info@lksb.lt +370 600 80578

Aštuoni Jobo išpažinties klausimai

Vienas labiausiai jaudinančių Biblijos pasakojimų yra Jobo istorija. Daugelis gerai žinome pagrindinius siužeto momentus: Jobas gyveno maždaug prieš 3000 metų Artimiuose Rytuose ir buvo labai turtingas, bet kartu ir pamaldus. Tačiau Šėtonas su Dievo leidimu vieną dieną iš jo atėmė viską: vaikus, gyvulius, turtą, net sveikatą. Tada atėjo trys geriausi Jobo draugai jo paguosti. Ir prasidėjo ilgi dialogai. Visi draugai bando įrodyti, kad Jobo gyvenime kažkur būtinai turi slypėti visų nelaimių priežastis: juk kančios – tai Dievo bausmė už nuodėmes! Bet Jobas nenusileidžia. Jis tvirtai įsitikinęs, kad yra nekaltas. 29 skyriuje jis prisimena geruosius savo laikus, 30 skyriuje aprašo skausmingą darbartį ir 31- ame išsamiai įrodinėja savo teisingumą.

Knygos pabaigoje paaiškėja, kad Jobo reikalavimai, kelti Dievui, pasirodė per dideli. Dievas nesutinka būti sodinamas į teisiamųjų suolą ir teisintis, kodėl jis elgėsi su Jobu taip, o ne kitaip: "Argi priekaištų ieškotojas bylinėsis su Visagaliu? Kas ginčijasi su Dievu, tas turi atsakyti" (40,2). Jobas tai supranta ir gailisi: "Iš tikrujų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu, kurių neišmaniau" (42,3). Bet visos istorijos esmė, kad Jobas, prieš nutinkant visoms nelaimėms, iš tikrųjų buvo nekaltas. Draugai klydo, o Jobas buvo teisus (žr. 42,8).

Labai įdomus yra 31 skyrius, kuriame Jobas įrodinėja savo teisingumą. Kaip mes tai darytume? Galbūt šitaip: "Dieve, žiūrėk, aš dukart per mėnesį, kartais ir kas savaitę, einu į 'teisingą’ bendruomenę; paskaitinėju Bibliją ir net meldžiuosi; duodu dešimtinę ir bandau nieko nenuskriausti... Manau, esu pakankamai religingas. Argi to neužtektų?.."

Bet pažiūrėkime į Jobo žodžius ir pamatysime, kad jo kalba nėra labai religinga. Siaurąja prasme vertinant, jis net visai religijos neliečia. Nekalba nei apie maldas, nei apie aukas, pamaldas ar pasninkavimą. Jis nesako: "Dieve, aš meldžiuosi penkiskart per dieną ir reguliariai aukoju, be to, dar pasninkauju kas savaitę..." Ne. Jobas neskirsto savo gyvenimo į religinį ir pasaulietinį. Jis iš tikrųjų visur, visame kame, visą savo gyvenimą gyveno su Dievu. Kaip jis tai konkrečiai padarė, pamatysime toliau.

1. Seksualumas (1–4, 7, 9–12): Ar geisdamas žiūrėjau į kitą moterį/vyrą?

Skyriaus pradžioje Jobas kalba apie iki šiol aktualią temą seksualumą. Jis aiškiai žinojo, kad niekada nesvetimavo, nesulaužė savo santuokos – tai draudžia ir septintas iš 10 Dievo įsakymų. Bet čia dar ne viskas: Jobas dar ir supranta, kad problema yra ne tik pats svetimavimo veiksmas, bet ir kai kurie dalykai prieš tai. Mūsų akys – pirma žiūrime "gašliai", po to "mano širdis nusekė paskui mano akis" (7). Širdis gali būti "moters paviliota" (9), o tik tada kaip viso to rezultatas eina svetimavimas.

Jėzus Kalno pamoksle pakartoja tą patį principą: "Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi" (Mt 5,28). Tuo jis nesako, kad lytinis aktas su kita moterimi ir geidžiantis žvilgsnis yra tas pats. Tiek Jobas, tiek Jėzus pabrėžia, kad neturėtume būti naivūs – viskas prasideda daug anksčiau. Kad turime būti budrūs ir galvoti, į ką nukreiptos mūsų akys.

Principas "Žvilgsnis – geismas – veiksmas" galioja ne tik seksualumo sferoje. Žmonijos pradžios istorijoje eiga ta pati: "Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė... " (Pr 3,6).

Pagundos mūsų, ypač vyrų, akims šiandien labai didelės. Kur tik pažvelgsi (spauda, muzikos klipai, televizija, mada, reklama, internetas) – pusnuogės moterys. Daug pastarojo meto įvykių rodo, kad būtent šitas reiškinys kelia ne tik islamistų, bet ir visų musulmonų didžiulį pasipiktinimą. Jie su pasibjaurėjimu vertina šį mūsų kultūros fenomeną.

Problemą aštrina ir tai, kad Vakarų kultūros intelektualai jau galutinai palaidojo žydų-krikščionių ištikimybės idealą. Prancūzas Fredericas Beigbederis knygoje "Aš tikiu aš irgi ne" teigia:
"Sutuoktinių ištikimybė – praėjusio amžiaus išmonė, kurią sugalvojo vyrai, norėdami užsitikrinti, kad yra savo vaikų tėvai. Tas pats ir dėl vedybų. Jos leisdavo... įkalinti moterį ir laikyti ją absolučiai priklausomą nuo vyro. Tačiau kurdamas šią sistemą vyras nenumatė, kad ir pats taps jos belaisvis. O dėl ištikimybės...., manau, kad žmonės gali mylėti vienas kitą ir pripažinti kito laisvę. Vyskupas: Kodėl tada vedei? FB: Nes tai gražu... Vyskupas: ... kaip tu reaguotum į savo žmonos neištikimybę? FB: Manau, galima žmogų mylėti taip stipriai, jog sutiktume, kad jis patirtų malonumą kitur. Jeigu tai padarytų ją laimingą, laimingas būčiau ir aš. Galbūt tai nesąmoninga, bet manau, kad ištikimybė sukelia frustraciją ir pavydą – šie du skausmingi dalykai man atrodo nereikalingi. Visa tai netrukdo mylėti ir gerbti kitą. Viską komplikuoja tai, kad Bažnyčia reikalauja ištikimybės, kuri būtinai stumia į nuodėmę, svetimavimą."

Ką daryti? Jobas sudarė "sandorą su savo akimis". Nusprendė "nežvelgsiu", ir viskas. Iš viso nežiūrėti – tai bene geriausia šiais laikais išeitis. O tai reiškia nepirkti kai kurių žurnalų, nežiūrėti kai kurių TV laidų, ir, svarbiausia, nesilankyti kai kuriuose interneto puslapiuose.

Visiškai šios problemos neišvengsime, nes neįmanoma išgaruoti nei iš mūsų visuomenės, nei iš kultūros. Bet ypač mes, vyrai, privalome išmokti atidumo. 'Davatkiškiems’ taip pat būti nereikia – reikia apie seksą kalbėti, įspėti kitus dėl galimų pavojų, bet kartu ir pabrėžti teigiamas seksualumo puses.

2. Verslas (5–8): Ar apgavau?

Penktoje eilutėje Jobas bendrai kalba apie melą ir apgaulę. Šeštojoje mini svarstykles, o kadangi tais laikais svarstyklės buvo pagrindinis visų prekybos sandorių įrankis, galime manyti, kad Jobas omeny turi būtent prekybą.

Biblija ir kitose vietose aiškiai ir griežtai kalba apie apgaulę turguje: "Neteisingos svarstyklės pasibjaurėtinos Viešpačiui, o sąžiningas svarstis jam teikia malonumą" (Pat 11,1). "Tikros svarstyklės ir svarstyklių lėkštės – Viešpaties, ir visi svarsčiai maišelyje priklauso jam" (Pat 16,11). Taip pat paskaitykime Įst 25,13–16:
"Nelaikysi savo maiše dviejų skirtingų svarsčių – didesnių ir mažesnių. Nelaikysi savo namuose dviejų skirtingų saikų – didesnių ir mažesnių. Turėsi tik pilną ir teisingą svarstį, turėsi tik pilną ir teisingą saiką, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda. Tais, kurie tokius dalykus daro, nesąžiningai elgdamiesi, bjaurisi Viešpats, tavo Dievas."

Kodėl Dievas taip jautriai reaguoja? Kodėl tos svarstyklės jam išvis rūpi? Todėl, kad pirkimo–pardavimo sandoryje pirkėjas yra silpnesis. Jis turi būti apsaugotas, jo interesai turi būti ginami.

Šitas klausimas iki šiol aktualus visiems verslininkams ir prekybininkams. Čia ir komentarų daug nereikia. Ir dabar viskas prasideda turguje: "Ar šios bulvės nesušalę? Žinoma, ne!"; mašinų turguose: "Ar šita mašina daužta? Žinoma, ne!" Dar nepamirškime labai palitusios produktų ir prekių ženklų klastotės.

Apgaulės tema aktuali ir studentams bei mokslo atstovams. Nežinau, kiek dabar studentų studijuoja visiškai sąžiningai. Beje, atrodo, kad tai jau niekam ir neberūpi – ypač nerūpi dėstytojams ir universitetų vadovybėms. Reakcija į ŠU Tęstinių studijų instituto dekanės apgaulę daug ką pasako: kai visos žiniasklaidos priemonės išliejo visą panieką ir kritiką, pamurmėjo ir keletas ŠU docentų, paprotestavo ir būrelis ŠU studentų. Ir viskas. O dėstytoja, šaltakraujiškai nusirašiusi kito autoriaus mintis, ramiu veidu pasiteisino: "Klaidingai citavau"; "Juk aš ne nusikaltėlė". Universiteto vadovybė, patenkinta ir ‚atgaila', ir greit nusėdusiomis pasipiktinimų dulkėmis, kad gerbiamai poniai, netapusiai profesore, ne taip skaudėtų, priklijavo ją per visą sieną ant reklaminio plakato. Štai kur didžioji problema! Kiekvienas narkomanas, net pasveikęs ir norintis reabilituotis, Lietuvoje ne žmogus. O profesūra ir kiti viršuje apgaudinėja kad net dūmai rūksta – jie žmonės ir dar labai gerbtini.

Problema studentams gal dar nebūtų tokia didelė, jei ne internetas, kuris atvėrė daugybę galimybių pirkti ir įsigyti kursinius, referatus ir net bakalaurinius ar magistro darbus – parašytus kitų! Internete jau galima nusipirkti beveik viską. Šitas reiškinys labai paplitęs, bet tai ne kas nors kita, kaip šlykšti kitų ir savęs apgaulė.

3. Darbas (13–15, 38–40): Ar gerai elgiuosi su savo darbuotojais?

Biblija turi daug ką pasakyti apie darbo santykius. Jobas mini vergus, bet pas izraelitus tikros vergovės, kaip kitose antikos visuomenėse, nebuvo. Geriau tiktų versti "tarnas" (Jurėno vertimas), mat Jobas turi omeny savo darbuotojus, savo didelio ūkio samdinius.

13 eil. labai įdomi, nes pasako, kad tie tarnai turėjo dar ir savo teises (pagal Jurėno vertimą) ir galėjo bylinėtis su savo darbdaviu. Kaip taip gali būti? Jobas visus žmones laikė sukurtais Dievo (15 eil.), todėl panašiais į Jį ir ta prasme lygiais.

Dėl ko tarnai galėjo bylinėtis? Tikriausiai dėl atlygio (39 eil.). Panašiai rašo Jeremijas:
"Vargas tam, kuris... verčia savo bičiulį jam dirbti be atlygio ir neatiduoda jam jo algos" (Jer 22,13). Panašiai ir Įst 24, 14–15: "Nesulaikysi nuskurdusiam ir neturtingam darbininkui algos, ar jis būtų kitas izraelitas, ar ateivis... Mokėsi jam algą prieš saulėlydį, nes jis nuskurdęs ir jo pragyvenimas nuo jos priklauso. Antraip jis šauksis Viešpaties prieš tave, ir tu užsitrauktum kaltę", Naujajame Testamente Jok 5, 4.

Kokios darbuotojų teisės šiandien yra svarbios? Žinoma, taip pat teisė laiku gauti atlyginimą; teisė gauti visą atlyginimą (ne dalį vokelyje); teisė nedirbti ilgiau, negu reikia, teisė į atostogas; teisė apskųsti vadovybės sprendimus; teisė nedirbti sekmadieniais (deja, Lietuvoje įstatymas to nedraudžia, bet krikščionys darbdaviai neturėtų versti žmones dirbti Viešpaties dieną).

Kita problema yra ta, kad darbdavys verčia darbuotoją išeiti iš darbo savo noru, taip išvengdamas išeitinės kompensacijos mokėjimo. Taip silpnesnysis yra išnaudojamas ir pažeidžiamos jo teisės.

4. Pinigai (24–25): Ar pasitikiu savo turtais?

Izraelio patriarchai Abraomas (Pr 24, 35), Izaokas (Pr 26, 13) ir Jokūbas (Pr 30, 43) buvo labai pasiturintys. Jų amžininkas Jobas taip pat buvo palaimintas dideliais turtais: "...Tas žmogus buvo labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose" (1, 3).

Biblija iš esmės turtą vertina gerai ir net palankiai. Vienur jis laikomas paklusnumo Dievui ir jo įstatymui išraiška, kitur darbštumo ir stropumo pasekme, Dievo palaiminimo ženklu, taip pat gali būti suteiktas vienam žmogui vardan kitų gerovės. Bet kartu Biblija akcentuoja ir turto laikinumą bei keliamus pavojus.

Vieną povojų Jobas mini 25 eil. Pasak jo, turtas gali kelti perdėtą pasitikėjimą savimi ir išdidumą. Praturtėję mes pamirštame visų gėrybių davėją Dievą. Šitą mintį aptinkame daug kur Senajame ir Naujajame Testamente. Paulius įspėja: "Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų..." (1 Tim 6,17–19). 'Švelnesis’ didžiavimosi variantas – tiesiog gyventi patenkintam ir pamiršti Dievą bei amžinąjį gyvenimą. Apie tai kalba Jėzus Lk 12,18–21, kur turtuolis sako:
"Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. 19 Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’ 20 O Dievas jam tarė: Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei? 21 Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą."

Turtuoliai greitai pamiršta, kad viską gavę iš Dievo, kad "Viešpats suvargina ir praturtina..." (1 Sam 2,7), kad visi pinigai taip pat priklauso Dievui: "Mano yra sidabras ir mano yra auksas..." (Ag 2,8), kad mūsų turima nuosavybė visuomet yra ir lieka Dievo dovana.

Apie kitą iš to išplaukiantį pavojų Jobas užsimena 24 eil.: "Jeigu dėjau viltis į auksą, sakydamas tauriajam auksui: 'Tu mano apsauga’..." Panašiai Naujajame Testamente 1 Tim 6, 17: "Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus..." Tad problema, kad turtai nėra patikimas dalykas. Kiekvienas verslininkas žino, o ir Patarlių knygos autoriaus pasakyta: "Vos spėji užmesti akį į turtus, jų nebėra! Ūmai jie bus įgavę sparnus ir tarsi erelis nuskridę į padanges" (Pat 23, 5). Todėl "Kas pasitiki savo turtais, tas nuvys..." (Pat 11, 28).

Kai viliamės turtais, netrunkame prie jų pririšti ir savo širdis. Dėl to Ps 62,11 įspėja: "Net jeigu turtai ir didėtų, neprisiriškite prie jų širdimi." Ir žymi eilutė iš Jėzaus Kalno pamokslo: "Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai" (Mt 6,24).

Jėzus labai griežtai pasako, kad trečiosios galimybės nėra. Nes Dievas pavydus: arba tarnaujame tik jam, arba kam kitam. Martynas Liuteris puikiai suvokė, kad kiekvienas žmogus turi savo Dievą, nes kiekvieno širdis yra prie ko nors prisirišusi. Apie pirmą iš dešimties Dievo įsakymų jis rašo:
"Ką reiškia 'turėti Dievą’ arba kas yra 'Dievas’? Atsakymas: Dievas yra tai, iš ko privalome tikėtis visokeriopo gėrio ir kur galime rasti prieglobstį visose bėdose, taigi 'turėti Dievą’ yra ne kas kita, kaip nuoširdžiai Juo pasitikėti ir jį tikėti; kaip dažnai esu sakęs, tik širdies pasitikėjimas ir tikėjimas kuria abu – ir Dievą, ir stabą... Sakau, kam pavedi savo širdį ir kuo pasikliauji, tas ir yra tavo Dievas." ("Didysis katekizmas")

Liuteris suprato, kad svarbiausia yra ne tai, koks esi religingas ar nereligingas. Svarbiausia, kuo tu giliai savo širdyje pasikliauji. Galbūt tai visai ne Dievas, Kūrėjas, o kas nors kitas, koks nors stabas?

Šiais laikais – ypač šiais laikais – mūsų pagrindiniai stabai yra savotiška "trejybė": pinigai–vartojimas–nuosavybė. Anglas Alanas Storkey teisingai pastebėjo:
"Vartojimas yra gydytojas, linksmintojas, meilužis, yra dvasiškas, yra maitintojas ir paguoda. Jis – pagrindinis Dievo konkurentas mūsų kultūroje... Nors ir turėdama daug perspėjimų evangelijose, krikščionybė net nesuvokia šio iššūkio, šios pagundos, šio melo – savo priešo."

5. Vargšai (16–23): Ar padėjau skurstantiems?

Jobas įrodė, kad jis iš tikrųjų nepasitikėjo savo turtais. Tas įrodymas buvo labai konkretus: jo dėmesys ir pagalba vargšams bei skurstantiems.

Senajame Testamente ypatingai akcentuojamos vargšų, našlių, svetimšalių, skurstančiųjų teisės. Nemaža įstatymo dalis skirta būtent jų apsaugai, nes tais laikais (ir iki šiol) jie yra silpniausia visuomenės dalis. Stiprieji dažniausiai ir be įstatymų sugeba pasirūpinti savo interesais, o silpniesiems tikrai reikia įstatymų.

Įstatymas įstatymu, bet tikrovė, žinoma, ir Izraelyje tais laikais atrodė kitaip. Dėl to Dievo pranašai kartais labai aštriai kritikuodavo turtingųjų gyvenimo būdą. Štai Amosas juos pašaipiai kaltina:
"Kadangi Izraelis nusikalto tris ir net keturis kartus, neatšauksiu savo ištarmės, nes jie parduoda teisųjį už sidabrą, o beturtį – už sandalų porą. 7 Žemės dulkėse jie mindžioja vargšų galvas ir verčia kukliuosius trauktis iš kelio..." (Am 2,6–7): "Klausykitės šio žodžio, Samarijos kalno moterys, Bašano karvės, engiančios vargšus, spardančios elgetas, sakančios savo vyrams: 'Atneškite ko nors išgerti!" (4,1).

Turtingesniųjų atsakomybė yra dalytis savo turtais, kaip tai pavyzdingai darė Jobas (17 eil.). Dosnus dalijimasis nuosavybe pabrėžiamas ir Naujajame Testamente. 1 Tim 6, 18: "Tegul jie [turtingieji] daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais..." (žr. Apd 2, 44–45; 4, 32; 2 Kor 8, 7). Davimas turi būti savanoriškas ir nuoširdus (Apd 5, 4; Rom 15, 27; 2 Kor 8, 3–4.8.10.12; 9, 7; 1 Tim 6, 18), ir pagal galimybes (Apd 11, 29; 1 Kor 16, 2). Be to, ypač krikščionys įpareigoti padėti vargstančiam ir stokojančiam broliui (Apd 2, 42.45; 4, 34–35; 2 Kor 8, 14; Fil 2, 1–5).

Kitas santykio tarp turtingojo ir vargšo aspektas minimas 21 eil. Teisme turtingieji negali naudotis savo stipresnėmis pozicijomis. Kadangi šis pavojus labai didelis, Biblija dažnai ragina: "Teisdami negalite būti šališki: išklausykite varguolį lygiai taip, kaip ir didžiūną" (Įst 1, 17). Arba Pat 22, 22–23: "Neskriausk vargšo, nes jis vargšas, ir nestumdyk elgetos miesto vartuose [t.r. teisme], nes Viešpats gina jų bylą ir atima gyvastį tiems, kas juos skriaudžia". Visų laikų tikintieji turi elgtis pagal principą: "Teisusis rūpinasi beturčių teisėmis..." (Pat 29,7).

Jobas taip pat puikiai suprato, kad yra glaudus ryšys tarp Dievo ir artimo meilės. Tikrasis Dievo pažinimas neatsiejamas nuo rūpesčio neturtingaisiais: "Jis gynė vargšų ir skurdžių teises, todėl jam ir sekėsi. Ar tai nebuvo tikras manęs pažinimas" (Jer 22,16). Tą mintį pratęsia ir Naujasis Testamentas: "Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė?" (1 Jn 3,17).

6. Astrologija (26–28): Ar paklūstu žvaigždėms?

Kalbėjome apie labiau 'vyriškas’ temas – seksualumą, darbą, verslą. Dabar atėjo metas kiek 'moteriškesnei’ – aptarkime astrologiją. Jobas aiškiai sako, kad negarbina ir nepaklūsta žvaigždėms, saulei ar mėnuliui.

Tais laikais antikos kultūrose buvo labai tikima žvaigždžių galiomis. Bet Biblija prieštarauja astrologijos teiginiams, esą žvaigždės ir planetos yra dieviškos. Jos, kaip ir visa kita, yra Dievo kūriniai. Todėl pasakojimas apie sukūrimą antikos skaitytojams buvo didelė provokacija, nes jame Dievas sako, kad dangaus kūnai tik 'liempos’ danguje ir nieko daugiau: "Tebūna jie [saulė ir menulis] šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti" (Pr 1, 15).

Biblija neneigia nei žvaigždyno grožio, nei didybės (Jobas irgi kalba apie mėnulio "didybę"). Biblija atskleidžia visatos didybę ir grožį, kad parodytų, koks didis ir šventas yra Dievas! Taigi žvaigždžių funkcija daugių daugiausia yra pašlovinti Dievą Kūrėją, Jo galybę ir didybę. Kadangi žvaigždynas toks didingas, tai gali konkuruoti su Dievu. Užtat Biblija griežtai atmeta žvaigždžių aiškinimą, žyniavimą, magiją ir astrologiją. Daugelis Senojo Testamento vietų vienareikšmiškai smerkia tokias praktikas (Kun 20, 6; Įst 4, 15–19; 17, 2–6; Job 31,26). Naujasis Testamentas tai pakartoja (pavyzdžiui, Laiške galatams), nors ne taip aiškiai ir ne taip dažnai. Pirmieji krikščionys padarė tinkamas išvadas ir visiškai atsisakė astrologijos.

Bet kaip dėl mėnulio? Dar atkakliau nei tikėjimo žvaigždėmis laikomasi 'mėnulio mito’. Šio žemės palydovo galia pasikliauja netgi daugelis tų, kurie skeptiškai žiūri į astrologiją. Tebėra plačiai paplitusi nuomonė, kad mėnulis turįs įtakos naujagimių lyčiai ir moters ciklui, pilnaties metu esą daugiau gimsta ir įvykdoma daugiau nusikaltimų. Prietaringesni, atsižvelgdami į mėnulį, sodina agurkus ir tik jaunaties metu kerpa plaukus. Truputį šiuolaikiškesniems siūloma pirkti akcijas prieš pilnatį, – kas nori, gali visą savo gyvenimą tvarkyti pagal mėnulį.

Artimiausias mūsų kaimynas visatoje, be abejo, daro įtaką žemiškiems procesams. Gyvūnijos pasaulyje apie tai esama nemažai ištirtų pavyzdžių. Bet mėnulis neturi tokios galios, kokią jam dažnai priskiria. Nė vienas čia paminėtas "faktas" negali būti įrodytas arba pagrįstas moksliškai. Paskutinis argumentas – palyginimas su jūros potvyniais ir atoslūgiais. Gal žmoguje irgi vyksta mini potvyniai ir mini atoslūgiai, kadangi du trečdalius žmogaus kūno masės sudaro vanduo? Galia, kuria mėnulis veikia žmogaus kūną, yra be galo silpna: žemė traukia žmogų 3,5 milijono kartų stipriau, o žmogaus, kuris stovi tiesiog greta mūsų, traukos jėga veikia du milijonus kartų stipriau.

Dėl to mėnulis žmones veikia labiau psichologiškai ir romantiškai nei fiziškai. Kas tiki mėnulio galia, yra jautresnis neįprastiems dalykams – tikėjimas mėnuliu daro įtaką elgesiui ir valdo suvokimą ("šiandien pilnatis – pažiūrėsime, kas nutiks?"). Dar Augustinas pastebėjo: "Žvaigždės paėmė į savo valdžią žmones ne todėl, kad turėtų galios, bet todėl, kad jomis buvo užsiimama ir joms buvo duodami reikšmingi pavadinimai".

Taigi kaip ir Jobas nesileiskime, kad mus "suviliotų" ir imtų valdyti mėnulis, ir savo pirkimu bei pinigų leidimu nepagerbkime nei literatūros apie mėnulį, nei jos autorių, nei leidyklų. Nes užsiimti tokiais tikėjimais ne tik neverta, bet ir smerktina.

7. Priešai (29–30): Ar nesidžiaugiau dėl konkurentų nelaimės?

Jobas mini matomas nuodėmes, kylančias iš mūsų veiksmų. Bet jis taip pat puikiai supranta, kad nuodėmės šaltinis gali būti ir mūsų širdys. Iš pradžių nuodėmė yra nematoma, išoriškai viskas atrodo gerai. Bet po kurio laiko ji ima reikštis visokiais negerais veiksmais.

Viena tokių ‚širdies' nuodėmių yra pavydas. Būtent pavydas sukėlė problemą nuopuolio istorijoje, jis draudžiamas ir 10 Dievo įsakymų. Kita, panaši nuodėmė – džiaugsmas dėl priešų/konkurentų/varžovų/nemylimų nelaimės, žūties, nesėkmės ir t.t.

Džiaugtis dėl priešų nelaimės yra beveik įgimta – nežinau, kas galėtų teigti, kad jis su tuo nekovoja. Tegul niekas nesigiria, kad visai arba lengvai išsisuka iš šios nuodėmės! Slaptai, tyliai širdyje mes patenkinti, kada kai kuriems žmonėms nepasiseka. Ir, žinoma, visada surandame priežastį: ir teisingai, taip ir turėjo būti; jis to nusipelnė ir t.t.

Jau Senjojo Testamento laikais buvo žinoma, kad viskas prasideda mūsų širdyse. Jobas tai irgi žinojo. Todėl Pat 24, 17 esame raginami: "Nesidžiauk, kai krinta tavo priešas, tenedžiūgauja tavo širdis, kai jis parpuola". Jėzus šį principą dar labiau paaštrina: "Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus..." (Mt 5, 44) ir pats parodo pavyzdį: "Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino..." (1 Pt 2, 23).

Kodėl Dievas iš tikinčiųjų tiek daug reikalauja? Jis nori, kad tikintieji būtų tokie kaip jis. Tad galime būti tik dėkingi, kad jis mylėjo mus, kai mes dar buvome jo "priešai" (žr. Rom 5, 10). Pirmiesiems žmonėms ir daugeliui kartų po jų labai 'nepasisekė’, bet Dievas dėl to nedžiūgavo Atvirkščiai, jis mylėjo mus ir gailėjosi, todėl ėmėsi gelbėti. Taip ir mes turime daryti: jeigu konkurentams nepasiseka, tai padėkime jiems.

8. Svečiai (17, 31–32): Ar buvau svetingas?

Pagaliau Jobas įrodo, kad jis buvo visada svetingas ir pavyzdingas šeimininkas. Svetingumas yra svarbi dorybė tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. Gan dažnai laiškuose reikalaujama, kad krikščionys privalo būti svetingi. Rom 12, 13: "...puoselėkite svetingumą" (žr. 1 Pt 4, 9; Hbr 13, 2; Tit 1, 8; 1 Tim 3, 2; ST apie svetingumą: Pr 18; 1 Kar 17–18). Pirmojo amžiaus krikščionims svetingumas buvo ypač reikšmingas, kadangi jų susirinkimai ir pamaldos vyko privačiuose namuose/butuose. Be to, jis konkrečiausiai atspindėjo artimo meilę.

Svetingumas buvo svarbus dar ir dėl to, kad antikos laikais nebuvo (arba daug mažiau negu šiandien) apgyvendinimo įstaigų. Pakeleiviai, kaip rodo 35 eil., iš tikrųjų dažnai neturėjo kur apsistoti, tad svetingumas buvo tiesiog būtinas. O svetingumo esmė buvo pagalba svetimiesiems, vargšams ir nusilpusiems keleiviams. Tą patvirtina Jėzus Mt 25, 35: "Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte."

Kodėl visai tai taip reikšminga? Ir Senasis, ir Naujasis Testamentas pabrėžia, kad mes buvome svetimi, toli nuo Dievo, bet jis priėmė mus į savo namus. Apie šią dvasinę dimensiją kalba Paulius Ef 2, 19: "Jūs jau nebesate ateiviai bei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai". Dievas yra svetingas, todėl ir mes turime būti svetingi.

Problema, kad šiandien svetingumo reikmė objektyviai sumažėjo, nes keleiviai gali pernakvoti viešbučiuose. Be to, svetingumas susiskirstė pagal socialinę padėtį: turtingieji svečiuojasi pas turtingus draugus, o vargšai pas vargšus. Tai, be abejo, iš dalies normali ir prigimtinė tendencija, bet vis dėlto iššūkis krikščionių bendruomenėms. Bendruomenės pašauktos būti viena šeima, tad socialiniai skirtumai, statusas visuomenėje neturėtų turėti didelės reikšmės (žr. Jok 2, 1–4). Todėl šia prasme labai svarbu tarp tikinčiųjų burti namų ratelius, namų Biblijos studijų grupes, o bažnyčioms jas kiek galint remti. Mat tokiuose susiėjimuose galėtų ir turėtų dalvyvauti krikščionys iš įvairių socialinių sluoksnių ir šitaip turtingi ir paprasti namai galėtų praktikuoti svetingumą. Taip elgdamiesi išmoktume vienas kitą geriau suprasti ir mylėti.


Jobas buvo ištikimas Dievui visur, visame savo gyvenime, veiksmais ir širdimi, ir 'pasaulyje’, ir tarp brolių. Jis netikėjo, kad gali būti gyvenimo sričių, kurios Dievui būtų nelabai svarbios (darbas, santykiai, laisvalaikis) ir sričių, kurias jis laikytų išskirtinai reikšmingomis (malda, bažnyčia, dvasinė veikla, tarnystės). Taip pat Jobas būtų nesutikęs, jei kas būtų pasakęs, kad vienintelė vieta, kur galima gyventi Dievui patinkantį gyvenimą ir jam tarnauti, yra vietinė tikinčiųjų bendruomenė.

Skirstyti gyvenimą į dvi dalis – pasaulietinę ir bažnytinę – yra, ko gero, viena didžiausių krikščionių gyvenimo pagundų. Viena vertus, taip patogiau, gražiau skamba ir atrodo. Bet juk ir seksas, darbas, verslas, pinigai, svetingumas bei mūsų širdies nuostatos taip pat svarbu Dievui! Dievas juk yra viso gyvenimo Dievas! Jėzus Kristus reikalauja viso mūsų gyvenimo – gyvenimo, kai dirbame, kai sodiname bulves ir prekiaujame batais, gyvenimo, kai bendraujame su aplinkiniais, kai džiaugiamės ir kenčiame, gyvenimo, kai statomės namus ir einame į Bažnyčią. Tad išsikelkime ir sau tokius klausimus, kaip Jobas išpažintyje, ir pabandykime į juos atsakyti. Pasitikrinkime, ar esame Dievui ištikimi visuose dalykuose, kiekvienoje savo gyvenimo srityje.