Pokalbis "prie kavos" su Vakare

Tęsiame pažintis su #LKSBveidai. Pakviečiau pokalbiui naująją kolegę Vakarę Butkienę, darbo su studentais Kaune koordinatorę.

Susipažinkime. Vakarė Butkienė. Muzikė, smuikininkė, giesmių autorė. Laisvalaikiu kuria papuošalus. Rudenį švęs dviejų metų santuokos metines. Augo Panevėžyje tikinčiųjų šeimoje, tėtis Vynuogyno bendruomenės pastorius.  Šiam pokalbiui rinktųsi mėtų arbatą.

Vakare, nesi LKSB naujokė. Buvai aktyvi studentė narė, studentų grupės Kaune prezidentė. Kuo LKSB svarbi tau?

Taip, savo antraisiais studijų metais tikrai aktyviai įsitraukiau į visą LKSB veiklą. Galima sakyti, kad buvau labai išsiilgusi bet kokios krikščioniškos, jaunų tikinčiųjų veiklos.  Be savo bažnyčios bendruomenės Panevėžyje, į kurią grįždavau kiekvieną savaitgalį, ir pokalbių telefonu su tėčiu, kuris kartu yra ir mano pastorius, pirmaisiais studijų metais universitete Kaune nebuvo, kur būčiau galėjusi prisijungti pasimelsti, diskutuoti įvairiais tikėjimo klausimais ir patirti tą tikrą tikinčiųjų bendrystės jausmą. Todėl atradus LKSB buvau labai laiminga. Ši bendrija savo veiklomis man suteikė tai, ko tuo metu labiausiai trūko - sveikos ir labai naudingos dvasinės kasdienybės, padėjusios augti tarnaujant Viešpačiui, gilintis ir naujai atrasti Šventąjį Raštą bei, svarbiausia, turėti kažkam atskaitomybę, prisiimant atsakomybę, visame kame išlikti tikėjimo kelyje. Dėl to esu dėkinga LKSB dar ir šiandien. Noriu šį dėkingumą išreikšti ne tik žodžiais bet ir darbais, todėl dabar esu čia kaip darbuotoja!

Manau, kad į šią tarnystę Dievas mane vedė ne vienerius metus. Jau būdama LKSB studentė su susižavėjimu žvelgiau į savo tuometines koordinatores Justiną, o vėliau Akvilę, mąstydama, kad iš tiesų, nors ši misija ir nėra pati lengviausia ar matomiausia, ji yra be galo svarbi ir reikalinga. Kad ir dėl to vieno vienintelio studento, kuris turės galimybę ateiti ir per savo klausimą ar bendrystę susitiks su savo Gelbėtoju.

Tapai LKSB darbuotojų komandos dalimi prieš pat karantiną. Kaip keitėsi darbo planai?

Visa ši karantino ir „Coronos“ situacija privertė mane ne kartą susimąstyti: „Kodėl būtent dabar?“ ar „Ko dabar nori mane išmokyti, Viešpatie?“. Gal Dievo valios matymas ir šio karantino išaiškinimas ateis daug vėliau, bet per šį laikotarpį išgyvenau daug iššūkių ir džiaugsmų. Supratau kad esu  labai ribota ir kaip visi mano įsivaizdavimai apie naująjį darbą, praktiški tarnystės pradžios planai, gali skirtis nuo To, Kuris iš tiesų yra visko valdžioje. Tai priverčia augti bei tobulėti ieškant naujų idėjų, visko mokantis iš naujo taip, kaip suplanavo Visagalis. Tai nebuvo naujiena, bet vėl pamačiau savo  žmogišką silpnumą, aplankydavo tamsūs minčių "debesys", priverčiantys abejoti savimi. Turėjau "tvardyti" savo ekstravertiškąją pusę ir mažinti bendravimą su kitais, dėl tuo metu taikytų apribojimų. Tai nebuvo lengva... Taip pat pamačiau, kad Dievas nenustoja veikti ir daryti savo numatytų darbų, net jei visas pasaulis „sustoja“ ir per tai Jis suteikia galimybę man susidraugauti su Kauno LKSB studentėmis,  „gilinti“ diskusijas, dar gilesnes maldas, kartu studijuoti Raštą, kad ir kitaip, nei įprasta - virtualiai. Tikriausiai tokiais momentais ir supranti, koks dėkingas Dievui kasdien turi būti už pačius paprasčiausius dalykus - kaip bendravimas ar draugystė. Tad nespėjus net apšilti kojų naujoje darbo pozicijoje, buvau priversta sustoti bei pasitikėti vien Dievu ir Jo teikiama išmintimi kaip dirbti.

Augai su dviem sesėm (žemiau labai miela jūsų mažų nuotrauka). Koks įsimintiniausias vaikystės nuotykis?

Mano šeimoje visada buvome ir vis dar esame labai artimi, kaip sakoma, einame „ir per ugnį, ir per vandenį“. Esu vyriausia sesė, todėl visada natūraliai jaučiausi, kad visa atsakomybė yra ant manęs: už visus „katės“ sudaužytus puodelius ir kitas „šunybes“ (juokiasi).Pamenu vieną labai įsimintiną situaciją, kai tėtis paliko mums įjungtą DVD filmą savo Apple kompiuteryje, kurį buvo gavęs dovanų iš Amerikos. Tuo metu tokių nešiojamų kompiuterių dar beveik niekas neturėjo. Man buvo kokie dvylika metų, vidurinioji – Rachelė – tuomet buvo 9-erių, o jauniausioji – Rebeka – 6-erių. Mama labai prieštaravo tokiam tėčio planui, bet tėtis, primokęs nieko neliesti, patikėjo tokią atsakomybę man. Kaip galima būtų nuspėti, istorija nesibaigė gerai... Kažkur per vidurį filmo įrašas užstrigo ir pasigirdo kažkokie traškėjimo garsai. Mes labai išsigandome ir aš išmąsčiau „kompiuterio gelbėjimo planą“. Niekaip nepavykus atidaryti CD stalčiuko, paprašiau sesių iš virtuvės atnešti šakutę (nežinau kodėl pasirinkau būtent tokį „taisymo“ įrankį, galimai stresas paveikė logišką mąstymą) ir mechaniškai pavyko ištraukti diskelį. Tik jau buvo aišku, kad kompiuteris tikrai sugadintas... Tuomet sukurpusios planą, nekantraudamos, bet tikrai nedžiūgaudamos, laukėme namo grįžtančių tėvų. Kai tėvai išvydo mus visas išsirikiavusias pagal ūgį, verkiančias bei pasiruošusias priimti bet kokią pelnytą bausmę, mama nesusilaikiusi nusijuokė (nes tokio scenarijaus ir tikėjosi), o tėčiui visa tai nepasirodė taip juokinga. Kompiuteris taip ir nebuvo sutaisytas, bausmės taip pat nesulaukėme. Matyt buvo akivaizdu, kad mums pačioms nusikaltimas buvo didesnis už pačią bausmę ir tai tapo didžiausia bausme.  O kai už poros metų tėtis vėl gavo tokį, tik naujesnį kompiuterį iš tų pačių amerikiečių, aš buvau labai dėkinga Dievui.

Pavasaris ir vasara dažniausiai yra studijų ir karjeros pasirinkimo metas. Dvyliktokai mąsto apie profesiją ir universitetą, universiteto absolventai – apie darbo perspektyvas ir karjerą. Kaip tu rinkaisi studijas?

Man šis pasirinkimas tuo metu atrodė labai akivaizdus.. Kadangi visus 12-ka metų mokiausi meno mokykloje, visur muzikavau, dainavau ir grojau smuiku, pasirinkau muzikos studijas - atlikimo meną, būtent smuiko specialybei. Jaučiausi, kad tai yra tai, ką išmanau geriausiai ir tai, kas man teikia daugiausiai džiaugsmo. Nors buvau apsvarsčiusi ir visai kitokias specialybes - psichologijos studijas, interjero dizainą, kadangi tai taip pat sritys kuriomis domiuosi. Maždaug viduryje studijų viskas pasidarė ne taip aišku. Supratau, kad nenoriu būti ta tradicine klasikos muzikante, grojančia orkestre ar darančią solo karjerą Tiesa, prie to prisidėjo ir mano asmeninė nepasitikėjimo savimi problema, kai pradėjau save lyginti su kitais bendramoksliais ir jų pasiekimais, net buvau susimąsčiusi  apie studijų nutraukimą ir kitos krypties pasirinkimą, pavyzdžiui teologijos. Visgi nurimau ir jaučiausi, kad bus protingiausia pabaigti tai, ką pradėjau, įgyti profesionalios muzikantės išsilavinimą, o toliau būti atvirai visokioms galimybėms ir pasitikėti Dievo vedimu.

Taip ir nutiko! Iš karto po studijų Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijoje išvykau į Daniją, kur 2 metus atlikau bažnytinę praktiką: buvau šlovinimo lydere, padėjau organizuoti renginius, tvarkyti bažnyčios administracinius reikalus, vesti Biblijos studijas tarptautinei maldos grupelei. Tikiu, kad visam šiam ilgam nuotykiui pasiryžau tik dėl to, kad LKSB mane tam paruošė ir užaugino, suformavo mąstymą, kad turiu klausytis Dievo Tėvo balso, Jo vedimo, visada Jam paklusti ir tarnauti su visišku atsidavimu bei mokinio širdimi.

Kokie tavo pomėgiai? Kas padeda tau ilsėtis?

Nors šiuo metu profesionaliai taip ir nesiekiu muzikinės karjeros, muzika vis dar yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Pasirinkau šiek tiek kitą sritį ir savo muzikinius talentus stengiuosi naudoti atiduodama šlovę Viešpačiui. Kuriu giesmes, dalyvauju įvairiuose projektuose giedodama ar grodama smuiku. Šiuo metu iki liepos vidurio esu prisijungusi prie „Prabudimo orkestro“ suorganizuoto projekto, esu viena iš choro vadovių. Pagrindinis projekto tikslas - įrašyti ir išleisti giesmių rinkinį skirtą Lietuvai. Taip pat muzikuoju vestuvėse, jų ceremonijose ir kitose draugų ir pažįstamų šventėse. Tai man teikia džiaugsmą, išpildo mano kūrybiškąją pusę. Mėgstu skaityti, keliauti, ką ir planuojame su vyru per savo šias vasaros atostogas. Žinoma, laikysimės visų saugumo rekomendacijų ir niekur toli nevyksime, planuojame trumpas pažintines išvykas į Latviją, Estiją ir Lenkiją. O rugpjūčio mėnesį grįšime darbuotis su kitais LKSB kolegomis ir ruoštis naujajam sezonui mūsų misijoje!

Džiaugiamės turėdami Vakarę LKSB komandoje! Jei ir tu norėtumėte tapti studentų tarnystės dalimi, parašyk mums. 

Po atostogų bus naujienų. Sekite mus instagrame ir Fb'e.

Kalbino Sigita Makčinskienė