą. Anot jo, Dievas sukūrė maisto produktus "ne vien tik alkiui malšinti, bet ir mūsų smagumui bei džiaugsmui" (Inst. III,10,2). Drabužių tikslas esąs ne tik nuogybei pridengti, bet ir "išvaizdai pagražinti"; juk gamtoje Dievas taip pat daug pridėjęs grožybių! Džiaukimės tuo! Kalvinas, net pats Kalvinas !!! kalba apie "juslinius malonumus". Anot jo, jokios "nežmoniškos filosofijos" tenebando žmogaus padaryti "akmeniu".

Tačiau, kita vertus, jis nepraleido pro akis ir to, kad "dar šiame gyvenime per daugybę malonumų mes jau pradedame ragauti Dievo gerumo saldybę", dėl to turėtume tai suprasti ir būti jam dėkingi. "Institutio" skyriuje "Apie būsimojo gyvenimo siekimą" (Inst. III,9) Kalvinas perspėja, kad mes per dažnai elgiamės taip, "tarsi dar čia, žemėje, trokštume būti nemirtingi"; "mes iš galvos sau gename ne tik mintis apie mirtį, bet net ir apie mirtingumą". Nepaisant dėmesio grožiui, džiaugsmui ir malonumui, Kalvinas primena svarbią tiesą:

"Šis gyvenimas, jeigu į jį giliau pažiūri, yra neramus, audringas ir daugeliu atvejų varganas, taigi jokia prasme tikrai laimingas; o viskas, ką laikome šio gyvenimo gėriu, yra nepastovu, laikina, tuščia, sumišę su daugybe blogio bei jo pagadinta."

Dėl to mums "verta eiti kryžiaus mokyklą" nepaliaujamai laikant minty, "kad čia mums nėra nei ko tikėtis, nei laukti, išskyrus tik kovą ir nuolat nukreiptas akis į dangų, jeigu siekiame laimėti karūną!"

Trumpiau tariant, neturėtume bandyti surasti visą laimę dar šiame gyvenime. Jau minėtasis J. Murphy'is, deja, mano priešingai: "Dievas nori, kad būtumėte laimingi" – čia ir dabar. P. Bruckneris knygoje "Amžinoji euforija" su daug sakančia paantrašte "esė apie prievolę būti laimingam" analizuoja šitą laimės troškimą: mes jaučiamės tiesiog priversti įgyvendinti laimę čia ir dabar. Bruckneris tai vadina "modernybės prakeikimu"; "Mes verčiau būsime laimingi nei dorybingi ar išganyti". Kalvinui rūpėjo dora ir išganymas; jis puikai suprato, kad "amžinoji euforija" bus tik danguje. Tad pasimokykime šito iš jo!

Nuodėmė

Kalvino mokymas apie nuodėmę yra vienas iš geriausių dalykų, ką užrašė jo plunkna. Čia jo mintys ypatingai gilios ir plačios, kaip beveik niekur kitur. Iškart pirmame savo "Institutio" puslapyje didysis reformatorius sako, kad savęs suvokimas prasideda nuo nuodėmės suvokimo. Jeigu į save gilinamės sąžiningai ir atvirai, "pastebėsime savo nežinojimą, puikybę, skurdumą, silpnumą, savo blogį ir sugedimą" (Inst. I,1,1). Žmogus kaip Dievo atvaizdas "pradžioje turėjęs puikiausią padėtį", "iki nuopuolio švytėte švytėjusią Adome". Po nuopuolio, panašumas į Dievą, tiesa, kad ir išliko "tačiau tiek sugadintas, tiesiog grynai sunaikintas", kad "teliko tik atplaišos, skutai ir nešvarybė" (Inst. I,15,4).

Kalvinas smulkiai aprašo nuodėmės poveikį visam žmogui. Anot jo, siela esanti "visa padengta nuodėmės pluta" (Inst. II,1,9). Nėra nė dalelės, kuri būtų nepaliesta nuodėmės poveikio. Net protas, kuris pagal viduramžių teologiją buvo laikomas mažiau sugadintas, esąs taip pat žemai puolęs (Inst. II,1,9; 2,25). Net apie tikinčiuosius, Dievo išganytuosius sako, kad ir jų "protas mindomas įvairiausios apgaulės, pasidavęs galybei paklydimų, įsipaniojęs į daugybę kliūčių, sukaustytas visokių baimių, kad apie jį kaip patikimą vadovą negali būti nė kalbos" (Inst. II,2,25).

Šitokio Kalvino nuodėmės suvokimo stiprioji pusė yra jo tikroviškumas. Kai Taizė įkūrėjo br. Rožė (iki gyvenimo pabaigos reformato...) raštuose skaitai: "Žmogaus širdžiai nėra nieko natūraliau kaip melstis už priešus" (Dievas tegali mylėti), iškart pajunti netikroviškumą ir norisi prieštarauti: po nuopuolio, deja, mums nėra nieko natūraliau, kaip pirmiausiai savo priešų nekęsti – deja, tai mūsų default position. Heidelbergo katekizme rašoma labai kalviniškai: "Aš esu iš prigimties linkęs Dievo ir savo artimo neapkęsti" (5 kl).

Nuodėmės suvokimas, pagal Kalviną, betarpiškai susijęs su Dievo suvokimu. Kai imame galvoti apie Dievą, suprantame savo nuodėmingumą. Nuodėmė yra atitolimas nuo Dievo, taigi ir nuo tikrojo žmogiškumo, ji šaknijasi netikėjime ir nepaklusnume Dievui. Todėl jeigu nėra Dievo, tai ir nėra nuodėmės. Dingsta Dievas kultūroje, išgaruoja ir nuodėmė. Vokiečių žurnalistas M. Matussekas rašo: "Nuodėmė prarado savo metafizinį svorį. Į ją niekas rimtai nežiūri. Tiesiog būtų galima sakyti: nuodėmę ištiko įvaizdžio problema." (Der Spiegel, 7/2010). Kai vieni apgailestauja, kiti džiūgauja iš laimės, kaip ezoterinės rašliavos autorius D. Chopra: "Dvasios akyse kiekvienas yra nekaltas, visais atžvilgiais. Kadangi tu esi nekaltas, nėra nieko, kuo galėtum nusipelnyti Dievo bausmės..." (Septyni dvasiniai sėkmės dėsniai).

Ir Lietuvoje nepaprastai populiaraus N. D. Walscho pasaulėžiūroje nėra tikros kaltės bei nuodėmės sampratos. Bestseleriu tapusios trilogijos "Pokalbiai su Dievu" autorius rašo, kad ydos kaip "pyktis" ir "pavydas" yra "natūralios emocijos" ir negalima jų slopinti. Nėra nieko, kas mus galėtų atskirti nuo Dievo, nes: "Aš [Dievas] myliu jus visada ir visus. Ir negalite elgtis taip, kad Aš jūsų nemylėčiau". Kaltė ir baimė esančios tik subjektyvios prastos savijautos būsenos, neturinčios nė kruopelės objektyvaus pagrindo; tai tik bažnyčių galios instrumentai: "Tik gąsdinimais ankstyvieji šventikai ragino žmones 'taisyti nuodėmingus klystkelius’ ir 'paisyti Viešpaties žodžio’."

Dauguma krikščionių, žinoma, taip toli nesiekia. Bet jų pastangos taip pat pakankamos, kad nuodėmė atsidurtų paribyje. J. Osteenas, žymus didžiausios Amerikos bendruomenės pastorius, teigia: "[Pamokslaudamas] aš koncentruojuosi į pozityvius dalykus. Nuodėmė, bausmė ir visi panašūs reikalai nėra mano žinia. Aš noriu žmonėms padėti, o ne be paliovos į juos pirštais baksnoti." Matome, kad, palyginus su Kalvinu ir net pačia Biblija, atitolta jau irgi ne per vieną žingsnį.

Tikroji ir klaidingoji religija

Dar viena iš stipriųjų Kalvino mokymo pusių (panašiai kaip Liuterio), yra tikros ir netikros religijos sampratos suformulavimas. Tikrą religiją nuo netikros skiria praraja, jos abi niekuo nesisieja ir kontrastuoja tarpusavyje. Kaip Liuteris, taip ir Kalvinas laikėsi nuomonės, kad kiekvienas žmogus yra 'nepagydomai’ religingas, nes "polinkis į kokią nors dievybę iškaltas žmogaus širdyje". Visi visų laikų žmonės ką nors garbino. Žmogus negali nieko negarbinti. Visiška bedievystė neįmanoma. Jei žmogus nenori paklusti Dievui, tai paklūsta kam nors kitam. Tai reiškia, kad nėra religinio vakuumo, laisvos nuo ko nors garbinimo zonos, erdvės be religijos (plačiąja prasme) ir moralės.

Vienos iš ankstyviausių savo knygų "Trumpa krikščioniško tikėjimo santrauka" (Brève instruction chrétienne, 1537; liet. "Tiesa, išliekanti per amžius", 2009) antrame skyriuje Kalvinas dėsto savo mintis apie "Tikros ir klaidingos religijos skirtumą". Ir joje jis sako, kad kiekvienas žmogus yra kaip nors religingas. Tik gaila, kad dauguma niekina "neišmatuojamą Dievo didybę" ir "nesirūpina Dievo teismu". Šitokie žmonės susikuria Dievą patys pagal savo įsivaizdavimą ir norą: "jų supratimą apie Dievą lemia jų pačių mąstymo sukurtos kvailos ir neapgalvotos fantazijos", todėl jie "nusigręžia nuo tikrojo Dievo". Dėl šios priežasties visos religinės apeigos, netgi "tikros ir rūpestingos pastangos patarnauti Dievui" lieka bevaisės, neturi jokios prasmės, "virsta tik laiko gaišinimu." Nes šitaip veidmainiaudami jie "garbina savo širdžių svajones bei sapnus, o ne amžinąjį Dievą."

Kalvinas buvo vienas iš pirmųjų didžių religijos kritikų. Jis puikai suprato, kad religija dažniausiai, deja, yra sukurta paties žmogaus. Jis pastebėjo ir įvardijo netikrą, apsimetėlišką religingumą ir drąsiai stojo ginti tikrojo. Klaidingoji religija kyla iš žmogaus, iš apačios, yra opiumas liaudžiai ir saviapgaulė. Tikroji religija ateina iš Dievo, klauso jo ir yra visiškai į jį orientuota: "Iš tikrųjų dievotumas pasireiškia tyra ir tikrai degančia Dievo – tikro Tėvo – meile, kai į Jį žvelgiama kaip į tikrąjį Viešpatį, kai priimamas Jo teisumas ir labiau nei mirtis neapkenčiamas Jo įžeidimas."

Šioji perskyra turėjo esminių padarinių visai reformatų teologijai ir praktikai. Buvo aiškiai pasakyta: mūsų apeigos ir Dievo garbinimas turi būti toks, kokį pats Dievas yra nurodęs. Neturėtume mėginti ko nors pridėti nuo savęs. Kitaip nė nepajusime, kaip ima formuotis tokia religija (ir Dievas), kokius mes patys įsivaizduojame.

Dabartiniais laikais šis klausimas yra taip pat aktualus, nes į religiją žiūrima gana palankiai, ji laikoma net vertybe. Padėtį dar labiau komplikuoja tas faktas, kad apskritai dvasingumas yra pasidaręs labai madingas. Bet šiandienos religingumas – be dogmų ir normatyvų, be Dievo žodžio ir bažnyčios autoriteto, net išvis be jokio antgamtiškumo sąvokos. Britų filosofas Philipas Kitcheris sako: "Būtų labai reikalinga nuo antgamtiškumo religijos pereiti prie dvasingumo religijos." (Living with Darwin)

Ir visa tai čia pat, greta mūsų, kiekvieną dieną, visur. Antai lietuvių numylėtoji Jurga Ivanauskaitė, buvusi tikrai labai religinga, laikėsi nuostatos, kad religiją reiktų atskirti nuo Dievo sampratos:

"Kaip tik visuotinio dvasinio prado pripažinimas ir žmogaus asmeninis dvasinis tobulėjimas, o ne Dievo sąvoka [!], manding, yra kiekvienos religijos esmė. Intensyvus dvasinis gyvenimas, nepriklausomai nuo to, yra Dievas ar jo nėra [!], neatskiriamas nuo etikos ir moralės kategorijų, nuo tikėjimo aukštesne žmogaus paskirtimi, jo gera valia ir visuotine atsakomybe. Kaip tik žmoniškumo etika... yra daug svarbesnė nei vieno ar kito Dievo... vardas bei pavadinimas." (iš Tikėti ir rašyti; sud. G. Mikelaitis, 2002)

Deja, tenka šios garbingos moters mintims radikaliai paprieštarauti: esminis klausimas religijoje būtent ir yra: ar egzistuoja Dievas? Ar jis yra kaip nors apsireiškęs? Tikroji religija būtent prasideda nuo Dievo objektyvios egzistencijos anapus mūsų pripažinimo. Nuo Dievo, kuris pats yra tiesa ir tą tiesą yra apreiškęs žmonėms. Jeigu šitai ignoruojame, iškart atsiduriame klaidingosios religijos lauke.

Biblija

Jeigu reiktų sakinio visam Kalvino palikimui apibūdinti, tai jis būtų toks: tai buvo tikras Dievo žodžio aiškintojas. Visą savo mokymą tiek apie Dievą, tiek apie žmogų, apie išganymą ar apie išrinkimą – viską kildino iš Biblijos. Būtų nors kas įrodęs jo tezes esant prieštaraujančias Biblijai, Kalvinas išsyk būtų visko atsisakęs. "Nė vienos Rašto vietos žinodamas nei iškraipiau, nei klaidingai išaiškinau", rašo jis savo atsisveikinimo kalboje 1564. Kalvinas mėgo aiškinti Bibliją ir tuo užsiimdavo kelissyk per savaitę pamokslaudamas, rašydamas komentarus Biblijos knygoms. Jis nesivadino nei vyskupu, netgi teologu, o tiesiog trumpai – "Dievo žodžio tarnu".

Kalvino nuomone, Biblija yra tokia svarbi dėl to, kad joje ir per ją mes pažįstame Dievą. Tiesa, pirmiausiai apie Dievą byloja jo darbai, visa kūrinija. Bet ir pats Dievas "pravėrė savo šventąją burną", ir jo ištarmes šiandien randame Šventajame Rašte. Anot Kalvino, "šitaip Raštas sudėlioja mūsų šiaip jau sumišusias žinias apie Dievą teisinga tvarka, išsklaido prietemas ir aiškiai parodo tikrąjį Dievą" (Inst. I,6,1). Tad mes galime pažinti Dievą, nes jis pats mums save apreiškė. Dievo ieškokime tik jo Žodyje ir "niekur kitur"; ir tik "tokio, kokį jis pats save apreiškė" (Inst. I,13,21).

Biblija yra pagrindinis dalykas ir mūsų tikėjime. Tikėjimas "remiasi Kristuje mums duotų malonės pažadų tikrumu" (Inst. III,2,7). Tikintis žmogus rodo pasitikėjimą Evangelijos pažadais, jos tiesas priima širdimi ir jaučiasi dėl to užtikrintas (žr. Inst. III,2,15s). Dievo pažadai mus pasiekia būtent per skelbiamą Biblijos žinią. Todėl tarp evangelikų Biblijos aiškinimas tapo pagrindiniu užsiėmimu, o Biblijos tekstą atskleidžiantis ir išaiškinantis pamokslas – svarbiausia pamaldų dalimi. Žmonės turi suprasti, ką Dievas jiems nori pasakyti per savo žodį. Biblijos tekstas kiek tik įmanoma turi būti suprastas.

Tokie principai kelia daug reikalavimų bažnyčios tarnautojams. Jų atsakomybė ir užduotis auginti ir remti kiekvieno tikinčiojo tikėjimą, nuolat aiškinant Bibliją. Jie turi savo tikinčiuosius apginkluoti Dievo žodžio ginklais, išmokyti, kad tikėjimo žibintas ryškiai šviestų pasaulyje, o druska neprarastų sūrumo (žr. Ef 4,11–12); kad tikintieji gebėtų pritaikyti Dievo žodžio tiesas kasdienybėje ir visose gyvenimo sferose. Tada ir dabar tai yra didelis iššūkis.

Kalvinas skyrė daug dėmesio bendruomenės narių tikėjimo tiesų pažinimui ugdyti ir mąstymui lavinti. Kadangi, anot jo, kiekvienas tikinysis pats atsako prieš Dievą, tai privalo gebeėi blaiviai mąstyti, atskirti ir atsirinkti. Bet Kalvinas jokiu būdu nebuvo už anarchišką bažnyčią; mūsų dienų vertintas ir pervertintas individualizmas jam būtų visiškai nesuprantamas. Kalvinas tik norėjo, kad bažnytiniuose reikaluose dalyvautų kuo daugiau žmonių, kad svarstytų, reikštų nuomonę ir mąstytų. Ir tam jis suteikia kritikos įrankį: "Kada ką begirdėtume, mes visada turime kuo remtis [būtent Biblija], kad pažiūrėtume kritiškai, ar Dievas tikrai taip sakė, ar ne." Iš čia matome, kaip puikiai Kalvinas sutvarko eiliškumą: nors ir akcentuodamas atskiro nario reikšmę, pabrėžia, kad ne jis ir ne bažnyčia yra aukščiausias autoritetas, o Biblija, Dievo žodis yra virš jų ir visa ko centre. Nes bažnytinis mokymas nėra tas, kuris "negalėtų būti svarstomas" ar sukritikuotas. Jam reikia ir galima prieštarauti, ypač tada, kai Bažnyčia liepia daugiau "negu Viešpats savo žodyje yra apreiškęs" (Inst. IV,8,15).

Lietuvoje šis klausimas vis dar gana apleistas. Čia studijuoti Bibliją ne tik nėra labai įprasta, bet ir sudėtinga, kadangi labai trūksta pagalbinės medžiagos. Beveik nėra gerų Biblijos komentarų, mažai kitos aiškinamosios literatūros bei priemonių. Ši sfera vis dar laukia visų evangelikų tikinčių ir jų bažnyčių dėmesio, iniciatyvos bei pastangų.

Dievo ir savęs pažinimas

Kaip minėta, žmogaus gyvenimo tikslas nėra tapti laimingam. Žmogaus tikrasis kelias taip pat nėra ir "įvykdyti savo Asmeninę Legendą", kaip sako garsusis P. Coelho savo "Alchemike". Mes gyvename ir ne tam, kad, anot Vydūno, "mumyse augtų prakilnusis žmoniškumas". Mes gyvename tam, kad "pažintume Dievą", sako Kalvinas Ženevos katekizme (1545) atsakyme į pirmąjį klausimą apie žmogaus gyvenimo tikslą. Teologas Jamesas I. Packeris tam pritaria:

"Kam mes buvome sukurti? – Pažinti Dievą. Kokio tikslo turėtume siekti gyvenime? – Pažinti Dievą. Kas yra tas amžinas gyvenimas, kurį mums duoda Jėzus? – Dievo pažinimas... Kas gyvenime geriausia, kas teikia daugiau už bet ką džiaugsmo ir pasitenkinimo? – Dievo pažinimas... Kas Dievui suteikia daugiausia malonumo žvelgiant į žmogų? – Dievo pažinimas." (Pažinti Dievą)

Taip, iš tiesų gyvenime viskas sukasi aplink Dievą. Nes jis, o ne žmogus yra visatos centras. Bet ir žmogus nėra niekas, Kalvinas nemenkina žmogaus. Savo "Institutio" pirmame puslapyje nieko nelaukęs paaiškina: "Dievo pažinimas ir savęs pažinimas artimai susiję dalykai". Tas, kuris pažįsta Dievą, pažįsta pats save ir atvirkščiai.

Tad klausimas "kas aš esu?" yra labai svarbus klausimas, bet, kaip minėta, turi eiti sykiu su Dievo klausimu. Kalvinas paaiškina, kaip mūsų pačių kaip kūrinių ir nusidėjėlių suvokimas veda prie Dievo pažinimo. Bei atvirkščiai, nepažinę Dievo, nesitikėkime suvokti pačių savęs:

"Bet kita vertus, žmogus jokiu būdu neįstengs tikrai pažinti savęs, jeigu prieš tai nebus pažvelgęs į Dievą, o tik po to žvilgsnį permetęs į save. Mat mums būdinga tiesiog įgimta didžiulė puikybė, dėl kurios sau atrodome visai nepeiktini, išmintingi bei šventi, kol apčiuopiami įrodymai nepaliudija mūsų neteisingumo, nuodėmingumo, kvailybės ir netyrumo ir šitaip neįrodo mūsų kaltės. Tačiau to visai nė neįvyksta, jeigu žvelgiam tik į save, tuo pat metu nematydami Viešpaties; nes jis gi yra vienintelis mastas, pagal kurį nustatomas mūsų įvertinimas. Mes juk iš prigimties visi linkę į veidmainystę... Jeigu nepakeliame akių nuo žemės, pasiliekame visiškai patenkinti savo teisumu, išmintimi ir dora, šitaip sau baisiausiai pasigerindami – tetrūksta tik pusdieviais pasivadinti! Bet jeigu imame ir savo mintis nukreipiame viršun į Dievą, jeigu susimąstome, kas jis per Dievas, jei pasveriame jo teisumo, išminties bei doros griežtą tobulumą, į kurį ir patys turėtume lygiuotis..." (Inst. I,1,2) – tada tik pamatome ir atpažįstame patys save.

Kalvino žodžių turinys nepaprastai platus ir turtingas. Matome, kad žmogaus pažinimas apima ir Dievo pažinimą, o mokymas apie žmogų įtraukia ir mokymą apie Dievą. Tik pagalvokime, ką tai reiškia žmogaus sampratai biologijoje, psichologijoje, sielovadoje ir t. t. Šis principas, pvz., taip pat neleidžia, kad griežtai atkirstume religiją nuo mokslo.

Būtų galima dar daug ką pasakyti, bet, sustodamas šioje vietoje, noriu išskirti dvi konkrečias šio dvigubo principo naudas – vieną teigiamą ir vieną neigiamą. Kalvino žmogaus ir Dievo pažinimo sujungimas tam tikra prasme mus išlaisvina, praplečia akiratį, išveda iš ankštų religinių pažiūrų. Pirmoje "Institutio" pastraipoje Kalvinas nurodo, "kad nėra taip lengva pasakyti, koks [Dievo ar žmogaus] pažinimas eina pirma ir iš savęs skatina kito atsiradimą".

Ką tai reiškia? Tai reiškia, pvz., kad mąstyti galime pradėti bet kur ir bet kada, nuo bet kurio atspirties taško, net nuo savęs, nes pasaulio dalykų pažinime iškart jau glūdi ir Dievo pažinimo pradmenys. Nėra jokio grynai sekuliaraus pažinimo (mes dėl to sugebame mąstyti, kadangi esame panašūs į Dievą; kita vertus, protas, kaip ir visa kita, yra puolęs). Jeigu pažįstame ką nors iš tiesų, atrandame tiesą, tai galime žinoti šiek tiek pažinę ir Dievą bei augti tikėjime. Kuo geriau pažįstu save ir pasaulį, tuo geriau pažįstu ir Dievą – ir atvirkščiai. Nėra reikalo nuolat kalbėti apie Dievą, norint parodyti savo dievotumą. Kalvinas čia nutraukia tikrovės skirstymą į dvasinę ir pasaulietinę. Visas pasaulis yra Dievo kūrinija, todėl kiekvienas susimąstymas apie tą pasaulį yra susijęs ir su Dievu. Visa tai turi didelę reikšmę evangelizavimo ir apologetikos praktikai.

Be to, Kalvino mintis mes galime taikyti ir kaip kritikos principą. Antai keli paskutiniai iš Rhondos Byrne bestselerio The Secret–Paslaptis sakiniai: "Nesvarbu, kas manai esąs, dabar žinai tiesą apie save. Tu esi Visatos šeimininkas. Tu esi karalystės paveldėtojas. Tu esi gyvybės tobulybė. Ir dabar tu žinai Paslaptį." Perskaitę juos, galime paklausti: ar tai iš tikrųjų tiesa? Ar rašytoja tikrai sako tiesą apie žmogų? Arba štai kito bestselerio "Vienuolis, kuris pardavė 'Ferrari’" autoriaus R. Sharmos manymu, mes galime "atsigerti iš neišsenkamo jaunatviškumo ir energijos šaltinio trykštančio giliai mumyse"; "stebuklingo proto jėgos" dėka galime "įgyti visus trokštamus dalykus, numaldyti nerimą, pagydyti kūną (taip, tiesa!) ir pakylėti dvasią... valdyti ir savo gyvenimo aplinkybes", ir net susikurti tobulą gyvenimą (naujausios knygos "Nebijok gyventi!" paantraštė: "kaip visiškai įvaldyti protą ir kūną ir išsiugdyti nuostabų charakterį"; 1 sk.: "Tobulas protas, tobulas kūnas, tobulas charakteris").

Perskaitę ne tik šią ištrauką, bet ir šių bei panašių autorių literatūrą, pasinaudodami Kalvino principu, turime paklausti: kokia matosi Dievo samprata? Kas čia Dievas? Su kokiomis savybėmis? Byrne, Sharma, Walschas, Murphy’is į šiuos klausimus atsakytų vienodai: žmogus yra Dievas. O tai yra klaidingas atsakymas, apverčiantis visą tiesą aukštyn kojomis. Šis atsakymas išsyk duoda ir kitą atsakymą – apie žmogų. Vadinasi, minėtieji autoriai ir žmogaus iš tikrųjų nepažįsta. Ir visos jų kalbos apie potencialą, galimybes, gebėjimus ir neribotas žmogaus galias yra gryni niekai. Kalvino principas tarsi rėtis padeda atskirti grūdus nuo šiukšlių ir pamatyti, kad Biblijos citavimas, religinė kalba, dvasingas daugžodžiavimas dažnai gali būti labai apgaulingi.

Bažnyčios vienybė

Bažnyčios vienybė buvo pagrindinė intencija ir kardinolo Jacopo Sadoleto laiško, rašyto 1539 kovą Ženevos miesto valdžiai su kvietimu grįžti prie Romos katalikų bažnyčios. Sadoleto lotyniškai rašytas tekstas tuo metu buvo tikras diplomatijos ir kalbinės išraiškos šedevras. Susitaikymo intonacija supinta su verbavimo gaida, bet pagriežtinta pagrindinių evangelikų tiesų kaip sola fide kritika. Ženevoje neatsirado nė vieno, kuris tokiu pat lygiu būtų galėjęs kardinolui atsakyti. Ir čia buvo prisimintas Kalvinas, kuris ką tik iš Ženevos buvo išvarytas ir gyveno Strasbūre. Per nepilną savaitę jaunasis reformatorius surašė tokį kietą atsakymą, kad jo Responsio ad Sadoletum priskiriamas prie geriausių ir svarbiausių reformacijos laikų raštų.

Kalvinas paliečia visus Sadoleto priekaištus, pasipriešina kaltinimui, kad esą evangelikai suskaldę Bažnyčią. Reformatorius aiškiai pasako: mes ne skaldėme Bažnyčią, o tik kreipėme ją prie šaknų, siekėme atnaujinti, reformuoti. Kalvinas paaiškinimui naudoja kareivišką metaforą: evangelikai ne bėgliai ir ne dezertyrai, o priešingai, "aš nekišau jiems [kariams, t. y. tikintiesiems] jokių svetimų vėliavų, idant ištraukčiau juos iš sumaišties, o tik tavo puikiąją būrio vėliavą, kuriai privalome būti ištikimi, jeigu norime priklausyti tavo tautai." Vėliava, aplink kurią būrys renkasi, visada yra viena, kaip ir viena Bažnyčia, kuri klauso Kristaus ir paklūsta jo žodžiui. Evangelikų mokymas "vedė išpažinimą atgal prie ištakų, tarsi nuo apnašų apvalė, atkurdamas jo pirmykštį tyrumą".

Ar reformacijos būtinai reikėjo? Kam reikėjo Bažnyčios atnaujinimo? Reformacijos reikėjo būtinai ir pirmiausiai dėl to, kad Romos katalikų bažnyčioje buvo beveik nelikę vietos Biblijai. "Žmonės, kurie buvo laikomi tikėjimo ramsčiais, nepažinojo tavo [Dievo] žodžio ar juo nedaug tesirūpino. Vien tik svetimu mokymu jie vedžiojo vargšus žmones už nosies ir penėjo galai žino kokiomis kvailystėmis". Dievo žodis paprastiems tikintiesiems buvo lyg kokia "atgrasi būtybė, kurią iš tolo turėta garbinti, bet artimesnės pažinties reikėję sergėtis". Kalvinas tam pasipriešino sakydamas, kad Biblijai, Dievo žodžiui, būtina atiduoti visą ir neribotą pirmumą. Nes jis yra "fakelas", mus turintis vesti į priekį. Jo autoritetas pats didžiausias. Šitaip jis apgynė visos reformacijos idėją, taigi ir Liuterio (dėl ko šis tą Kalvino laišką ypač vertino).

Taigi vienybės raištis nėra nei kokia nors dvasinė tarnystė kaip popiežiaus ar naujųjų apaštalų, nei organizacija ar institucija. Vienybės raištis yra tikrų tikinčiųjų tikėjimas, žmonių, kurie yra sutaikyti su Dievu ir sujungti į vieną Bažnyčią, pastatytą ant Kristaus mokymo pamato. Dievo tiesa, kurią randame jo Žodyje, Bažnyčios vienybės raištis.

Kalvinas labai apgailestavo dėl krikščionijos susiskaldymo, laikė jį viena iš didžiausių blogybių; sakėsi galįs "dešimt jūrų perplaukti", kad tik atkurtų vienybę (iš 1552 laiško Anglijos reformatoriui Kranmeriui). Bet Kalvinui, kaip ir jo mokytojui M. Buceriui, labiausiai ant širdies gulėjo konkretus evangelikų vienybės klausimas. Dėl jo Kalvinas daugybę pastangų įdėjo organizuodamas visuotinį evangelikų susirinkimą, kuris, deja, taip niekada ir neįvyko. Galima drąsiai sakyti, kad Kalvinas buvo vienas iš didžiausių ‚ekumenikų' tarp reformatorių.

Deja, tai šiandien beveik nežinoma ir nesuvokiama. Kas yra ekumenizmas, šiandien Lietuvoje aiškina beveik vien tik Romos katalikai. O kur gi evangelikų vienybės koncepcija, kuri, kaip minėtasis Kalvino laiškas, reprezentuotų visų evangelikų poziciją?

Kalvinas buvo už vienybę, bet tik ne Kristaus tiesos sąskaita. Jeigu jis prisikeltų, tai šiandienos Romos katalikams pasakytų tą patį, ką ir anuomet: grįžkite atgal prie Biblijos. Tą patį jis pasakytų ir tiems evangelikams, kurie apleido Dievo žodį ir laksto paskui laiko dvasią: stokitės ant tvirto Dievo žodžio pamato; tokiu būdu atiduosite visą garbę Dievui.


Deja, Kalvino principai dažniasiai radikaliai kertasi su mūsų laiko ir kultūros nuostatomis. Bet kitaip ir būti negali. Biblinės tiesos niekuomet nebuvo tos, kurios sulaukė masių aplodismentų. Iš Kalvino galime pasimokyti drąsos nebijoti plaukti prieš kultūros srovę. Juk tokia pat yra ir Kalno pamokslo (Mt 5–7) tema. "Kontrastas tarp krikščionio ir nekrikščionio", anot J. Stotto, yra "pagrindinė ir vienijanti Pamokslo tema" (Kalno pamokslo žinia). Jėzaus sekėjai turi būti kitokie – "kitokie nei nominali bažnyčia, sekuliarus pasaulis, kitokie nei religingieji ir nerelingingieji. Kalno pamokslas – išsamiausias Naujojo Testamento krikščionių kontrkultūros aprašas." Jėzui ir Kalvinui rūpėjo ši kontrkultūra. Reikia vėl jų klausytis.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt