info@lksb.lt +370 600 80578

Studentų draugas

Dėliodama mintis į šį straipsniuką prisistatysiu kaip mėgėja pasigilinti į vidinį studentų pasaulį, suprasti, kuo jie gyvena, kas dedasi jų galvose, kokie jausmai verda tose karštose ramiai nesusiturinčiose sielose ir širdyse. Studentiškas gyvenimas – žavus metas. Tiek atradimų, draugysčių, įdomių (kartais ne visai) studijų, jausmų, kurių galbūt niekada nesame patyrę, apsisprendimų, pasirinkimų, kelionių, darbų... Ir kaip svarbu turėti draugų, iš kurių gali laukti palaikymo!

Esu krikščionė studentė. Studijuoju ar studentauju, kaip pažiūrėsi, jau trečius metus. Kaip ir bet kuris kitas, užimu tam tikrą vietą savo fakultete, stiprinu draugystę su savo grupe, kursu, kitais studentais. Man labai patinka bendrauti su bendraamžiais, nevengiu pokalbių ir su dėstytojais. Visada rūpėjo, kad ten, kur aš esu, būtų tokia socialinė aplinka, į kurią būtų malonu ir gera grįžti. Dabar mano aplinka – universitetas. Kaip padaryti jaukią atmosferą čia? O gal ji nėra nejauki? Kaip man parodyti, kuo aš gyvenu, kas yra mano gyvenimo centras? O galbūt nereikia niekam nieko rodyti?

Kilo minčių ir apie tai, jog mes visi darome įtaką savo aplinkai. Ir nesvarbu ar mes krikščionys, ar ne. Labai daug priklauso nuo mūsų nuostatų. Mes kalbėsime apie tai, kas mums svarbu, kviesime savo draugus ten, kur norime ir laukiame iš jų palaikymo. Bet kartais yra sunku kažką padaryti pačiam. Tad du geriau negu vienas! (Ekleziasto 4,9a).

Studijuoju Chemijos fakultete. Neabejotinai apie chemikus sklando daug įvairių mitų ir juokelių. Niekada neišlendantys iš laboratorijų, spoksantys į savo spalvotų skysčių, eliksyrų kolbutes, vis dar slapta bandantys išrasti filosofinį akmenį studentai negali ramiai nusėdėti savo vietose (turbūt todėl nelanko paskaitų?..). Neva, šiame fakultete net žiurkės ramiai numirti negali - koks dvokas tvyro ore. Dažnai žaidžiami baimės faktoriai, ragaujami visi iš eilės periodinės elementų lentelės elementai, padeginėjama kas tik nori ir kur nori. Visa tai netiesa, tačiau dėl kvapo su šalia įsikūrusio Matematikos ir informatikos fakulteto studentais pasiginčyti visada gana malonu. Neabejoju, jog iš tiesų didžiausios liepsnos dega studentų širdyse. Ir ne tik chemikų.

Visi mes norime būti suprasti, mylimi ir priimti. Iš to gimsta draugystės, noras bendrauti. Džiaugiuosi, jog mūsų grupė iš tiesų draugiška ir vieninga. Smagu, jog įsitikinome, jog net vykstant audringiausioms reakcijoms mūsų tarpe mes galime pasitikėti vieni kitais, priimti sprendimus, kurie gali daryti įtaką mūsų studijoms. Tačiau visada iškyla sunkumų bendraujant asmeniškai. Tai neišvengiama. To ir nereikėtų vengti. Susiskaldymas pirmiausiai vyksta mūsų širdyse. Skaitau apaštalo Pauliaus laišką filipiečių bendruomenei ir randu žodžius, kurie man gelbsti iškylant susiskaldymams ir pykčiams studentų tarpe. Apaštalas rašo: "Nedarykite nieko varžydamiesi, ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus" (Filipiečiams 2, 3 – 5). Ir tikrai, kaip gi priimsi kitą žmogų nenusižeminęs? Kaip jį suprasi, jei galvosi tik apie save? Šiuose žodžiuose tyliai girdžiu skambant Evangelijos garsus. Kartais to nebūtina išreikšti garsiai, bet Šventosios Dvasios paskatinti veiksmai kalba patys už save.

Labai sunku būti vienam. Todėl reikia draugo, - to, kuris palaikytų, suprastų, paremtų, veiktų drauge, būtų šalia, kai iškyla tie sunkumai, ne tik šalia sėdėtų sekmadienį per pamaldas. Todėl norisi be galo džiaugtis suburta maldos grupele mūsų fakultete. Renkamės kiekvieną trečiadienį melstis už savo grupiokus, dėstytojus, aplinką, kurioje esame. Nors mūsų trys, bet tai didelis palaiminimas, mat vienas iš mūsų – matematikas, vis dar mėgstantis pakalbėti ir išreikšti nuomonę apie Chemijos fakulteto orą...

Kiekvienas tikintis Jėzumi žmogus supranta svarbą būti šviesa ir druska pasaulyje. Tą patį turi suprasti ir tikintis studentas. Iš tiesų, mes turime dar daugiau galimybių pasidalinti tuo, kuo gyvename. Esame aplinkoje, kurioje daug žmonių, jie dažnai yra smalsūs, jiems įdomu sužinoti naujų dalykų. Todėl turėtume neslėpti to, kas mums svarbu, kas mus augina, skatina veikti ir kalbėti vienaip ar kitaip. Žmonės tai pastebi, nors to dažnai nesuprantame. Ir kaip man skelbti Evangeliją? Kaip savo draugams pasakyti, kad tikiu Jėzumi drąsiai ir nesvyruojant, nebijant būti atstumtai? Ar turėčiau pirma pradėti tokį pokalbį? Kaip jį pradėti? Kas mane stabdo?

Į šiuos ir panašius klausimus radau atsakymus knygoje Out of the saltshaker and into the world.* Ją parašė Rebecca Manley Pippert. Istorijos itin linksmos ir kasdieniškos, labai suprantamos studentams. Skaitydama ir toliau vis suprantu, kokia svarbi yra nuostata ir pasiryžimas skelbti Evangeliją. Iš tiesų galima sugalvoti daug įdomių ir kūrybingų būdų, net ir pritaikant cheminius triukus, kaip papasakoti, kaip atskleisti tą tiesą ir iš knygos pasisemti daug idėjų, bet be širdies nuostatos aš negalėsiu jų išpildyti. Aš atsitrauksiu ir nutilsiu užklupus pirmam išbandymui. Autorė apie tai ir rašo. Todėl sprendimas būtų skaityti Šventąjį Raštą ir ten rasti palaikymą ir perskaičius suvokti, kodėl turiu skelbti Evangeliją. Ir vykdyti.

Todėl noriu džiaugtis, jog ir Chemijos fakultete atsirado galimybė burtis studentams, ieškantiems tiesos, pilnatvės, prasmės. Prieš porą savaičių pradėjome nagrinėti Apaštalų darbus. Bandome suvokti skelbimo prasmę, net apimtį, matyti poreikį, savo draugus, rūpintis jais, aukotis, nuolankiai patarnauti, padrąsinti juos, padėti išsivaduoti iš dvasinių kovų ir nebijoti, pasitikėti Dievu, Jo vedimu tam, kad galėtume taip pat drąsiai kaip ir apaštalas Paulius Apaštalų darbų knygos trečiame skyriuje ištarti: "Sidabro nei aukso neturiu, bet ką turiu, tą duodu. Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok!" (Apaštalų darbų 3, 6).

Norisi padėkoti Lietuvos krikščionių studentų bendrijai už skatinimą, raginimą, pagalbą, rūpestį, nuoširdžią meilę ir atsidavimą, už pamokymus, skiriamą laiką. Gera susitikus kartu šlovinti Viešpatį už nuveiktus darbus, Jo vedimą ir pasidžiaugti, kad ir mes, studentai, nesame vieni, bet turime Draugą.


Kristina Avetisianaitė, VU ChF studentė

* Daugiau apie knygą http://www.ivpress.com/cgi-ivpress/book.pl/code=2220