Žanas Žiaurusis?

2017-04-03
Holger Lahayne
"Ant lėtos žalių malkų ugnies"

Romano Q lietuviško leidimo pratarmę parašė turbūt viena ryškiausių Reformacijos eksperčių Lietuvoje, VU profesorė, habil. daktarė, filologė ir istorikė, knygos Maištininkų katedros autorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Tekstas buvo publikuojamas ir interneto portale bernardinai.lt su antrašte "Reformacijos Europoje jubiliejų pasitinkant".

"Reformacijos procesas buvo dramatiškas ir spalvingas", pastebi Pociūtė. Laisvesnio Biblijos interpretavimo galimybės suformavo ne vien liuteronių ir reformatų tradicijas, bet ir "kitas, heterodoksines religinės minties ir filosofijos sroves, susijusias su tradicinių dogmų (ypač Trejybės) kritika bei skatinusias liberalios minties, nekontroliuojamos tradicinių dogmų, iššūkius. Šios, dar vadinamos radikaliosios Reformacijos srovės, spalvingiausi XVI a. religinio gyvenimo elementai, oponavo ne tik Romos bažnyčiai, bet ir stabilizuojamoms protestantų doktrinoms. Laikomi eretikais ir nekenčiami, dažnai tragiško likimo herojai, paaukoję savo gyvenimus 'tikrosios tiesos’ paieškoms, buvo persekiojami visose stovyklose. XVI a. Europoje buvo mažai vietų, kuriose jie galėjo kurti bendruomenes, leisti knygas ir skleisti savo idėjas."

Šiuose sakiniuose, žinoma, yra daug tiesos. Kartu juose nesunku įžvelgti ir nemenką dozę simpatijos minimiems heterodoksams arba eretikams. Toliau Pociūtė rašo apie savo tyrimų lauką, Italijos protestantizmo istoriją, ir Reformacijos pradžią LDK. Apie Miuncerį, įvykius Miunsteryje ir smurtingą kai kurių ankstyvųjų anabaptistų laikyseną (žr. I dalį) – nė žodžio. Taip, radikalioji Reformacija buvo spalvingas judėjimas; taip, ji buvo beveik visur Europoje persekiojama. Bet kodėl tokios knygos tokioje pratarmėje ignoruojamos tamsesnės spalvos? Argi Miunceris ir Miunsterio karalystės vadovai buvo vien aukos? Baigiamajame žodyje kalbama apie "sudėtingo ir daugiasluoksnio siužeto" romaną. Kad radikalioji Reformacija buvo sudėtingas ir daugiasluoksnis judėjimas iš pratarmės, deja, nematyti.

Ir tai ne viskas. Pociūtė grįžta prie pradžioje trumpai minimos Trejybės kritikos: "Nuo 1531 m., kuomet Venecijos respublikoje ėmė plisti ispanų mediko Miguelio Serveto veikalas De Trinitatis eroribus (Apie Trejybės klaidas), Italija tapo ir ankstyvųjų naujųjų laikų antitrinitorizmo židiniu." Gentile, Biandrata, Ochino, Sozzini ir kt. buvo priversti bėgti iš Italijos ir ieškotis prieglobsčio "visų pirma tarp Šveicarijos reformatų". Pociūtė tęsia:

"Vis dėlto abi didžiosios protestantų konfesijos (liuteronų ir reformatų), lygiai kaip ir Romos bažnyčia, Trejybės dogmą laikė nekvestionuojama ir prieš jos kritikus pradėjo ilgai trukusią kovą. 1553 m. dėl veikale Christianismi restitutio (Krikščionybės atkūrimas) paskelbtų idėjų Ženevoje buvo suimtas ir Calvino sprendimu ant lėtos žalių malkų ugnies sudegintas Servetas. Šį Šveicarijos religinio lyderio poelgį italų religiniai disidentai, keldami humanistinį persekiojimo dėl pažiūrų teisėtumo klausimą, pasmerkė kaip 'antrosios popiežijos’ Europoje pradžią."

Kalvinas nusprendė nuteisti Servetą mirtimi – ir ne bet kaip: "ant lėtos žalių malkų ugnies", t. y. prailginant skausmus, ypatingai kankinančiu būdu. Skaitytojui nedviprasmiškai tikinama: Kalvinas buvo žiaurus, net sadistiškas, ir, be abejo, tikrai ne laisvosios minties atstovas, perdėm netolerantiškas ir apskritai labai keistas personažas. Simpatijos jam – nė šlakelio. Tikras Žanas Žiaurusis!

Ženevos reformatoriaus sprendimas žiauriai sudeginti Servetą – tikrai ne klaida romano Q pratarmėje, nes Pociūtė ir kitur akcentavo tą pačią mintį. Interviu "Lietuvos rytui" 2009 metais: "Taigi M. Servetą eretiku pripažino ir mirties nuosprendį paskelbė abi bažnyčios – ir katalikai, ir reformuota Šveicarijos bažnyčia. Žiaurią bausmę – sudeginant ant lėtos ugnies – Ženevoje įvykdė kalvinistai. Ši istorija laikoma J. Calvino gyvenimo dėme. Tai vienintelis toks žiaurus jo nuosprendis, nors ir vėliau jis persekiojo 'eretikus’." Bažnyčios ir Kalvino nuosprendis! Ir Maištininkų katedros (2008) įžangos pabaigoje Pociūtė rašo: "Ispanas Miguelis Servetas [...] už abejones dėl Trejybės dogmos ir anabaptizmą Jeano Calvino nuosprendžiu 1553 m. spalio 27 d. buvo žiauriai (ant lėtos žalių malkų ugnies) sudegintas Ženevoje." Vėliau, p. 435, pakartoja: "o po ilgo proceso [...] Calvino sprendimu sudegintas."

Kitas Vilniaus profesorius, MRU A. Bielskis, pasisako dar sodriau: "Calvinas ne tik tiesiogiai prisidėjo, bet inspiravo daugelio žmonių, ypač anabaptistų, neigusių kūdikių krikštą, sunaikinimą (garsiausias šio pavyzdys yra Miguelio Serveto, garsaus mokslininko, humanisto ir Biblijos tyrinėtojo, o sykiu giliai tikinčio žmogaus, sudeginimas; jis buvo įvykdytas Ženevos miesto tarybos nutarimu, kuriai pirmu smuiku griežė pats Calvinas)." (Nešventas sakramentas) Trečiasis balsas – kunigo, VDU prof. R. Dulskio: "Religinis J. Calvino uolumas turėjo aiškių despotizmo elementų. Jo reikalavimu Ženevos magistratas kitatikius ištremdavo iš miesto arba net bausdavo mirties bausme." (Ekumeninė krikščionybė)

Akademikų sutarimas atrodo tikrai iškalbingai. Katalikas ir nekatalikai – visi įsitikinę, kad Kalvinas tiesiogiai atsakingas už Serveto nužudymą. Nedrįskite tuo abejoti! Bielskis kitaip manančius net pabaugina: "šių faktų neigimas reiškia arba gilią ideologinę indoktrinaciją, arba cinišką, o sykiu melagingą jų nutylėjimą."
Visų pirma Pociūtės, VU senato pirmininkės, skubu paklausti: koks šio labai rimto kaltinimo pagrindas? Kuo remiantis galima teigti, kad pats reformatorius nusprendė Servetą nubausti mirtimi? Pociūtės atsakymų į šiuos klausimus nerandu, todėl drįstu teigti, kad taip formuluodama, puiki Reformacijos žinovė juodina Kalvino reputaciją, tuo pačiu netiesiogiai menkindama ir šių dienų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią. Juolab, kad žinių jai ne tik kad netrūksta – ji privalo geriau žinoti! Kalvino jubiliejaus metais Pociūtė dalyvavo jam skirtoje konferencijoje Ženevoje ir išgirdo paskaitų apie Serveto bylą.
"Visa tai yra istoriškai dokumentuota", teigia A. Bielskis ir mini B. Cottreto Kalvino biografiją. Teigia ir tiek. Tačiau nei jis, nei Pociūtė nepateikia reikalingų Kalvino kaltės įrodymo faktų. Kas tai per dokumentai ir kur jie?

Legenda apie Kalviną

Kaip buvo iš tikrųjų? 1545 metais Servetas, prisidengęs netikru vardu, gyvendamas ir netoli Lijono, Vjeno mieste, dirbdamas vietiniam vyskupui, vėl užmezga susirašinėjimą su Kalvinu. Šis viename iš laiškų perspėja Servetą į Ženevą negrįžti. Jeigu Kalvinas tikrai buvo taip labai ištroškęs kraujo, kodėl perspėjo? Kodėl Serveto tiesiog neatidavė į prancūzų inkvizicijos rankas? Arba nepaspendė spąstų Ženevoje? Juk Kalvinas žinojo, kad po Mišelio de Vilniovo vardu slepiasi Servetas?!

Serveto nenaudai reikalai pajuda tada, kai vienas iš Kalvino pažįstamų, Gijomas de Trė, laiške giminaičiui iš Prancūzijos ima ir išplepa apie čia besislapstantį eretiką. Vilniovas/Servetas netrukus įduodamas prancūzų valdžiai; čia į reikalą įtraukiamas ir Kalvinas. Jis, de Trė spaudžiamas, prancūzams patvirtina, kad Vilniovas parašė Christianismi restitutio. Šia prasme VLE (taip pat ir TLE) straipsnyje apie Servetą neklysta sakydami, kad Servetas buvo "įskųstas Kalvino". Bet Kalvinas iki gyvenimo pabaigos nepriėmė kaltinimo esą jis Servetą "tarsi žmogų laukiniams žvėrims sudraskyti atidavęs būtų".

Servetas iš Prancūzijos kalėjimo netrunka pabėgti. Įdomu tai, kad jo kelias pasuka ne kur kitur, o į Ženevą! Kodėl? Berno reformatorius V. Muskulas (1497–1563) spėja, kad Servetas galėjęs siekti išnaudoti įtampas, atsiradusias tarp Kalvino ir jo opozicijos miesto taryboje; galbūt jis vylėsi tarybą patraukti savo pusėn, o tuo tarpu Kalviną apkaltinti erezija. Įtakos galėjusios turėti ir Serveto apokaliptinės nuotaikos, netolimos pasaulio pabaigos laukimas, dėl kurio buvo sąmoningai siekiama konfrontacijos.

1553 metais Ženevoje Servetas atpažįstamas ir suimamas. Kalvinas procese dalyvauja kaip teologijos ekspertas bei konsultantas, tačiau negroja pirmuoju smuiku nei kaip kaltintojas, nei kaip griežtos bausmės kurstytojas. Būtina atkreipti dėmesį ir į tą aplinkybę, kad tuo metu Kalvinas netgi nebuvo Ženevos pilietis ir su miesto taryba jau kelinti metai rimtai konfliktavo (reikalai jo naudai pasisuko tik 1555 m.). Alisteris McGrathas rašo:

"Jei ir egzistavo kuri nors pasaulietinio gyvenimo sritis, kurią [Ženevos] miesto taryba būtų tvirtai nusprendusi pajungti visiškai savo kontrolei, tai teisinė [...]. Apie 1530 taip ir įvyko, kad taryba įgijo galią visiškai kontroliuoti miesto teisinę sistemą. Teisė priiminėti savarankiškus sprendimus visais svarbiausiais klausimais buvo laikoma viešu miesto valdžios nepriklausomybės [nuo Savojos vyskupo] demonstravimu. Sunku patikėti, kad sunkiai iškovojusi savo suverenumą, miesto valdžia nebūtų malšinusi bet kokios išorinės galios ar bent tiesioginio kėslo į Ženevos teisės reikalus. Miesto ponai jokiu būdu nebuvo nusiteikę tokiam svetimkraščiui [kaip Kalvinas] perleisti įtaką vienai iš svarbiausių Ženevos pasaulietinės valdžios sričių." McGrathas apibendrina: "Kalvino kaip 'Ženevos diktatoriaus’ paveikslas su žinomais istorijos faktais neturi nieko bendro." (Life of John Calvin)

Ir Kalvino biografas W. J. Bouwsmas (1923–2004) pabrėžia, kad Servetas buvo suimtas kaip tik tada, "kai įtampos Ženevoje [tarp Kalvino ir tarybos] buvo pasiekusios viršūnę; kai visos pusės buvo sukilusios įrodyti savo tiesos teisingumą. Tačiau miesto valdžia buvo toji, kuri reikalavo Servetą sudeginti." (John Calvin: A Sixteenth Century Portrait) Jeilio profesorius B. Gordonas rašo: "Nors Serveto teologinis konfliktas vyko, žinoma, su Kalvinu, šio vaidmuo procese buvo ribotas." Serveto likimas "nėra [Kalvino] tironiško, netolerantiško būdo įrodymas". Gordonas, kuris Kalvino biografijoje skiria išties ne per mažai vietos reformatoriaus klaidoms ir neigiamiems bruožams, vis dėlto pabrėžia, kad Kalvinas, nors ir Serveto ereziją tikrai laikė mirtina nuodėme, siekė, kad "Servetas jos atsižadėtų, o ne mirtų" (Calvin).

Ir britas B. Hallas (1915–1994) straipsnyje "The Calvin Legend" klausia: "Jeigu [kaip manoma] Kalvinas tikrai diktatoriškai kontroliavo Ženevos įvykius, kodėl įrašai miesto dokumentuose rodo jį akivaizdžiai buvus vien patarnautoju tarybai, kuri daugeliu atvejų į Kalvino pastangas dėl bažnytinio gyvenimo nė dėmesio nekreipdavo ir visuomet laikėsi Ženevos valdove?"

Kalvinas Servetą įvardijo eretiku. Tačiau procese Ženevos tarybai to visiškai nepakako. Buvo ieškoma ir kitų reformuotų miestų ekspertų vertinimų. Beveik visi pritarė Serveto griežtam nubaudimui, net Bulingeris su Melanchtonu palaikė sprendimą. Bernardas Cottretas Kalvino biografijos dešimtame skyriuje apie kovas su eretikais iškart nurodo, jog tokių eretikų deginimą rėmė net ir katalikų šventuoju laikomas Tomas Moras.

Šiandien tokiems veiksmams mes, žinoma, nepritariame. Bet ir tada buvę pavienių priešiškumo balsų. Kalvinas savo pozicijos niekada neatsisakė ir net paskutiniame 1559-ųjų Institutio leidime Servetą vadina "pavojingu pabaisa" (II,14,5). Kiti kaip S. Castellio nepritarė eretikų mirties bausmėms; jis savo kritikoje rėmėsi pačių reformatorių kaip Liuterio ir Kalvino veikalais. Prasidėjo rimti ir reikalingi debatai tarp pačių reformatų apie toleranciją ir jos ribas. Serveto procesas veikė kaip katalizatorius. Galų gale viskas išėjo į naudą (religinės tolerancijos įtvirtinimas, pvz., Nyderlanduose). Būtų buvę ir dar naudingesni, jei tie ginčai Šveicarijoje Kalvino ir Bėzos laikais būtų vykę atviriau. Bet kodėl iš visų reformatorių tarpo buvo atskirtas tik Kalvinas ir tik jis vienas šitaip pasmerktas ir apkaltintas? Kodėl ir šiandien tik jis matuojamas mūsų dabartinės tolerancijos masteliu?

Net Kalvinui gyvam esant katalikų raštuose jam buvo kraunami visi įsivaizduojami velniai. Kaltinimai nenutrūksta iki pat lordo Actono dienų XIX šimtmetyje, kur Kalvinas vadinamas baisiausiu laisvės priešu. XX a. Oskaras Pfisteris knygoje Das Christentum und die Angst (1944) Kalvinui prikiša "Dievo demonizavimą". Erichas Frommas knygoje Die Furcht vor der Freiheit (1945) Kalviną (ir Liuterį!) įvardija didžiausiais laisvės priešininkais visoje istorijoje. Išskirtinai daug įtakos padarė Stefano Zweigo Castellio gegen Calvin (1936), kurioje autorius Kalvino vardą apjuodino ilgam ir nenuplaunamai, reformatorių pastatydamas į vieną eilę su Hitleriu. Šios dėmės neprašviesino net Ernsto Pfistererio gana nuosaiki studija Calvins Wirken in Genf (1957).

Kad ir kaip būtų, be abejo, šiandien galime kalbėti apie Kalvino dalyvavimą Serveto byloje ir pritarimą jo egzekucijai. Šiandien teisėtai galime tvirtinti, kad jis prisidėjo prie šios mirties bausmės. Galime aiškiai sakyti, kad Kalvinas padarė šią klaidą, kuri nepuošia jo praeities. Suprantami ir Pociūtės žodžiai apie "dėmę" Kalvino biografijoje. Bet jo sprendimas? Tikrai ne.

Tačiau kodėl Kalvinas pristatomas svarbiausiuoju Serveto žudiku? Kodėl Kalvinas vadinamas pagrindiniu atsakinguoju ("jo sprendimu")? Kodėl Pociūtė iškraipo istorijos faktus vien Kalvinui primesdama ir žiaurųjį Serveto sudeginimą ("ant lėtos žalių malkų ugnies sudegintas")? Juk yra įrodyta, kad Kalvinas pasisakė už humaniškesnę bausmę (nukirsdinimą), bet taryba tam nepritarė. Kodėl Pociūtė to nepamini? Juolab kad, kaip minėta, informacijos jai netrūko, nes 2009 metais Ženevoje ji net specialiai į šią temą pasigilino ("Specialiai ėjau į [konferencijos] sekciją, skirtą J. Calvino ir Migelio Serveto santykiams")!

Sunku suvokti, kodėl gerbiama ekspertė rikiuojasi į reformatoriaus juodintojų eilę. Nors ir kiek pakraštyje (kitaip negu Bielskis, kuris ant Kalvino visu pajėgumu lieja savo socialrevoliucinį įtūžį), tai reikalo nepagerina. Mat Pociūtės žodžiai yra itin svarūs, ypač tarp angažuotų protestantų.

B.d.
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt