info@lksb.lt +370 600 80578

Ką darytų Jėzus?

Mato 22, 34–40 Jėzus atsako į klausimą apie aukščiausią įsakymą, minėdamas meilę Dievui ("Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu", 37 eil.) ir artimui ("Mylėk savo artimą kaip save patį", 39 eil.). Atsakydamas jis abi dalis pacituoja iš Senojo Testamento. Šių įsakymų tiesioginė mintis pakankamai aiški, o neaiškumas kyla tik juos interpretuojant. Kaip įsakymus suprasti? Ką jie sako šiandieniniam žmogui? Kokiame kontekste juos aiškinti?

Brianas McLarenas šiuos abu meilės įsakymus vadina "tikėjimo pagrindais" arba knygoje A Generous Orthodoxy – "gelbstinčiu mokymu". Ir šiaip šis amerikiečių autorius bei vienas iš "kylančios bažnyčios" (emerging church) lyderių, kaip ir visi šio judėjimo atstovai, ypatingai iškelia darbus virš tikėjimo. Bet ar tikrai tie du įsakymai mus gelbsti?

Vienas šio mąstymo rezultatas toks, kad McLarenas teigia, jog Jėzaus sekėju galima būti ir neišpažįstant krikščionybės; kad Jėzaus sekėjų esama ir kitose religijose. Ir tai visai logiška, kada tikima, jog teisingo dalyko kaip artimo meilė (kurios iš tiesų esama ir už krikščionybės ribų) darymas yra gelbstintis.

Tony'is Jonesas knygoje The New Christians pristato dokumentą "Emergent Village Values and Practices", savotišką "kylančios bažnyčios" tikėjimo išpažinimą. Iškart jo pradžioje parafrazuojama Michėjo 6, 8 (žr. apačioje) ir po to sakoma: "mes siekiame gyventi pagal Didįjį įsakymą, liepiantį mylėti Dievą ir savo artimą..." Jonesas omeny turi abu įsakymus iš Mt 22, 34–40. Toliau minima Evangelija, "žinia apie Dievo karalystę", kuri esanti "radikali, gili, ekspansyvi", kuriai visų pirma rūpįs susitaikymas. Tačiau nė vieno žodžio, kas per susitaikymas bei kaip jį įgyvendinti. Nė vieno žodžio apie malonės pažadus.

Iš tikrųjų šitoks etikos akcentavimas būtų sveikintinas dalykas. Tačiau tokios formuluotės, kaip ką tik cituotosios, nėra aiškios ir stipriai klaidina. Nes teisingo darbo darymas būtent neišgelbsti! Dievo ir artimo meilė yra įstatymas, bet ne Evangelija! O įstatymo laikymasis neatneša išgelbėjimo, nes tas laikymasis mums yra neįmanomas, kadangi "aš esu iš prigimties linkęs Dievo ir savo artimo neapkęsti" (Heidelbergo katekizmas, 5 kl.; prieš tai, 4 kl., būtent cituojama Mt 22,37–40). Įstatymo ir Evangelijos negalima plakti į vieną. M. Liuteris yra sakęs: "Perskyra tarp Evangelijos ir įstatymo yra didžiausias krikščionijos menas". Veikale Užstalės pokalbiai vokiečių reformatorius taip pat priduria:

"Įstatymas yra tai, ką mes turime daryti, o Evangelija kalba apie Dievą, apie tai, ką nori duoti Dievas. Pirmojo dalyko mes negalime įvykdyti, antrąjį galime priimti drauge su tikėjimu. Bet, matai, kokie tie žmonės: tai, ko negali daryti, jie nori daryti, o antruoju – tuo, ką turėtų priimti, – jie nenori tikėti" (211).

Liuteris (kaip ir Kalvinas) kalba apie "du Dievo žodžius", t.y. du Dievo kalbėjimo būdus. Nes įstatyme Dievas kalba kitaip nei Evangelijoje. Įstatymas yra įsakantis, reikalaujantis žodis, nes išreiškia Dievo moralinę valią (Lk 10, 28; Gal 3, 10). O Evangelija, kadangi ji rodo tos būtinybės išsipildymą Kristuje, yra išlaisvinantis žodis (Jn 19, 30; Gal 5, 1). Dėl to, kad žmogus neįstengia išpildyti įstatymo, jam yra būtina Evangelija. Per ją Dievas iš malonės išgelbsti žmogų iš šio jo negalėjimo. Istatymas sako: "daryk tai", Evangelija atsako: "tai jau padaryta", nes atlikta Kristuje. Didžiajame katekizme (antros dalies apie tikėjimo išpažinimą pabaigoje) reformatorius rašo:

"Iš to dabar matai, kad tikėjimo išpažinimas yra visiškai kitoks mokymas, negu dešimt įsakymų, nes šie moko, ką mes privalome daryti, o anas pasako, ką Dievas mums daro ir duoda... Todėl anas mokymas [10 Dievo isakymų] dar nepadaro krikščionimi; Dievo rūstybė ir nemalonė vis dar lieka virš mūsų, nes mes negalime įvykdyti to, ko Dievas iš mūsų reikalauja; tuo tarpu šis mokymas neša mums tikrą malonę, padaro mus dievobaimingus ir malonius Dievui."

Evangelija ir Įstatymas randami abiejuose Testamentuose. Pavyzdžiui, Iz 1, 17 sakoma: "Mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą". Čia pateiktas įsakymas. Bet kitoje eilutėje randame Evangeliją: "Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna". Ir Mch 6, 8 užrašytas įsakymas: "Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu." Bet knyga pasibaigia išgelbėjimo pažadu (7, 18–19): "Kur yra toks Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui? Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam. Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes. Tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes."

Įstatymo negalima nei atmesti, nei negerbti. Jis atlieka savo svarbiąją pareigą (visų pirma atidengti nuodėmę), nors šios temos čia plačiau neaptarsime. Jis neturi būti aukštinamas kaip Evangelija ar kelias į išgelbėjimą.

Svarbiosios reformatoriškosios skirties tarp įstatymo ir Evangelijos, deja, nepaisoma ir knygoje Jo pėdomis – Ką darytų Jėzus? ("Metodika", 2011; angl. In His Steps). Ši amerikiečių kongregacionistų pastoriaus Charleso M. Sheldono (1857–1946) knyga, parašyta XIX a. pabaigoje, šiandien puikuojasi milijoniniu tiražu. Jau keletą dešimtmečių angliškoji knygos paantraštė "What Would Jesus Do?" sėkmingai rinkoje naudojama akronimu "WWJD" ant lipdukų, apyrankių, pakabukų, marškinėlių, rankinių bei kitur. 2010 m. net buvo sukurtas filmas "WWJD" (žr. http://www.wwjdmovie.com ), knygos veiksmą perkėlęs į dabartį. Akronimas taip pat noriai perfrazuojamas (What Would Jesus Drive? What Would Jesus Buy, Listen To...?), net perkuriamas (Who Will Jesus Destroy? What Would [Michael] Jordan Do?.., arba taip, kaip G. Drukteinis prieš Seimo rinkimus "Už ką balsuotų Jėzus", delfi.lt).

Knygos centras – fiktyvaus miestelio Reimondo bažnyčia, vadovaujama pastoriaus Henrio Maksvelo. Vieną sekmadienį bažnyčios ramybę sudrumsčia vienas bedarbis, kuris pamaldų metu visiems girdint ima ir išlieja savo širdgėlą:

"Ką jūs, krikščionys, turite galvoje, sakydami 'būti ištikimu Jėzaus sekėju’? Klajojau po šį miestą tris dienas, mėgindamas surasti darbą, ir per visą šį laiką neišgirdau nė vieno užuojautos ar paguodos žodžio, išskyrus iš jūsų pastoriaus... ką turite galvoje giedodami 'Aš eisiu su Juo, su Juo iki galo’?.. Kažkas čia ne taip... Man neaišku, kai matau tiek prabangoje gyvenančių krikščionių, kurie gieda 'Jėzau, pasiimu savo kryžių, palieku viską ir seku paskui tave’, ir prisimenu, kaip mano žmona dusdama mirė nuomojamame kambaryje Niujorko mieste, melsdama Dievo pasiimti ir mažą dukrelę... Žmonės bažnyčios maldos susirinkime giedojo 'Viską atiduodu Jėzui...’, ir sėdėdamas lauke ant laiptų galvojau, ką tai reiškia... Aš kažko nesuprantu. O ką darytų Jėzus? Ar elgtis taip, kaip Jis, ir reiškia būti Jo sekėju? Kartais galvoju, kaip čia yra, kad žmonės didelėse bažnyčiose rengiasi prabangiais drabužiais, gyvena prašmatniuose namuose, turi pinigų malonumams, gali išvykti vasaros atostogų ir panašiai, o tūkstančiai žmonių už bažnyčios ribų miršta nuomojamuose buteliuose, bastosi gatvėmis ieškodami darbo, gyvenime neturėję namuose pianino ar paveikslo, užauga skurde, girtuoklystėje ir nuodėmėse."

Bedarbio, kuris netrukus miršta, kalba visus labai sukrečia, sukelia savotišką pabudimą tarp bažnyčios žmonių. Į tai reaguodamas, pastorius Maksvelas griebiasi mobilizuoti visus tuos,

"kurie nuoširdžiai ir sąžiningai įsipareigotų visus metus nieko nedaryti, visų pirma neuždavę klausimo: 'O ką darytų Jėzus?’ O uždavęs šį klausimą, kiekvienas sektų Jėzumi taip tiksliai, kaip supranta, kad ir kuo tai baigtųsi... Mūsų devizas – 'Ką darytų Jėzus?’ Mūsų tikslas – elgtis lygiai taip, kaip Jis elgtųsi mūsų vietoje, ir neišsigąstant. Kitaip tariant, siūlau sekti Jėzaus žingsniais taip atidžiai ir taip tiesiogiai, kaip, mūsų įstikinimu, Jis mokė savo mokinius."

Toliau knyga aprašo patirtį ir gyvenimą keleto bažnyčios narių, kurie duoda WWJD/KDJ įžadus. Tame aprašyme iš tiesų pabrėžiama daug teisingų dalykų: kančios svarba krikščioniškame gyvenime; būtinybė nešti savo kryžių; įžadų ir nuoseklaus paklusnumo reikšmė net tada, kai tai nepopuliaru ir dauguma nepritaria; politinio bei visuomeninio aktyvumo svarba.

Sheldonas tvirtina, kad mokinystės kelias visais laikais buvo tas pats. Gilumine prasme tai, žinoma, tiesa, tačiau jis nepastebi, kaip labai pats yra paveiktas to meto Amerikos kultūros: bokso kovos ir alkoholis niekaip nėra suderinami su mokinyste; "Ar Jėzus savo laikraštyje reklamuotų degtinę ir tabaką?" – atsakymo nė nereikia. O baisiausias priešas yra "smuklės šėtonas"; smuklė esanti netgi "žmonijos priešas ir nereikalinga mūsų civilizacijos dalis".

Vertinti visa tai galima įvairiai, tačiau ne čia yra pagrindinė knygos problema. Jos problema daug rimtesnė: kartais visai geras ir naudingas etinis principas "WWJD" paverčiamas Evangelija. "Mūsų laikų krikščionys turi dar uoliau sekti Jėzumi, ypač kančioje" – ši idėja yra "varomoji jėga". "Rimtos permainos", "perversmas", "revoliucija" visame mieste kyla iš naujo mokinystės suvokimo. "Svarbiausią viso žmogaus gyvenimo klausimą galima apibendrinti trimis žodžiais: 'Ką darytų Jėzus?’". Ar tai iš tiesų pagrindinis klausimas kiekvienam žmogui? Ar čia tik nebus taip, kad iš gero etinės srities klausimo daromas blogas ir klaidinantis visai kitos srities – išganymo – klausimas? Kur knygoje Jo pėdomis yra tikroji Evangelija?

Vienas iš knygos veikėjų mano: "Paklausiau, kokį tikslą galėčiau turėti gyvenime, idant atpirkčiau savo kaltę, idant gyvenčiau taip, kaip privalo gyventi Kristaus mokinys. Kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo labiau buvau vidinio impulso genamas ten, kur privalėjau imti savo kryžių." Gyvenime išsikelti gerą tikslą yra pagirtinas sprendimas, tačiau neišgelbstintis. Knygoje daug kalbama apie savo kryžiaus nešimą, tačiau Kristaus kryžius, jo auka, atpirkimas paliekami nuošaly. Dažnai kalbama ir apie Šventąją Dvasią, o apie Kristaus išganomąjį darbą – visai ne. Kad ir kaip svarbu mokinystė, sekimas Jėzumi – tai neišgelbsti. Jeigu norėtume, kad WWJD būtų Evangelija, tai turėtų būti iššifruojamos ne "Ką darytų Jėzus?", o "Why Would Jesus Die?" (Kodėl Jėzus turėjo mirti?) arba dar geriau: WHJD – What Has Jesus Done? (Ką Jėzus atliko [dėl mūsų]?).

"WWJD" gali būti geras trumpinys, jei jam kaip principui teikiame tinkamą svorį ir teisingą kontekstą. Tačiau jeigu jis imamas šlieti prie šiandien dominuojančio praskiesto nuodėmės supratimo, kyla didelis religinio moralizmo pavojus. WWJD kaip Evangelija ko puikiausiai tinka prie pelagianizmo. Ši sena erezija byloja, jog žmogus yra gimęs geras, be gimtosios nuodėmės, dėl to pajėgus pats iš savęs rinktis gėrį (akivaizdu, kad taip mano ir Sheldonas). Baptistų teologas Rogeris Olsonas rašo:

"Net, regis, visai nekaltas ir teigiamas judėjimas, išsiskiriantis apyrankių su raidėmis WWJD nešiojimu, gali demonstruoti pelagianistinę laikyseną, esą žmonės gali daryti tai, ką darė Jėzus, paprasčiausiai tik tam apsispręsdami ir imdamiesi veikti kaip Kristus – be jokios išankstinės Dievo antgamtiškos malonės permainos." (The Mosaic of Christian Belief)

C. M. Sheldonas, Jo pėdomis autorius, prieš šimtmetį buvo ir vienas iš svarbiausių "Socialinės Evangelijos" judėjimo (angl. "social gospel") tarp Šiaurės Amerikoje protestantų atstovų. Šis judėjimas atsirado kaip atsakas į industrinio kapitalizmo negeroves ir kaip krikščioniškosios žinios skleidimo visuomeniniame gyvenime skatintojas. Jis reikalavo plačių socialinių reformų, rėmėsi teologiniu liberalizmu (kuris tuo metu Vokietijoje buvo pasiekęs įtakos viršūnę), etika, morale ir Dievo karalystės skelbimą pavertė religijos centru.

Reikšmingiausi šio judėjimo atstovai buvo kongregacionistų dvasininkai Josiah Strongas (1847–1916), Washingtonas Gladdenas (1836–1918), ypač baptistas Walteris Rauschenbuschas (1861–1918). Pastarasis 1886–1897 tarnavo pastoriumi vienoje iš Niujorko vargšų kvartalo bažnyčių, po to dirbo baptistų teologijos seminarijoje. Jo veikalai Christianity and the Social Crisis (1907), Christianizing the Social Order (1912) bei A Theology for the Social Gospel (1917) tuo metu labai prisidėjo prie "Socialinės Evangelijos" judėjimo išgarsinimo.

Rauschenbuschas išskirtinai pabrėžė, jog pagaliau būtina naujai suvokti Evangeliją ir pritaikyti visą krikščionišką mokymą prie tuometinės socialinės sanklodos. Tam tereikia tik "senąją išganymo žinią" – Jėzaus dieviškosios karalystės skelbimą – imti ir atrasti iš naujo. Harnacko liberaliosios teologijos dvasia jis laikėsi įsitikinimo, kad paprastoji Jėzaus žinia buvo per daug užteršta graikiškojo mąstymo ir dėl to jai buvę svetimos tokios išganymo mokslo klasikinės sąvokos kaip vietininkystė, atlygis, satisfakcija ir kt. Knygoje A Theology for the Social Gospel Rauschenbuschas retoriškai klausia: "Ką būtų Jėzus pasakęs apie Chalkedono ar Atanazijaus išpažinimus, jei juos būtų jam kas perskaitęs?"

Visuomenės perkeitimas į Dievo karalystę – toks esą buvęs Jėzaus tikslas ir toks pat siektinas jis išlikęs ir XX a. Dievo karalystė esanti ne būsimasis, o šiapusinis, dabarties dydis: "Svarbiausia ne kad žmonės į dangų patektų, bet kad gyvenimas žemėje virstų dangaus harmonija." (Christianty and the Social Crisis) Dievo karalystė yra daug daugiau nei tik Bažnyčia, tai "krikščioniškasis socialinės tvarkos perkeitimas" (A Theology for the Social Gospel).

Dievo karalystei priešstatoma "blogio karalystė", įkūnyta visų pirma kapitalizmo, militarizmo ir nacionalizmo. Rauschenbuschas smarkiai pabrėžia nuodėmės socialinį charakterį, kalba apie "kolektyvinę nuodėmę", dėl to ir apie "socialinį išganymą" bei išganymą iš "viršasmeninių darinių". Mano esant "išganytų ir neišganytų organizacijų", dėl to į "kooperatyvus" susijungę darbininkai tarnauja "Dievo įstatymui", o kapitalistinis verslas – "Mamonos įstatymui". Išganymas įvyksta, kai "įeinama į Kristaus įstatymo rėmus"; dėl to esą galinčios atsiversti net ištisos "organizacijos bei profesinės grupės", kai jos atgailauja, atsisako "monopolinių galių" ir "atsiduoda tarnavimo įstatymui". Lygiai šitaip turėtų ir valdžios bei vyriausybės "pasiduoti tikrajai demokratijai": "tokiu būdu jos pereitų iš blogio karalystės į gėrio karalystę". "Jėzaus etiniai principai", Rauschenbuscho nuomone, esąs vienintelis atsakas "godžiai kapitalizmo etikai" (A Theology for the Social Gospel).

Rauschenbuschas, Sheldonas ir kiti šaukia ne trauktis iš pasaulio, o jį gelbėti. Kad ir koks tai atrodytų didelis žingsnis į priekį, lygiai toks pat didelis jis yra ir atgal, jeigu išganymo ieškoma per etiką. J. Greshamas Machenas knygoje Christianity and Liberalism (1923) parodo, kad teologinis liberalizmas atmeta atgal į viduramžius, į ikireformacinius laikus, kadangi ignoruoja Dievo malonę. "To padarinys yra vergystė, vergystė įstatymui", sako reformatų teologas, kai "liberalizmas" juk pasisako už laisvę!

Be abejo, įstatymiškumo priekaištą visi Socialinės Evangelijos šalininkai bemat ir kuo griežčiausiai atmestų, įstatymui priešstatydami meilę: ji esantis vienintelis įstatymas (taip vėliau kalba ir "situatyvinės etikos" krikštatėvis J. Fletcheris; žr. jo Situation Ethics). Tačiau nei taip, nei anaip nėra geriau. "Mylėkite vieni kitus!" yra ne geroji naujiena, o blogoji, kadangi būtent šio įsakymo pilnai ištesėti negalime. Vadinasi, ir skelbti jo kaip Evangelijos taip pat negalime. Jis nėra Evangelija, kurią tikintiesiems Jėzus įsako nunešti į visą pasaulį. Prieš paskelbiant Jėzų gyvenimo pavyzdžiu, jis turi būti skelbiamas Išganytoju ir Gelbėtoju. Nes tik toks žmogus, kurio širdį savo meile pirmiau pakeičia Dievas, gali laikytis abiejų didžiųjų įsakymų.