Kodėl aš pasitikiu Biblija

Galima privardinti daug Biblijos patikimumo priežasčių.

Jokia kita knyga per visą žmonijos istoriją nebuvo taip išplitusi po pasaulį ir tiek kartų versta į kitas kalbas kaip Biblija. Šiandien ją visą arba jos dalis galima skaityti 2000 kalbų ir dialektų. Žinoma, ir nėra kitos knygos, kurios šitiek egzempliorių būtų parduota. Šie faktai tampa dar nuostabesni žinant, kad Biblija ilgą laiką buvo ir labiausiai pasaulyje persekiota knyga. Valdant Romos imperatoriams, viduramžiais bei naujaisiais laikais buvo ne vienąsyk uždrausta, bet neišnaikinta.

Išskirtinai patikima Biblija ir kaip istorinė knyga, nes gerai pagrįsta archeologų ir istorikų. Permanentiškai išdygstantys praeities iškraipymo priekaištai kaskart laikosi tik tol, kol randami patikimi archeologiniai Biblijos teiginių įrodymai.

Bet iš kur žinome, kad šiandien tikrai skaitome tai, kas parašyta prieš tūkstantmečius? Iki knygų spausdinimo išradimo prieš 500 metų, tekstai buvo perrašinėjami ranka – stačiai neįtikėtina, kad negalėjo pasitaikyti klaidų ar tyčinės klastotės?! Tai labai rimti klausimai, bet į juos atsakant buvo nustatyta, kad Biblijos raštai perteikti labai tiksliai ir patikimai. Tai patvirtina gausybė rankraščių – Naujojo Testamento tekstų graikiškų rankraščių išlikę per 5000 (daugelio kitų antikinių raštų vos po keletą). Senojo Testamento rankraščių išlikę mažiau, bet jie perteikti ypač rūpestingai ir tiksliai (kaip, pvz., rodo Izaijo tekstų Kumrano radiniai). Naujajame Testamente likę apie 20 eilučių, dėl kurių nėra visiškai aišku, ar jos lygiai tokios pat, kokios buvo užrašytos iš pradžių. Tačiau tai nėra svarbiausios vietos, ir įtakos teologiniam supratimui dažniausiai neturi.

Tai trys klasikiniai argumentai, bet jų yra žymiai daugiau. Išrinkau septynis iš jų ir pateikiu toliau.

Daug autorių, bet viena žinia

Jei pavargote nuo TV muilo operų ir net internetas nedžiugina – atsiverskite Bibliją! Tai puiki, labai dramatiška, pilna įdomių ir intriguojančių pasakojimų knyga. Paskaitykite, pavyzdžiui, Juozapo istoriją iš Pr 37–50. Jei nenorite prozos, rasite puikios poezijos, giesmių, laiškų, reportažų – stiliaus įvairovė kiekvienam pagal skonį ir poreikius. Mat prie Biblijos darbavosi daugiau nei 40 autorių, tekstus užrašiusių tarp 1400 pr. Kr. ir 95 po Kr. Autoriai iš skirtingų socialinių sluoksnių ir kultūrų, įvairaus gyvenimo būdo ir išsilavinimo. Vieni politikai (Danielius), kariai (Jozuė), karaliai (Dovydas, Saliamonas), kiti paprasti žvejai (Petras), muitininkai (Matas), treti gydytojai (Lukas), žydų mokytojai (Paulius).

Tai tikrai unikali literatūros darbų rinktinė – unikali ne tik įvairove, bet ir savo vientisumu. Be jokio autorių susitarimo per visų jų darbus driekiasi viena ryški linija – Dievo sandora su žmogumi ir jo meilė paties sukurtam pasauliui.

Dievas ir jo atsakymai

Biblija yra literatūra, žmonių kūrinys. Bet tuo pačiu metu ji yra ir Dievo žodis. Jo atsakymų į visus pagrindinius žmogiškosios būties klausimus rinkinys. Tie atsakymai yra tikri ir teisingi, nes tik tokius duoda Dievas, šio pasaulio Kūrėjas. Biblijoje Dievas paaiškina egzistencijos klausimus (niekas neatsirado iš nieko; pasaulis turi pradžią, buvusią viename asmenyje); žmogaus būtį (žmogus nėra nei mašina, nei evoliucionavusi beždžionė; žmogus sukurtas pagal paties Dievo atvaizdą); nubrėžia moralės metmenis (egzistuoja objektyvus gėris ir objektyvus blogis; žmogus yra morali būtybė); pateikia išganymo kelią (kaltės klausimas yra išsprendžiamas, išgelbėjimas iš nuodėmės įmanomas; blogis vieną dieną bus nugalėtas).

Bet tai dar ne viskas. Iš Biblijos mes sužinome ir apie patį Dievą. Tiesa, jį galime pažinti ir iš kūrinijos, bet tik iš Biblijos sužinome daugiau ir tikslesnių dalykų: kas jis toks, koks jis, koks jo būdas.

Religijos kritika

Įvairūs atsakymai į pagrindinius klausimus nėra vienodai teisingi. Ne visi mūsų įsitikinimai ir pasaulėžiūros gali sukurti vienodai tvirtą gyvenimo pagrindą. Nepakanka bet kaip ar bet kiek tikėti, negana būti šiek tiek religingam ar kiek nors dvasingam. Biblija kalba apie daugiau. Ji kalba apie tiesą. Todėl nieko nuostabaus, kad ankstyviausioji religijos kritika išdėstyta būtent Biblijoje. Senasis Testamentas sako, kad pagonių dievai yra tušti ir žmonių susikurti stabai. Žmonės mėgo kurti religijas, dėl to niekad neturėjo nei patikimo, nei stabilaus pamato. Bet ydų apnikti buvo ir kai kurie Izraelio kunigai bei kiti religiniai vadovai. Dėl to Dievas ir juos smarkiai kritikuoja, peikia, bara dėl savanaudiškumo bei Žodžio iškraipymo. Tad religijos kritika pagal Bibliją pirmiausia yra savikritika!

Naujasis Testamentas šią mintį pratęsia. Jėzus negaili aštrių žodžių religiniam elitui. Bet kokį susigalvotą išganymo kelią, aplenkiantį jį, Dievo Siųstąjį, vadina niekiniu. Ir aiškiai perspėja dėl pinigų ir turtų religijos. Daug šimtmečių teko palaukti, kol iš Voltero, Markso ir Froido vėl išgirdome tokią pat aštrią religijos kritiką kaip Biblijoje – tik jau ateistinę!

Tikri stebuklai

Šiandien daug kalbama apie stebuklus. Vos ne kasdien vis kur nors koks nors "stebuklų metas". Gaila, kad tokia visuotinė šio puikaus žodžio infliacija jį taip suvalkiojo. Biblijoje taip pat nestokojama 'antgamtiškumo’. Teologai joje suskaičiavo apie 260 stebuklų. Tik čia jie visai kitokie nei mūsiškiai, reklaminiai – jokio pigumo, jokių burtų, jokio masiškumo. Biblijos stebuklai dažniausiai kelia nuostabą ir baimę! Nes būtent tokia pirmoji žmonių reakcija į antgamtinius dalykus. Tačiau antgamtinis, neregimasis pasaulis yra lygiai tokia pat tikrovės dalis kaip ir regimasis – abiejų valdovas yra Viešpats. Dievas mus apdovanojo ir palaimino daugybe dėsningumų, per kuriuos jis išlaiko šį pasaulį ir kuriuos mes vadiname gamtos dėsniais. Bet tam tikrais atvejais jis veikia savitai ir ypatingai – tai laikome stebuklais.

Kai kurios religijos, kaip budizmas, apsieitų be stebuklų. Bet ne krikščionybė. Net jos esmę sudaro "Stebuklas" (C. S. Lewis): Dievas tapo žmogumi, gyveno tarp mūsų – Jėzaus inkarnacija (žr. 1 Kor 15, 14). Tik ne mums stebinti ir žavėti skirti Dievo stebuklai. Jo stebuklai yra ypatingas kalbėjimo būdas ypatingai žiniai perduoti. Antai Jėzaus prisikėlimas: Kristus nugalėjo mirtį ir prisikėlė, kad atvertų mums kelią į amžinąjį gyvenimą.

Vadovas visam gyvenimui

Biblija ne pasakų, legendų ar mitų rinkinys. Jos įvykiai tikri ir tikrai buvę. Jos atsakymai tikri ir teisingi, nes atitinka tikrovę. O ir pagrindinė Biblijos tema ne vien religija siaurąja prasme, bet visa Dievo sukurta tikrovė. Todėl apie visą gyvenimą ir kalba: apie santuoką ir vaikų auklėjimą, apie valstybę ir požiūrį į ją, apie gamtą ir jos apsaugą, apie darbą, darbo santykius ir socialinę apsaugą, apie žemdirbystę, žvejybą, architektūrą, meną, muziką, seksą, erotiką, nusikaltimus, depresiją, pakylėjimą, džiaugsmą ir t. t. O patirtis rodo, kad Biblija gyvenime tikrai pasiteisina. Gyvendamas su Biblija gyveni tikrovėje!

Žmogaus portretas

Biblija piešia ir labai realistinį žmogaus portretą. Viena vertus, išskirtinai pabrėžia žmogaus didybę ir orumą. Pasako, kad žmogus sukurtas panašus į Dievą, tik truputį žemesnis už jį (Ps 8, 6). Kad apdovanotas kūrybingumu ir galybe gebėjimų įvairiausiems darbams atlikti. Kad žmogus, kaip ir Dievas, yra bendraujanti, komunikuojanti būtybė, todėl gali kalbėtis ne tik tarpusavyje, bet ir su Dievu. Taip pat ir Dievas gali žmogui atsakyti šiam suprantama kalba. Dėl minėtų ir kitų savybių, Dievas labai rimtai vertina žmogų, nemanipuliuoja juo, neverčia aklai paklusti, o leidžia ir netgi liepia viską patikrinti, išanalizuoti, išsiaiškinti.

Kita vertus, Biblija lygiai taip pat aiškiai pasako, kad žmogus yra sugedęs ir jo širdis pilna blogio. Kad kiekvienas žmogus, skirtingai nuo visos kitos kūrinijos, pajėgus atlikti bet kokį įsivaizduojamą blogą darbą. Net patys kilniausi mūsų veiksmai prisisunkę egoizmo, pavydo ir pykčio. Taip yra dėl to, kad po nuopuolio suiro ir sugriuvo mūsų santykis su Dievu. Mes nenorim, arba ne visai norim, kad mūsų Viešpats būtų Dievas. Visiškai arba bent jau dalinai norim gyvenimą tvarkytis patys.

Biblija nieko nedailina, viską kloja atvirai. Ji tiesiai kalba apie karalių žmogžudystes ir paleistuvavimą (Dovydas); nenutyli išdavikų vardų (Petras). Matome, kaip Biblija stebėtinai realistiškai kalba apie tikinčiųjų gyvenimą – jie nėra visada švelnūs, be paliovos besišypsantys, vien gėrį ir nuolankumą spinduliuojantys angelai. Biblijos tikintieji yra normalūs žmonės, turintys daug gerų bei blogų savybių, patiriantys ir pakilimus, ir nuosmukius. Biblija kalba ne apie tobulus šventuosius, o apie melagį Abraomą, neryžtingąjį Mozę, nusivylėlį Jobą, apgaviką Jokūbą, moterų kolekcionierių Saliamoną, depresyvųjį Jeremiją, negalintį apsispręsti Tomą, vienišių Paulių.

Žodis apie kryžių

Dievas pats ėmėsi iniciatyvos užpildyti prarają tarp jo ir žmogaus. Tam jis į žemę atsiuntė savo Sūnų ir leido numirti už mūsų nuodėmes. Žeminanti mirtis ir provokuojanti, netgi nuolankumo reikalaujanti Geroji Naujiena išdidžiajam žmogui: tu niekaip neišsigelbėsi pats, nes visiškai priklausai nuo Dievo malonės. Užtat ir kalba Biblija apie panašius į mus, apie klystančiuosius, nevykėlius ir silpnuosius. Visi, net patys didžiausi tikėjimo didvyriai, priklauso nuo Dievo malonės.

Evangelija, žodis apie kryžių, šiandieniniam žmogui irgi tebera "papiktinimas" ir "kvailystė" (1 Kor 1, 23). "Gėris glūdi jumyse" arba "jūs visi teisingame kelyje" – štai kaip, atrodo, šiandien reikia kalbėti! Bet Biblija kalba kitaip, ne šitaip, nes ji ne žmogaus išradimas, todėl ne žmogus yra jos centras. Tai Dievas kalba su mumis, tai jis meta iššūkį ir provokuoja – visa tai vien vardan mūsų išgelbėjimo. Nes jis nenori, kad mes liktume tokie, kokie esame. Biblijos negalima skaityti neutraliai, dėl malonumo ar norint prapildyti senkančio religingumo išteklius, nes ji kelia labai radikalų ir asmenišką klausimą: ar tu nori pasitikėti pačiu savimi, ar tuo, kuris yra visiškai patikimas ir ištikimas – Dievu?