Dievas davė vyną – ir žmonės atima

2017-03-12
Holger Lahayne
Ar alkoholio vartojimo problema "išsprendžiama"?

Praeitais metais Lietuvoje "alkoholio klausimas" itin išsiveržė į centrą, sukeldamas vilnis kontroversiškų diskusijų. Buvo renkami parašai už griežtesnį alkoholio kontrolės įstatymą, kuris smarkiai apribotų alkoholio pardavimą, visiškai uždraustų reklamą bei daug griežčiau reglamentuotų viešąjį vartojimą. Blaivybės šalininkai mūru pakilo už "moksleivių ir nepilnamečių apsaugą". Politikai rimtai susigrūmė, kuris pasirodys didesnis tautos sveikatingumo gynėjas. Naujoji valdžia visa tai ir dar daugiau tikisi paversti kūnu – alkoholį galutinai padarydama pačiu šėtonu.

Blaivybės gynėjai, savaime suprantama, regi vien tik tamsiąją alkoholio pusę, kurią, žinoma, turi visi narkotiniai produktai; įžvelgia vien tik šių substancijų prakeikimą, visiškai ignoruodami gerąsias savybes. O būtent šių dviejų pusių nederėtų nepaisyti, jau vien dėl to, kad jas turi ir daugelis mūsų plačiai vartojamų medikamentų – galinčių sukelti rimtą priklausomybę, bet dėl didelio pozityvaus poveikio, visuotinai priimtinų. (Blaivybės šalininkai nuolat atkreipia dėmesį į "faktą", kad Lietuva viena iš labiausiai prisigėrusių šalių; bet kad į statistiką galima žiūrėti ir kitaip, parodė M. Dubnikovas straipsnyje "Daugiausia geriančių Danijoje, pasigeriančių – Airijoje. O kur Lietuva?", "Lietuvos žinios", 2016 11 19.)

Saikingai ir apgalvotai vartojamas alkoholis nesukelia blogų padarinių, dėl to neturėtų būti beatodairiškai vadinamas blogiu. Ne alkoholis yra blogis – tai žmonės yra tie, kurie jį netinkamai vartoja. Juk kitaip blogiu galėtume pavadinti ir automobilį, kuris vienu kartu gali užmušti net visą būrį žmonių; per metus pasaulio keliuose juk pražūsta milijonai! Bet mes pirmiau matome automobilio naudą ir ji tokia didelė, kad nesunkiai nusveria neigiamus šalutinius veiksnius. Alkoholio atveju naudos matymas ir nematymas – individualus reikalas ir jo negalima primesti kitiems.

Kadangi alkoholis nėra savaiminis blogis, tai ir nereikia jo uždrausti. Neprivalo ir tikintieji pasirašinėti ar balsuoti už griežtesnius alkoholio vartojimo ir prekybos įstatymus. Etiniu požiūriu yra išminties reikalas ir gebėjimas pasverti, koks įsikišimas iš valstybės pusės konkrečiai reikalingas, o koks ne.

Ironiška, tačiau blaivybės šalininkams dažniausiai trūksta blaivaus požiūrio į valstybės galimybes. Dar niekas nesiėmė atsakyti į klausimą, ar tikrai draudimais galima išspręsti alkoholizmo problemą? Ar išvis ją galima išspręsti? Europa gyvuoja tūkstantmečius, o ar kada buvęs bent menkutis istorijos tarpsnis be alkoholio? Ne! (Žr. "National Geographic Lietuva" 2017 vasario numerio temą: "Gėrimas – 9000 metų meilės romanas".) Gali būti, kad niekada ir nesulauksime; kad daugeliui europiečių kartų teks su šiuo narkotiku ir toliau kažkaip sugyventi. Net Skandinavijos šalių griežta politika, kurią taip noriai imamės pavyzdžiu, nepaverčia jų bealkoholinėmis valstybėmis (suomiai jau vilkikais vežasi Estijos alkoholį!) Pasaulio mastu beveik visa Europa alkoholio vartotojų priešakyje. Skirtumai tarp šalių ne tokie ir dideli (pvz., danai alkoholio suvartoja tik šiek tiek mažiau už lietuvius). Tad, užuot populistiškai rėkę, turėtume pagaliau nusileisti ant žemės ir apsiriboti realistiškesne viltimi: "gal mums pavyks, darant įtaką vartojimui, bent šiek tiek pažaboti tai, kas blogiausia".

"Vino e giovani"

Kol kas radikalieji blaivybės šalininkai ne tik nieko gero nenuveikia, bet dar ir sukelia juo aršesnius pasipriešinimo balsus. Antai rašytojas S. Parulskis mano, kad jau "atėjo laikas užtarti girtuoklį". Šios minties neplėtosime, o pasakysime tik tiek, kad, besigąsdindami alkoholio pabaisa, užmiršome, jog viskam įtaką daro kultūra. Gyvename kultūroje, kurioje nuo senovės vartojamas alkoholis (ir mūsų garbingame kultūros paveldo sąraše turime alkoholio). Kultūrose žmonės pripranta prie tam tikrų dalykų – tame tarpe ir prie vienokių ar kitokių narkotikų, pvz., kavos. Kava ilgą laiką buvo vertinama itin nepalankiai, o šiandien jos pavojingumo jau nė padujų. Ir atvirkščiai – vos ne iki XX a. vidurio gana teigiamai vertintas tabakas (dėl to smarkiai rūkė ir ne vienas tikėjimo vedlys kaip C. S. Lewisas ar D. Bonhoefferis), kol moksliniai tyrimai pagaliau atvedė prie visiško nuomonės pasikeitimo.

Lietuvoje šiuo metu kanapių produktai laikomi mirtinu nuodu (ką liudija ir didžiuliai įspėjantys plakatai su kanapės lapu bei amžinojo atilsio ženklu). Tai pagrįsta vien tik kultūriškai: narkotinės kanapės Lietuvoje visai svetimos; jų vartojimas visuotinai smerkiamas ir uždraustas; teigiamo panaudojimo nėra išvystyta. Su alkoholiu – beveik visiškai priešingai. Nors objektyviai vertinant, dideli jo kiekiai žymiai pavojingesni už kanapes. Mirtiną alkoholio dozę suaugusiam legaliai galima "suvartoti" net griežtojoje Švedijoje. O marihuanos – ne. Nors dar niekas negirdėjo, kad kas jos būtų mirtinai persirūkęs. Žinoma, nebūtų išmintinga dėl to marihuaną vienu ypu legalizuoti ir atverti rinkai kaip alkoholį. Kaip minėta, neužmirškim kultūros. Psichoaktyvios medžiagos kultūrose tvirtinasi šimtmečius, atsiverdamos ne tik vartojimui, bet ir vartojimo įvertinimui bei, galbūt, ribojimui. Krikščionių vaidmuo šiuose procesuose visuomet buvęs saikingumą skatinantis, dėl ko tokios gėrimų orgijos, kaip graikų symposion (puota), kad ir vėliau perimtos Romos imperijoje, čia jau didelės reikšmės neturėjo.

Kultūros – geras dalykas, nes iš jų galime pasimokyti. Ir ne tik iš švediško griežtojo valstybinio reguliavimo, bet ir, pavyzdžiui, iš tokio vyndarių rojaus kaip Italija. Paulius Jurkevičius straipsnyje "Laikas užtarti vyno šviesuolius" (15min.lt, 2016 04 09) rašo apie ją kaip apie daugiausiai vyno vienam asmeniui pagaminančią, tačiau toli gražu ne daugiausiai išgeriančią šalį. Jurkevičius pagrįstai baiminasi, kad valdžios planuojamos drakoniškos kontrolės priemonės palies ne tik besaikius gėrovus. Dėl to jis siūlo "apginti ir puoselėti dar visiškai jauną, trapią vyno kultūros bendruomenę" Lietuvoje.

Straipsnio autorius pamini dvi saikingo alkoholio vartojimo Italijoje priežastis. Viena jų – alkoholio vartojimo sujungimas su valgymu. Pietų valstybėse, daug labiau negu kitur, alkoholis laikomas maisto produktu, o ne svaigalu. Jau vien tai įveda pakankamą ribojimo faktorių.

Antra svarbi priežastis – šeima. "Tai pati veiksmingiausia, garantuota ir visiškai nemokama alkoholinės drausmės institucija. 70 proc. jaunuolių Italijoje pirmąjį gurkšnį vyno išgeria prie stalo, mamos ir tėčio akivaizdoje. Įpila vyriausias šeimos narys. Italijos paauglių sveikatos asociacijos apklausos duomenys rodo, kad šis pirmasis paragavimas 40 proc. apklaustųjų įvyko sulaukus 10 metų amžiaus, 38 proc. – tarp 6 ir 10 metų. Vėliau 26 proc. šeimoje vyno pirmąsyk paragavusiųjų tapo 'labai retai išgeriančiais’, 57 proc. – retkarčiais išgeriantys, 17 proc. – dažnai išgeriantys. Iš tų, kurie pirmą kartą alkoholio paragavo draugų ir bendraamžių kompanijoje, 10 proc. beveik negeria, 52 proc. geria retai, 38 proc. geria dažnai." Bet blaivybės radikalai tokius argumentus nuo stalo šluoja – tai ne mūsų kultūra! (Čia kultūra jau oi kaip prisimenama.) Taip, žinoma, tai italų kultūra. Lietuviai niekada netaps italais ir jų kultūra čia niekada neprigytų. Bet juk nors to, kad šeima tam tikrais momentais gali suvaidinti lemiamą vaidmenį, iš italų galime pasimokyti?! Tėtis ir mama gali savo pavyzdžiu vaikui parodyti saikingo gėrimo galimybes, o vaikas matydamas – teisingai išmokti ir vėliau pats pasirinkti. Viena iš priežasčių, dėl ko posovietinėse šalyse kyla problemų dėl besaikio gėrimo, yra šeimos kaip institucijos silpnumas. Kai šeima neįgali, jos vieton drąsiai žengia valstybė, manydama sugebėsianti išspręsti visas problemas.

Jurkevičius papasakoja ir dar daugiau, kaip "prieš keletą metų Nacionalinis Italijos vyno institutas 'Enoteca Italiana’ mane pakvietė teisėjauti jaunimo Vyno olimpiadoje. Virš degustacinio stalo buvo iškabintas plakatas su užrašu: 'Vino e giovani’ (it. vynas ir jaunimas). Renginio rėmėjas: Italijos žemės ūkio politikos ministerija." Kad iš Lietuvos ministro ir jo ministerijos to sulauktum, žinoma, nereikia tikėtis. Bet kodėl savo kūrybingumą nuolat eikvoti tik vis naujų draudimų ir apribojimų kūrimui, kai galėtume jį investuoti į geresnės gėrimo kultūros formavimą.

Išsaugoti tai, kas vertinga

Naujosios vyriausybės alkoholio kontrolės ir blaivybės propagavimo veikla bei aktyvumo mastai geriausiai atspindi progresyvistinę paradigmą: turime (susikūrėme) problemą, turime ir mokslo žinių bei ekspertų, kurie šią problemą išspręs! Reikia tik laiko paruošti atitinkamus įstatymus, juos pritaikyti, ir viskas bus sutvarkyta! Tarsi egzistuotų tik valdžia ir piliečiai. Tarsi žmonių problemos būtų taip lengvai sprendžiamos. Tarsi šių dienų kompleksiškos visuomenės tebūtų tik viena didelė mašinerija.

Konservatyvi (ir liberali) mąstysena kitokia: tarp valdžios ir žmonių driekiasi visas pilietinės visuomenės laukas su šeimomis, bendruomenėmis, draugijomis, bažnyčia, verslu ir t. t. Visos visuomeninės institucijos perduoda, saugo, formuoja papročius ir tradicijas. O visa tai randasi per šimtmečius, kartais net tūkstantmečius, keičiasi labai lėtai ir sunkiai 'paklūsta’ valdžios nurodymams. Būtent dėl to valdžios įtaka tegali būti tik ribota ir privalo būti ribojama.

Atsirado nemažai blaivybę skelbiančių draugijų, bet jos elgiasi taip, tarsi mes vis dar gyventume sovietmečiu. O juk jau šimtmečius egzistuoja pvz., Biržai ir Pasvalys su savo garbiaisiais aludariais, per kartas tęsiančiais susiformavusią alkoholio gamybos ir vartojimo kultūrą. O kur dar mūsų vyndariai, šiaurės vynuogių vynu, sako, jau net ir su burgundais besigalinėjantys. Tokių kultūrų nesukursi nuo viršaus, jos randasi ir formuojasi ilgame kelyje, kurio rezultatais daugelis didžiuojamės. Bet sunaikinti jas galima greitai, uždusinant šimtamečius smulkiųjų verslininkų bravorus dar gausesniais ir nepakeliamais draudimais. Konservatoriškas požiūris liepia išsaugoti mūsų kultūroje tuos dalykus, kurie geri ir vertingi. Ne apipilti pinigais, bet tiesiog leisti jiems gyvuoti ir savaime klestėti. Deja, valdžios viršūnėse melagingai nustatoma, kad tokia sveika ir saikinga alkoholio vartojimo kultūra Lietuvoje iš vis neegzistuoja. Kaip toks melas suderinama su krikščioniškomis vertybėmis?

Su šia, naująja, valdžia laisvam piliečių apsisprendimui (ne tik dėl alkoholio, bet ir daugybės kitų dalykų) gresia rimtas pavojus. Tad "IQ" žurnalas 2016 m. gruodžio mėnesį ant viršelio klausia "Ar liberalizmas miręs?". Spėju, kad krikščionių toks liberalų likimas nejaudina. Deja, kalbant apie alkoholio vartojimo kultūrą, jų galėtume panašiai paklausti ir kitko: gal jau ir sveikas konservatizmas prie mirties?

Kas turi teisę mus auklėti?

Naujoji vyriausybė, kaip žinia, išsikėlė tikslą gerokai sumažinti alkoholio vartojimą, pardavimą ir gamybą. Tam iki kadencijos pabaigos bus drastiškai keliami akcizai; ketinama įvesti radikalus pardavimo apribojimus; alkoholinio gėrimų reklama bus visai draudžiama. Atrodo, kad blaivybės šalininkai jaučia, kad atėjo jų valanda įgyvendinti savo svajones. Atvirai bandoma lietuvius perauklėti: tauta su tariamu polinkiu į girtuoklystę turi per keletą metus išmokti, kad bet koks alkoholis yra vengtinas, jo vartojimas iš esmės blogis.

Bet kas teikė valdžiai šią teisę? Ar ji teisėtai mus visus auklėja? Iš teologinės perspektyvos reikia atsakyti neigiamai.

Yra trys (arba keturi) nepriklausomi, Dievo įsteigti mandatai arba institucijos: santuoka/šeima kartu su darbu/ekonomika/kultūra (kadangi pagrindė darbovietė per tūkstantmečius buvo būtent šeimoje, tradiciškai – bent iki reformacijos – darbo mandatas buvo priskiriamas šeimai; taip, pvz., Liuterio raštuose), Bažnyčia ir valdžia/valstybė. Autoritetas ir paklusnumo reikalavimas yra visų mandatų bruožas, tačiau jie įgyvendinami skirtingai. Tik Dievas turi absolutų autoritetą, tuo tarpu kiekvienas žmogiškas autoritetas yra išvestinis, Dievo deleguotas arba suteiktas autoritetas konkretiems atvejams, laikams, žmonėms. Žmogiškas autoritetas visada ribotas ir kontroliuojamas autoritetas.

Todėl ir institucijų užduotys yra skirtingos ir ribotos. Dievas numatė, kad šalies teisinės tvarkos ir saugumo užtikrinimas priklauso viešajai valdžiai; ekonomikai – gamyba ir gerovės didinimas; Bažnyčios atsakomybė yra mokymas, evangelizavimas, sielovada ir t.t. Šeimos funkcijos ypatingos. Politologas N. Ashfordas: "Iš visų pilietinės visuomenės institucijų svarbiausia, ko gero, yra šeima. Jos, kaip vaikų auklėtojos, aprūpintojos ir augintojos vaidmeniui neprilygsta jokia kita institucija. Šeima yra išskirtinis moralinių vertybių šaltinis... Šeima yra toji vieta, kur būsimi piliečiai mokosi atskirti gėrį nuo blogio." (Laisvos visuomenės principai)

Vaikų auklėjimas visų pirma tėvų prerogatyva. Iš dalies jis gali būti deleguojamas ir mokykloms. Tačiau švietimo sritis kurį laiką ir Lietuvoje tvirtai valstybės rankose. Ypač po sovietmečio, kai valdžia visiškai okupavo švietimą, esame vis dar įpratę manyti, kad politinė valdžia turi tarsi prigimtinę teisę į vaikų auklėjimą – ir apskritai į auklėjimą. Tačiau vaikų švietime jos vaidmuo ribotas; aukštajame moksle taip pat valstybės įtaka galėtų gerokai mažėti (ar valdžia savaime labai kompetentinga švietimo srityje?). Ir suaugusiųjų švietimas ir auklėjimas tik labai ribotai įeina į viešosios valdžios funkcijų ratą. Auklėjimas (jeigu šis žodis iš vis dar tinka) gali vykti piliečių organizacijose ir bažnyčiose – ten, kur žmonės renkasi savanoriškai. Kai valdžia su savo galios ir prievartos instrumentais pradeda auklėti, pavojus laisvei didelis.

Kiekvienas įstatymas, be abejo, turi tam tikrą auklėjantį būdą. Draudimas nežudyti ir nevogti arba nevairuoti prisigėręs neišvengiamai dalyvauja teigiamų savybių formavime, nes kiekvienas įstatymas vienaip ar kitaip reguliuoja mūsų veiksmus. Tačiau kitaip negu šeimose valdžia neturi suaugusiems piliečiams pozityviai nustatyti, kaip jie turi gyventi. Ji labiau veikia negatyviai, t.y. dirba tam, kad blogiausias būtų išvengtas. Jos tikslas turi būti sudaryti sąlygas taikiam žmonių gyvenimui visuomenėje. Visi piliečiai turi likti įstatymų rėmuose, ir tuose rėmuose esame laisvi.

Kalbant apie alkoholį jau esamieji įstatymai ir draudimai yra gana platūs. Skiepyti visiems norą visai nebegerti yra ne valdžios kompetencija ir užduotis. Valdžia tiesiog neturi teisės mums visiems nustatyti sito idealo. Šio tikslo propagavimas priklauso, kaip minėta, pilietinėms draugijoms arba bažnyčioms, ir visų pirma šeimoms.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt