Priešgyna atsivertėlis

2013-12-03
Holger Lahayne
Praeitą mėnesį sukako penkiasdešimtosios C. S. Lewiso mirties metinės. Šis žymusis airis, dešimtmečius dėstęs anglų literatūrą ir filosofiją Oksforde bei Kembridže, mirė 1963 m. lapkričio 22 dieną. Lewisas laikomas vienu populiariausių krikščionių rašytojų bei vienu įtakingiausių XX a. tikinčiųjų. Labiausiai jį išpopuliarino visų pirma jo apologetiniai raštai, pradedant Kančios problema (The Problem of Pain, 1940), Stebuklais (Miracles, 1947) ir vėlesniuoju žinomiausiu jo kūriniu Tiesiog krikščionybė (Mere Christianity, 1952). Tačiau labiausiai mėgstamu autoriumi Lewisą padarė jo pasakų daugiatomis Narnijos kronikos (The Chronicles of Narnia, 1950–1956), kurios pastaraisiais metais viena po kitos virsta puikiais filmais.

Lewisas nestudijavo teologijos, dėl to visuomet pabrėždavo esąs tik paprastas Anglijos bažnyčios narys. Dėl to ir nėra ko iš jo tikėtis sisteminio mokymo apie tikėjimą, gilios ir gerai pagrįstos egzegezės bei atsakymų net ir į tokius svarbius kausimus kaip Jėzaus mirties ant kryžiaus reikšmės ar Biblijos autoriteto – didžiam kai kurių konservatyviosios teologijos šalininkų nusivylimui. Užtat juolab stebina jo gebėjimas ypač giliai ir tiksliai įžvelgti bei ‚išversti' kai kurias esmines teologijos problemas.

Pavyzdžiu čia tebūnie paminėtas tik klausimas "kaip tampama tikinčiuoju?", kurį Lewisas išsamiai išgvildena savo autobiografijoje Apstulbintas džiaugsmo (Suprised by Joy, 1955). Viena vertus, savo dvasinio augimo kelyje Lewisas save apibūdina kaip gana aktyvų veikėją: kaip, būdamas jaunuolis, sąmoningai nusisuka nuo krikščionių tikėjimo; kaip Pirmojo pasaulinio karo siaubas, kurį savo kailiu patiria apkasų duobėse, jo ateizmą dar labiau sutvirtina; kaip jo įsitikinimus palaiko ir keičia tam tikros knygos, kokią įtaką daro kai kurios asmenybės bei kaip apsiverčia jo pasaulėžiūra.

Kita vertus, įdomu tai, kad pagrindinė knygos tema yra ne pats autorius, ne Lewisas, ieškantis Dievo, o būtent Dievas. Dievas, ieškantis Lewiso, sekantis jam iš paskos; Dievas, kuris šovė į jį "Džiaugsmo strėles... nuo pat vaikystės" ("džiaugsmas" – šia sąvoka Lewisas apibūdina anapusybės troškimą). Tam pabrėžti autorius sugalvoja daug vaizdinių. Dievą pavadina "didžiuoju Žveju", betraukiančiu jį – spurdančią žuvį – į krantą. Pats susilygina su lape, išvyta iš miško ir skuodžiančia per platų lauką, o įkandin – Dievas. Vaizduoja save figūra šachmatų lentoje, Dievo įvaryta į kampą. Ne veltui ir priešpaskutinįjį knygos skyrių pavadina "Šachmatų matu": "Visos mano šachmatų figūros lentoje užėmė nepalankiausias pozicijas. Netrukus nebegalėjau guostis net iliuzija, kad iniciatyva priklauso man. Mano priešininkas pradėjo baigiamuosius ėjimus."

Štai dar viena daug sakanti citata su puikia metafora: "Malonūs agnostikai linksmai plepa apie tai, kaip 'žmogus ieško Dievo’. Man, tokiam, koks aš tada buvau, tai tas pats, tarsi jie kalbėtų apie tai, kaip pelė ieško katės." Po nuopuolio visi nusidėjėliai yra tarsi pelės, kurios nieko nenori žinoti apie katiną, Dievą, ir nuo jo bėga – ir kaipgi kitaip?!

Būdamas ateistas, Lewisas išmoko nepaisyti daugelio tikrovės sričių. Karo baisumų aprašymo kontekste jis pirmą kartą užsimena apie "sutartį su tikrove". Tai esąs specialus konstruktas, kuriuo remdamasis netikintysis manosi susikūręs sau būdą išvengti nepatogių ir abejones turimais įsitikinimais keliančių tikrovės aspektų; savotišką apsauginę zoną, kurioje esi pats sau viešpats. Tuo tarpu krikščionybė Lewisui atrodžiusi "transcendentiškai besikišanti į viską". Dėl to, anot jo, pagrindinė puolusio žmogaus problema: "Jei toks [krikščionybės] vaizdas teisingas, tai neįmanoma ir niekada nebus įmanoma jokia 'sutartis su tikrove’. Net atokiausiame giliausių sielos gelmių kampelyje (kur ten, ypač jame!) nebuvo galima apsitverti spygliuota viela ir pakabinti užrašą 'Pašaliniams draudžiama’. O aš būtent to norėjau – kampelio, nors mažiausio, bet savo, kuriame galėčiau visiems kitiems pasakyt: 'Tai mano, tik mano vieno reikalas’." "Mes nenorime, kad šitas [Kristus/Dievas] mus valdytų" (Lk 19, 14) – šitas tesitolina nuo mūsų gyvenimo ir jokiu būdu tenebando mūsų valdyti. Toks po nuopuolio yra žmogiškasis troškimas.

Savo atsivertimą Lewisas apibūdina ypač proziškai, be jokios euforijos ar triumfo. Anot jo, nes ir nebuvę ko džiūgauti. Mat tam tikra prasme tapti tikinčiuoju net paprasčiausio noro neatsiradę. "Mane užklupo tikrovė, su kuria neįmanoma derėtis", konstatuoja Lewisas. Sprukti atrodę beprasmiška. O toliau, jeigu skaitytume knygą, rastume garsiąsias mintis, kurios sudaro pasakojimo kulminaciją: "Tai, ko labiausiai bijojau, galiausiai mane ištiko. 1929 m. per Trejybės semestrą aš galiausiai pasidaviau ir pripažinau, kad Dievas yra Dievas, atsiklaupiau ir pradėjau melstis. Tą vakarą turbūt buvau labiausiai prislėgtas, labiausiai to nenorintis atsivertėlis visoje Anglijoje."

Didi tiesa vaizdinguose žodžiuose: persekiojama lapė, gaudoma pelė, sugauta žuvis, užgriūvanti tikrovė, besikišantis tikėjimas ir Dievas, perpjaunantis mūsų sielos vielinius aptvarus – tai tikrai visatos Kūrėjas, savo vaikais paverčiantis nusidėjėlius. Net pačius didžiausius priešgynas. Jei sūnaus palaidūno istoriją naudojame parodiniu žmogaus atsivertimo pavyzdžiu, neturėtume likti neišgirdę Lewiso minties: "Sūnus palaidūnas bent jau pats, savo kojomis, parėjo namo. O kaip įstengti pagarbinti Meilę, atveriančią visus vartus palaidūnui, kurį įneša besispardantį, besistengiantį ištrūkti, kupiną pagiežos, be paliovos visur akimis ieškantį būdo pasprukti?"

Tačiau kad ir kaip būtų, Lewisas nesijautė Dievo priverstas. Vieną labai svarbų išgyvenimą, patirtą kelionėje autobusu, jis atpasakoja šitaip:
"Keisčiausia yra tai, kad prieš Dievui mane galutinai apsupant, iš tikrųjų galėjau pasinaudoti proga, kaip dabar atrodo, visiškai laisvai pasirinkti. Tam tikra prasme. Važiavau į Hedington Hilą autobuso viršutiniame aukšte. Be žodžių ir (atrodo) beveik be vaizdinių man kažkokiu būdu buvo pateiktas vienas su manimi susijęs faktas. Suvokiau, kad stengiuosi kažko neprisileisti, nuo kažko atsiriboti. Arba, jei norite, pasijutau taip, lyg vilkėčiau veržiančius drabužius, tarsi kokį korsetą ar net šarvus, kiautą kaip vėžys. Aš pats galėjau atverti tas duris arba palikti jas uždarytas, nusimesti šarvus arba toliau likti su jais. Nė vienas iš variantų nebuvo pateiktas kaip privalomas: nė vienas iš jų nebuvo siejamas nei su grasinimu, nei su pažadu, nors žinojau, kad atverti duris arba nusimesti kiautą reiškia žengti į tai, kas nenumatoma. Apsisprendimas atrodė lemtingas, tačiau sykiu keistai neemocingas. Nejutau nei troškimų, nei baimės. Tam tikra prasme nieko nejutau. Apsisprendžiau atverti duris, perskelti kiautą, nusimesti šarvus. Sakiau 'apsisprendžiau’, tačiau tuo metu iš tiesų nebuvo įmanoma elgtis kitaip."

Viena vertus, Lewisas, regis, jautė vidinę galimybę rinktis laisvai atverti duris arba palikti uždaras. Tačiau ta galimybė atverti arba ne būtent tik atrodė visiškai laisva (originalo pirmo sakinio žodžiai "what now appears" – kaip, regis, dabar atrodo – lietuviškame knygos vertime kažkodėl praleisti, nors jie čia yra lemiami!). Citatos pabaigoje Lewisas duoda suprasti, jog jam tapę aišku, kad už laisvo apsisprendimo slypi dieviška jėga, sklindanti iš išorės.

Tuo Lewisas savotiškai panašus į Martyną Liuterį, tarp reformatorių taip pat išsiskyrusį tikėjimo apibūdinimų vaizdingumu bei išskirtiniu gebėjimu tikėjimą išaiškinti. Abu kalba apie kovas dėl giliųjų sielos gelmių. Knygoje Apie nelaisvą valią (1525) Liuteris lygina žmogų su jojimui skirtu gyvuliu, kuris vis vien bus kieno nors jodomas – velnio arba Dievo. Gyvulys visada seks paskui savo raitelį – tad šia prasme amžinojo išgelbėjimo atžvilgiu laisvos valios nesama. O raiteliai – vienas ir kitas – rungsis dėl gyvulio nuosavybės. Lewiso žuvis, lapė, pelė, o Liuterio jojamasis gyvulys – tuo ne tiek siekiama pabrėžti žmogaus pasyvumą, kiek Dievo aktyvumą.

Teologine kalba Liuteris visa tai išdėstė savo Mažajame katekizme. Antrosios dalies antrojo tikėjimo teiginio paaiškinime teigia: "Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti nei prie jo artintis, bet Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė, savo dovanomis apšvietė, tikru tikėjimu pašventė ir išlaikė..." Redukavę pirmosios dalies teiginius iki pamatinės minties, gautume paradoksalią, tačiau biblišką išraišką: "Tikiu, kad... negaliu... tikėti" (žr. Mk 9, 24!). Būtent šis gilus slėpinys Lewiso buvo sudėtas į naujus žodžius. Nors ir nerastume konkrečios išraiškos, bet išvestinė galėtų atrodyti šitaip: noriai tikiu, kad nenoriu tikėti.

Lewisas, be abejo, čia paliečia labai svarbų žmogiškosios laisvės bei dieviškojo suverenumo klausimą. Nuo senų laikų, siekdami jį geriau suprasti, daug krikščionių mąstytojų ieškojo analogijų, t. y. kokių nors panašumų ar tapatybių. Viena jų yra ir Biblijoje – apie molį ir puodžių (Rom 9; taip pat Iz bei Jer). Dievas yra puodžius, kuris apdirba mus tarsi molį. Olandų rašytoja Corrie ten Boom savo pasakojimuose dažnai vartoja audėjo analogiją: Dievas audžia mūsų gyvenimo kilimą iš tamsių (kančia, skausmas, liūdesys) ir šviesių siūlų (džiaugsmas, laimė, palaima), bet mes matome tik išvirkščią jo pusę. O gyvenimo pabaigoje, amžinybėje, pas Dievą, mes galėsime pagaliau pamatyti tikrąjį kilimo grožį su puošniais įvairiausių spalvų raštais.

Knygoje Apstulbintas džiaugsmo Lewisas pateikia dar vieną analogiją: autoriaus ir jo sukurtos istorijos personažų. Autorius, žinoma, yra Dievas. Jis valdo savo istoriją ir kuria jos personažus – kūrinys yra tarsi autoriaus kūrinija. Kita vertus, personažai pačioje istorijoje yra laisvi ir gyvena savo gyvenimus. Todėl galėtume kalbėti apie dvigubą veiksmo priežastingumą: viena priežastis pačios knygos veiksme, kita – joje kuriamoje istorijoje arba dar tiksliau – tame Autoriuje, kuris viską pažadina gyvenimui ir sukuria veiksmą. Abi priežastys nesusitinka ir veikia skirtinguose lygmenyse. Lewiso nuomone, "Jei Šekspyras ir Hamletas kada nors susitiktų, tai būtų tik Šekspyro nuopelnas. Hamletas negali reikšti iniciatyvos." Šekspyras "iš principo galėtų pasirodyti pjesėje kaip Autorius ir parašyti savo dialogą su Hamletu". Lewisas čia regi paralelę su inkarnacija. Jėzuje Kristuje Dievas nužengė į žemę, tapo mūsų žmogiškojo spektaklio dalyviu, bet ir kartu išliko anapus, nepavirto vien tik kūriniu kaip kiti.

Ir vienoje iš knygos God in the dock esė Lewis panauduoja tą pačią analogiją: "'Hamlete’ lūžta šaka, ir Ofelija nuskęsta. Ar mirti ji turėjo dėl to, kad šaka nulūžo, ar todėl, kad Šekspyras panorėjo, jog šioje dramos vietoje ji mirtų? Vienas arba kitas paaiškinimas yra teisingas – arba abu – arba dar koks tik norite. Mums prieš klausimą peršama alternatyva visai nėra tikra alternatyva, jei žinai, kad dramą sukūrė Šekspyras."

"Dieviškosios dramos" įvaizdis naudotas ir kitų rašytojų, Lewiso draugo J. R. R. Tolkieno bei Dorothy Sayers. Bet ne tik rašytojų, o ir tokio teologinio veikalo, kaip Institutio autoriaus Jono Kalvino, kuris pasaulį prilygina "didžiuliam spektakliui" arba tiesiai pavadina Dievo teatru (lot. theatrum; žr. I,5,8; I,14,20; II,6,1; plačiau With Calvin in the Theater of God, ed. John Piper, David Mathis). Mes esame personažai, atliekantys savo vaidmenis didžiuliame spektaklyje, kuris jau yra sukurtas ir kažkieno tenai, viršuje, režisuojamas. Spektaklio veiksme esame laisvi, tačiau sykiu ir savotiškai nelaisvi. Mes gręžiamės į Dievą laisvai, nei iš išorės, nei iš vidaus niekieno neverčiami, nemanipuliuojami, bet kartu ir savotiškai prieš savo valią. Lewisas, išties visai nebūdamas kalvinistas (ir visai ne tokio jau mažo būrio kalvinistų apologetų, kaip savo amžininko C. Van Tilio, gana skeptiškai įvertintas), vis tik savo žodžiuose mums padovanojo giliai reformatorišką atsivertimo į Dievą sampratą.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt