Tikėjimu, dėkingumu ir meile

2017-04-17
Holger Lahayne
Reformatoriai apie gerus darbus

"Dievo įstatymas... negali žmogaus atvesti į teisumą"

Piktnaudžiavimai indulgencijomis (atlaidų praktika) paragino Vitenbergo teologijos profesorių Martyną Liuterį paskelbti savo 95 tezes. Tada, 1517 m. rudenį, jomis šauktas disputas, deja, neįvyko. Į eilinio universiteto daktaro kritiką iš viso nereagavo ir Mainco arkivyskupas. Užtat tezės neprapuolė ir netrukus, išverstos iš lotynų į vokiečių kalbą, paplito po visą kraštą. Šurmulys dėl jų turinio kilo didžiulis. Vos per porą mėnesių visa Vokietija sužinojo apie maištingą Augustinų ordino vienuolį Liuterį.

Šurmulys ilgainiui išjudino ir ordino vadovybę, kuri, jau nebegalėdama nereaguoti, pakvietė savo narį Liuterį viešam disputui į Heidelbergo universitetą. Šįkart, 1518 metų balandžio 26 dieną, Liuteriui pavyko savo pažiūras pristatyti jau net keturiasdešmties tezių bei jų paaiškinimų pavidalu. Dispute, kuriame dalyvavo nemažai universiteto bendruomenės bei būsimieji reformatoriai, kaip Martynas Buceris, Liuteris atlaidų temos visai nelietė. Jam jau buvo aišku, jog atlaidai viso labo tėra tik didžiulės teologinės netvarkos ledkalnio viršūnė. Heidelbergo disputo tezėse Liuteris pasirodo tikras reformatorius, pirmą kartą iškėldamas visas esmines Reformacijos temas, pristatydamas savo naujosios teologijos pagrindus bei iš esmės atnaujintą tikėjimą.

Heidelbergo disputo tezių pradžioje, nuo pirmos iki dvyliktos tezės, Liuteris kalba apie žmogaus gerus darbus ir pabrėžia: "Dievo įstatymas, paveikiausias gyvenimo mokslas, negali žmogaus atvesti į teisumą." Įstatymas yra geras ir šventas, nes atspindi Dievo būdą ir charakterį, tačiau jis nėra Evangelija. Žmogiškieji darbai mums nesuteikia teisumo, nes jie "tik išore blizga, o viduje visiškai sugedę", kai kyla iš netikėjimo. Jie net laikytini mirtinomis nuodėmėmis, "kai daromi be Dievo baimės, klaidingai ir nedorai kliaujantis savimi... Nes juk ten, kur nesama Dievo baimės, nėra ir nuolankumo; o kur nėra nuolankumo, tenai puikybė, o dėl to ir Dievo rūstybė bei teismas". Ketvirtos tezės komentare apie Dievo įstatymo pirminę užduotį Liuteris šitaip sako:

"Įstatymu Viešpats pažemina mus ir išgąsdina savų nuodėmių akivaizdoje tiek, kad ir žmonėms, ir pačių akyse pasirodome tarsi tuščia vieta, lyg paskutiniai iš paskutiniųjų, netgi tokiais ir tikrai beesantys... Daugiau nebesikliaujame savimi, nes savyje atsiremti tegalime tik į nuodėmę, paklydimą, mirtį bei pragarą... Jis pažemina mus mūsų pačių akyse bei priverčia viskuo nusivilti, kad pakeltų savu gailestingumu bei padarytų besiviliančiais... Tad šitoks žmogus nusivilia visais savo darbais ir neberegi savyje jau jokio blizgesio, o temato vien tik savąjį nevertumą."

Susidaro įspūdis, tarsi Liuteriui geri darbai išvis nieko nereikštų. Ir jis bus klaidingas, jei nepasinaudosime Liuterio numatytu pilietinio ir dvasinio teisumo atskyrimu. Nežudyti, nevogti, neapgaudinėti, nesvetimauti ir t.t. – visa tai "nėra nusikaltimai", tai kaip tik pagirtini ir geri veiksmai, nes apibūdina padoraus piliečio elgseną. Tačiau išoriškas teisumas, reikalingas viešajame gyvenime, mūsų nesutaiko su Dievu. Dažniausiai nėra labai sunku daugmaž taikiai su aplinkiniais sugyventi, o viešoji valdžia daugiau ir nereikalauja. Bet iš visos širdies mylėti Dievą ir artimą – to, deja, nesugebame tobulai atlikti. Pavyzdžiui, Dievas savo įstatymu reikalauja, ne tik nesvetimauti, bet net ir niekada geidulingai nežvelgti į kito žmoną (Mt 5,27–28). Deja, įvykus nuopuoliui jau niekaip to neištesime. Dėl to įstatymas mus pažemina ir "priverčia viskuo nusivilti" – būtent savo gebėjimais geru elgesiu patikti Dievui.

Darbų ir tikėjimo santykį Liuteris smulkiai išanalizavo savo žymiuosiuose veikaluose Apie krikščionio laisvę bei Apie gerus darbus (abu parašyti 1520 m.). Pastarajame tekste jis akcentuoja, kad pirmąjį įsakymą ("Neturėsi kitų dievų") tegali įgyvendinti tik tikėjimas: Vien "pasitikėjimas, iš pačių širdies gelmių iškylantis tikrumas ir yra tikrasis pirmojo įsakymo išpildymas". Todėl tikėjimas "yra pirmas, aukščiausias ir pats tauriausias geras darbas". Tikėjimas yra tasai "pagrindinis darbas", kuris žmogiškuosius darbus paverčia gerais. Be tikėjimo visi darbai, kuriais manomės išpildysią kitus įsakymus, yra ne kas kita, kaip "tikra stabmeldystė", nepaisant to, kokie išoriškai religingi jie atrodytų. Dėl to "visi darbai turi būti atliekami" tikėjime.

Savo Didžiajame katekizme (1529) Liuteris ypatingai iškelia pirmojo įsakymo reikšmę. Šiuo įsakymu reikalaujama Dievu nuoširdžiai pasitikėti ir Jį tikėti. "Mat jei širdis Dievo atžvilgiu taip nusiteikusi, tai ji išpildys šį ir kitus įsakymus. Priešingai, kas bijosi ir myli ką nors kitą danguje ir žemėje, tas nesilaikys nei šito, nei jokio kito įsakymo." Todėl pirmasis įsakymas yra "ir pagrindas, ir šaltinis", kitus įsakymus užpildantis gyvybe bei turintis "šviesti ir savo spindesį siųsti visiems kitiems". Visi kiti įsakymai nuo pirmojo priklauso bei nuolat juo remiasi.

Tai labai ryšku ir Mažajame katekizme, kur M. Liuteris pirmąjį įsakymą trumpai paaiškina šitaip: "Mes turime visų labiausiai bijotis Dievo, Jį mylėti ir Juo pasitikėti." Įsakymas pateikiamas tarsi preambulė, duodanti aiškinimo toną visiems įsakymams, einantiems po jo, nes kiekvienam padaro įžangą vienodu tvirtinimu: "Mes turime Dievo bijotis ir Jį mylėti, kad…" Tikėjimas ragina veikti ir mylėti, ir tik tikėjimas padaro visus darbus krikščioniškus. Vokiečių teologas O. Bayeris antrina: "Tikėjimą suvokti kaip pirmojo įsakymo išsipildymą... – tai yra apskritai viena iš svarbiausių M. Liuterio teologinių įžvalgų, kuri savo pamatine verte vargiai begali būti pervertinta." (Martin Luthers Theologie)

"Dėkingi Dievui už Jo geradarystes"

Kiti reformatoriai iš esmės mokė to paties. Šveicarijos evangelikams taip pat teko ginti savo mokymą apie tikėjimo pirmumą bei gerus darbus. 1539 m. Liono vyskupas kardinolas Sadoletas užsimojo laišku parsikviesti Ženevos gyventojus atgal į Romos katalikybę. Į tai netruko sureaguoti jaunas reformatorius Jonas Kalvinas, jis miestiečių vardu surašė sodrų atsakymą, pateikdamas su evangelikų tikėjimą puikiai apginančius argumentus.

"Jie [evangelikai] darbams nenumatė vietos", – Kalvinas pakartoja kardinolo priekaištą, čia pat atkirsdamas, jog išeities tašku privalo tapti teisingas žmogaus pažinimas: žmogus, atsistojęs Dievo ir Jo teismo akivaizdon, išvysta visą dievišką šventumą bei teisumą ir suvokia savo varganą padėtį. "Visa savikliova griūva, palikdama vien tik myriop pasmerktojo dejonę." Žmogaus "vienintelis išsigelbėjimas" – tik "Dievo gailestingumas". Kristuje yra parengtas žmogaus išgelbėjimas, "Kristus yra tikrasis mūsų teisumas". Kristaus paklusnumu bei auka atpirkta mūsų kaltė ir esame išgelbėti "ne dėl mūsų nuopelno, ne mūsų gerais darbais, o vien tik gailestingumo dovana".

"Iki žmogaus išteisinimo Dievo akivaizdoje mes geriems darbams neteikiame jokios reikšmės", – teigia Kalvinas, nes vien tik tikėjimas išteisina. Bet Sadoletas tik iš dalies teisus. Vis dėlto evangelikai darbams numatė vietos – šventėjimo procese arba mokinystėje: "Išteisinto žmogaus gyvenime mes jiems [geriems darbams] teikiame pirmaujančią vietą". Toliau Kalvinas rašo: "Kur Kristus, ten ir šventėjimo Dvasia... Ir atvirkščiai: kur uoliai nesiekiama švento būdo ir nekaltumo, ten nėra nei Kristaus Dvasios, nei paties Kristaus." Tikėjimu priimame Kristų, o Jo šventumas paženklina tikėjimo gyvenimą.

Evangelikai sutaria: pirmiausia būtina suvokti savo vargą Dievo akivaizdoje, nusivilti savo gebėjimais; antra, tikėjimu turime priimti Dievo teisumo dovaną ir išteisinimą; trečia, gerais darbais išreikšti savo išganymą. Šie trys žingsniai grindžia ir Heidelbergo katekizmo (1563) struktūrą. Jo autorius Z. Ursinas, kaip ir Liuteris, rašo, kad geri darbai yra "vien tik tie, kurie daromi tikru tikėjimu pagal Dievo įsakymus ir Jo garbei..." (91 kl.) Bet Ursinas daugiau dėmesio skiria tikinčiojo atnaujintai motyvacijai. 64 klausime jis pabrėžia, kad tikrai tikintis žmogus neišvengiamai duos "dėkingumo vaisių". Būtent dėkingumas yra visos trečiosios katekizmo dalies apie įstatymus ir maldą pagrindinė tema ir antraštė ("Apie dėkingumą arba apie krikščioniškąjį gyvenimą").

Tos dalies pirmasis klausimas iš karto kreipia prie reikalo esmės: "Kodėl turime daryti gerus darbus?" ir atsakoma taip: "Todėl, kad Kristus, mus atpirkęs savo krauju, Šventąja Dvasia daro panašius į savo atvaizdą, kad pasirodytume visu gyvenimu dėkingi Dievui už Jo geradarystes ir tuo Jį pašlovintume..." (86 kl.)

Didžioji krikščioniško gyvenimo ir visos krikščioniškosios etikos antraštė – dėkingumas! Dar prieš Heidelbergo katekizmą J. Brencas savo 1535 m. katekizme pabrėžė dėkingumą (gali būti, kad Ursinas netgi perėmė šio liuteronų reformatoriaus formuluotę). Panašiai kalba ir H. Bulingeris savo Antrajame šveicariškajame išpažinime (1566): geri darbai "turėtų būti daromi ne tam, kad užsipelnytume amžinąjį gyvenimą (nes amžinasis gyvenimas... yra Dievo dovana), ne dėl pasipuikavimo..., ir ne dėl pelno..., bet dėl Dievo garbės, kad būtų papuoštas mūsų pašaukimas ir pareikštas dėkingumas Dievui" (XVI,6). 1554 m. Brastos didžiajame katekizme netgi išskiriamos devynios priežastys, dėl kurių reikia daryti gerus darbus.

Sunku pervertinti tikėjimą kaip gerų darbų šaltinį, taip pat sunku pervertinti dėkingumą kaip mūsų krikščioniško gyvenimo pagrindinę motyvaciją. Tai mus apsaugo nuo įstatymiškumo (pvz., noro einant Kristaus pėdomis atpirkti savo kaltę) ir uždeda visai krikščioniškajai moralei pozityvią žymę. Jau vien dėl triados vargas–išganymas–dėkingumas, Heidelbergo katekizmą galima laikyti krikščioniškosios teologijos šedevru.

"Kristuje gyvena tikėjimu, artimajame – meile"

Ir Liuteris, ir Kalvinas krikščioniškąjį gyvenimą kartais apibūdindavo tik dviem žodžiais: tikėjimas ir meilė. "Svarbiausia, kad mūsų širdis būtų visiškai užpildyta meile Dievui. Iš šios pilnatvės liesis meilė artimui jau tarsi savaime", – rašo Kalvinas (Inst. II,8,51). Savo gerais darbais šloviname Dievą, Jam dėkojame bei supanašėjame su Kristumi; mūsų geri darbai stiprina mūsų pačių tikėjimą, nes ir mes patys galime džiaugtis jų vaisiais; mūsų geri darbai taip pat krypsta ir į mūsų artimą, nes liudija jam Evangeliją ir jam tarnauja.

Liuteris kaip buvęs vienuolis griežtai kritikavo tokius to meto gerus religinius darbus, kaip mišios, šventųjų vietų lankymas, atlaidai, šventųjų ir relikvijų kultas, privalomas pasninkavimas, askezė, celibatas ir t. t. Ypač Šmalkaldeno nuostatuose (1537) jis nevengė aštrių epitetų kaip "antikrikščioniški piktnaudžiavimai" ir "stabmeldystė". Dievui tokių išgalvotų 'darbų’ visiškai nereikia; jis nori mūsų tikėjimo. Jis mums dovanoja savo teisumą, už tai mes jam atsilyginame dėkingumu, atlikdami gerus darbus iš meilės artimui. Geri darbai neverčia šalintis netikinčio pasaulio; jų pagrindinė vieta – ne atskirtoje religinėje terpėje. Krikščionis, Dievo išgelbėtas žmogus, yra siunčiamas į pasaulį, kad visų prima kasdieniame gyvenime patarnautų kitiems žmonėms iš meilės.

Knygos Apie krikščionio laisvę pradžioje reformatorius nustato, kad tikintysis yra "laisvas nuo visų dalykų", nes "jam nereikia jokių gerų darbų, kad būtų teisus ir išgelbėtas, – tik tikėjimas jam tai suteikia". Krikščionis yra laisvas nuo įstatymų prakeikimo ir bandymo klusnumu pelnyti išganymą. Bet argi iš to neišplaukia, jog ir įsakymai apie gerus darbus yra nereikalingi? Kodėl nepasitenkinti vien tikėjimu? Liuteris patikslina: "Mūsų tikėjimas Kristumi išlaisvina mus ne iš darbų, bet iš klaidingo požiūrio į juos – iš kvailo manymo, jog išteisinimas pasiekiamas darbais."

Krikščionis tarsi viena koja jau danguje, bet kita vis dar žemėje. Čia jis vis dar kovoja su savo senąja prigimtimi ir palinkimu nusidėti bei tarnauja savo artimui meilėje, mažindamas jo kasdienius stokojimus. Todėl tikintysis, viena vertus, nors ir yra išlaisvintas, bet kartu išlieka "visų paklusnus tarnas ir pavaldus kiekvienam". Iš krikščioniško tikėjimo "kyla meilė ir džiaugsmas Viešpatyje, o iš meilės – laisvas ir džiaugsmingas gyvenimas, kurio esmė – tarnauti artimui, nesiekiant atlyginimo."

Šioje žemėje "visi darbai turi būti nukreipti kito gerbūviui", pabrėžia Liuteris. "Bet koks darbas, kuris nėra daromas, kad patarnautų kitam,... nėra geras krikščioniškas darbas." Jis daro išvadą, "jog krikščionis negyvena savyje, bet gyvena Kristuje ir savo artimajame: Kristuje gyvena tikėjimu, artimajame – meile."

Ši, dvigubos krypties, dvasia ženklina ir Dešimties Dievo įsakymų aiškinimą Liuterio Didžiajame katekizme bei Ursino Heidelbergo katekizme. Pastarajame, pradedant 94 kl., kalbama ne vien apie tai, ko negalima. Nežudymui būtina prievarta užkirsti kelią. Bet įsakymas "Nežudysi" nereiškia vien draudimo. Teigiama prasme jis reikalauja, "kad mylėtume savo artimą kaip patys save, kad su juo būtume kantrūs, taikingi, romūs, gailestingi ir malonūs, pagal išgales padėtume išvengti žalos ir gera darytume net savo priešams" (107 kl.). O draudimas vogti 'praplečiamas’ taip: jis reiškia ne tik neatimti svetimo turto, bet ir tai, "kad aš kiek tik galėdamas rūpinčiausi savo artimo gerove, taigi elgčiausi su juo taip, kaip pats noriu, kad kiti su manimi elgtųsi, ir sąžiningai dirbčiau, kad galėčiau padėti stokojantiems." (111 kl.) Visi įsakymai interpretuojami meilės artimui perspektyvoje.

Evangelikams beveik nuo pat pradžių buvo primetamas aplaidus požiūris į gerus darbus. Ir iš tikrųjų vienas didžiausių dabarties evangelikų trūkumų yra tas, kad tiek mokyme, tiek praktiniame gyvenime esame santykinai apleidę krikščioniškąją etiką. Todėl ypač šiais, Reformacijos, metais esame raginami grįžti prie savo konfesijos įžvalgų ir turtingo paveldo. Ir liuteronų, ir reformatų katekizmai bei kiti veikalai naikina norą gelbėtis gerais darbais; jie tikroviški ir labai blaivūs (net patys švenčiausieji "turi tik menkus reikiamo paklusnumo pradmenis", Heidelbergo katekizmas, 114 kl.). Bet visų pirma jie mus nukreipia pozityvumo link: akcentuojamas nuoširdus džiaugsmas ir laisvė, dėkingumas ir tarnaujanti meilė.

Anot prancūzų rašytojo F. Beigbederio, "pagrindinė mūsų laikų problema ta, kad žmogus nebežino, kaip gyventi" (Aš tikiu – Aš irgi ne). Šiais moralinio pasimetimo laikais evangelikai gali ne tik šiam prancūzui, bet ir kitiems duoti aiškius, bibliškus ir pozityvius atsakymus apie gerų darbų prasmę. Bet žodžius turi lydėti tyraširdiškas krikščioniškas gyvenimas, "kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje" (Mt 5,16).

(Sutrumpinta žurnale "Gyvieji šaltiniai", 2017/1)
© Lietuvos krikščionių studentų bendrija | Kontaktai: info@lksb.lt