Ar tikintysis privalo atsisakyti alkoholio?

2016-12-15
Holger Lahayne
Jau daugelį tūkstantmečių žmonija vartoja alkoholinius gėrimus. Apie šumerus žinoma, kad jie prieš 4000 metų gamindavęsi tokius didelius kiekius alaus, jog jo gamybai atiduodavę net po trečdalį javų derliaus. Alkoholio kiekis tokiame aluje, kuris su mūsiškiu beveik nepalyginamas, buvęs maždaug apie 2 proc.

Alus buvo mėgstamas ir egiptiečių. Tiesa, jie gamindavęsi ir vyno, tačiau labiau tik turtingesnieji. Kaukaze, Persijoje bei Izraelyje grūdų raugo produktas nebuvo paplitęs. Čia dominavo vynas, dėl to beveik visame Senajame Testamente daugiausia kalbama tik apie jį. Palestinoje vyną nustota gaminti atėjus islamui, kadangi Koranas griežtai draudžia tikintiesiems jį gerti (pvz., 5:90). Stiprių alkoholinių gėrimų Antikos laikais nebuvo, nes nebuvo išrastas destiliavimas.

Vienas iš svarbių postūmių alkoholiui paplisti buvo grynai praktinis: "Natūralūs alkoholiniai gėrimai be maistinių savybių buvo laikomi ir sveikatai svarbių vitaminų bei mineralų nešėjais bei, turėdami konservavimo medžiagų, padėdavo ilgiau išlaikyti maisto produktus. Dėl palyginti menko alkoholio kiekio, jų, kaip svaigalų, poveikiui nebuvo skiriama daug dėmesio. Daugumai šių gėrimų vartotojų buvo svarbiau gaivintis gėrimu, kuris ilgai negenda. Palyginti su dažnai pavojingu gerti šulinio vandeniu, alkoholiniai gėrimai buvo pranašesni savo neužterštumu bei maistingumu" (Judith Rosta, Manfred V. Singer, Über die Kunst des rechten Alkoholgenusses – eine kleine Kulturgeschichte des Alkohols).

Per tūkstantmečius Europos žemyne alkoholio reikalai vystėsi panašiai. Alus, kaip ir duona, buvo pagrindinis plačiųjų visuomenės sluoksnių maisto produktas. Iki XX a. pr. jis išliko vertingiausiu sunkiai dirbančiųjų pasistiprinimo gėrimu, net buvo vadinamas "puikiausiu šeimynos gėrimu". Alus, kaip gydantis produktas, buvo pardavinėjamas vaistinėse ir rekomenduojamas net vaikams.

Iki XIX a. alkoholis egzistavo ir kaip beveik vienintelis lengvai gaunamas skausmo malšinimo bei anestezijos preparatas, padedantis atlikti medicinines operacijas. Iki 1900-ųjų buvo manoma, kad tam tikras kiekis alkoholio atlieka gydomąją funkciją ir dėl to net būdavo skiriami "vyno gydymai". Destiliuota degtinė ilgai buvo laikoma grynu sveikatos eliksyru, ką primena tokie jos pavadinimai kaip "Aqua vitae" (lot. gyvybės vanduo), "Akevitt" arba "Whisky" (vedinys iš geliško žodžio, reiškiančio tą patį). Šiandieninėje medicinoje alkoholis vartojamas tik kaip dezinfekavimo priemonė, taip pat įtrynimams, šaldymams bei medikamentams tirpinti lašinamųjų vaistų gamybos srityje.

"Girtuoklystės prakeiksmas" ir "blaivybės malonė"

Alkoholio istoriją, be abejo, žymi ir ryškūs piktnaudžiavimo juo pėdsakai. Užuominų apie girtuoklius randama dar Egipto literatūroje. Romėnas Seneka rašo: "Kai tik galingoji vyno jėga mus užvaldo, netrunka pasirodyti ir visos iki tol nematytos mūsų ydos." Martynas Liuteris Užstalės pokalbiuose alkoholį, viena vertus, giria : "Mūsų Viešpats Dievas gera širdimi leidžia mums valgyti, gerti ir linksmintis. Todėl jis ir sukūrė tiek daug visokių daiktų... Vynas yra palaimintas, tai liudija ir Šventasis Raštas..." (nr. 730, 732). Kita vertus, jis ir skundžiasi dėl "girtuoklystės prakeiksmo": "Juk geriausia žmogaus dalis pražūva per girtavimą" (nr. 734).

"Nedidelis ir nepaliaujamas girtumas tūkstantmečiais buvęs daugelio nuolatinė būsena" – rašo minėtieji Rosta ir Singeris. Šiandien, skųsdamiesi dėl alkoholizmo, turėtume prisiminti, kad anksčiau normalūs žmonės kasdien išgerdavo po kelis litrus alaus, kad ir su nedideliu kiekiu alkoholio (ir romėnų vynas turėjęs mažiau alkoholio už šiandieninį). XIX a., prasidėjus masinei alkoholinių gėrimų gamybai ir taip jiems atpigus bei į rinką atėjus stipriesiems gėrimams, problemos paaštrėjo. Beje, atsirado ir naujovių – aukštoji visuomenė labai pamėgo kavą ir arbatą, taip atverdama kelią geresnėms alternatyvoms.

Maždaug nuo 1800-ųjų ėmė gausėti informacijos ir apie alkoholio žalą. Atsirado alkoholizmo sąvoka, alkoholizmas buvo įvardintas liga, nors ir klaidingai manant, jog ji paveldima. Pradėjo kurtis abstinentų draugijos. Šiaurės Amerikoje jas pirmieji pradėjo protestantai savo bažnyčiose (metodistų ir baptistų). Lietuvoje, kaip žinoma, XIX a. vid. iškyla garsusis vyskupas M. Valančius, kuris savo Blaivybės Gromatose rašo: "Dievas neapsakomai didžią malonę jums padarė, atsiųsdamas blaivybę arba nusiturėjimą. Dievo blaivybės malonė apsiautė mūsų žemę... Palaimintas Viešpats Dievas Izraėlio, jog aplankė mūsų šalį ir susimylėjęs ištraukė žmones iš girtybės tvano. Gailestingiausis Dievas įvedė tarp mūsų brangią blaivybę. Šv. Bažnyčia šaukia mano balsu unt visas šalis" (M. Valančius, Pastabos pačiam sau).

XX a. alus neteko savo, kaip pagrindinio maisto produkto, vaisto bei svarbaus troškulio malšintojo, vaidmens. Šiandien alkoholis suvokiamas išskirtinai kaip svaiginamasis gėrimas. Etilo alkoholio arba etanolio (cheminė formulė C2H5OH) veikimo būdas gerai ištirtas ir žinomas. Alkoholis laikomas psichoaktyvia medžiaga, slopinamai veikiančia nervų sistemą. Tai toksiška medžiaga, tai atsiskleidžia vartotojui apgirtus ir gali sukelti psichologinę ar fizinę priklausomybę. Alkoholis dažniausiai neįtraukiamas į narkotinių medžiagų sąrašus, nors pagal savo veikimą yra ne kas kita, kaip narkotikas. Laima Bulotaitė rašo: "Alkoholis – plačiausiai pasaulyje vartojama narkotinė medžiaga. Ir viena iš lengviausiai prieinamų vartotojams" (Priklausomybių anatomija).

Vartojant alkoholį saikingai ir nedideliais kiekiais, pavojus sveikatai beveik negresia ir priklausomybės rizika taip pat itin maža. Vis dėlto alkoholis pavojingesnis už, pavyzdžiui, kanapes: "Alkoholis ardo kepenis, smegenų ląsteles ir santuokas. Ypač persigėrę vyrai linksta į smurtingumą. Pora taurelių degtinės per daug – ir ramios būtybės pavirsta į smurtautojus, prievartautojus ir netgi žudikus. Trečdalį smurto atvejų Vokietijoje įvykdo asmenys, praradę savikontolę dėl alkoholio" ("Der Spiegel", 25/2015).

Dėl to Pasaulio sveikatos organizacija (WHO/PSO) rekomenduoja kasdien nevartoti daugiau nei dviejų "standartinių alkoholio vienetų" (SAV; 1 SAV sudaro 10 g gryno alkoholio). Vokietijos Priklausomybių tarnyba (Deutsche Hauptstelle gegen die Suchtgefahren) taip pat brėžia panašias "mažai rizikingo" alkoholio vartojimo ribas: 13 g gryno alholio moterims (0,3 l alaus) ir 20 g vyrams (0,25 l vyno; vyrui puslitrio alaus per dieną turėtų pakakti). Daugiau negu 30 g gryno alkoholio dozė per dieną laikoma "problemiška", kadangi stipriai rizikuojama tapti priklausomam. Net iki 10 proc. vyrų ir apie 5 proc. moterų Europoje, deja, šią ribą peržengia. Spėjama, kad Vokietijoje apie 2,5 proc. vyrų kasdien suvartoja "pavojingą" kiekį alkoholio (60–120 g), o 0,5 proc. – jį net viršija suvartodami daugiau negu 120 g gryno alkoholio. Alkoholikais laikomi apie 2,5 proc. vokiečių. Lietuvoje trūksta netendencingų, gilesnių ir patikimų alkoholio vartojimo tyrimų, todėl galima tik spėti, jog skaičiai būtų panašūs arba truputį didesni.

"Gerk vyną linksma širdimi"

Pasižiūrėkime, kas konkrečiai apie alkoholio vartojimą kalbama Biblijoje. Jos raštai alkoholinius gėrimus mini net per 250 kartų. Daugumoje vietų kalbama apie vyną (dažniausiai atskiestą). Senajame Testamente hebrajiškos sąvokos tam apibūdinti vartojamos net trys: jajin, tiroš ir asis; visų reikšmė šiek tiek persidengia. Graikiškieji Naujojo Testamento žodžiai alkoholiui apibūdinti taip pat yra trys: dažniausiai oinos, keliskart gleukos (jaunam vynui apibūdinti) ir oxos (perrūgęs vynas arba vyno actas).

Antikos laikų Izraelyje vynas buvo kasdienis gėrimas ir netgi laikomas maisto produktu. Šiek tiek buvo geriama ir vynuogių sulčių, bet kadangi klimato sąlygos neleido jų ilgiau išlaikyti, tai jos nebuvo reikšmingos. Tad nenuostabu, kad Biblijoje nuo pat pradžių laisvai ir nevaržomai kalbama apie vyną tarsi apie savaime suprantamą dalyką, kaip apie kasdienės mitybos produktą: "Taigi eikš, valgyk duoną su džiaugsmu ir gerk vyną linksma širdimi..." (Mok 9, 7; kitose vietose: Įst 14, 26; 2 Met 2, 9; Rd 2, 12; Iz 55, 1).

Esama ir eilučių, kuriose vynas vertinamas itin teigiamai, kaip Ps 104, 15: "ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį...". 2 Sam 16, 2 aprašoma, kaip karaliui Dovydui pasistiprinti patarnautojai atneša duonos, vaisių ir vyno (taip pat žr. Pr 27, 28).

Kaip mūsų dienomis, taip ir bibliniais laikais vynas buvo laikomas švenčių atributu. Bene populiariausias to pavyzdys, be abejo, yra vestuvės Kanoje, kur Jėzus vandenį paverčia vynu (Jn 2, 1–11; taip pat žr. Pr 14, 18; Est 1, 7). Išskirtinio dėmesio nusipelno ir tai, kad Jėzus savo mokiniams net dangiškąją Eucharistiją susieja su vynu (Mt 26, 29). Senajame Testamente vynas buvo laikomas aukojimo atnašų dalimi (Sk 15; Iš 29, 40; Kun 23, 13; Sk 28, 14), taigi atliko apeiginę funkciją (tačiau ne vartojant ar privalomai svaiginantis kaip pagonių kultuose).

Vyno buvo geriama ir medicinos tikslais (plačiąja prasme). Pavyzdžiui, Pat 31, 6 patariama: "Verčiau duok svaigųjį gėrimą žūstančiam, o vyną žmogui, kuriam gyvenimas apkarto." Istorijoje apie gailestingąjį samarietį (Lk 10) pasakojama, kad samarietis sumuštojo žaizdas gydęs "užpildamas aliejaus ir vyno" (34 eil.) Dažnai cituojama ir 1 Tim 5, 23: "Gerk ne vien vandenį, bet vartok ir truputį vyno dėl savo skrandžio ir dažnų negalavimų." Apie kokį alkoholio veikimą čia kalbama, tiksliai sunku pasakyti. Gali būti, kad apaštalas Paulius omeny teturi tik jo dezinfekuojamąją galią.

Galų gale Senojo Testamento pranašai vyną mini piešdami būsimuosius išganymo laikus žemėje: "Galybių VIEŠPATS surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su parinktais vynais, pokylį su sultingais, gardžiais patiekalais ir grynais, rinktiniais vynais" (Iz 25, 6; taip pat žr. Jl 4, 18; Am 9, 13).

"Ir nepasigerkite vynu"

Greta neutralių bei pozityvių teiginių apie vyną, Biblijoje rastume ir nemažai perspėjimų dėl besaikio jo vartojimo ir net persigėrimo. Senajame Testamente ypač griežtai apie tai kalba pranašas Izaijas: "Vargas tiems, kurie, keldamiesi ankstų rytą, negali apsieiti be svaigiųjų gėrimų, ir prasėdi iki išnaktų, kol įkaušta nuo vyno!" (5, 11); "Vargas tiems, kurie didvyriai prie vyno ir narsūs prie svaigiųjų gėrimų" (5, 22). Jis taip pat smerkia Jeruzalės ir Samarijos vadovus (28 sk.): "Bet ir tie svirduliuoja, perimti vyno, klupinėja, įkaušę nuo svaigiojo gėrimo. Kunigas ir pranašas šlitinėja nuo stipraus gėrimo, gerai įkaušę nuo vyno" (7 eil.) Patarlių knygoje irgi rastume ne vieną aiškų perspėjimą: "Vynas išjuokia, stiprusis gėrimas primuša; neišmintingas, kas jais svaiginasi." (20, 1; taip pat žr. 23, 20–21.30–31; 31, 4–5). Gausus alkoholio vartojimas apsunkina mąstymą ir veda prie kvailų sprendimų (Est 1, 10), netgi gali pastūmėti į nužudyti žmogų (2 Sam 13, 28–29).

Naujajame Testamente žinomiausias yra apaštalo Pauliaus perspėjimas, užrašytas Ef 5, 18: "Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios. " 1 Tim 3, 8 alkoholio vartojimo saikingumas nurodomas kaip vienas iš kriterijų tapti diakonu: "Ne besaikiai vyno gėrovai." Laiške Titui 2, 3 Paulius perspėja vyresnes moteris [!], kad jos "negirtuokliautų" (taip pat žr. ir Rom 13, 13).

Problema ta, kad dažnai iš šių perspėjimų skubama daryti visai netinkamas išvadas. Deimantas Karvelis straipsnyje "Šventosios Dvasios konkurentas – Istoriniai ir teologiniai vyno krikščionybėje pėdsakai" ("Ganytojas", http://www.evangelija.lt ) rašo: "Vienintelis pateisinamas vartojimo atvejis – medicininiais tikslais (Lk 10, 34; 1 Tim 5, 23)." Netiesa, nes net remiantis visais bibliniais duomenimis, negalima teigti, kad vien tik medicininis alkoholio panaudojimas yra pateisinamas. Istorikas toliau tvirtina: "Neabejotina, kad krikščionys turi gyventi kupini Šventosios Dvasios, o ne mėgautis vynu (Ef 5, 18), kuris griauna krikščionio kūno, kaip "Dievo šventyklos", sveikatą (1 Kor 3, 17)." Karvelis mano, kad alkoholio vartojimas savaime prieštarauja Dvasios veikimui, kas bibliškai nėra tiesa ir niekaip nepagrindžiama. Juolab, kad ir Ef 5, 18 kalba ne apie mėgavimąsi vynu, o apie piktnaudžiavimą, apie persigėrimą.

Dažnai diskusijose šiais klausimais nurodoma, jog vyno vartojimas Antikoje skyrėsi nuo dabartinio (jau minėjome, kad ir pats vynas skyrėsi). R. H. Steinas straipsnyje "Ar Naujojo Testamento "vynas" toks pat kaip šių dienų vynas?" ("Prizme" 2002/1) pateikia gerų nuorodų. Pirmiausiai jis pabrėžia, kad Biblijoje, kur kalbama apie vyną, niekur omenyje neturimas nealkoholinis vynas ar sultys: "Akivaizdu, kad Biblijoje "vynas" nereiškia nesusifermentavusių vynuogių sulčių, nes įsakymas "ir nepasigerkite vynu" (Ef 5, 7) ir daugelis perspėjimų dėl vyno Šventajame Rašte (pavyzdžiui, Kun 10, 9; Pat 20, 1; 21, 17; 23, 29–35) neturėtų jokios prasmės, jei šis žodis kalbėtų apie nealkoholinį gėrimą. Kita vertus, taip pat aišku, kad šis žodis neatitinka tiksliai to, ką šiandien vadiname vynu."

Kita vertus, "vynu" vadinamas gėrimas turėdavo mažiau alkoholio, nes "prieš vartojimą jį visada at¬skiesdavo. Pavyzdžiui, Plutarchas (Symposiacs, 3.9) teigia: "Mes vadiname mišinį "vynu", nors pagrindinė sudedamoji dalis yra vanduo." Vandens santykis galėjo skirtis, tačiau tik barbarai gėrė neskiestą vyną, o vienodomis dalimis sumaišytas vanduo ir vynas buvo laikomas "stipriu gėrimu" ir jam buvo nepritariama. Terminas "vynas" ar oinos senovės Graikijos pasaulyje reiškė ne vyną kaip mes jį suprantame dabar, o vyną, atskiestą vandeniu. Paprastai rašytojai vynu vadindavo vyno ir vandens mišinį. Kad parodytų, jog gėrimas yra ne vyno ir vandens mišinys, o vynas, jie sakydavo "i neskiestas [akratesteron] vynas"."

Laikantis šio papročio, ankstyvojoje bažnyčioje buvo skiedžiamas ir Šventosios vakarienės vynas. Steinas cituoja Kiprijono žodžius, užrašytus apie apie 250-uosius metus: "Mes nieko neturime daryti, tik tai, ką Viešpats padarė mūsų vardu, kaip ta taurė, kuri siūloma jo atminimui, turi būti siūloma sumaišyta su vynu... Todėl kalbant apie Viešpaties taurę, negalima aukoti tik vandens, taip pat kaip ir vien vyno negalima aukoti. Nes jei kas au¬kos tik vyną, Kristaus kraujas nutols nuo mūsų, bet jei tik vanduo bus aukojamas, žmonės nutols nuo Kristaus... Taigi Viešpaties taurė nėra tik vanduo nei tik vynas, nebent jie sumaišomi vienas su kitu."

Tad galima sakyti, kad Biblijoje į alkoholį žvelgiama itin realistiškai – vienodai aiškiai matomos tiek teigiamos, tiek neigiamos pusės. Iš esmės joje alkoholis vartoti nedraudžiamas, tačiau raginama tai daryti saikingai ir perspėjama dėl piktnaudžiavimo. Biblijoje visiškai alkoholio nevartoja tik nazyrai (Sk 6, 3–4; iš žinomiausių yra Samsonas, galbūt ir Samuelis bei vėliau Jonas Krikštytojas [žr. Lk 1, 15]) ir tam tikru metu kunigai (Kun 10, 9). Jėzus, labai tikėtina, vyną gėrė, nes kitaip nebūtų buvęs apkaltintas esąs "rijūnas ir vyno gėrėjas" (Mt 11, 19). Todėl galima pritarti G. Meadowsui, kai jis sako: "Kruopštus Biblijos aiškinimas reikalauja, kad pasirinkimas visai susilaikyti [nuo alkoholio] turi būti grindžiamas kuo kitu, o ne Biblijos teksto autoritetu" (W. A. Elwell, Evangelical Dictionary of Biblical Theology).

"Alkoholio klasta"

Nederėtų bendrosios visos Biblijos išvados vertinti paviršutiniškai. Jau vien dėl to, kad apie vienintelę narkotinę medžiagą, kuri aprašoma Biblijoje, nekalba vien neigiamai, o kaip tik priešingai. Biblijoje sakoma, kad iš esmės vynas yra Dievo dovana! Turėkime visa tai omenyje šiandieninės alkoholio demonizacijos, eskaluojamos blaivybės radikalų, akivaizdoje. Tačiau neužmirškime ir to, kad kaip su visomis Dievo dovanomis (tik pagalvokime apie seksualumą ar turtą!), taip ir su šia privalome elgtis protingai ir atsakingai.

Galima daryti išvadą, kad ir blaivybė, arba visiškas alkoholio atsisakymas, neturėtų būti laikomas vertybe savaime. Nes ir Biblijoje to nedaroma. Blaivybė yra laisvas žmogaus pasirinkimas. Žinoma, alkoholikams – ir vienintelis kelias iš priklausomybės. Jiems kaip sergantiems būtinas, bet ne visiems kitiems! Blaivybė nėra gėris savaime, nėra geriau ir vertingiau už bet kurį kitą gerą pasirinkimą, taip pat ir jokiu būdu ne dvasingiau, t. y. labiau Dievui patinkantis pasirinkimas nei saikingas ir džiaugsmingas alkoholio vartojimas. Panašiai galėtume svarstyti ir apie kitus susilaikymus, pvz., nuo seksualinių santykių. Celibatas savaime nėra jokia vertybė, jis nė kiek ne geresnis ar dvasingesnis už seksualinį gyvenimą. Tik nesusituokusiems šis susilaikymas nuo lytinių santykių yra Dievo įsakytas, dėt to geras ir tikrai vertingas.

Deja, šiandien šios diferenciacijos labai vengiama. Minėtoji Bulotaitė savo knygoje rėžia trumpai ir aiškiai: "Alkoholinių gėrimų vartojimas[!]" yra "blogybė". Taškas. Ji mano, kad "turime išmokyti juos [jaunuolius], kaip atsispirti šiam blogiui, kad tvirtai galėtų pasakyti narkotikams "Ne"." Panašiai įsitikinę ir krikščioniškos radijo laidos vaikams "Vakaro žvaigždelė" autoriai. Radijo spektaklyje "Alkoholio klasta" (2016 12 03) akcentuojamas vien tik blogasis alkoholinių gėrimų poveikis: dėl alkoholio dingsta meilė, sutrinka mąstymas, sužalojamos smegenys; minimas gerai ištirtas alkoholio neigiamas poveikis kūdikiams, destruktyvus jo veikimas išplečiamas net iki indėnų ir įvairių Rusijos tautų su(si)naikinimo.

Be abejo, alkoholis yra klastingas. Tačiau nereikia pamiršti, kad po nuopuolio visi Dievo sukurti dalykai turi klastos potencialą ir gali mus suklaidinti; nuodėmingi žmonės sugeba piktnaudžiauti viskuo. Jeigu jau imamės kalbėti apie klastą, tai pakalbėkime apie visas klastas: pinigų ir sekso, mokslo ir švietimo, muzikos ir meno, kalbos ir literatūros, valdžios ir tarnavimo. Juk net ir žmonių meilė yra klastinga! C. S. Lewis knygos Didžiosios skyrybos vienoje iš scenų puikiai parodė, kad ir motinos meilė savo vaikui – mūsų kultūroje laikoma bene tyriausiu ir beveik "šventu" jausmu – yra sutepta, sumaišyta su egoizmu ir savimeile, nuodėmingame pasaulyje gali būti panaudota negeriems tikslams. Visi sukurti dalykai gali virsti stabais, viskas gali tapti spąstais (dar viena etiketė, šiandien mielai klijuojama vien tik alkoholiui ir narkotikams). Po nuopuolio visas pasaulis yra klastingas, pavirtęs spąstais, mūsų tykančiais visur!

Kaip nepatekti į spąstus? Žinant, kur jie paspęsti. Būtina vaikus ir jaunimą tinkamai įspėti apie pavojus. "Vakaro žvaigždelės" redakcija ir kiti už krikščionišką švietimą atsakingi žmonės pirmiau turėtų patys sau atsakyti į paprastus klausimus: ar vynas, kuriame yra alkoholio, yra geras Dievo sukurtas dalykas, ar negeras? Ar alkoholis yra nuodėmės pasekmė? Ar jis savaime yra blogis? Kodėl pats Jėzus savo pirmojo stebuklo metu (Jn 2) sukurė būtent "gerąjį vyną" (10 eil.) ir tokiu būdu išgelbėjo šventę? Kodėl per Šventąją vakarienę naudojame vyną? Jeigu alkoholis tikrai demonas, tai kodėl Biblijoje (kaip tai daro Koranas) mums neuždraudžiama jo vartoti?

Kai tokie ekspertai kaip Bulotaitė tiesmukiškai demonizuoja alkoholį, belieka taip pat tvirtai ir aiškiai paprieštarauti ir papriekaištauti: kodėl gi autorės mintyse neatsiranda nė menkiausios intencijos pasvarstyti apie saikingumą, atsakingumą vartojant svaigalus? Dėl to ir leidžiami tokie naivūs ir nieko neduodantys patarimai kaip "Negerkite prie vaikų... Niekada negerkite su savo vaikais ir nesiūlykite jiems alkoholinių gėrimų". Kaip tai įgyvendinti? Taurę vyno po stalu pasislėpus gurkšnoti? Tai ugdytų vaikus? Be to, kaip gi Bulotaitė patartų išmokyti augančią kartą teisingai apsieiti su alkoholiu, jei jis šeimoje bus paverstas tabu? Matyt, ir autorė sutiktų, kad neverta slysti į kraštutinumus. Bet tuomet apie tą vidurį ir pakalbėkime!

(Jei kalbėtume apie tabu temas, tai tas pats pasakytina ir apie rūkymą. Antai mokyklos paskelbtos nerūkymo zonomis, bet nutylima, kad, ko gero, kiekvienoje esama rūkančio personalo (mokytojų, kitų darbuotojų). O gal nesama?! Arba gal rūkaliai čia kokie nors ypatingi – aštuonias valandas iškenčia "nepapešę"?! Nei ypatingi, nei iškenčia – jie eina į pogrindį ir viskas. Juk kiekviena mokykla turi savo kambariuką, kabinetuką, sandėliuką ir t. t. Mokiniai nė tų neturi – policija tik ir semia juos iš aplinkinių kiemų bei laiptinių. Bet galvojama, kad problema išspręsta – ko nematai, tas neegzistuoja.)

Savanoriškas atsisakymas tam tikrose situacijose

Ko gi griebtis šiandienos bažnyčioms? Pirmiausiai derėtų prisiminti pagrindinę pamoką, kad vien Dievo įstatymas ir įsakymai parodo, kas yra nuodėmė, o kas nėra, nes tik Dievas leidžia įstatymus ir teisia (Iz 33, 22; Hbr 4, 12; Jok 4, 12). Vestminsterio trumpas katekizmas nuodėmę apibūdina taip: "Nuodėmė yra bet koks Dievo įstatymo nesilaikymas arba pažeidimas" (14 kl.). Martynas Liuteris sako šitaip: "Pirmiausia žinokite, kad nėra kitų gerų darbų, kaip tik tie, kuriuos leidžia Dievas, ir lygiai taip pat nėra nuodėmės, kaip tik ta, kurią jis uždraudė" (Sermon von den guten Werken). Tikinčio žmogaus sąžinės laisvės nederėtų varžyti prievolėmis, kurių nenustato Dievo žodis. Kitaip sakant, drausti reikia tik tai, ką Dievas draudžia (ir kas iš jo normų ir draudimų Žodyje protingai ir išmintingai išvestina), ir iš visų reikalauti galima tik to, ko reikalauja Dievas. 1528-ųjų Berno tezėse sakoma: "Kristaus Bažnyčia nesudarinėja nei įstatymų, nei įsakymų be Dievo Žodžio. Dėl to visi žmonių sudaryti nuostatai, kuriuos vadina Bažnyčios įsakymais, mus įpareigoja tik tiek, kiek jie pagrįsti ir įsakyti dieviškajame Žodyje" (Žr. ir Vestminsterio tikėjimo išpažinimą; 20, 2).

Kaip minėta, alkoholį vartoti Dievo žodis ne tik kad nedraudžia, bet net ir aiškiai leidžia, dėl ko jo vartojimas negali būti laikomas nuodėme. Abstinencija yra tik galimybė, bet ne pareiga visiems. Dėl to bažnyčios ir neturi teisės savo nariams įsakyti visai nevartoti alkoholio (t. y. ir privačiame gyvenime). Vis dėlto kiekviena bažnyčia yra laisva priimti daugiau ar mažiau išmintingas taisykles, pritaikytas prie konkrečių situacijų (pvz., bažnyčioje turint nemažai alkoholikų, renginių ir švenčių metu prasminga atsisakyti alkoholio). Tuomet tai nebus įsakymai, o tik konkretūs praktiniai susitarimai, neliečiantys platesnio tikinčiųjų gyvenimo. Jei bažnyčia nori įspėti savo narius dėl alkoholio piktnaudžiavimo pavojų, gali naudoti tokias formuluotes kaip "vengti priklausomybes sukeliančių žalingų įpročių" ar pan. Taip bus ir perspėta, ir į perspėjimą įtraukti ir kiti narkotiniai produktai, o laisvė pasirinkti išliks; taip pat atsispindės nuostata, kad ne visas alkoholio vartojimas yra žalingas (daugiau narkotikų tema žr. "Narkotikų žodynėlis": http://www.prizme.lt/zurnalas/?p=1162 ).

Stiprieji ir silpnieji

Būtina aptarti ir vieną labai populiarų argumentą, kuris naudojamas tikinčiųjų siekiant uždrausti alokoholį. Kai kurie krikščionys sutinka, kad Biblijoje tikrai nedraudžiama gerti, kad joje nėra tokio įsakymo ir kad gerti savaime nėra nuodėmė. Bet tuoj pat primena kitą įsakymą – būtinybę atsižvelgti į bendruomenės "silpnuosius narius". Esą vien dėl to visiems būtina atsisakyti vartoti alkoholį. Pagrindinės pateikiamos eilutės iš Rom 14 (17 ir ypač 21), kuriose Paulius aiškiai nurodo, jog geriau vyno atsisakyti, jei jis silpnesnį brolį pastūmėtų į nuodėmę.

Laiško romiečiams 14 skyriuje kalbama apie stipriuosius ir silpnuosius tikėjime. Stiprieji įsitikinę, kad gali viską valgyti ir gerti; silpnieji susilaiko nuo mėsos ir alkoholio. Abi grupės gyvuoja vienoje bendruomenėje ir turi tarpusavyje sutarti. Kiekvienas pasakytų, jog, žinoma, silpnųjų negalima atstumti ir nepaisyti. Bet tas pats galioja ir dėl stipriųjų. Taip pat visiems reikėtų pagalvoti, kad ir vien pagal silpnųjų dūdelę nebūtų šokama; kad jie neįvestų savo "diktato", neprimetinėtų taisyklių ir kad jų gyvenimo poreikiai nevirstų ne tik norma visiems kitiems, bet tuo pačiu ir Dievo tvarkos sulaužymu. Apaštalas Paulius aiškiai sako, kad iš principo ir mėsa valgytina, ir vynas gertinas, nes "nieko nėra savaime netyro" (14 eil.)

Stipriesiems apaštalas duoda patarimą 13 eilutėje: "Pasiryžkite nebeduoti broliui akstino nupulti ir pasipiktinti." Abu paskutinieji eilutės veiksmažodžiai graikiškame tekste reiškiami daiktavardžiais proskomma ir skandalon, kuriuos Jurėnas išverčia "suklupimo akmuo" ir "kliūtis". Tai gana griežtos sąvokos, nes kalbama apie tikėjimo trukdžius bei pavojus atpulti nuo tikėjimo. K. L. Gentry’is rašo: "Paulius pabrėžia, kad stiprusis neturėtų piktnaudžiauti savo stiprybe, versdamas silpnąjį elgtis prieš sąžinę ir taip stumdamas jį į nuodėmę" (God Gave Wine).

Stiprieji turi saugotis, kad nepastūmėtų silpnųjų netikėti ir nusižengti Dievui. Ar tai reiškia, kad visi tikintieji, siekdami apsidrausti, be kur ir bet kada turi atsisakyti alkoholio? Juk niekad nežinai, kada ką sugundysi parklupti! Tai būtų bepasmiška pastanga. Juolab, kad laiško tekste minima ir mėsa (21 eil.) – ar tai reiškia, kad ir mėsos turėtume atsisakyti?

Dažnai pasiremiama ir 1 Kor 8, 13: "Tad jei valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad tik nepapiktinčiau brolio." Iš laiškų žinoma, kad apaštalas Paulius nebuvo vegetaras, tad ir ši eilutė nėra jo atsivertimas naujam gyvenimo būdui. Eilutės kontekstas byloja, kad čia Pauliui svarbu patarti dėl elgesio tam tikroje konkrečioje situacijoje. Kaip ir 1 Kor 9, 22, stipriajam kartais pravartu pasidaryti "silpnu", nusileisti iki silpnojo lygmens, idant "laimėtų" silpnąjį. Silpnasis neturi likti savo silpnybėje; silpnąjį reikia bandyti įtikinti. T. Schirrmacheris rašo: "Akivaizdu, jog Paulius nenori, kad silpnieji valgytų mėsą vien dėl spaudimo ar pergudravimo; Paulius siekia logiško įrodymo, įtikinimo; jis nenori tikinčiųjų, kurie aklai paklūsta ir elgiasi prieš savo įsitikinimus, ar vien išoriškai prisitaiko" (Ethik).

Neteisėtų reikalavimų nederėtų kelti nei silpniesiems, nei stipriesiems. Jei iš stipriųjų visur ir visada reikalautume nevartoti alkoholio, vadinasi, pripažintume, jog įstatymus kuria ne Dievas, bet silpnieji; silpnieji suvaržo ir tikinčiųjų laisvę. Ko galime reikalauti, tai atodairos. Kartais stipriesiems stinga jos, todėl pravartu pasimokyti. Stiprieji turi išmokti būti jautrūs aplinkai, atsižvelgti į silpnesniuosius, idant tam tikrose situacijose gebėtų atsitraukti, atsisakyti savo teisės ir intereso vardan silpnesniojo sąžinės.

Dievotoji Biblijos kritika

Alkoholio tema dar ir dėl to tokia svarbi, kad susijusi su krikščionių požiūriu į Bibliją bei etikos pagrindais. Atvira Biblijos kritika skleidžiama, kai neigiamas Dievo apsireiškimas arba atmetamas vienas kitas teiginys ar mokymas iš užrašytojo Žodžio. Naujojo Testamento pavyzdys – sadukiejai, to meto "liberalai", neigę mirusųjų prisikėlimą. Jėzus tikrai nebuvo jų pusėje, kartais griežtai atmesdavo ir jų mokymą (Mt 22, 23s). Tačiau daugiau jo kritikos sulaukė fariziejai – to meto konservatyvūs tikintieji. Fariziejai stengėsi pasipriešinti helenizmo srovei, itin atsidavusiai praktikavusiai tikėjimą kasdienybėje bei rimtai vertinusiai įstatymus.

Fariziejų Biblijos kritika buvo kitokia negu sadukiejų. Jie prie Dievo įsakymų dėjo savus, taip per stipriai apribodami žmonių laisvę ir užkraudami jiems "nepakeliamas naštas" (Lk 11, 46; žr. ir Mk 7, 1–15; Mt 15, 1–9). Savo tradiciją jie pavertė Dievo nurodymais, šitaip nustumdami Dievo žodį į šoną. Jų Biblijos kritika vyko labiau paslėptai ir netiesiogiai. Tačiau kaip tada fariziejams, taip ir mums dabar būtina nepamiršti, kad Dievas draudžia ne vien tik iš jo Žodžio atimti, bet ir pridėti. Iki šiol gyvuojantis įstatymiškumas yra vienas iš būdų dievotai kritikuoti Dievo žodį – tarsi būtume protingesni už Dievą ir turėtume pareigą papildyti jo tobulą įstatymą. Visiškas alkoholio atmetimas ir draudimas yra ryškus to pavyzdys.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt