Holger Lahayne
Gandis pragare?
Šis 41-erių amerikietis, knygų autorius, pastorius, Grandville’io (Michiganas) "Mars Hill Bible Church" įkūrėjas ir iki 2011 m. pabaigos jos vadovas savo knygoje "apie dangų, pragarą ir kiekvieno, kada nors gyvenusio asmens likimą" (kaip skelbia paantraštė) nepasako nieko, ko nebūtume kada nors skaitę ar girdėję. Naujas yra tik pateikimo būdas – Bellis stačiai užverčia skaitytoją lavina neįprastų klausimų (maždaug apie 350), tokių kaip "Ar gali mylintis Dievas ką nors amžiams uždaryti kankintis pragare?" arba "Ar Dievas išsirinko mane vietoj kitų?"
Robas Bellis sakosi išpažįstąs "istorinį ortodoksinį krikščionių tikėjimą" ir teologijos atžvilgiu nelaiko savęs liberaliuoju modernistu. Mano priklausąs evangelikalų tradicijai. Tačiau labai aštriai kritikuoja tradicinį mokymą apie dangų ir pragarą (tai ir vienas iš jo knygos išskirtinių bruožų), ko visai neslepia ir išdėsto pačioje savo knygos pradžioje:
"Meilė mus verčia suabejoti kai kuriomis šiandien vyraujančiomis istorijomis apie Jėzų. Daugybė žmonių buvo mokomi, esą negausus išrinktųjų krikščionių būrys amžinybę praleis džiaugsmingoje ir ramioje vietoje, vadinamoje dangumi, o likusioji žmonijos dalis amžinybę bus nubausta ir kentės pragare – be jokios galimybės ką nors pakeisti. Daugybei žmonių buvo leista aiškiai suprasti, jog visa tai esanti pagrindinė krikščionybės žinia; o kurie ją atmeta, atmeta patį Jėzų. Tačiau tai klaidina ir nuodija [!] bei galų gale trikdo sklaidą Jėzaus patraukliosios žinios apie meilę, ramybę, atleidimą, kurią visas pasaulis trokšte trokšta išgirsti."
Pirmame knygos skyriuje Bellis pasakoja apie parodą, kuri buvo surengta jo bažnyčioje ir paskirta taikdarystės temai. Greta joje kabėjusios Mahatmos Gandžio citatos, vienas lankytojas paliko raštelį su komentaru: "Tikrovės patikrinimas: jis pragare". Tad Bellis klausia: "Ar tikrai? Gandis pragare? Tikrai jis ten? Ar galima tai patvirtinti? Kas tai žino? Ar tikrai žino?" Kitaip tariant, ar gali būti, kad į dangų pateks tik kai kurie išrinktieji, o...
"visi kiti amžiams kentės bausmę ir kančias? Ar tikrai tai Dievui priimtina? Ar tikrai Dievas dešimtis tūkstantmečių bus kūręs milijonus žmonių tik tam, kad jie amžinybę praleistų pražūtyje? Ar gali Dievas daryti arba leisti šitokius dalykus ir vadintis mylinčiu Dievu? Ar tikrai Dievas baudžia žmones tūkstančių tūkstantmečiams nesibaigiančia ir neslopstančia kančia už dalykus, kuriuos jie padarė per savo trumpą ir ribotą gyvenimą?"
Šitoks yra visos knygos stilius – klausimai, klausimai, klausimai, dažnai manipuliatyvūs ir taip pat dažnai be jokių pagrįstų atsakymų. Patys tarsi atsakymai, taip pat ir duodantys suprasti, jog Gandis nusipelnė dangaus. Juk savaime suprantama?! Kaip kitaip? Tačiau gali pasirodyti ir kitaip, jeigu pastudijuotume Gandžio biografiją ar paskaitytume Josepho Lelyveldo naują biografinę apžvalgą Great Soul: Mahatma Gandhi And His Struggle With India.
Bet regis, solidi argumentacija (ir egzegezė) nėra Bellio stiprioji pusė. Jis grynas ir, beje, labai telentingas komunikatorius, o tai reiškia, kad jam nesunku rasti kitokių nei argumentai būdų infiltruoti savo mintis ir idėjas (teologiją) – šiuo atveju klausimais. "Bus visi žmonės išgelbėti, o gal pabaigoje Dievas negaus, ko norėjo? Ar gali šis didis, galingas ir nuostabus Dievas galų gale imti ir susimauti?" Ne, žinoma, ne, "juk Dievas ne impotentas". "Dievas niekada nepasiduoda. Niekada." Tai galioja čia ir anapus, nes ir ten galų gale jo meilė "suminkštins net pačią kiečiausią širdį."
Labai dažnai Bellis griebiasi klaidingų alternatyvų: "Ar Dievas yra mūsų aprūpintojas, gynėjas ir Tėvas, ar teisėjas, kuris pabaigoje paskelbs, jog nusipelnėme tik amžiams būti atskirti nuo savo Tėvo?" Taip pat labai dažnai Bellis tradicinę krikščionišką poziciją pristato taip, kad neišvengiamai tektų atsakyti neigiamai: "Nejaugi Dievas pabaigoje sakys: ‚Ką padarysi, bandžiau, stengiausi, kiek galėjau, bet kartais tenka susitaikyti ir su nesėkmėmis'."
Be abejo, visų Bellio teiginių nei galime, nei norime analizuoti (daugiau apie tai žr. M. Hortono išsamią analizę "Bell’s Hell", http://wscal.edu/media/docs/Bells_Hell_Review_by_Michael_Horton.pdf ). Čia tebūnie paliestas tik jo požiūris į Bažnyčią (tikrą tikėjimą išpažįstančiųjų bendruomenė) ir jos uždavinius. Kaip dabar tarp postmodernistų madinga ir įprasta, Bellis taip pat griežtai atskiria krikščionybę nuo Jėzaus Kristaus: gelbsti Jėzus, o ne krikščionybė. "Jis [Jėzus] atėjo ne tam, kad pradėtų naują religiją... Jis visada perlips bet kokias iki šiol sukurtas etiketes ir narvelius, bandančius jį sugauti ir uždėti vardus, o visų pirma tai nutiks su ta, kuri vadinasi ‚krikščionybė'." Taigi Bellis akcentuoja Jėzaus viršenybę visų žmogiškų sistemų atžvilgiu – kas tai neigtų? Bet lieka daug neaiškumų. Taip pat tipiškai postmoderniai griebiasi gerai žinomų ir pripažintų tiesų, kurias vėliau iškreipia ir pateikia gana keistų išvadų pavidalu:
"Jėzus yra virš kultūros. Jis sykiu egzistuoja visose kultūrose ir visgi yra anapus jų. Jis egzistuoja dėl visų žmonių ir vis dėlto vengia būti vienos kurios nors kultūros pasisavintas ir užimtas. Tai galioja ir krikščionių kultūrai. Kiekvienai denominacijai. Kiekvienai bažnyčiai. Kiekvienai teologinei sistemai."
Kaip beveik visų postmodernizmo paveiktų autorių atveju, taip ir Bellio, labai sunku pasakyti, ką jis galvoja ir kokią žinią 'iš tikrųjų’ siekia perduoti. Dėl to į šitokias slidžias ir nepagaunamas tezes krikščionys dažniausiai linkę nereaguoti. Bet kai, pvz., skaitome, kad "kitos avys" (t. y. Jėzaus sekėjai) iš Jn 10 yra žmonės kitose religijose, turėtų suskambėti pavojaus varpai. Nes nėra girdėta, kad kas taip būtų teigęs. Nė vienas žinomas egzegetas ar Biblijos komentatorius, kuris yra Dievo žodžiui bent kiek ištikimas, nesilaiko šitokios interpretacijos (Jėzus tame tekste mini pagoniškų kraštų krikščionis, nežydus).
Po to Bellis kalba apie išganymo galimybę ir pristato "ekskliuzyvistinę" (išganyti bus tik tie, kurie Jėzų išpažįsta savo Viešpačiu) bei "inkliuzyvistinę" poziciją (čia jis atkartoja dažniausiai pliuralistine vadinamą sampratą) reziumuodamas: egzistuoja daug kelių į išganymą, o ne vien tik per Jėzų Kristų. Klasikinę inkliuzyvistinę poziciją jis pateikia kaip trečią galimybę, tarpinę tarp anų dviejų: išgano tikrai vien Jėzus, bet išganyti bus ir tie, kurie savo gyvenimo laikotarpiu aiškiai nepasisakys esą jo šalininkai.
Dėl to Bažnyčia Belliui visiškai nėra joks išsigelbėjimo laivas, už kurio borto žmogui grėstų pražūtis. Bažnyčia jam viso labo tėra tikinčiųjų sambūris, kuriame šie savo patirtį reiškia vienokiais ar kitokiais ritualais, simboliais ir kalba; kurioje visame pasaulyje egzistuojančiai misterijai suteikiama tam tikra kalbinė išraiška. Kitaip sakant, pagal Bellį, Bažnyčia yra tam tikra subjektyviai sukurta erdvė, kurioje ypatingu būdu reaguojama į "visai kūrinijai po dangumi jau paskelbtą Evangeliją". Bellis sako, kad žinia apie išganymą, Evangelija, pasaulyje jau seniai yra ir tam tikra prasme visiems žinoma. Dėl to Bažnyčiai visiškai nėra reikalo vaidinti Evangelijos pirminės skelbėjos vaidmens. Geroji naujiena pati savaime veikia ir be Bažnyčios kišimosi, pati suranda savo sekėjus, kurie "kartais mini jo [Jėzaus] vardą, o kartais ne".
Daugelį klausimų Bellis sąmoningai (?!) palieka neatsakytų. Bet jeigu pastudijuotume kitų "kylančios bažnyčios" atstovų teiginius, pastebėtume aiškią tendenciją: fatališką organizuoto religingumo, taigi Bažnyčios, nuvertinimą. Antai Brianas McLarenas knygoje A Generous Orthodoxy išganymo atžvilgiu taip pat ieško trečiojo arba viduriniojo kelio tarp ekskliuzyvizmo ("mes viduje, o jūs lauke") ir universalizmo ("visi viduje"). Jis, tiesa, neigia, kad visos religijos yra vienodos; kad nėra svarbu, kuo tikėti ar kad tiesa esanti reliatyvi. Tačiau, kaip ir Bellis, tvirtina:
"Misionieriškas [angl. missional] krikščionių tikėjimas patvirtina, kad Jėzus atėjo ne tam, jog išgelbėtų saujelę žmonių, o kitus pasmerktų. Jėzus atėjo ne keletą į teisingą kelią atvesti, o visus kitus palikti klystkelyje. Jėzus atėjo ne kurti dar vienos ekskliuzyvinės religijos – pirma judaizmo, paremto kilme, o paskui krikščionybės, išsiskiriančios tikėjimu."
McLarenas širdyje jaučiasi esąs evangelistas, nes evangelizavimą laiko pagrindine užduotimi. Tačiau čia pat švaistosi ir tokiais sakiniais:
"Aš nemanau, kad žmones daryti mokiniais sykiu reiškia ir juos paversti krikščionių religijos išpažinėjais. Daugeliu (bet ne visais!) atvejų gali būti visai rekomenduotina, pagelbėjus žmogui tapti Jėzaus sekėju, pasiūlyti jam pasilikti budistiniame, induistiniame ar judaistiniame kontekste."
Liberaliųjų teologų bei pliuralistinės išganymo sampratos šalininkų, kaip Johno Hicko, plunksnos apie tai jau seniai byloja. Bet kad "evangelistas" šitaip teigtų, to dar negirdėta. Ir teigia ne užuominomis, bet ištisomis pastraipomis – McLarenas tikrai tiki Jėzaus mokinyste kitose religijose; viliasi, kad "budistai, musulmonai, krikščionys ir kiekvienas žmogus gali patirti Jėzaus kelyje gyvenimo pilnatvę". McLarenas drąsiai ir be jokių abejonių krikščionybę gretina su kitomis religijomis:
"Nors aš nesitikiu, kad visi budistai taps krikščionimis, tačiau viliuosi, kad visi, kurie pasijus tam pašaukti, taps Jėzaus sekėjais budizme. Aš manau, kad jiems turi būti suteikta tokia galimybė ir jie būtų pakviesti žengti šį žingsnį. Aš nesitikiu, kad visi žydai ar induistai taps krikščionių religijos atstovais. Bet viliuosi, kad visi pašauktieji taps judaizmo ar induizmo religijoje Jėzaus išpažinėjais. Galų gale viliuosi, kad Jėzus išgelbės budizmą, islamą ir visas kitas religijas, taip pat ir krikščionybę, kuriai išgelbėjimo dažniausiai reikia tiek pat, kiek ir visoms kitoms religijoms."
Kad reikia gelbėti ir krikščionių religiją, Bažnyčią bei pačius krikščionis, tai jau girdėta (žr. Bellio knygą Jesus Wants to Save Christians) ir skamba pakankamai krikščioniškai nuolankiai. Bet ką galvoti apie tokius McLareno teiginius?! Nejaugi jis turi būti laikomas naujuoju didžiu krikščionijos reformatoriumi a la Martynas Liuteris, kaip teigia ir P. Tickle jo knygos pratarmėje? Kas nutiktų, jeigu Bažnyčia tokiais "reformatoriais" pasektų? Ogi tikriausiai netruktų susinaikinti ir visiškai pradingti.
Toliau keturiomis kritinėmis pastabomis norėčiau iškelti ir paanalizuoti dar porą svarbių teiginių. Pirma, Bellis, McLarenas ir kiti krikščionybės gelbėtojai piktai žnaibo savo religiją, tuo tarpu kartais neapsakomai naiviai glostinėja kitas. Ir belgų teologas J. Hansumas straipsnyje "Jėzus-musulmonai – (ne)galimybė evangelikalams?" rašo: "Gal Jėzus nori, jog tie, kurie pažįsta jį, kaip jam patinkantis kvapas liktų savo kultūroje, įskaitant ir jų gimtąją religiją, kol sekėjų skaičius galų gale taptų toks didelis, jog toje religijoje užgimtų reformų judėjimas?" ("evangelikale missiologie", 2008/3; žr. ir Miroslavo Volfo Allah: A Christian Response; šis žinomas teologas teigia, jog sykiu galima būti krikščioniu ir "praktikuojančiu" musulmonu, t. y. likti islamo struktūrose ir laikytis bent kai kurių praktikų). Kaip įsivaizduoti krikščionišką reformų judėjimą islame arba induizme? Kaip konkrečiai turėtų atrodyti Jėzaus mokinystė kitose religijose? Ką apie tai pasakytų buvę induistai ar musulmonai? Galima paspėlioti ir pafantazuoti, bet socialinio ar religinio mokslinio pagrindo tam, deja, nėra. Teologinio – tuo labiau.
Antra, nepaisant stiliaus naujienų, esmingų mokymo naujovių Bellio knygoje nerastume. Vėl skleidžiamos senosios pelagijiškos erezijos, visuotinio išganymo mokymai, persekioję Bažnyčią kone nuo atsiradimo pradžios. Klasikinio liberalizmo tezės performuluojamos ir pardavinėjamos su nauja etikete. Kitaip tariant, rastume ne ką kita, kaip tik kadaise ypač C. Pinnocko (1937–2010) tarp evangelikalų pasėtos sėklos daigus. Šis kanadietis teologas bene pirmasis plačiausiai atvėrė malonės duris, knygoje A Wideness in God’s Mercy (1992) svarstydamas apie galimybę būti išganytiems visiems, ne tik tiems, kurie išpažįsta Jėzų Kristų – juk žmonės "gelbstimi per tikėjimą, o ne per teologiją, kurios laikosi". Tik nepasakė, per kokį tikėjimą. Tikėjimą į ką nors ar savaime vien dėl paties tikėjimo? Tad jau Pinnockas kūrybingai pakeitė tradicinį protestantų mokymą, drąsiai rėždamas, jog "išrinkimas neturi nieko [!] bendro su amžinuoju individo išganymu, o kaip tik yra labiau susijęs su Dievo keliu gelbėti visą žmoniją."
Todėl tai, kad Bellis save laiko "istorinės ortodoksijos" tradicijos tęsėju, yra ne kas kita, kaip akių dūmimas. Mat istorinė ortodoksija, kartu su Kiprijonu (III a.) išpažįsta mokymą extra ecclesiam nulla salus – be Bažnyčios nėra išgelbėjimo. Todėl trečia pastaba: Bellis ir kompanija krikščionybės tradiciją ne tęsia, o laužo ir net nutraukia.
Didžiosios konfesinės grupės – Romos katalikai, stačiatikiai ir protestantai – minėtojo Bažnyčios tėvo sakinį, deja, irgi aiškina skirtingai. Antai protestantai neigia, kad Romos katalikų bažnyčia (arba bet kuri kita) galėtų būti tiesiogiai tapatinama su tikrąja Kristaus Bažnyčia. Jie moko, kad savaime nei Bažnyčia kaip organizacija, nei bažnytinė narystė neišgano. Bet sakinio esmei jie pritaria: "Nes be krikščionių Bažnyčios negali būti nei tiesos, nei Kristaus, nei palaiminimo" (M. Liuteris). Didžiajame katekizme skyriuje apie apaštalų tikėjimo išpažinimą Liuteris taip pat sako: "... kur neskelbiama apie Kristų, ten nėra nė Šventosios Dvasios, sukuriančios, sušaukiančios ir suburiančios krikščionių Bažnyčią, be kurios nė vienas negali ateiti pas Viešpatį Kristų." (II,45) Toliau jis prideda dar daugiau:
"Šie tikėjimo artikulai mus, krikščionis, atskiria ir išskiria iš visų kitų žmonių žemėje. Mat esantieji už krikščionijos ribų, ar tai butų pagonys, ar turkai [t.y. musulmonai], ar žydai arba netikri krikščionys ir veidmainiai, net jei tiki ir meldžiasi tik vienam tikram Dievui, nežino, kaip Jis nusiteikęs jų atžvilgiu, taip pat negali iš Jo tikėtis nei meilės, nei šiaip kokio gėrio, todėl pasilieka amžinoje rūstybėje ir prakeikime. Juk jie neturi Viešpaties Kristaus, be to, neapšviesti Šventosios Dvasios ir neapdovanoti." (II,66)
Reformatų tradicija tam visiškai pritaria. Belgų išpažinime Bažnyčia suprantama kaip "šventasis surinkimas arba bendruomenė visų tikinčių krikščionių, kurie vien iš Jėzaus Kristaus laukia viso išganymo, apvalymo jo krauju ir pašventinimo bei užantspaudavimo jo Dvasia" (27 str.) Kitame straipsnyje priduriama:
"Kadangi ši šventoji bendruomenė susideda iš pavestųjų išgelbėjimui ir be jos išgelbėjimo nėra, mes tikime, jog nė vienas (kad ir kokio kilnumo ar garbės jis bebūtų) negali nuo jos pasitraukti ar atsiskirti, idant gyventų vien tenkindamasis savimi, vienišas ir atitolęs, o turi visi ir kiekvienas įsipreigoti su savo bendruomene susisaistyti ir susivienyti..."
Antrojo šveicariškojo išpažinimo tekstas, galiojantis ir Lietuvos reformatų bažnyčioje, laikosi to paties mokymo:
"Iš tikrųjų bendrystę su tikrąja Kristaus Bažnyčia taip vertiname, kad neigiame, jog galėtų gyventi Dievo akivaizdoje tie, kurie nebendrauja su tikrąja Dievo Bažnyčia, bet atsiskiria nuo jos. Nes kaip nebuvo išsigelbėjimo niekam už Nojaus laivo ribų, žūstant pasauliui tvano metu, taip tikime, kad nėra jokio kito išganymo šalia Kristaus, kuris atiduoda save Bažnyčios išrinktiesiems džiaugtis: taigi mokome, kad norintys gyventi neturi atsiskirti nuo tikrosios Kristaus Bažnyčios." (XVII,13)
Išpažinimo autorius Bullingeris Bažnyčią gražiai prilygina laivui. Jo laikais toks palyginimas buvo populiarus ne tik tarp reformatų, bet ir tarp katalikų. Ir šiandien Pasaulinės bažnyčių tarybos emblema vaizduoja kryžių, įstatytą laive. Šio vaizdo žinia vienareikšmiška: už laivo borto esi siaučiančioje jūroje pasmerktas mirčiai.
Taip pat reiktų paminėti ir Vestminsterio tikėjimo išpažinimą, kurio 25 skyriuje sakoma, kad neregimoji Bažnyčia "susideda iš visų išrinktųjų" (pirmas skirsnis). O toliau apie regimąją Bažnyčią teigiama, kad ji "susideda iš tų viso pasaulio žmonių, kurie išpažįsta tikrąją religiją... Be jos nėra jokios įprastinės galimybės būti išganytam" (25,2). Būdvardis "įprastinės" (angl. ordinary) čia įvestas, žinoma, sąmoningai, nes, be abejo, bažnytinė narystė nėra absoliučiai būtina. Juk buvę ir yra savotiškų "Robinzono Kruzo istorijų", kai žmogui tenka surasti Dievo žodį, įtikėti ir, šalia nesant jokiai galimybei, įsilieti į tikinčiųjų bendruomenę ir Bažnyčią, išgyventi savo tikėjimą – būtent būti išganytam neįprastu būdu.
Dievas yra suverenus, veikia laisvai ir nėra tiesiogiai priklausomas nuo Bažnyčios. Jis, jeigu tik panorėtų, galėtų žmogui "įkvėpti" tikėjimą be jokio bažnytinio skelbimo. Bet ne toks jo numatymas, dėl to dažniausiai taip ir nesielgia. Reformatoriai atrado ir ėmė akcentuoti asmeninį žmogaus įtikėjimą, kurį širdyje sukuria Dievas. Todėl Bažnyčia jiems nėra išganymą teikianti įstaiga, kuri savo nuožiūra dalija malonę per sakramentus tarsi vaistą. Anot jų, žmogaus išganymas per Dievo malonę nėra laisvai skirstoma bažnytinė 'medžiaga’. Dievas pats suvereniai sprendžia pagal savo maloningojo palankumo saiką.
Bet visa tai yra viena pusė. Kita pusė byloja, jog Dievas savo malonę skelbia ir joje žmogų išlaiko per įvairias žmogiškas priemones; jog Šventoji Dvasia veikia per Dievo Žodžio skelbimą ir labai retai be jo; jog Žodžio skelbimas dažniausiai vykdomas būtent bažnyčiose (nebūtinai bažnyčių pastatuose). Dievas veikia tiesiogiai, bet tam dažniausiai naudoja priemones.
Šioji reformatorių įžvalga kai kurių, ypač radikaliojo reformacijos sparno, atstovų buvo neteisingai suprasta ir perversta į visišką priešingybę: Bažnyčia su visomis regimomis Dievo malonės priemonėmis išvis nereikalinga. Jeigu Dievas iš tiesų yra laisvas veikti per Šventąją Dvasią, tai gali ir laisvai kurti žmoguje tikėjimą be jokių žmogiškų priemonių.
Reformatoriai tam, žinoma, griežčiausiai pasipriešino. Jonas Kalvinas savo Institutio IV knygą apie Bažnyčią neatsitiktinai pavadino "Apie išorinius ramsčius ir priemones, kuriomis Dievas mus veda į bendrystę su Kristumi ir joje išlaiko" ir aiškiai pasakė: teikdamas išganymą, Dievas naudoja išorines priemones. Pirmame knygos skyriuje "Apie tikrąją Bažnyčią, su kuria privalome išlaikyti vienybę, nes ji yra visų tikinčiųjų motina" Ženevos reformatorius dėsto: "Aišku, Dievas tikėjimą mums įdeda į širdį – bet per savo įrankį Evangeliją". Dievas turi galią išganyti, bet šią galią jis realizuoja "per Evangelijos skelbimą" (IV,1,5). Kalvinas pakartoja ir sakinį, kadaise ištartą paties Kiprijono: "Kas Dievą laiko savo Tėvu, tas Bažnyčią turėtų laikyti savo motina." (IV,1,1) Bažnyčia, anot Kalvino, nešioja "šį garbingą vardą ‚Motina'":
"Nes nėra mums kito kelio į gyvenimą, kaip tik per tai, kad ji mus savyje pradeda, pagimdo, savo krūtimi išmaitina ir galų gale paima savo globon ir vediman, iki tolei, kai nusivilksime savo mirtingąjį kūną ir tapsime panašūs į angelus (Mt 22, 30). Nes mūsų silpnybė neišlaikys, jeigu būsime iš mokyklos atleisti, nepabuvę per savo gyvenimą mokiniais." (IV,1,4)
Bažnyčios palyginimas su motina yra labai naudingas, nes atspindi mūsų silpnumą ir priklausomybę, augimą ir poreikį lavintis. Dievas taip suplanavo, kad visi jo tikintieji "vien per Bažnyčios auklybą augtų ir pasiektų brandą". Dievas per Bažnyčią ugdo žmonėse nuolankumą ir išbando paklusnumą, bet ypač "mums padeda silpnume". Dėl to "visi, kurie niekina šį dvasinį maistą, Dievo duodamą Bažnyčios ranka, verti pražūti nuo bado ir nepritekliaus." (IV,1,5)
Po viso to, kas pasakyta, turėtų paaiškėti, jog nei Bellis, nei McLarenas neturi nieko bendro su istorinio protestantizmo tradicija. Jau daug daugiau dvasinės giminystės galėtume pastebėti su šiandieniniu Romos katalikų bažnyčios mokymu – ketvirtoji mūsų pastaba. Minėtasis extra ecclesiam nulla salus šiandien dažniausiai laikomas būtent katalikų principu, kuris Katekizmo 846 straipsnyje ir yra išpažįstamas ("Be Bažnyčios nėra išganymo"). Tenai taip pat cituojamas ir Vatikano II susirinkimo dokumentas "Lumen gentium", kuriame sakoma, "kad ši keliaujančioji Bažnyčia būtina išganymui."
Tačiau didysis Vatikano susirinkimo posūkis buvo tas, kad jis nepaprastai praplėtė Bažnyčios sąvoką ir plačiai atvėrė išganymo vartus nekrikščioniškų religijų atstovams. 847 straipsnyje Katekizmas cituoja "Lumen gentium" (16):
"Išganymo planas aprėpia ir išpažįstančiuosius Kūrėją, pirmiausia musulmonus, kurie išpažįsta laikąsi Abraomo tikėjimo ir drauge su mumis garbina vienatinį gailestingą Dievą, teisiantį žmones paskutinę dieną. Net ir nuo tų, kurie šešėliuose ir atvaizduose ieško nežinomo Dievo, tas Dievas nėra toli, nes visiems jis teikia gyvybę, alsavimą bei visa kita (plg. Apd 17, 25–28) ir kaip Išganytojas nori išganyti visus žmones (plg. 1 Tim 2, 4). Iš tiesų kas ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir veikiamas malonės stengiasi darbais vykdyti jo valią, kaip diktuoja sąžinės balsas, tas gali pasiekti amžinąjį išganymą. Dieviškoji Apvaizda neatsisako teikti išganymui reikalingų priemonių nė tiems, kurie, nebūdami patys dėl to kalti, tiesiogiai dar nepripažįsta Dievo, tačiau stengiasi, ne be jo malonės, eiti teisingu gyvenimo keliu."
Vatikano II susirinkimas kalba apie išganymo galimybę nekrikščioniškų religijų atstovams, nors užtikrintai nedrįsta pasakyti, ar daug jų be Bažnyčios tikrai išganymą suras. Šitokia Susirinkimo teksto "platybių dvasia" mėgaujasi ir minėtasis Pinnockas. Jis žavisi tokiais sakiniais kaip "šiai katalikiškai Dievo tautos vienybei... pašaukti visi žmonės, ir jai įvairiais būdais [jau] priklauso arba yra skiriami tiek tikintieji katalikai, tiek kiti tikintieji Kristų, tiek galiausiai apskritai visi žmonės, Dievo malonės pašaukti išganymui" (Lumen gentium, 13). Jau kelis dešimtmečius Romos katalikų dokumentuose vis galima rasti minčių, kad tam tikra prasme visas pasaulis yra išganytas. Jonas Paulius II enciklikoje "Redemptor hominis" rašo:
"Žmogus – kiekvienas be išimties – buvo atpirktas Kristaus, kadangi su žmogumi – kiekvienu be išimties – Kristus yra kokiu nors būdu susivienijęs, net jeigu žmogus to ir nesuprastų: 'Kristus, kuris už visus numirė ir prisikėlė iš numirusiųjų, teikia per savo Dvasią’ – kiekvienam ir visiems kartu – 'šviesos ir jėgų, kad žmogus galėtų pasiekti savo didį pašaukimą’[cituojant Gaudium et spes, 10]." (14)
Net tris sykius buvęs popiežius pakartoja, kad kiekvienas žmogus yra susivienijęs su Kristumi. Šią mintį bene labiausiai išplatino reformatas ir Taizė įkūrėjas R. Schutzas ("Dievo širdyje Bažnyčia yra tokia plati, kaip visa žmonija"). Dėl to kunigas R. Dulskis apie Taizė bendriją pastebi: "Bendruomenė savo lankytojų anaiptol negąsdina pragaro bausmėmis, nekaltina nuodėmėmis, nepabrėžia žmogaus atsakomybės prieš būsimą Dievo teismą, nebaugina amžinos sielos pražūties galimybe. Brolio Rogerio Dievas yra supratingas, mylintis ir kviečiantis." (Ekumeninė krikščionybė) Ir kam gąsdinti, jeigu ir taip kiekviename žmoguje jau dabar gyvena Šventoji Dvasia? Skirtumas tik tas, kad vieni tai žino, bet "yra ir tokių, kurie dar nežino, ir tokių, kurie jau nesužinos žemėje, bet atras tai amžinybės gyvenime" (Schutz, Dievas tegali mylėti).
Šią mintį atkartoja ir W. P. Youngo Trobelė ("[Dievas tėvas:] Per Jėzų aš atleidau visiems žmonėms nuodėmes, padarytas prieš mane...") ir filosofas bei žinomas mokinystės temos tyrinėtojas D. Willardas, kuris knygoje Knowing Christ Today rašo, jog daugelis, kurie nėra pakrikštyti ar Bažnyčios nariai, arba kaip nors kitaip išoriškai neparodo priklausą krikščionybei, bus Dievo priimti, "jei jie turi tokią vidujinę širdį, kuri ieško Dievo". Dėl to į šį ansamblį visai nesunku įstoti ir Robui Belliui, kuris tvirtina, jog tereikia tik savaip atkartoti, kad "Jėzus atleidžia visiems, net jiems to neprašius... Atleidimas yra vienpusis." Ir, apibendrinant savo pagerintą evangeliją, pridurti: "Kiekvienas iš mūsų jau esame puotoje" (everybody is already at the party). Gandis, žinoma, taip pat.
Tas, kuris šiam optimizmui prieštarauja, laikomas pikčiurna niurgzliu, trokštančiu Dievo malonę įkalinti šaltuose bažnyčios mūruose. Tebūnie! Tik ko vertas toks optimizmas, kuriam pagrindo vos užtektų pasivadinti nedrąsia viltimi? Tai pseudooptimizmas. Būtų labai gaila, jeigu evangelikai imtų ir į jį iškeistų savo tvirtai pagrįstą mokymą bei žinias. Jeigu imtų ir leistų savo mokymo apie Bažnyčią istorinį paveldą praskiesti "eliksyrais" iš Vatikano II susirinkimo. Jeigu norom užmirštų, kad Bažnyčia yra vienintelė motina, teikianti tikėjimui tikrą ir sotų maistą; vienintelis laivas, kuriuo Dievas per Kristų plukdo tikinčiuosius į amžinąjį išganymą...
