Apie avis, kiaules ir vilkus

2013-01-26
Holger Lahayne
Reformacijos laikų ginčai nuo pat pradžių pasižymėjo gana rūsčiu tonu ir "riebiu" žodynu. Antai 1520 metų Liuterio kaltinamojoje bulėje maištingasis vienuolis vadinamas "pasiutusiu šernu Viešpaties vynuogyne". Pats vienuolis taip pat neieškojo žodžio kišenėje ir netruko atsikirsti "antikristu Romoje", o garbųjį humanistą Erazmą tiesiai išvadino "epikūrininkų bandos kiaule". Be jokios baimės ir pagarbos šniojo Liuteris ir savo meto scholastinei teologijai. Jei Kalvinas teikėsi paieškoti jai plastiškesnio epiteto "ezoterinė magija", tai Liuteris varė paprastai: "melagingi, prakeikti, velniški tauškalai". Kuo ne "šūdų karas", kuris šiandien vyksta tarp A. Ramanausko-Greitai ir A. Račo? Būtent ši, aktualioji, ekskrementinė polemika priminė senuosius laikus ir teisybės aiškinimosi kultūrą.

Reformacijos epochos tikėjimo išpažinimų tekstų kalba dažniausiai yra pakankamai dalykiška ir nuosaiki. Tačiau erezijų ir sektų vertinimui tiesmukumo netrūko. Net gana 'švelniame’ Nyderlandų išpažinime (1561) klaidamokslių nevengiama pavadinti "pasibjaurėtina nuomone" (13 str.); griežtų epitetų paskiriama kai kurių anabaptistų paklydimams (pvz., neigimui, "kad Kristus tikrai priėmė žmogaus kūną", 18 str.), kurie pavadinami "anabaptistų erezija". Net itin 'ekumeniškas’ Heidelbergo katekizmas (1563) nepabūgsta Romos katalikų mišias pavadinti "prakeikta stabmeldyste" (kl. 80). Antrasis šveicariškasis išpažinimas (1566) kalba apie Romos popiežiaus "tironiją" (17 str.), o Vestminsterio išpažinimas (1647) perspėja evangelikus nesudaryti santuokų "su netikinčiaisiais, popiežininkais ar kitais stabmeldžiais" (24,3).

Bet galima drąsiai sakyti, kad žodingumu iš visų teologų labiausiai išsiskiria Liuterio raštai. Daugelį skaitytojų šiandien jo stačiokiškumas jau net šiek tiek šokiruoja. O šokiruoja dėl to, kad tokia kalba Liuteris reiškėsi teologiniuose dokumentuose. Kasdienė kalba tada ir dabar, ko gero, nedaug tesiskirtų, tačiau teologinė – skirtųsi tikrai stipriai. Šiandien mūsiškės pagrindinis bruožas – malonumas. Liuteriui mintyje tikrai to nebuvo, kai rašė, pvz., Šmalkaldeno nuostatus (1537), kurių net pratarmėje nesyk minimas velnias ir jo nuodai. O visas tekstas tiesiog mirga nuo tokių posakių kaip "baisi bjaurastis", "prakeiktas ir pasmerktas", "slibino uodega", "velnio pinklės", "parazitai ir padugnės", iš kurių mėgstamiausi ir dažniausi "bedievystė" bei "antikristo piktnauda". Taip pat Liuteris rašė ir apie "begėdiškus, bjaurius ir prakeiktus mišių už mirusiuosius pardavinėjimo turgus".

Kaip visa tai vertinti? Argi Biblija neragina tikinčio žmogaus kalbėti maloniai ir draugiškai? Argi Ef 4, 29–32 Paulius nesako, kad "šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai" būtų vengiami?! Argi pats Jėzus neįspėja: "Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!’ – tas turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!’ – tas smerktinas į pragaro ugnį" (Mt 5, 22)?

Iš tiesų, Biblija sako būtent taip ir tai yra tiesa. Tačiau dažnai pamirštama, kad Paulius primena "verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems..." Būtent – vieni kitiems. Malonumas turi būti Dievui ištikimų žmonių bendruomenės bruožas. Biblija ją lygina su avių kaimene, kurios priešakyje eina Ganytojas (žr., pvz., Ez 34; Jn 10; 21, 15; 1 Pt 5, 1–3). Sietlo (JAV) reformatų "Mars Hill" bažnyčios pastorius M. Driscollis nurodo, kad išties Ef 4 Paulius kalba avims ir apie avis, o kitur kalba ir apie kitokius padarus (ir Jėzus Kalno pamoksle visų pirma kreipiasi į brolius, t. y. krikščionis). Visa Biblija byloja, kad esama ne tik avių, bet ir vilkų, kiaulių bei šunų. Pastariesiems avių kalba netinka (žr. Driscollio mintis: http://www.desiringgod.org/resource-library/conference-messages/how-sharp-the-edg e-christ-controversy-and-cutting-words ).

Biblija sako, kad, deja, avių kaimenėje nuolat yra įsimaišę ir aplink sukiojasi netinkamų būtybių. Kiaulės yra nešvarios, mėgsta vartytis purve, o bibline kalba kiauliškas elgesys ir nešvarumas taikomas žmogui, kuris laikosi nemoralaus gyvenimo būdo. Tokiems skirti toli gražu ne malonieji žodžiai. Štai 1 Tim 5, 20 sakoma: "Nusidedančius bark visų akivaizdoje, kad ir kiti bijotų" (žr. ir 2 Tim 4, 2; Tit 1, 9.13; 2, 15). Daug aštrių, kartais pašaipių arba sarkastiškų pasakymų apie kiaulišką elgesį ištaria ST pranašai (Iz 3, 16–17.24; Ez 16, 25–27; 23, 18–21), ypatingai Amosas (pvz., 6, 4–6), kuris nusidedančias moteris pavadina "Bašano karvėmis" (4, 1).

Vilkai yra eretikai, klaidamokslių skleidėjai, tie, kurie slankioja po kaimenę prisidengę avių kailiais arba veržiasi į ją, siekdami avis išsklaidyti (Ez 22, 27; Sof 3, 3; Mt 7, 15; 10, 16; Lk 10, 3; Apd 20, 29). Jiems giminingi yra šunys – ne tiek pavojingi, tačiau godūs (Iz 56, 11); blogio skleidėjai (Fil 3, 2), kurių būtina pasisaugoti; jie iš tikrųjų nepriklauso kaimenei, slankioja už Dievo karalystės ribų (Apr 22, 15).

Tokie, įsiskverbę į tikinčiųjų bendruomenę, pasirodo "be pagrindo pasipūtę savo kūniškais samprotavimais" (Kol 2, 18); jie yra tie, kurie "paskendo tuščiuose plepaluose" (1 Tim 1, 6), jų "tikėjimo laivas sudužo" (1 Tim 1,19), jie yra "melo skelbėjai", "jų sąžinė paženklinta įdagu" (1 Tim 4, 2), jie "nieko neišmano" (1 Tim 6, 4). 2 Tim 2, 16–18 perspėjama: "Venk nerimtų tauškalių. Jie vis giliau bris į bedievystę, ir jų kalbos, tarsi vėžio votis, vis plis. Tokie yra Himenėjas ir Filetas, kurie nuklydo nuo tiesos..." Be to, bažnyčiose esama ir daug "tuščiakalbių ir apgavikų" – su tokiais negalima ir nereikia būti maloniems. Tokius "reikia nutildyti" (Tit 1, 10–11)!

Visus šiuos tekstus, be abejonės, puikiai žinojo ir Liuteris. Kad su avimis ir vilkais būtina elgtis skirtingai, jis rašė dar 1522 m.: "Su vilkais nereikia būti per griežtiems; su avimis nereikia būti per draugiškiems." O komentuodamas 1 Pt 5, 2, pridūrė: "Pamokslininkas privalo ne tik avis aprūpinti bei pamokyti būti gerais tikinčiaisiais, bet turi ir vilkus sulaikyti nuo išpuolio prieš avis bei kėslų jas suvedžioti neteisingu mokymu ir erezija, nes šėtonas niekada nesnaudžia." Liuteris su Kalvinu visų pirma, žinoma, vilkus regėjo būtent tarp Romos katalikų. Kalvinas laiške Sadoleto’ui sako: "Romos popiežių sykiu su visa jo gauja netikrų vyskupų... mes vadiname pasiutusiais vilkais".

Kad su vilkais reikia elgtis kitaip nei su avimis, žinojo ir Jėzus. Mt 23 jis be jokių skrupulų ir su dideliu įniršiu puola savo žydų bendruomenės priešus (daugkartinis "vargas jums" yra prakeiksmo formulė!). Svarbiomis žodinėmis vilkų atbaidymo priemonėmis laikomos pajuoka (Iz 44, 9–20; Jer 10, 3–15; Gal 5, 12: "O kad jūsų kurstytojai visiškai nusipjautų!"), sarkazmas (1 Kar 18, 27; Ts 10, 14; Mt 6, 2), gili ironija (Ez 28, 3; Rd 4, 21; Am 4, 4; Mk 7, 9) bei groteskiški apibūdinimai (Mt 7, 3.6; 10, 25; 23, 23–24).

Tačiau mūsų žodžiai, kitaip nei Biblijos autorių, nėra įkvėpti Dievo ir dėl to ne be klaidų. Klaidų darė ir Liuteris. Antai didžiajam Ciuricho reformatoriui Cvingliui (ir kitiems) jis 1529 m. Marburgo religiniame dispute yra prikišęs "priešingos dvasios" laikymąsi, kitaip tariant, netiesiogiai įvardijęs netikinčiuoju. Dėl to dvasiniams vadovams būtinai reikalingas gebėjimas atpažinti ir atskirti dvasias. Visų pirma jiems skirti ir Biblijos griežti raginimai atsargiai elgtis su žodžiais (Ps 39, 2; Pat 12, 13–19; 1 Pt 3, 10; Jok 1, 26) bei išskirtinis kvietimas savyje ugdytis dorybes kaip romumas ir švelnumas (Gal 5, 22–23; 6, 1; 2 Kor 10, 1; Kol 3, 12–14; Fil 4, 5; 1 Tes 2, 6–7; 1 Tim 6, 11). Prieš išsitraukiant žodžių kirvį reikia "švelniai aiškinti prieštaraujantiems" (2 Tim 2, 25)!

Apie vilkus kalba ir Antrasis šveicariškasis išpažinimas. Jis dvasininkų užduotimi laiko "išvyti vilkus iš Viešpaties avidės, protingai ir griežtai peikti nedorybes ir nedorėlius, neužsimerkti ir netylėti piktadarybės akivaizdoje" (XVIII,18). Bet jo autorius H. Bulingeris taip pat pastebi: "kad dvasininkas galėtų visa tai kuo teisingiau ir lengviau atlikti, iš jo pirmiausia reikalaujama, kad bijotų Dievo, kruopščiai melstųsi, atsidėtų dvasiniam skaitymui, visada visur būtų budrus" (19). Dvasininkai yra pavojuje ne tik pridaryti klaidų, bet ir patys pavirsti kiaulėmis bei vilkais! Dėl to "tarp dvasininkų turėtų būti derama drausmė. Ir todėl sinoduose reikėtų kruopščiai tirti dvasininkų mokymą ir gyvenimą" (22).

Vienas žmogus gali ir klaidingai įvertinti, ir pats nupulti. Dėl to svarbūs sprendimai turi būti priimami grupėse, tarp subrendusių tikinčiųjų, kaip antai sinoduose ar tarybose. Jie sudaro progą aistroms nurimti ir tartis, sulaiko nuo individualios vilkų medžioklės vien iš įžeidžio ar nenuotaikos bei galimo vėlesnio apgailėjimo vietoj vilkų ‚nudėjus' avis. Jie sudaro sąlygas disciplinuoti dvasininkus (būtent pirma juos, o ne paprastus narius, kadangi jų atsakomybė daug didesnė!), o "jeigu yra nebepagydomi", turi buti "nušalinami ir tikrųjų ganytojų išvaromi iš Viešpaties bandos tarsi vilkai." Su neteisingų mokymų skleidėjais jokie kompromisai nepriimami: "Apsimetėliai mokytojai... visiškai netoleruotini".

Šitame kontekste reikia atkreipti dėmesį į vieną svarbų skirtumą. Reformatorius Kalvinas buvo pastebėjęs: "Ne visi tikrojo mokymo dalykai yra vienodo lygio. Vieni iš jų yra taip labai reikalingi žinoti, kad pas visus napajudinamai ir be abejonių turi būti gerai įsitvirtinę, tarsi būtų esminiai religijos mokymo dalykai". Kas šiuos pagrindus atmeta, vienareikšmiškai yra eretikas ar vilkas. "Tačiau esama ir kitų mokymo dalykų, dėl kurių tarp bažnyčių sklando nuomonių skirtumai, bet kurie neardo tikėjimo vienybės." (Inst. IV,1,12) Apie šiuos mokymus reikia diskutuoti ir ginčytis, ir vilko kalba čia netinka – tai diskusijos tarp avių.

Deja, patys protestantai savo istorijoje šio skirtumo dažnai nepaisė ir su tikėjimo broliais elgėsi kaip su vilkais (pvz., Liuteris apie Cvinglį). Dar XX a. pirmojoje pusėje VDU evangelikų teologijos fakulteto profesorius D. P. Jakubėnas savo veikale Naujųjų amžių Bažnyčios istorija (1936) piktai rašė:

"Apgailėtina, kad visų trijų evangeliškų bažnyčių [Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto liuteronų bažnyčių bei reformatų bažnyčios] kūną graužia įvairaus atspalvio (metodistai, babtistai [sic], adventistai, sekmininkai ir k.) sektos, kurios braunasi į kaip tik sutvarkytas evangelikų parapijas, jas skaldo ir naikina parapijos vienybės sąvoką."

Šis reformatų teologas net teigia, kad "Išganymo armija" – "tai ne kas kita kaip Anglijos metodizmo sulaukėjimas ir galutinis iškrypimas". Be abejo, galima W. Bootho įkurtą judėjimą ir teologiją kritikuoti, bet tik ne su tokia arogancija bei pašaipa. Kažin kodėl, rašydamas apie F. Schleiermacherį, F. C. Baurį, J. Wellhauseną ir kitus modernosios teologijos tėvus bei ortodoksinio tikėjimo ardytojus, Jakubėnas tokios vilkų kalbos nevartoja?

Apibendrinkime: Tas, kuris maloniai ir draugiškai elgiasi su avimis, tikriems vilkams turi būti griežtas ir priešiškas. Jei jis toks pat ir vilkams, tada jis avių priešas, kadangi jas vilkams atiduoda. Reformacijos tėvai primena, kad nereikia vengti griežtų žodžių (Liuteris) – visų pirma dėl avių apsaugos. Taip pat jie nurodo, kaip įgyvendinti šią sunkią užduotį (Bulingeris) – visų pirma save ir saviškius ištirti, barti, drausminti. Jeigu griežta kritika sykiu reikštų ir savikritiką, išvengtume daug bereikalingo skaldymosi bei priešiškumo (visų pirma tarpusavyje, tarp evangelikų) – juk mūsų tikslas ne toks, kaip Ramanausko ir Račo: apsidrabstyti š..?
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt