M. ir H. Horie
Kalbėti ir tylėti (II)
Komunikacija – tai styginis instrumentas, kuriuo išgaunami įvairiausi garsai. Kas nori išmokti juo groti, turi žinoti, kaip jį valdyti, t. y. turi susipažinti su instrumentu. Negalima tiesiog imti ir groti.
Kalbant apie muziką, ši mintis atrodo savaime suprantama. Tačiau tas pats tinka ir žmonių tarpusavio santykiams. Mums reikia susipažinti su bendravimo instrumentu, jei norime išmokti juo naudotis ir žinoti, kokios stygos suvirpinamos kitame mums imant groti. Tik tuomet, kai žinosime, kaip išgaunami garsai ir kokios partijos imsis partneris, galėsime tikėtis harmoningos melodijos. Taip išvengsime tam tikro disonanso.
Likdami prie instrumento įvaizdžio, aptarsime keturias įvairiai skambančias stygas.
Pirmoji styga būtų ištartas žodis, t. y. verbalinis pranešimas, kurį priima pašnekovas. Tačiau pati žinia dar nėra komunikacija.
Tuo pat metu suskamba ir antroji styga. Ši styga parodo dalelę paties "muzikanto", kaip įtaigiai jis atlieka savo partitūrą, t. y. ką jis mano apie savo pranešimą. Jei mes, pavyzdžiui, girdime, kaip žmogus išreiškia savo norą, bandydamas pridengti jį, tarkime, žodžiais "kalbama" tai ir tai arba netgi "Dievas nori" to ir to, tai už tokio pasakymo galime nujausti slypint baimę pasirodyti nepakankamai autoritetingam arba būti atstumtam.
Kaip tik toks kalbėjimo būdas ir liudija jo nepasitikėjimą savimi. Bet argi teisinga dangstytis kito autoritetu? Žinoma, būtų galima pateisinti tam tikrą savęs "parodymo" baimę, bet geriau sakyti "aš manau", "aš noriu" arba "man atrodo"...
Trečioji styga, kuri taip pat suvirpinama, yra ryšys, t. y. kokie mano santykiai su pašnekovu arba kokios aš nuomonės apie jį.
Čia vėlgi galime "paimti neteisingą toną", susidarydami tam tikrą kito įvaizdį arba tiesiog matydami jį ne tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Tada su vaiku elgiamasi ne kaip su vaiku, o kaip su partnerio pakaitalu; tada vyras perima tėvo vaidmenį, o iš žmonos tikimasi, kad ji bus motinos vietoje, su seniai vedusiu sūnumi elgiamasi kaip su vaiku ir pan. Įvairūs lūkesčiai perduodami kitam atitinkama bendravimo forma. Kadangi toks vaidmuo neatitinka tikrovės, žmogus negali tinkamai atsakyti į klaidingą signalą. Taip atsiranda disharmonija.
Svarbu santykiai ne tik su kitais, bet ir su pačiu savimi: kaip aš save vertinu, kaip sprendžiu savo problemas.
Paliesta styga sukelia atitinkamą kito reakciją, tylomis pasiskirstant vaidmenimis.
Ketvirtoji styga yra tikrasis ketinimas, kuris sąmoningai ar nesąmoningai puoselėjamas "grojimo" metu. Vienas gauna raginimą "tu turi man padėti", kitas – "palik mane ramybėje". Trečias jaučia paskatinimą užjausti, dar kitas – užslėptą panieką. Tokiu būdu kiekviena lig šiol paminėta bendravimo forma turi savo specifinį apeliavimą, kuris nebūtinai turi būti žodinis, tačiau jo virpesys turi pasiekti kitą ir sukelti atsakomąjį tam tikros stygos virpėjimą.
Kuo jautresnis "muzikantas", tuo labiau jis linkęs užmaskuoti savo apeliavimą. Bet kaip tik toks bendravimas ir sukelia pasipriešinimą.
Taigi kai aš išgirstu pašnekovo apeliavimo stygas, jaučiuosi turįs atitinkamai reaguoti į jo lūkesčius. Tuomet turiu apsispręsti, ar pateisinsiu neišsakytas jo viltis ir dalyvausiu "grojime", ar ne.
Šios keturios stygos kaskart suvirpina dalyvio arba pašnekovo stygas, nes visos jos žadina jausmus. Tad norėdami išvengti nereikalingo disonanso, turime suderinti šias keturias stygas.
Kai atskiros stygos susiderina ir žodžiai atitinka ketinimus, tuomet turime kongruenčią komunikaciją.
Tada kaip tik suvirpinamos ir reikiamos pašnekovo stygos, ir jam nebereikia šifruoti užslėpto apeliavimo, jis gali spontaniškai "įsijungti". O tam reikia gerai suderinto instrumento!
Derinti reikia labai subtiliai, nes styga gali nutrūkti. Taigi ir bendravimas, kai bet kuria kaina norime kitam pasirodyti ar įlįsti į jo širdį, nėra normalus, jis tik be reikalo apsunkina. (Be to, kai kurių žodžių interpretavimas ir spėliojimas būna klaidingas). Kartais atvirai tiesai tiesiog neatėjęs laikas; tuomet gailiaširdiškiau ir išmintingiau palaukti.
Kai Jėzus sako savo mokiniams "Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti" (Jn 16, 12), – tai ne tiesos nesakymas, o gailiaširdiškumas.
Tinkamas bendravimas
Apie tiesą
Tuo, ką mes sakome, galiausiai išreiškiame pačius save.
Mąstymas, kalbėjimas ir būtis glaudžiai susiję tarpusavyje.
Jeigu teikiame reikšmės geram bendravimui, tuomet mūsų žodžiai turi atitikti tai, kas mes esame, nors pati mūsų būtis pasako daug daugiau už visus žodžius.
Tai reiškia, kad iš mūsų tikimasi teisingumo ir meilės, – tikrasis bendravimas laikosi ant dviejų kolonų: tiesos ir meilės. Šios abi sąvokos neatskiriamos. Vien tiesos nepakanka, nes tiesa be meilės žiauri. Bet ir meilė be tiesos – ne meilė. Todėl tiesa ir meilė – neatskiriamos.
Kiek neteisingumo, kiek poteksčių, nutylėjimų, išvedžiojimų ir kitko yra mūsų santykiuose! Bet koks neteisingumas apsunkina bendravimą.
Teisingumas – pagrindinė komunikacijos sąlyga.
Būna, kad teisingumas supriešina žmones, o to, suprantama, būtų geriau išvengti. Todėl kai kas renkasi tylėjimą teisingumo sąskaita.
Iš tikro, tiesa kartais gali išskirti kelius. Dažniau ji visgi prilygsta peiliui, kurio gydydamas imasi chirurgas.
Jeigu jau pasiryžome būti teisingi, tai reiškia, kad mūsų kalba turės būti, paprastesnė aiškesnė ir suprantamesnė. Kiekvienas žino, kaip tai svarbu ir kaip nelengva.
"Tad, pametę melagystę, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai", – rašo apaštalas Paulius Laiške efeziečiams (4, 25).
Čia teisingumo siekimą Paulius pagrindžia tuo, kad esame vienas kūnas, kurio galva – Jėzus Kristus. Ir tas pats Kristus pasakė apie save: "Aš esu tiesa" (Jn 14, 6).
Jeigu jis, mūsų kūno galva, yra tiesa, mes, jo sąnariai, turime tarnauti tiesai. Jeigu išduodame tiesą ir griebiamės melo, tai atsiskiriame nuo Kristaus kūno. Bet tai prilygtų amputacijai. Taip nepajėgtume gyventi. Žūtume.
"...pametę melagystę, ...kalbėkite tiesą". Tai įsakymas, raginantis ne diskutuoti, o paklusti.
Jei mums toks įsakymas duotas, tai taip pat reiškia, kad sakyti tiesą galima.
Tiesa paprastai yra labai aiški. Kuo sudėtingesnis ir painesnis pasakymas, tuo mes toliau nuo tiesos.
Apie klausymą
Mes turime ne tik kalbėti tiesą, bet ir išmokti klausyti. Sugebėjimas klausyti – geros komunikacijos sąlyga.
Kaip tai atrodo praktiškai?
Kas lig šiol buvo linkęs daug kalbėti, tegul pratinasi suteikti žodį kitam ir leisti jam pasisakyti.
Jei žmogus pastebi, kad kitas yra baikštus, nepasitiki savimi ir nedrįsta pasisakyti, jis gali jį paskatinti prašnekti klausimu. Klausimas pašnekovui gali reikšti, kad juo domimasi.
Išklausyti – reiškia įsigilinti į kito mintis, pažvelgti į pasaulį jo akimis. Kai klausome, skiriame dėmesį tam, kuris nori kažką pasakyti.
Kaip dažnai būna, kad žmogus nekantriai laukia progos ištarti žodį. Jis vos sulaukia momento, kad galėtų įsiterpti ir išsakyti savo nuomonę.
Tai savidrausmės klausimas. Ir šito reikia sistemingai mokytis, nes gero bendravimo galima išmokti.
Kai vienas kalba, kitam dera tylėti. Tiesa, kalbantysis visgi turi "suteikti žodį" ir klausančiajam, kad visiškai jo neužgožtų.
Kai vyksta monologas ir kitas negali sustabdyti plūstančio žodžių srauto, komunikacija neįmanoma. Plepiai draugijoje – labai opi problema. Ir tai tragedija, kad jie patys to nesupranta!
Kalbėjimas gali tapti manija. O įveikti ligai reikia stiprybės ir pasiryžimo. Ir kartais mums reikia žmogaus, kuris tikrai galėtų padėti. Praktiškai tai galėtų atrodyti maždaug taip: lyg juokais ir draugiškai pasakome pastabą kitam dėl plepumo, tuo padėdami jam tapti pilnaverčiu draugijos nariu. Arba atvirkščiai – pradedame klausyti, kai mus kas nors draugiškai perspėja.
Apie kalbėjimą ir tylėjimą
Ilzė buvo trisdešimties metų moteris. Jos bėda buvo ta, kad ji negalėjo užmegzti ilgalaikių kontaktų. Jos santykiai su kitais buvo paviršutiniški ir trumpalaikiai. Tokios izoliacijos priežastis buvo didelis nepasitikėjimas savimi. Ji vadovavosi tokia nuostata, kad turinti pasisakyti kiekviena tema, taigi kaskart pateikti pašnekovui įdomios pokalbio medžiagos. Tačiau ji nebuvo iškalbinga.
Ji mokėjo išklausyti, tai buvo jos privalumas.
Bet manydama, kad privalo kalbėti, moteris jautė tam tikrą spaudimą. Taip jos elgesys tapo sukaustytas ir nenatūralus. Ji stengėsi vaidinti tokį vaidmenį, kuris, jos manymu, bus pripažintas kitų. Bet šis noras pasirodyti ją labai greit išsekino. Tada ji pradėjo teisintis greitu nuovargiu ir šalintis bet kokios draugijos.
Po to ji susirado darbą, kur tiesiog buvo priversta bendrauti su žmonėmis. Čia ji stebėjo save, ir nepasitikėjimas savimi taip augo, kad ją išpildavo prakaitas ir imdavo krėsti drebulys.
Kad ir kaip ji stengėsi įveikti šį barjerą, jai vis nesisekė.
Kartą vėl turėjo vykti posėdis. Lig šiol visuose posėdžiuose ji susikoncentruodavo tik į save, beveik negirdėdama to, kas buvo kalbama, ji nuolat save stebėjo ir nežinojo, kaip turi elgtis. Kitiems irgi krito į akį pernelyg didelis jos drovumas. Ir tai sukėlė dar didesnį jos nepasitikėjimą savimi. Tačiau vieną rytą ji tarė sau: "Gerai, aš neiškalbinga. Tuomet būsiu klausytoja. Toks dabar bus mano vaidmuo". Po šio apsisprendimo ji pajuto didžiulį palengvėjimą. Atrodė, lyg ji būtų atsikračiusi didžiausios naštos. Dabar ji galėjo įsigilinti į kitą ir į jo žodžius, negalvodama apie tai, ką pati galėtų duoti.
Kai susitinka du tyleniai, kartais be žodžių praeina valandos. Bet netgi ir tokia pauzė gali būti poilsis, kada kiekvienas gali atsipalaiduoti, nė kiek nesistengdamas pasirodyti.
Kasdieniame gyvenime susitinkame su žmonėmis ir bendraujame su jais be jokios išankstinės programos ir pasiruošimo. Visai nebūtina sublizgėti prieš kitą rūpestingai paruoštu referatu ir padaryti gerą įspūdį savo žiniomis. Mūsų esybė pasako daugiau už bet kokius žodžius. Todėl tikras nuoširdumas ir žmogiškumas bendraujant daug vertingesnis už bet kokį įmantrumą.
Kas kita, jei tylėjimas tampa ignoravimo išraiška ar pasipūtimo bei išdidumo požymiu. Tada žmogus turi keisti savo nuostatas ir mokytis išsivaduoti iš savo netinkamos pozos, kad teigiamai veiktų tarpusavio santykius. Toks žmogų žeminantis tylėjimas yra ne kas kita, kaip kaltė, kurią reikia atleisti.
Klausytis ir kalbėti. Tai susiję tarpusavyje kaip du poliai. Jei vieno trūksta, nėra kontakto. Tada pradingsta srovė. Arba įvyksta trumpas sujungimas, gedimas.
Tuomet nepakanka tik išoriškai atstatyti pusiausvyrą; žymiai svarbiau, kaip mes klausome ir ką kalbame. Tai reiškia, kad mūsų nuostata kito atžvilgiu yra lemiama, t. y. teigiama ar neigiama.
Apie priėmimą
Susitikus dviem žmonėms, dažnai susiduria ir skirtingos nuomonės. Tai savaime suprantama. Dera gerbti kito savitumą, nebandant jo padaryti savo paties modeliu. Tai reiškia, kad mes turime priimti kitą tokį, koks jis yra. "Priimkite vienas kitą, – sako apaštalas, – kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei" (Rom 15, 7). Jei priimame kitą, vadinasi, jį pripažįstame, net jei jis ir kitos nuomonės nei mes.
Žmogaus pasakyta mintis paprastai yra neišbaigta ir dalinė. Turime mokytis skaitytis su kito nuomone, nepuldami įrodinėti savo pažiūrų tesingumo. Juk iš tikrųjų vienas ar kitas dalykas gali būti vertinamas tiek vienu, tiek ir kitu požiūriu. O kiek kyla ginčų, pykčio, įžeidimų vien dėl to, kad norime perauklėti kitą, kol jis atitiks mūsų įsivaizdavimus, užuot priėmus jį tokį, koks yra!
Tačiau tai dar nereiškia, kad turime sutikti su viskuo, kas sakoma ar daroma. Mes galime tvirtai laikytis savo požiūrio. Bet negalime tikėtis, kad kitas žmogus galvotų lygiai taip pat kaip ir mes.
Ką reiškia priimti vieniems kitus tokius, kokie esame? Ogi tai, kad mes turime mokytis būti lankstūs, nesilaikyti užsispyrę savo nuomonės ir pozicijos, turime pabūti kito vietoje ir pamėginti įsiklausyti į jo argumentus. Jei neignoruojame kito nuomonės ir jos iškart nepasmerkiame, galbūt galime rasti bendrą sprendimą. Tokiu būdu pašnekovas pasijunta suprastas. Kita vertus, jei susiprantame, kad mūsų pastebėjimas neteisingas, galime atsitraukti ir drąsiai prisipažinti – aš klydau. Tai brandos požymis, kuris yra daug vertesnis už karštligišką savo nuomonės gynimą.
Tačiau aš neraginu jūsų laikytis "vienos religijos", kuri jungtų visas sroves. Tokia tolerancija Biblijai svetima. Čia Dievo žodis veikiau prilygsta kūjui ir kalavijui (Jer 25, 29; Žyd 4, 12). Esmė ta, kad reikia priimti vieniems kitus be reikalo nežeidžiant.
Apie atleidimą
Taip priimti reiškia atleisti. Neatleidę negalime drauge gyventi.
Mielai papasakosiu jums vieną istoriją, kuri man asmeniškai buvo pamokanti.
Kartą pas mane atėjo vyriškis, dvidešimt metų sergantis depresija. Pokalbio metu paaiškėjo, kad jo gyvenime buvo du žmonės, kuriems jis tiesiog negalėjo atleisti. Ir kaskart, kai iškildavo kartūs prisiminimai, prasidėdavo depresija. Kai prakalbome apie atleidimą, jo reakcija buvo labai audringa: "Tai neįmanoma! Aš to negaliu!" Nors jis teoriškai ir žinojo, kad Jėzus Kristus nedviprasmiškai reikalavo iš savo draugų būti pasirengusiems atleisti ir kad šis pasirengimas yra sąlyga tam, kad ir Dievas mums atleistų, tačiau širdyje jam tai buvo neįmanoma. Viduje jis tam priešinosi. Jis galvojo apie kerštą.
Vėliau kartu perskaitėme visas tas vietas, kuriose buvo kalbama apie atleidimą, visų pirma Mato evangelijos 18, 21 ir toliau, kur Jėzus aiškino Petrui, ką reiškia atleisti.
Ilgai svarstęs ir delsęs, jis pagaliau pasiryžo atleisti. Aš lengviau atsikvėpiau. Po dviejų savaičių jis man paskambino. Jis vėl prisiminė skriaudas, šmeižtą, visą tą blogį, kurio nebebuvo galima atitaisyti. Kaipgi atleisti?
Laiške efeziečiams, 4, 32 Paulius pasakė: "Atleiskite vienas kitam, kaip kad jums atleido Dievas, paaukodamas Kristų". Bet šiuo atveju... Ar tai ne per daug lengvabūdiška? Ar nereikia siekti keršto? Jo reputacija buvo pastatyta ant kortos.
Taigi vėl sustojome ties tuo pačiu klausimu.
"Kiek kartų?" To klausė ir apaštalas Petras.
Bet čia buvo svarbu ne nuodėmių skaičius, o užgavimo sunkumas. Ir tuomet tiesiog imti ir atleisti?
O kaip su mūsų kalte? Ar ji nebuvo dar sunkesnė? Ar ji nekainavo Jėzui gyvybės? Mes vėl kalbėjomės. Visą valandą. Jis turėjo pasirinkti: arba pasiduoti keršto geismui ir likti depresijoje, arba atsisakyti bet kokios jo formos ir nusiraminti.
Dar kartą jis apsisprendė atleisti. Aš pagalvojau: pagaliau!
Vėl prabėgo dvi savaitės. Jis man dar kartą paskambino. Šįkart atleisti jam pasirodė dar labiau neįmanoma negu anksčiau. Visas tas šmeižtas. Užgaulės. Nuoskauda. Vieni prisiminimai po kitų.
Taip ėjo savaitės ir mėnesiai. Pusė metų. Kiekvienąkart jis sąmoningai atleisdavo.
Vieną dieną jis nebeprisiminė nieko naujo, dėl ko reikėtų pykti ir ko nebūtų galima atleisti.
Visą tą laiką mes abu aiškinomės, kas gi iš tikrųjų yra atleidimas. Atleidimas nėra vienkartinis įvykis. Atleidimas yra nuostata, kuri formuojasi žmoguje, kai tik jis nuolatos tam ryžtasi.
Tuo tarpu praėjo daugiau nei dešimt metų. Šis žmogus niekad nebesirgo depresija. Buvo visokių sunkumų, taip pat ir bendraujant. Bet šie sunkumai nebekartino gyvenimo, nes jiems dar nespėjus užplūsti ir paskleisti nuodų, jis buvo pasiruošęs atmesti kerštą ir atleisti.
Teigiama gyvenimo nuostata
Visiems teko patirti – vienas žodis jau gali sukurti bendravimo atmosferą. Taip, kartais pakanka vieno žodžio įtampai pašalinti. Tačiau gali atsitikti ir priešingai: vienas blogas žodis gali atmosferą sugadinti.
Pažįstu daug žmonių, kurių mintys ir kalbos sukasi vien apie neigiamus dalykus. Negatyvios kalbos ardo bet kokią draugiją. Jos smukdo, blokuoja ir paraližuoja.
Neigiama pozicija gali tapti principu, galiausiai paveikiančiu visą gyvenimą.
Kadangi neigiama komunikacija paplitusi ir tarp krikščionių, norėtume plačiau apie tai pakalbėti.
Japonai beveik nežino, kas yra atostogos. Jei jauna šeima gali pasiimti atostogų, jai tai yra marios laiko. Visa savaitė! Kokia dovana! Kokia nepelnyta laimė!
Jei jaunai vokiečių šeimai įprastinis atostogų laikas būtų sutrumpintas iki vienos savaitės, ji tuo be galo pasipiktintų: "Savaitė? Tik viena savaitė? Koks įžūlumas! Kokia neteisybė!"
Būtų galima pateikti daugybę tokių pavyzdžių, rodančių, koks svarbus yra žmogaus nusistatymas. Užuot spoksoję į tai, kas mums nepriklauso, turėtume būti dėkingi už tai, kas mums duota! Arba rytą, pavyzdžiui, užuot pykus ant lietaus, kuris griauna mūsų planus, verčiau dėkoti, kad jis, tarkime, leidžia atsidėti tiems darbams, kuriems šiaip galbūt nebūtumėm prisiruošę.
Mes turime sąmoningai mokytis suvokti gėrį ir jį išreikšti. Visa tai daro teigiamą įtaką mums ir kitiems.
"Už viską dėkokite", – rašo apaštalas Paulius (1 Tes 5, 18). Dėkokite ir už mažus dalykus. Tai – principas, kurio turėtume laikytis. Tada šis dėkingumas bus kaip druska, įsigerianti į mėsą ir neleidžianti jai gesti.
Jauna simpatiška moteris atėjo pas mane į konsultaciją. Labai gabi, turinti daug privalumų. Jai prašnekus, balsas skambėjo graudžiai ir monotoniškai. Ji kalbėjo tyliai, buvo vos girdėti. Viskas, ką ji sakė, buvo piešiama juodomis spalvomis. Iš savo gyvenimo ji nesitikėjo nieko. Atrodo, lyg ji negalėtų matyti to, kas gera.
Aš pabandžiau iškelti teigiamas jos savybes, bet ji tik numojo ranka. Gėris buvo skirtas ne jai. Jis buvo kitiems.
Šiuo atveju žmogaus požiūris į save buvo neigiamas. Be abejonės, atitinkamai neigiami buvo ir rezultatai.
Tiesa, jos gyvenimas lig šiol buvo labai nelaimingas, bet juk tai dar nereiškė, kad taip ir turi likti. Tėvas mirė tik jai gimus. Motina visą savo dėmesį paskyrė dukrai, kuri vienintelė įprasmino jos gyvenimą. Savo atžalai ji nuolat išliedavo širdį, aimanuodavo ir skųsdavosi. Jos gyvenimo šūkis buvo: "Laimė kitų pusėje. Mūsų gyvenimas – kančia ir nusivylimas".
Apgaubta tokios gyvenimo filosofijos dukra ir užaugo.
Ir štai jos tapo krikščionės. Tačiau ir jų tikėjimas įgavo neigiamą atspalvį. Bijodama Dievo bausmės, ji baudė pati save, neigdama gyvenimą. Jeigu kartais nusišypsodavo laimė, ji jau laukdavo kitos nesėkmės. Ji nemokėjo džiaugtis. Nemokėjo laukti gero.
Taip neigimas tapo jėga, kuri visiškai ją užvaldė.
Kai ji tai suprato, pradėjo kalbėti kitaip. Tai buvo nelengva, nes ji buvo taip pripratusi prie senosios raudos, kad iš pradžių manė nebegalėsianti jos atsisakyti. Bet ji buvo tvirtai pasiryžusi atsikratyti šio seno savo įpročio. Pamažu ji pradėjo mokytis teigiamų nuostatų.
Ir jei dabar kas nors pasisakydavo negatyviai, ji tučtuojau mėgindavo priešstatyti tam ką nors pozityvaus. Taip ji po truputį ėmė persiorientuoti.
Savitaiga? Ne. Tai kita tikrovė, į kurią aš atsigręžiu. Aš atsiveriu kitai jėgai, kuri pozityviai keičia mano gyvenimą. Tai viltis tikinčiojo, kuris žino, kad amžinasis Kūrėjas, Jėzaus Kristaus Tėvas, yra mano gelbėtojas.
"Aš to negaliu." Kaip dažnai tai girdžiu iš žmogaus lūpų. "Tai neįmanoma." "Aš to nepajėgsiu." "Aš to nepakelsiu." Koks neigiamas savęs užprogramavimas!
Bet kokios konfrontacijos dažniausiai stengiasi išvengti išlepę jaunuoliai, teisindamiesi tuo, kad jie "to negali".
Jeigu jau iš anksto esu nusiteikęs tam, kad bus blogai, tai ar ne bergždžios mano pastangos tikėtis priešingo rezultato?
Šėtonas teisėtai vadinamas melagiu (Jn 8, 44). Bet mes turime demaskuoti jo melą ir nuolat mokytis išreikšti gėrį ir tikėtis to, kas pozityvu. Tai atgaila tikrąja prasme.
Čia kalbama ne apie tai, kad iš juoda turi būti daroma balta, bet apie tai, kad atsivertume tam, kas pozityvu.
Neturėkime iliuzijų: toks persiorientavimas sunkus. Tam maža dienos. Pasikeitimas turi subręsti, jei norite, kad jis būtų patvarus. Štai tada nuimsime naują derlių. Dėl to verta pasistengti.
Tada, susidūrę, atrodytų, su neišsprendžiama problema, nenuleisime iš karto rankų sakydami "aš to negaliu" arba "aš to nepajėgiu". Neigiama nuostata mus tik sukaustys, supančios ir iš tikrųjų pakirs mūsų galias.
Reikia ryžtis žengti pirmą, po to ir antrą žingsnį. Net mažiausias pasiekimas bus akstinas nesustoti, – juk Dievas su mumis.
Apie įžeidimą
Nesutarimai, visų pirma santuokoje, daugiausia kyla dėl to, kad, mes, žmonės, taip greit užsigauname. Taigi žmogaus įžeidimas – pagrindinė visų bendravimo sutrikimų priežastis.
Bet įžeidimas yra ne kas kita, kaip užgauta savigarba.
Vienas kritiškas žodis – ir žmogus supyksta, įširsta, atsikerta, jis susigūžia ir patempia lūpą. Jis jaučiasi esąs pažemintas.
Užgauta savigarba dažnai yra nesutarimų priežastis. Todėl turime mokytis save kontroliuoti.
Štai sutuoktinių pora. Santykiai įtempti, kupini priekaištų ir pykčio.
Kaip atsirado ši užslėpta karo padėtis?
Viskas prasidėjo nuo to, kad vyras vakare padėjo ant kėdės savo panešiotus marškinius. Žmona juos paėmė išskalbti. Po poros dienų jis vėl padėjo kitus. Ir tąkart žmona juos paėmė. Tačiau jai tas nepatiko. Ji pagalvojo, kad, tiesą sakant, jis galėtų juos išsiskalbti. Bet ji tylėjo. Trečią kartą ji pasakė kiek įsižeidusi: "Tu puikiausiai galėtum ir pats išsiskalbti marškinius, aš tau ne tarnaitė". "Tau niekas ir neliepia to daryti", – savo ruožtu užsigavęs atkirto vyras.
Dabar žmona pradėjo karščiuotis: "Jei ne aš, tai kas daugiau tai padarys?"
Kandūs žodžiai sekė vienas po kito.
Kitą dieną dveji marškiniai gulėjo ant kėdės: švarūs ir panešioti. Žmona nematė jų. Po kelių dienų atsirado dar vieni. Tačiau augo ne tik skalbinių kalnas, bet ir įtampa tarp abiejų. Tai buvo savotiška kova. Kas pasiduos pirmas?
Pagaliau žmonai tai pasirodė juokinga ir ji viską išskalbė. Bet pasidarė uždara ir slapta jam priekaištavo. Ji pyko, kaltino, jai buvo gaila pačios savęs. Ji kalbėjo su juo tik apie būtiniausius dalykus.
Tačiau ir vyras buvo ambicingas. Jis nenorėjo, kad jam vadovautų. Pats norėjo nuspręsti, ką jam daryti, o ko – ne.
Jeigu jis nebūtų taip skaudžiai reagavęs, būtų buvę taip paprasta susitarti!
Tačiau argi ir ji negalėjo su jumoru pažiūrėti į jo silpnumą, užuot pradėjus šeimos karą?
Priimti vienam kitą. Parodyti draugiškumą.
Pagalvoti, kodėl kitas reaguoja taip. Išsiaiškinti įžeidimą. Žiūrėti tiesai į akis. Jokio dviprasmiškumo. Tai laipteliai, vedantys į tarpusavio supratimą.
Tėvai dažnai bando auklėti vaikus, o patys nežino, ką daryti su savo žeidžiamumu.
Čia turime visiškai sąmoningai kontroliuoti save, mokytis priimti teisėtą kritiką, nepykti ir taisydami kitą, neužgauti. Tai menas, kurio galima išmokti.
Jei nepagrįstai priekaištaujame kitam, jį be reikalo įskaudiname. Jau vien balso intonacija gali užverti duris į kito širdį. Taip dėl menkiausios priežasties padaroma didžiulė žala, kurią vėliau labai sunku atitaisyti. Todėl žymiai protingiau iš pat pradžių apdairiai elgtis vienam su kitu.
Dalykiškas pokalbis gali užbaigti užsitęsusį konfliką. Toks aiškinimasis turi vykti dalykiškoje atmosferoje, negeliant ir net mintyse nepriekaištaujant vienas kitam.
Mes reaguojame ne tik į tai, kas sakoma, bet ir į tai, kaip tai sakoma.
Jei aš esu užgautas, tai liudija apie silpnąją mano vietą. Reikia gydymo, treniruotės, koregavimo. Būtų klaidinga į įžeidimą atsakyti įžeidimu ir savo ruožtu užgauti kitą. Juk žaizdos gyja labai sunkiai. Paprasčiau mokytis kontroliuoti savo pažeidžiamumą.
Kaip tai padaryti?
Apie nuolankumą
Kas nori mokytis kontroliuoti savo pažeidžiamumą, turi būti nuolankus. Ne išorę reikia gražinti, kad sublizgėtume prieš kitus; veikiau reikia nesiteisinant pripažinti savo silpnumą ir klaidas ir būti pasiruošus nusileisti.
Būti nuolankiam reiškia būti pasiruošusiam priimti kritiką. O kas nuolankus, tas gali ir kitam pasakyti pastabą, nes jis be reikalo neužgaus.
Gal pastebėjote savo paties gyvenime, kaip lengvai kartais esate linkęs dėl kokios nors priežasties apkaltinti kitą?
Kito klaidos visuomet atrodo didesnės ir labiau krinta į akis. Argi ne tai Jėzus turėjo galvoje, sakydamas, kad mes matome "krislą savo brolio akyje", o nepastebime "rąsto savojoje" (Mt 7, 3)?
Jei prikaišiosime vienas kitam klaidas, praraja tarp mūsų tik didės, nes negatyvi kritika nejungia, – ji skiria. Todėl kritikuoti gali tik tas, kuris pats pasiruošęs tą kritiką priimti.
Šiandien kritika labai paplitusi kaip pedagoginė priemonė. Viskas kritikuojama ir smerkiama. Jau vaikai mokomi kritikuoti: tėvus, mokytojus, visuomenę, Bažnyčią, valstybę... Tokio auklėjimo vaisius regime visur.
Reikėtų mokytis naujo auklėjimo principo, elgesio lavinimo, kuris remtųsi abipuse pagarba, arba, kaip rašo Paulius: "...vienas kitą laikykite aukštesniu už save" (Fil 2, 3).
O gal šis apaštalo patarimas šiandien nebeaktualus?
Gal aš jį neteisingai supratau? Mes skiriamės vienas nuo kito. Skirtumų nepašalinsi diskusijomis. Negalima nekreipti į juos dėmesio. Yra vargšų ir turtingų, gabių ir negabių, tinginių ir darbštuolių. Tačiau čia kalbama ne apie unifikaciją, o apie tai, kad duotume pirmenybę kitam: pirmiau Tu.
Šių dienų gyvenimo filosofijoje tai skamba kaip pasityčiojimas. Juk visas dėmesys tik sau: pirmiausia Aš. Mano interesai, Mano poreikiai, Mano teisė.
"Ne taip!" – moko Biblija. Visiškai priešingai: pirmiausia kitas. Aš kito tarnas. "Pakluskite vienas kitam..." (Ef 5, 21).
Tarnaukite vienas kitam.
Bet mes nenorime būti tarnais. Mes jaučiamės gimę valdovais. Žmona nenori būti vyro tarnaite ir vyras nenori tarnauti žmonai. Ir kadangi tėvas ir motina nepasirengę duoti pirmenybę vienas kitam, to neišmoksta ir vaikai. Žmonės tik reikalauja vienas iš kito. Niekas nepasirengęs aukotis kito labui.
Visa tai dar nereiškia, kad išsiugdysime veidmainių kartą, kuri viskam pritars; priešingai – kilniaširdžius ir vienas dėl kito gyvenančius žmones, išmokusius kartą jau atsisakyti savo naudos ir dėl to nesiskundusius.
Jei mes užgauti, reikia sau pasakyti: svarbu ne aš – svarbu kitas. Aš esu dėl jo. Ne jis dėl manęs.
Čia ir slypi sėkmės paslaptis.
Čia yra pilnavertės visuomenės paslaptis.
Čia ir sveiko kartų bendravimo paslaptis, kai vyresnis sako jaunesniam: "Pirmiausia tu. Aš čia dėl tavęs. Aš tau padėsiu". Ir kai jaunesnis sako vyresniam: "Tu man brangus. Aš tavo paslaugoms".
Naujasis tikslas
Laiške efeziečiams, 4, 29 apaštalas Paulius rašo: "Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas tinka pamokyti ir duoda naudą klausytojams".
Čia Paulius mums nurodo tikslą: ne aš, kad pasireikščiau, gaučiau savo teises, suklestėčiau, būčiau išaukštintas, ne, ne aš, – kitas. "...kalbėkite vien kas gera, kas tinka pamokyti."
Tai naujas tikslo supratimas. Kitam reikia leisti atsiskleisti, padėti tapti asmenybe, kurioje matytųsi Dievo atvaizdas ir atsispindėtų jo Šviesa.
Taigi mūsų kalba turi tarnauti konkrečiam tikslui. Ji duota ne tuščiažodžiauti ar užgaulioti. Kalba yra Dievo dovana. Mes turime naudotis ja atsakingai.
Mūsų kalba turi padrąsinti kitą, jį paskatinti. Jei apie tai susimąstysime, suprasime, kaip svarbu mokytis bendrauti ir rūpestingiau kontroliuoti savo kalbą.
Jei kito gerovė bus mūsų tikslas, mūsų bendravimas bus tinkamesnis. Tada stengsimės sakyti tik tai, kas mums patiems kada nors yra padėję.
Turėtume paklausti savęs: kodėl sakome viena ar kita? Ar tai darome dėl to, kad atrodytume geresni? Ar neslypi čia mūsų tuščiagarbiškas troškimas būti dėmesio centre?
Jėzus sako: "...tavo Tėvas, regintis slaptoje..." (Mt 6, 4). Čia kalbama apie paslėptą gyvenimą su Dievu. Dievas trokšta padaryti mus tokius, kokius jis galėtų panaudoti – ne mūsų šlovei, o savo Garbei.
Bet tai įmanoma tik tuomet, jei būsime su Dievu. Kitaip mūsų vargas bus bergždžias ir tarnaus tik mūsų tuščiagarbiškumui.
"Nuo manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti", sako Jėzus (Jn 15, 5).
Tai reiškia, kad vaisingas bendravimas galimas tik tuomet, jei žmogus gyvena ryšyje su Jėzumi.
Apie bendravimą su Dievu
Ši tema yra tokia plati, kad išsamiau panagrinėti prireiktų atskiro leidinio. Čia tik glaustai pakalbėsime apie keletą dalykų.
Žmonių komunikacijos šaltinis yra bendravimas su Dievu.
Bendravimas su Dievu yra daugiau nei priderama standartinė malda ar nesibaigianti egoistinių prašymų litanija. Šiam bendravimui priskiriama ir tai, kad mes atsiduodame Šventajai Dvasiai, leidžiamės Dievo taisomi, priimame jo atleidimą ir duodame jam laisvę veikti mūsų gyvenime.
Šitaip bendraudami su Dievu mokomės klausyti. Mokomės tylėti. Gauname, kad duotume kitiems. Darome, ką jis mums sako.
Reikia mokytis šitaip klausyti. Kaip dažnai supainiojame jo balsą su savo idėjomis! Tuomet sakome: tokia Dievo valia! Bet to norėjo ne Viešpats. Tokie tariami Dievo norai sukelia mumyse ne ką kita, kaip sumaištį.
Apie tai, ką Dievas nori pasakyti, galime paskaityti Biblijoje. Apie tai turime mąstyti, turime jo klausti ir prašyti suteikti aiškumo.
Supratę, ką jis mums sako, turime atsitiesti ir gyventi prasmingiau bei tikslingiau.
Taip bendraudama su Dievu auga asmenybė, kuri taps palaiminimu kitiems.
Jei kasdien gyvensime su Jėzumi, šis ryšys mus po truputį keis, kol Jėzaus bruožai taps matomi ir mūsų gyvenime.
Ir tuomet kitą sutiksime taip, kaip mus sutiko Jėzus.
Ką daryti, jei kitas nesikeičia?
Aš prisimenu vieną viršininką, kuris savo pavaldiniams buvo tarytum tironas, prieš kurį visi drebėjo. Jis absoliučiai su jais nesiskaitė. Jei kas išdrįsdavo paprieštarauti, tai jis taip įtūždavo ir užriaumodavo, kad tas ilgam užsičiaupdavo. Nei padiskutuoti, nei dalykiškai pasikalbėti su juo buvo tiesiog neįmanoma. Jo nuomonė būdavo nepastovi ir nenuspėjama. Jis galėdavo pasakyti viena, o po poros valandų tvirtinti visiškai priešingai.
Tik labai retais atvejais mes galime pakeisti kitą. Ir pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Galbūt mums kaip tik reikia tokio keistuolio bendradarbio arba viršininko, kad pažintume patys save. Nes kaipgi kitaip suprastume, kad mums trūksta meilės, jeigu nepatektume į tokias situacijas, kuriose mums rodomas nedraugiškumas. Taigi mums reikia ir šios nemalonios konfrontacijos – mūsų pačių labui.
Tačiau tai nereiškia, kad turime nuolankiai susitaikyti su tuo, kaip su mumis elgiamasi.
Gali būti, kad vidinis balsas mums pakuždės: pasitrauk. Bet gali būti, kad pasakys: laikykis. Ir iš tiesų, kartais negalime stačiai imti ir pabėgti nuo konflikto. Tuomet šaltakraujiškai, tvirtai ir nepalenkiamai turime eiti savo keliu. Bet ne užsispyrusiai ir pasipūtusiai. Kitaip darysime tas pačias klaidas, kurios mus taip trikdo, kai jas daro kiti.
Čai reikia kai ko daugiau.
Čia reikia mūsų meilės.
"Sakykite tiesą su meile." Arba, kaip rašo Paulius Laiške efeziečiams, – "ugdykite tiesą su meile" (4, 15).
Apie meilę
Jei mes įvaldytume visą komunikacijos techniką ir sėkmingai išeitume bendravimo kursą, tačiau elgtumės vienas su kitu be meilės, mums nepadėtų niekas.
Taigi yra pagrindinė geros komunikacijos sąlyga. Ten, kur trūksta meilės, bergždžia bus visa technika.
Mes galime atidžiai klausyti ir sumaniai kalbėti bei prasiskverbti į slapčiausias sielos kerteles, tačiau visos mūsų žinios bus bevaisės, jei nebus meilės.
Nes meilė yra raktas į artimo širdį.
Meilė nėra jausmas.
Meilė taip pat nėra technika, kurios galėtume išmokti. Mes galime išmokti teisingumo, bet meilės neišmokstama.
Ši meilė yra Asmuo. Jos vardas – JĖZUS. Kas gyvena su šiuo Asmeniu, tas ir patiria jo dieviškąją meilę. Ir kuo gilesnis šis ryšys, tuo didesnę Viešpaties meilę patiriame.
Ši meilė nė vieno neteisia ir nė vieno nenuvertina. Priešingai, ji mato neįkainojamą kito asmens vertę. Jei man kitas yra nors kiek brangus, aš pasiruošęs už tai sumokėti. Ši kaina yra atleidimas. Atleidimas, nematant bloga ir nepriekaištaujant dėl klaidų.
Meilė, kuri remiasi atleidimu, gali laukti, nes ji kantri. Ji nesiveržia į priekį. Ji gali ir patylėti. Tačiau tada, kai išmuš jos valanda, ji prabils. Ir tai, ką ji sakys, bus tiesa. Bet ji neužgaus ir neįskaudins, nes jos tikslas – kito gerovė.
Taigi bendraujant svarbu, kad išmoktume priimti vienas kitą su meile, kaip kad mus priėmė Kristus. Ši meilė – slaptasis raktas į kito širdį.
Jei aš myliu kitą, esu pasiruošęs atsitraukti ir užleisti kelią, nes nesiekiu savo paties pripažinimo.
Tai nereiškia, kad visada turėtume patenkinti slaptus kito lūkesčius ir ketinimus, – tai būtų neteisinga meilės interpretacija.
Meilė žino savo ribas ten, kur jos reikalingos. Bet šios ribos nėra spygliai, kurie duria, – jos lyg turėklai, kurie padeda neišklysti iš kelio.
Ten, kur bus vadovaujamasi meile, žmonės lengvai bendraus tarpusavyje. Tuomet mylėsime savo priešus ir laiminsime tuos, kurie mus keiks.
Ši meilė išvaro baimę (1 Jn 4, 18). Baimė, kaustanti mūsų santykius, praeina.
Ši meilė yra mumyse. Mums nereikia ieškoti jos kur nors kitur. Laiške romiečiams Paulius rašo: "Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota" (5, 5).
Tai nėra meilė, kurią galima sukurti savo pastangomis ar vaizduotis ją turint.
Tai Dievo meilė, kuri yra mumyse ir kuri nori pasiekti kitus.
Šiai meilei reikia duoti erdvės. Tai taip paprasta – ir taip sunku.
Jei mes sutinkame kitą, turime būti kanalu, kuriuo Dievo meilė, esanti mumyse, srūtų į kitą.
Be Dievo nėra meilės.
Tai, ką žmonės dažnai skelbia kaip meilę, nėra meilė, o tik jos imitacija. Tai dirbtinė meilė, iš pažiūros galbūt panaši į tikrąją, bet neturinti galios keisti ir atnaujinti.
Šioje dieviškoje meilėje glūdi Kūrėjo siela, kuri sukūrė ir visatą. Ši meilė pajėgi pakeisti ir žmogų. Apaštalas ne veltui rašo: "Siekite meilės!" (1 Kor 14, 1).
Taip kuriama bendruomenė, kurioje žmonės yra ne tik kartu, bet ir dėl kito. Tik kartu būdami mes pasieksime tikslą.
Tai reiškia: aš dėl tavęs. Ne tu dėl manęs. Jei aš esu dėl kito tam, kad iš to vėliau gaučiau pelno, tai būtų išskaičiavimas. Bet meilė neskaičiuoja. Ji duoda, nesitikėdama gauti. Ji eikvojasi, neklausdama, kas jai iš to.
Tačiau tai įvaizdis naujojo žmogaus, kuris bendrauja su Dievu ir gyvena su Jėzumi.
Kai mes atsiversime Dievui, kai juo pasitikėsime, jis galės mumyse sukurti naują žmogų, turintį naujas pažiūras ir priimantį kitą su meile ir teisingumu.
Gyvenimo programa
Šio tikslo verta siekti.
Tuomet valdingasis išmoks priimti kitą,
menkysta – pajusti savo vertę,
dalykiškasis – išsakyti savo jausmus,
jausmingasis – susivaldyti,
tiesos fanatikas – būti gailestingas;
kas kalbėjo dviprasmiškai – sakys tiesą,
kas kaltino, mielai atleis,
o tas, kas viską dangstė, išmoks vadinti daiktus tikraisiais vardais.
Kas nuolat kalbėjo, išmoks klausyti,
tylenis pasiryš kalbėti.
Kas išnaudoja kitą, siekdamas save išaukštinti, sustos ir duos pirmenybę kitam.
O kas bendravo tik su savimi, atras pašnekovą kitame.
Kuklusis išmoks išreikšti savo nuomonę.
Baikštusis pabandys pasitikėti savimi.
Sakantis "taip", pasiryš pasakyti "ne",
o sakantis "ne" pabandys išpildyti kito prašymą.
Ir visa bus iš meilės. Kitaip visa tai žlugs.
Ar tai žydroji svajonė?
Kiekvienas gali pasikeisti. Niekas neturi būti toks, koks buvo lig šiol. Net jeigu jam jau penkiasdešimt ar šešiasdešimt. Nesvarbu, kad išgyvenai nelaimingą vaikystę ir jautiesi kaltinamas savo paties silpnumo – taip neturi toliau tęstis. Ir jeigu kartais patirsi pralaimėjimą, likimas tave baus ir vėl pakliūsi į senuosius elgesio rėmus, – nereikia beviltiškai pasiduoti, nes kovoji ne vienas. Pats Dievas siūlo tau savo pagalbą per Šventąją Dvasią.
Tačiau mes turime atsiverti Dievo pagalbai.
Mes turime jam leisti veikti mumyse ir per mus – ir jam paklusti.
Tai reiškia: mes turime įsiklausyti į Dievo žodžius ir vykdyti jo valią.
Tai gyvenimo programa!
Dr. Michiaki ir Hildegard Horie dirba psichoterapeutais Vankuveryje (Kanada).
Šaltinis: Kalbėti ir tylėti (Nova Vita, 2000)
