James M. Boice
Krikščionybė ir kultūra
Kelis atsakymus į šiuos klausimus knygoje "Kristus ir kultūra" ("Christ and Culture", 1951) siūlo Jeilio universiteto profesorius H. Richardas Niebuhras (1894–1962). Niebuhras siūlo tokius pasirinkimus kaip "Kristus prieš kultūrą", "Kristus kultūroje", "Kristus virš kultūros", "Kristaus ir kultūros paradoksas" bei "Kristus – kultūros keitėjas". Niebuhro studija veda į dar sudėtingesnę traktuotę, negu man reikia čia pristatyti, tačiau ji nurodo naudingą kryptį. Todėl noriu pasikliauti Niebuhro vadovavimu ir aptarti keturias galimybes, kaip šiandien gali būti traktuojamas krikščionybės ir kultūros santykis. Pavadinčiau jas taip: Kristus virš kultūros, Kristus nesusijęs su kultūra, Kristus – kultūros tarnas, Kristus ir du miestai.
Kristus virš kultūros
Pirmoji atsakymą į šį klausimą davė viduramžių Romos katalikų Bažnyčia ir galbūt Romos katalikų Bažnyčia mūsų laikais. Kaip pamatysime vėliau, šis požiūris buvo būdingas ir daugeliui evangelikalų. Jo išeities taškas yra absoliučiai teisinga idėja, kad Jėzus Kristus yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Bet vėliau įvyksta klaidingas traktuotės šuolis: kadangi Jėzus yra virš šio pasaulio valdovų ir kultūrų, Bažnyčia ar bent aukščiausieji jos atstovai taip pat turi būti virš šio pasaulio valdovų ir kultūrų.
Viduramžiais tai reiškė, kad popiežius žemėje turi didžiausią valdžią su teise karūnuoti arba nuversti karalius ir pasisavinti jų turtą. Be to, tai reiškė, kad popiežius turi teisę pradėti karą prieš nekrikščionis valdovus. Šiuo istorijos periodu atsirado tokių karingų popiežių kaip Aleksandras VI (valdęs 1492–1503), Julijus II (1503–1513) ir Leonas X (1513–1521), kurie patys vedė armijas į mūšį kaip karaliai pasauliečiai. Dar anksčiau tos pačios idėjos buvo įkvėpusios kryžiaus žygius (1095–1291), kuriuose krikščioniškojo pasaulio kunigaikščiai, nešdami Kristaus vėliavą, bandė išvyti iš Šventosios Žemės "neištikimuosius". O iš tikrųjų kryžiuočiai, žinoma, puldinėjo ir krikščionių tvirtoves – tai rodo garsiausio krikščioniško miesto Konstantinopolio apgultis ir paėmimas 1204 m. po Kr.
Bažnyčios pretenzijoms dominuoti, aišku, buvo priešinamasi, ir kai kuriais atžvilgiais Viduramžių istorija yra kovų tarp popiežiaus bei karalių istorija. Absoliučiu Bažnyčios triumfu galima laikyti tą momentą, kai 1077 m. sausio 25 d. pasaulietis Šventosios Romos imperijos vadovas Henrikas IV basas suklupo sniege priešais Grigaliaus VII (Hildebrando) pilį Kanosoje, maldaudamas atleisti ir atstatyti jo karalystę.
Šios istorijos detalės šiandienos evangelikalams gali atrodyti tolimos ar net apskritai nežinomos. Tačiau jos analogiškos dabartiniams kultūriniams karams, kadangi karingų popiežių vadovaujamos viduramžių Romos Bažnyčios pretenzijos tiksliai atitinka mūsų laikų evangelikalų, kurie nori įstatymais įtvirtinti dievotumą ir taip "susigrąžinti Ameriką", pažiūras.
Štai tipiškas šio požiūrio pavyzdys. Randallas Terry yra evangelikalų organizacijos "Operation Rescue" ("Gelbėjimo operacijos"), pagarsėjusios kova prieš abortus, įkūrėjas. Savo pramoginėje knygoje "Kodėl mane, simpatišką vyruką, nuolat įmeta į kalėjimą?" jis rašo: "Jeigu norime, kad viršų imtų teisumas, jei ruošiamės nusigręžti nuo pagonybės, turime sugrąžinti šią tautą į krikščionybės kelią. Priešingu atveju pralaimėsime karą už amerikiečių sielas, ir Jungtinės Valstijos – tokios, kokias mes jas pažįstame, – išnyks. Jei ruošiamės reformuoti ir atstatyti savo šalį, turime sąmoningai skverbtis į valdžią Amerikoje. Turime sąmoningai išauginti tokius žmones kaip Johnas Adamsas ir Teddy Rooseveltas, kurie būtų ne 'politiškai’, o 'morališkai teisingi’ valstybės veikėjai. Tepadeda mums Dievas".
Kai kurios iš šių minčių gali atrodyti tiesiog retorika, pastangos sušaukti karius į kovą. Tačiau pagrindinis požiūris akivaizdus. Tai kvietimas atstatyti Ameriką įstatymais – skverbiantis į valdžios struktūras, perimant kontroliavimą, kad šalis vėl taptų krikščioniška. Bet ar Amerika kada nors buvo krikščioniška šalis? Ar apskritai kokia nors šalis buvo krikščioniška? Ir kaip dėl doktrinos apie du miestus – Dievo miestą ir žmogaus miestą? Ar Amerika, kaip tauta, kada nors bus kas nors kita nei žmogaus miestas? O Amerikos siela? Ar yra toks dalykas, kaip Amerikos sielos atpirkimas, o gal... užkariavimas?
Prieš leisdami sau pasinerti į šių retorinių klausimų nagrinėjimą, turime atkreipti dėmesį, kad būtent jie kėlė nerimą mūsų amžininkams pasauliečiams. Paklausykite tų žmonių, kalbančių per radiją ar televiziją, ir pamatysite, jog būtent tuo jie skundžiasi. Jie tvirtina, jog nedrįsta leisti religiniams dešiniesiems – taip jie juos vadina – imti viršų ir propaguoti savo siaurą supratimą, kas gerai, o kas – blogai. Pritariu jr nuomonei, nes taip pat bijau nemokšiškumo, grubumo ir net tironijos, kuri ateitų, jei ši rinkėjų grupė "laimėtų" kultūrinius karus ir įsitvirtintr politiškai.
Kristus nesusijęs su kultūra
Kitą atsakymą į krikščionybės ir kultūros klausimą duoda ankstyvosios Bažnyčios vienuoliai ir Reformacijos laikų anabaptistai. Pirmaisiais krikščionybės amžiais susidūrę su tuo, ką jie laikė beviltiškai ištvirkusia bei amoralia vyriausybe ir kultūra, vienuoliai pasitraukdavo į dykumą, stengdamiesi kuo labiau atsiriboti nuo sugedusios pasaulio sistemos. Kai kurie iš jų gyveno pavieniui atokiose vietovėse. Kiti būrėsi į bendruomenes, kuriose galėdavo prisiglausti ir atsiriboti nuo pasaulio. Tiesą sakant, šiems vienuoliams turime būti dėkingi už daugelio senovės literatūros kūrinių išsaugojimą – kai per ilgus tamsos amžius pasaulis naikino pats save, šie žmonės perrašinėjo knygas, ir taip jos išliko mūsų kartai.
Tas pats požiūris buvo būdingas daugeliui anabaptistų Reformacijos laikais. Aptardamas šį judėjimą, cituojame ypač daug sakantį skyrių iš 1527 m. paskelbtos anabaptistų "Šleitheimo išpažinties":
"Mes pritariame atsiskyrimui. Atsiskyrimui nuo blogio ir nedorybių, kurias Šėtonas pasėjo pasaulyje. Mes paprasčiausiai nebendrausime su jais ir nepritarsime jr bjauriems kėslams. Ir štai kodėl: visi, kurie nevaikšto tikėjimo paklusnume ir nėra taip susijungę su Dievu, kad trokštų vykdyti jo valią, Dievui yra didis pasibjaurėjimas, nes jie tegali sėti blogį. Juk visos būtybės sudaro tik dvi grupes – gerieji ir blogieji, tikintieji ir netikintieji, tamsa ir šviesa, pasaulis ir išėjusieji iš pasaulio, Dievo šventykla ir stabai, Kristus ir Šėtonas; ir jie neturi nieko bendra vienas su kitu... Jis kviečia mus pasitraukti iš Babilono ir žemiškojo Egipto, kad netektų patirti to skausmo bei kančių, kurias jiems skirs Viešpats."
Nereikia daug mąstyti, kad suprastume, jog šis požiūris klaidingas dviem atžvilgiais. Pirma, pervertinamas dievotumas. Teisieji nėra tokie nesutepti šio pasaulio blogio, kaip jie įsivaizduoja. Antra, nuvertinama šio pasaulio kultūra bei valdžia – mat yra toks dalykas kaip bendra malonė, dėl kurios net netikintieji gali kurti gražius dalykus, vertingus socialinius projektus ir sumaniai bei deramai atlikti savo pasaulietines pareigas. Paulius sako, kad "nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo", ir todėl jos atlieka vertingas, Dievo numatytas funkcijas (Rom 13,1; žr. eil. 1–7).
Kristus – kultūros tarnas
Pirmieji du atsakymai į krikščionybės ir pasaulietinės kultūros santykio klausimą yra labai skirtingi – tai tiesiog priešingi atsakymo poliai. Tačiau jie turi vieną bendrą dalyką: tai įsitikinimas, kad krikščionybė yra kažkuo unikali ir kad ši unikali pasaulėžiūra ir etika yra vertingesnė už pasaulio pažiūras bei etiką. Atsakymas, kurį dabar panagrinėsime, šį įsitikinimą atmeta. Jis teigia, jog krikščionybė ne geresnė už pasaulį. Todėl reikia pakeisti ne pasaulį, o krikščionybę. Bažnyčią ir krikščionis reikia sekuliarizuoti. Mes turime tapti pasaulio kultūros tarnais.
Tai liberaliosios krikščionybės, kuri nėra autentiška krikščionybė, požiūris. Ypatingas šio požiūrio pasireiškimas, su kuriuo šiandien didžia dalimi sutinkame, atsiskleidė 7-o dešimtmečio Amerikoje. Jis susijęs su vadinamaisiais Dievo mirties teologais – Thomu J. J. Altizeriu, Williamu Hamiltonu, Gabrieliumi Vahanianu ir Paulu van Burenu. Klasikinis šio požiūrio pavyzdys – Harvardo dvasinės mokyklos teologo Harvey Coxo knyga "Pasaulietinis miestas" ("The Secular City"). 1965 m. šis veikalas nukrito į religijos pasaulį it bomba ir keletą dešimtmečir darė įtaką daugelio denominacijų lyderių veiklai. Nors vėliau Coxas kai kurių savo idėjų atsisakė, "Pasaulietiniame mieste" buvo tvirtai teigiama, kad pasaulietiškumas – geras dalykas, kad jam reikia pritarti ir ploti, užuot jį neigus, ir kad pati judėjų-krikščionių tradicija veda į pasaulietiškumą ir jam pritaria.
Coxas savo biblinį požiūrį pritaiko trims sritims. Pirma, jo nuomone, Pradžios knygoje, kur pateikiama sukūrimo istorija, "atkerima" gamta. Medžiuose, laukuose, slėniuose ir giraitėse jau nebegyvena dievai ar dvasios. Gamta neutrali. Šį "atkerėjimą" Coxas pavadino būtina sąlyga gamtos mokslų vystymuisi ir mūsų dabartinio technologinio pasaulio sukūrimui. Jis rašė, jog šia prasme sukūrimas Biblijoje prilygsta "ateistinei propagandai".
Kita sritis, kurioje biblinė tradicija veda į pasaulietiškumą, pagal Coxą, yra politika. Jis įžvelgė tai nuo išėjimo iš Egipto, kai Dievas nubaudė už pilietinio nepaklusnumo aktą. Nuo tol niekas nebetikėjo "dieviškąja valdovų teise", tik žmonių arba demokratinių procesų teisėmis.
Trečioji biblinės desakralizacijos sritis yra Sinajaus sandora, kurią Coxas pavadino "vertybių supasaulietinimu". Priešingai tradiciniam supratimui apie Sinajų, pagal kurį Dievas davė nepajudinamus įsakymus moralės ir valdymo klausimais, Coxas tvirtino, jog tai, kas įvyko ant Sinajaus kalno, moralines vertybes sureliatyvino. Kaip tai gali būti? Coxas atsako, jog taip atsitiko dėl to, kad įstatymas prieštaravo stabmeldystei, ir pasiremia Išėjimo 20,3 ("Neturėsi kitų dievų, tiktai mane"). Kadangi žydai tikėjo ne pagoniškais dievais, o Jahve, jie išsivadavo iš visų teisiančių religinių moralinių sistemų ir jų vertybės tapo reliatyvesnės. Jie suprato, jog nėra absoliučių vertybių.
Remdamasis šiuo nerealiu bibliniu pagrindu, Coxas mokė, kad šiuolaikinis žmogus su visa savo technologija, rafinuotumu ir pragmatizmu yra biblinio tikėjimo ir Dievo nulemtų istorinių jėgų produktas. Šis pasaulietis žmogus gyvena pasaulietiniame mieste, iš kurio Dievas dėl visų praktinių tikslų yra išvytas. Jis džiaugiasi laisve, kurią turėti įgalina technologija ir beveik visiškas privatumas. Vertybės yra asmeniškos, kadangi kiekvienas gali gyventi, kaip nori. Ir tai yra gerai! Coxas kvietė krikščionis palaikyti šį požiūrį. Jis rašė:
"Aišku, kad tie, kurių dabartinę orientaciją tikrovėje formuoja biblinis tikėjimas, nepateks į pasaulietiškumo priešininkų sąrašus. Mūsų užduotis turėtų būti palaikyti sekuliarizacijos procesą, saugoti, kad tai nevirstų grynai pasaulietinėmis pažiūromis, ir kuo dažniau išryškinti jo šaknis Biblijoje. Be to, mes turime nuolat ieškoti judėjimų, kurie bando iškreipti išlaisvinančią sekuliarizaciją."
Kaip galėtume paaiškinti tą milžinišką susidomėjimą, kurio Coxo knyga susilaukė 7-o dešimtmečio pabaigoje? Atsakymas būtų toks: Coxo aprašytoji Bažnyčios sekuliarizacija buvo jau gerokai įsibėgėjusi. Ji buvo įsitvirtinusi bažnytinėje biurokratijoje. Kai pasirodė "Pasaulietinis miestas", šie biurokratai natūraliai priėmė knygą kaip teorinį jr politikos ir gyvenimo būdo pateisinimą.
Bažnytinės biurokratijos buvimas ir yra tai, ką aš seniai vadinau pasaulietine Bažnyčia. Geriau tai galime suprasti, panagrinėję keturias kategorijas.
Pasaulio išmintis
Vienas iš pagrindinių Bažnyčių sekuliarizacijos elementų, pasireiškusių dar gerokai prieš Coxą, buvo tai, kad jos senąją, Šventajame Rašte įkūnytą Bažnyčios išmintį iškeitė į pasaulio išmintį. Ankstesniais amžiais krikščionys stovėdavo priešais Bibliją ir pripažindavo savą dvasinių dalykų neišmanymą. Jie pripažindavo, jog negalėtų net suprasti, kas parašyta Biblijoje, jei tų paslapčių per Dievo malonę neatskleistų Šventoji Dvasia. Ši senovinė išmintis, Bažnyčios stiprybė, buvo atmesta, o per Šventąjį Raštą reformuojantis Dievo balsas – užmirštas.
Kas įvyko, atsisakius senosios Bažnyčios išminties? Keletas dalykų. Pirma, Bažnyčios vadovai pakliuvo į apgailėtiną netikrumą ir nesaugumą. Tai, aišku, dažnai slepiama. Tačiau kartais sąžiningai pripažįstama, kaip šioje kalboje, kurią pasakė Robinas Scroggsas, kai Čikagos teologinėje seminarijoje buvo paskirtas Naujojo Testamento profesoriumi:
"Taigi mes esame nesaugūs. Mes neturime jokio autoritetingo standarto iš praeities, kaip kalbėti ar gyventi. Neturime ir pagrįsto požiūrio į save, kuris būtų susiformavęs mūsų betarpiško patyrimo pagrindu. Mes pakibome virš nuolatinio netikrumo bedugnės, ir tik pati įtampa tarp praeities ir dabarties neleidžia mums nukristi į chaosą... Mes nesame tikri, jog ši padėtis yra geriausias ir galutinis atramos taškas."
Tai keliantis gailestį, bet teisingas prisipažinimas. Mat jis daugeliu atžvilgių apibūdina šiuolaikinės liberalios Bažnyčios gyvenimą ir paaiškina, kodėl taip daug žmonių palieka Bažnyčias. Žmonės nenori lankyti Bažnyčios, kuri nežino, kuo ji tiki.
Antroji Bažnyčios nusigręžimo nuo Biblijos išminties padarinys yra pasaulietinių moralės vertybių priėmimas. Tiesą sakant, kaip matysime, ir evangelikalų Bažnyčios perėmė pasaulio vertybes. Tai įvyko dėl tos pačios priežasties. Evangelikalai taip pat užmiršo savo teologiją, nors lūpomis jie ekstravagantiškai išpažįsta Biblijos valdžią.
Trečia, Bažnyčia, kuri apleido Dievo duotąją Biblijos išmintį, pastebi, kad jos vertybės, tikslai, siekiai ir sprendimai priklauso jau ne nuo Dievo žodžio, o nuo 51 procento balsų. Taigi ją palaiko nuomonių sutapimas arba, jei tai pasiekti nepavyksta, jėgos politika. Krikščionims atmetus transcendentinę valdžią, Biblijai derančią vietą visada užims žemiškoji valdžia.
Paskutinis Dievo išminties išsižadėjimo rezultatas – Bažnyčia vis labiau praranda ryšį beveik su visomis gyvenimo sferomis (daugeliui žmonių šiandien toks gali atrodyti net Coxo "Pasaulietinis miestas"). Šis atitrūkimas buvo pastebėtas daugelio, ir ne tik nuovokių evangelikalų. Kalbėdamas suvažiavime Bažnyčios vienybės klausimais Denveryje, Kolorade, 8-o dešimtmečio pradžioje, Peteris Bergeris iš Rutgerso universiteto akcentavo autoriteto stygių, nulemiantį tai, kad senosios denominacijos tampa nebereikalingos:
"Jeigu religijoje prasidės renesansas, jį atneš ne tie, kurie vertėsi vienas per kitą, kad tik 'būtr susiję su šiuolaikiniais žmonėmis’... Religinio tikėjimo prasiveržimus visada lydėjo tvirtus, bekompromisius įsitikinimus turinčių žmonių pasirodymas... Galima pasakyti paprastai: tikėjimo amžius ženklina ne 'dialogas’, o skelbimas... Sakyčiau, jog susirūpinimas institucinėmis Bažnyčios struktūromis bus beprasmiškas, jei krikščionių bendruomenėje neatsiras naujas tikėjimas ir nauja valdžia."
Pasaulio teologija
Senesnės denominacijos, priimdamos pasaulio teologiją, taip pat supasaulėjo. Pasaulio teologiją apibrėžti nesunku. Tai nuomonė, kad žmonės iš esmės geri, kad niekas nepražuvęs ir kad Jėzus Kristus nebūtinas kiekvieno išgelbėjimui, nors kai kuriems žmonėms tai gali būti naudinga dvasinė atspara.
Pasaulio teologijoje daugelis senųjų biblinių terminų išlieka, tačiau įgyja kitą reikšmę. Nuodėmė nebereiškia sukilimo prieš Dievą ir jo teisingus įstatymus, už kurį turėtume atsakyti; tai reiškia nežinojimą arba socialinėse struktūrose aptinkamą spaudimą. Nugalėti nuodėmę galima pakeitus visuomeninę santvarką, priėmus naujus įstatymus ar įvykdžius perversmą. Jėzus tampa nebe Dievo, kuris numirė už mūsų išgelbėjimą, įsikūnijimu, o kūrybingo gyvenimo pavyzdžiu. Mes turime žiūrėti į Jėzų ne kaip į gelbėtoją, o kaip į pavyzdį. Išgelbėjimas apibrėžiamas kaip išsilaisvinimas iš slegiančių socialinių struktūrų. Tikėjimas padeda pajusti priespaudą ir ko nors imtis. Evangelizacija nereiškia nešti Jėzaus Kristaus Evangelijos žūstančiam pasauliui, o veikiau – per pasaulio valdžios centrus nuversti neteisybę.
Pasaulio tvarkaraštis
Kai kuriose Bažnyčiose frazė "pasaulio tvarkaraštis" yra gana populiari. Tai reiškia, kad Bažnyčiai visų pirma turi rūpėti pasaulio problemos – net iki visiško Evangelijos atsisakymo. Jeigu pasauliui svarbiausia sumažinti alkstančiųjų skaičių, tai turi būti svarbiausia ir Bažnyčiai. Jeigu problema yra neišsivysčiusių trečiojo pasaulio šalių skurdas, tai turi būti ir Bažnyčios problema. Rasizmas. Ekologija. Ankstyvas žmonių senėjimas. Kad ir kas tai būtų, krikščionims šis klausimas turi būti aktualiausias.
Nenoriu pasakyti, kad yra gyvenimo sričių, kuriomis Dievas ir Bažnyčia nesirūpina. Tai reikštų atsitraukimą prie idėjos "krikščionybė nesusijusi su kultūra", kurią jau aptariau, arba pasidavimą dualizmui, kuris paneigtų Dievo viešpatavimą virš visų gyvenimo sričių. Šios problemos krikščionims turi rūpėti. Pagal savo sugebėjimus ir išgales padėti jie turėtų daryti viską, ką gali, kad šios problemos būtų išspręstos. Kitame skyrelyje panagrinėsiu, kaip tai galėtų būti padaryta. O kol kas noriu akcentuoti, kad nė viena iš šių problemr neturėtų užtemdyti Evangelijos ar unikalių krikščioniškos teologijos tiesų, kurios yra daug svarbesnės. Jei taip atsitiktų, krikščionys neturėtų nieko unikalaus, ką galėtų pasiūlyti pasauliui. Iš tiesų, be Evangelijos Bažnyčia nebebūtų Bažnyčia, ir jos nariai prarastų pagrindą, vien dėl kurio jie gali būti naudingi.
Pasaulio metodai
Galutinis pasaulietinės Bažnyčios pralaimėjimas pasauliui atsiskleidžia metodų srityje. Dievo duotieji metodai Bažnyčiai yra malda ir įtikinimas. Tačiau šiandien didžiojoje visuotinės Bažnyčios dalyje iš šių metodr juokiamasi kaip iš beviltiškai neadekvačių, ir vietoj jr siūloma valdžios politika bei pinigai. Tai tiksliai pavaizdavo prieš kelis metus The New Yorker žurnale pasirodžiusi karikatūra. Du piligrimai plaukia į Ameriką laivu "Mayflower", ir vienas sako: "Religinė laisvė – mano artimiausias tikslas, tačiau mano tolimesnės ateities planas yra imtis nekilnojamo turto verslo".
To, ką dvasininkai laiko naująja Bažnyčios užduotimi, siekti padeda ne tik pinigai ir politinė valdžia. Pinigų kaupimas ir valdžios įgijimas prilyginamas pačiam Dievo darbui.
Štai pavyzdys. Prieš kelis metus vienos didelės denominacijos programos agentūra išleido brošiūrą "Dievo darbas Dievo pasaulyje". Pažvelgus į pavadinimą, galima pagalvoti, kad knygelėje rašoma apie tai, kas atlikta evangelizacijų, socialinių patarnavimų, misijų srityse, kuriant naujas bendruomenes ar panašiai. Atvertęs brošiūrą, skaitytojas pamatydavo stambiu šriftu išspausdintus žodžius "Geroji naujiena". Dabar jis galėjo pagalvoti, kad tai leidinukas apie Evangeliją. Tačiau kas gi buvo ta "geroji naujiena"? Tai buvo ypatingosios pagalbos tarnybos rezultatai, kurie rodė "pirmąjį misijose gautų pajamų padidėjimą" per kelis metus. Kitaip tariant, "Evangelija" buvo tai, kad Bažnyčia neseniai gavo daugiau pinigų. Toliau brošiūroje buvo dėstoma, kaip galima panaudoti tuos pinigus. Esą tie ką tik gauti doleriai "sudarė galimybę padidinti užjūrio misionierių pajėgas dvidešimt keturiais žmonėmis". Tai skambėjo gražiai. Tačiau atidžiai skaitant, nebuvo galima pasakyti, kad misionierių pajėgos buvo padidintos dvidešimt keturiais žmonėmis, – tik tai, kad dabar užteko pinigų tai padaryti, jei panorėtų atsakingi asmenys. Jie nepanorėjo. Tais metais bendros misionierių pajėgos sumažėjo, kaip ir ankstesniais metais ir visą laiką nuo tol. Kai išėjo brošiūra, misionierių pajėgos sudarė tik 17 procentų tų, kurios dirbo prieš kelis metus.
O kaip su evangelikalais? Aptarinėdamas įvairius krikščionybės ir kultūros klausimo sprendimo būdus, stengiausi parodyti, kaip į kiekvieną iš jų žiūri evangelikalai. Jie pritarė pozicijai "Kristus virš kultūros", bandydami primesti kitiems savąją teisingos visuomenės viziją per įstatymus. Jie sveikino požiūrį "Kristus nesusijęs su kultūra", stengdamiesi ištrūkti iš savo pačių pasaulietinės aplinkos. Ar gali būti, kad evangelikalai, visada priešinęsi liberalizmui ir jo metodams, leistųsi paperkami ir "Kristus – kultūros tarnas" pozicijos? Taip, jie leidosi – ta prasme, kad nukreipė žvilgsnius į pasaulio karalystę ir savo ginklais jai laimėti pasirinko valdžią bei pinigus.
Kaip kitaip galima paaiškinti tai, jog taip daug evangelikalų Bažnyčių bei organizacijų akcentuoja pinigus? Arba tai, kad evangelikalai remia Nacionalinę evangelikalų lobistų asociaciją Vašingtone? Ar tai, kad jie sukūrė socialinės veiklos grupes, kurios paspartintų specifinių evangelikalams palankių įstatymų leidybą? Ir tai, jog daugelis pastorių apeina aštrius biblinės tiesos kampus, kad į savo tarnavimus pritrauktų daugiau žmonių?
Kristus ir du miestai
Atėjo metas pakalbėti apie ketvirtąjį požiūrį. Tačiau čia turime pasukti iš kelio "Kristus... kultūra" ir kalbėti apie "Kristr ir du miestus". "Kristus ir..." reiškia, kad Dievas ir jo Bažnyčia yra virš žmogaus miesto ir kad krikščionys priklauso abiem sferoms – bet tik kaip krikščionys. Jie gali turėti pasaulietinių užsiėmimų ir pasinerti į pasaulietinius rūpesčius, tačiau tuo atžvilgiu turėtų išlikti kritiški ir neužmiršti, ką reiškia būti krikščioniu tose srityse.
Kurgi mes matome atsakymą į krikščionybės ir kultūros klausimą? Mūsų nuomone, jį davė Reformacija. Šį svarbų Reformacijos požiūrį savo veikale "Anapus kultūrinių karų" ("Beyond Culture Wars") akcentuoja Michaelis Scottas Hortonas:
"Reformatoriai vengė [dviejų] tendencijų: viena vertus, sumaišyti dvi karalystes (Roma), o kita vertus, išskirti dvi karalystes ir paneigti bet kokį krikščionių buvimą kultūros karalystėje (anabaptistai). Jie tvirtino, jog krikščionys turi dalyvauti pasaulio reikaluose. Jie neturėtų nei jų vengti kaip vienuoliai, kurie dažnai gyvena 'pasaulietiškiau’ už pasauliečius, nei siekti valdyti pasaulį kaip popiežiai, kurių pačių namuose ne visiškai tvarka. Kiekvienas tikintysis prieš Dievą yra 'kunigas’, ir kiekvienam žmogui (tikinčiam ir netikinčiam) sukūrimo dėka suteiktas pašaukimas vienaip ar kitaip dalyvauti kultūroje. Mes esame socialinės būtybės, sukurtos džiaugtis vieni kitų draugija – krikščionių ar nekrikščionių. Atpirkimas nepanaikino mūsų dalyvavimo kultūroje; jis veikiau pakeitė mus, taigi ir mūsų įsitraukimo į kultūros kūrimą pobūdį. Anot reformatorių, mes atskirti nuo pasaulio ne fiziškai. Veikiau mes nebepriklausome nuo šio pasaulio tuštybės ir dieviškų tiesų atmetimo ar iškraipymo. Lutheris ir Calvinas yra pasakę, jog teisėjo ar visuomenės pareigūno pašaukimas – 'vienas iš kilniausiųjų’ (Calvinas), kadangi toks žmogus daug kuo patarnauja visuomenei."
Dėl šio požiūrio protestantai skatino vieni kitus ir savo vaikus siekti pasaulietinių postų – jeigu tai buvo Dievo pašaukimas – ne kaip antrarūšių, palyginti su tarnyste Bažnyčioje, o kaip darbo, kuriuo jie gali visapusiškai tarnauti Dievui ir kitiems. Bet atsargiau! Būtent tai darydami – ne identifikuodami Kristų su kultūra ir ne stengdamiesi pabėgti nuo kultūros, – jie sužadino esmines socialines permainas, kurias mes teisėtai siejame su protestantų Reformacija.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog reformatorių kultūros vertinimas ir požiūris į tikinčiojo dalyvavimą joje buvo pagrįsti teologine samprata. Hortonas nurodo tris doktrinos "sudėtines dalis".
Pirmoji – tai sukūrimo doktrina, teigianti, jog pasaulis iš esmės geras. Kurdamas fizinę visatą, po kiekvieno kūrimo etapo Dievas pasakydavo: "Tai yra gerai". Dievas sukūrė šeimas, duodamas pirmąją moterį pirmajam vyrui ir paskatindamas porą "būti vaisinga bei daugintis". Jis pritarė pasaulietiniams pašaukimams, įkurdindamas Adomą su Ieva gražiame sode ir užduodamas atlikti reikšmingą darbą. Pirmiesiems žmonėms buvo suteiktos vadovų pareigos – jie turėjo prižiūrėti sodą ir atlikti tai, ką šiandien pavadintume moksline užduotimi – suklasifikuoti gyvūnus ir duoti jiems vardus. O tai buvo nelengva.
Net po nuopuolio Dievas pašaukė žmones būti karaliais ir kitais vyriausybių pareigūnais. Jis davė įstatymus, kaip Izraelio šeimoms pasidalyti žemę, kad žmonės galėtų gyventi sėsliai ir verstis žemdirbyste. Kai buvo pastatyta šventykla, žymiausiems Izraelio menininkams Becaleliui ir Oholiabui Dievas suteikė sugebėjimus kurti gražius daiktus (Iš 35,30–36,1). Dievas laimino žydžių pribuvėjų darbą (Iš 1,20–21), svarbų pasaulietinį užsiėmimą. Tai apėmė ne tik Dievo žmones. Viešpats iškėlė ir pasauliečių valdovų, kaip Kiras, kuris išlaisvino izraelitus, kad grįžtų namo po Babilono tremties.
Antroji "sudėtinė dalis" – nuopuolio doktrina, kuri paaiškina, kodėl į pasaulį reikia žiūrėti kritiškai, nors kūriniją ir pasaulietinį gyvenimą sukūrė Dievas ir todėl dorybes, tiesą bei gėrį gali palaikyti net netikintieji. Tai nuodėmingas pasaulis, ir todėl niekada nebus galimybės sukurti tobulą visuomenę ar utopiją – netgi jei tai padaryti bandys krikščionys. Ryškus pavyzdys ir įspėjimas šiuo atveju gali būti žemiškoji Jeruzalė, kuri būdama Senojo Testamento Dievo žmonių miestas, vis dėlto yra sugedęs žemiškas miestas, per amžius teistas taip, kaip buvo ir yra teisiami kiti miestai.
Reformatoriai su deramu nuolankumu pripažįsta, kad nuopuolyje dalyvavo ir Dievo žmonės, todėl jr prigimtis sugedusi ir nuodėminga. Tad netgi dalyvaudami pasaulietiniuose reikaluose ir norėdami daryti gera, krikščionys turi pripažinti, kad visų atsakymų nežino, kad pasauliečiai taip pat daug ką sugeba, gal net geriau už tikinčiuosius, ir kad krikščionys kartais savo rūpesčius egoistiškai iškelia aukščiau kitų žmonių skausmo, todėl jiems reikia kovoti su šiais savo trūkumais.
Trečia, reformatoriai remėsi Biblijos mokymu apie atpirkimą ir susiformavo savą supratimą Kristaus ir kultūros santykio klausimu. Tai reiškė ne tik asmeninį atpirkimą iš nuodėmės sukeliamo kaltės jausmo ir jos valdžios, kurį evangelikalai šiandien teisėtai akcentuoja, bet ir visuomenės atkūrimą laikų pabaigoje, kai bus sukurtas naujas dangus ir nauja žemė, kartu su šventuoju miestu, naująja Jeruzale (Apr 21–22). Reformatoriai nežiūrėjo į tai kaip į kažką, kas realizuosis istorijoje, tarsi Dievo žmonir pastangos pasibaigs tuo, kad jie sukurs žemėje naująją Jeruzalę. Tačiau dieviškojo miesto vizija suteikė jiems idealus – kas galėtų būti padaryta dabar, ir skatino juos bet kuriuo atveju dirbti optimistiškai, žinant, jog Dievas garantuoja galutinį rezultatą gerą, o ne blogą.
Taigi Reformacijos požiūrio į Kristaus ir kultūros santykio klausimą rezultatas yra atsakomybė ir realizmas. Tai atsakomybė būti pasaulyje ir atsakingai dirbti, kad jis taptų geresnis. Tačiau kartu reformatoriai realistiškai suprato, jog pasaulis išliks nuodėmingas ir sugedęs, kol galiausiai visko neatkurs Dievas.
Dviejų karalysčių piliečiai
Štai esmė to, apie ką rašiau šiame skyriuje – krikščionys yra dviejų karalysčių piliečiai, šio pasaulio karalystės ir Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystės, ir kiekvienoje jie turi savo pareigų. Šios pareigos nėra lygiavertės. Krikščionys pirmiausia yra Dievo karalystės piliečiai, o tai reiškia, kad jie turi eiti į pasaulį kaip krikščionys bei dirbti jo labui, kaip turėtų ir gali dirbti krikščionys. Tačiau į krikščionišką pasaulį jie neturėtų įžengti kaip netikintieji, bandantys pakeisti Bažnyčią, pritaikyti ją prie pasaulio. Vis dėlto jie yra pasaulio, į kurį juos Dievas siuntė gyventi, dalis.
Tad ką gi jie turėtų daryti praktiškai? Krikščionys supranta, kokia turėtų būti vyriausybė, gyvenimas ir kultūra. Kaip jie dar galėtų žengti į šį geresnį pasaulį – ne tik piršdami kitiems savąją teisingos visuomenės viziją valdžios ir įstatymų keliu? Pirmiausiai siūlau šiuos tris veiklos būdus.
Dalyvavimas
Visų pirma krikščionys turi dalyvauti pasaulietiniame gyvenime, o ne atsiriboti nuo pasauliečių kraštutinumų ir jų darbų. Kitaip tariant, mes turime dalyvauti žmogaus miesto gyvenime – tačiau teisingai.
Vienas iš argumentų, kurį savo knygoje "Anapus kultūros karų" pateikia Michaelis Hortonas, yra tas, kad šiuo istorijos momentu kultūros karuose evangelikalai beveik neturi ko pasiūlyti. Pirma, jie nedalyvavo kultūroje tiek, kad būtų atsižvelgta į jų požiūrį, ir antra, jie nežino Biblijos bei savo pačių teologijos taip gerai, kad galėtų ženkliai kaip krikščionys prisidėti prie kultūros kūrimo. Viskas, ką jie gali padaryti, yra negatyvu. Pozityvaus jr indėlio nesama.
Taip buvo ne visada. Prisiminkime, jog praeityje garsūs Amerikos akademiniai centrai, kaip Harvardo, Jeilio, Darmuto, Brauno, Princetono ir kiti buvo įkurti krikščionių ortodoksų. Daugelis, nors ne visi, iš Amerikos kultūros pagrindus dėjusių žmonių buvo krikščionys ir prisidėjo prie demokratinių eksperimentų, žvelgdami iš biblinių pozicijų. Mintimis grįždami į Europos praeitį, prisimename, jog Reformacijos tikėjimas įkvėpė tokius kultūros gigantus kaip Johannas Sebastianas Bachas, George'as Frederickas Händelis, Rembrandtas, Johnas Donne'as, Johnas Miltonas, Isaacas Newtonas ir kiti. Šiandien evangelikalai tokio masto kūrėjų nebepažadina.
Kol patys pradėsime kurti kokybišką meną, mūsų isteriškų skelbimų, kas yra "šlamštas mene", niekas nebeklausys. Kol įrodysime, kaip gali ir turėtų funkcionuoti krikščioniška vyriausybė, kuriai rūpėtų ne tik mūsų teisės bei privilegijos, bet ir visų gerovė, pelnytai liksime ignoruojami. Kaip teigia Hortonas, "jeigu mes metų metais neprisidėjome prie kultūros raidos, dabar nebereikia postringauti apie kultūros krizę". Tik dalyvaudami kuriant kultūrą ir modeliuodami tai, kas, mūsų nuomone, gali ir turi būti padaryta, mes vėl būsime išgirsti ir efektyvūs.
Įtikinėjimas
Kitas dalykas, kurio turi išmokti evangelikalai, jei nori efektyviai pakreipti pasaulio raidą teisingesne linkme, yra įtikinėjimo menas. Tai turi dvi puses. Pirma, evangelikalai turi išmokti mąstyti apie probleminius klausimus, iš tikrųjų apie juos mąstyti. Antra, jie turi išmokti paties įtikinėjimo meno.
Evangelikalai nėra didieji mąstytojai. Tiesą sakant, dabartinis amžius nėra minties amžius netgi nekrikščionims. Knygoje "Minties atsinaujinimas beprasmybės amžiuje" ("Mind Renewal in a Mindless Age") aš įrodinėjau, kad šie laikai neskatina mąstyti ir pirmiausiai dėl to kalta televizija. Televizija sukelia ne racionalias mintis, o vaizdus. Ji ne tik neskatina mąstyti, bet tiesiog griauna racionalaus mąstymo procesus. Todėl žmonės pasiduoda manipuliacijoms ir ne tik perka daiktus, kurių jiems nereikia, bet ir bando pagal televizijos nurodymus atlikti tokias svarbias pareigas, kaip balsavimas nacionaliniuose rinkimuose. Aukščiausio lygio politika tapo ne pozicijų ir argumentų politika, o paprasčiausiomis pastangomis "prastumti" į kandidatus gražesnį vyruką už jo oponentą.
Visa tai tiesa. Vis dėlto mūsų visuomenės viršūnėje yra ne tik tų, kuriais manipuliuojama, bet ir manipuliatorių, ne tik nemąstančių, bet ir protingų žmoniū. Būtent su jais krikščionių išminčiai ir turėtų susiremti. Būtent čia reikia laimėti mūšį, – jei tai įmanoma, – ir laimėti argumentais.
Maža to, mūsų argumentus turi suformuoti tikras krikščioniškas mąstymas. Prieš keletą metų Biblijos studijų taryba ir personalas, radijas ir konferencijų tarnavimas, kuriame aš dalyvauju, susitiko aptarti šio tarnavimo planų. Mes žinojome, kokias programas vykdome. Tačiau susirinkome išsiaiškinti, ką mes iš tikrųjų tikimės pasiekti ir ką galėtume padaryti kitaip, kad pasiektume būtent šių, o ne kokių nors kitų tikslų. Baigiantis dienai ir įpusėjus kruopščiam savęs tyrinėjimui, mes suformavome savo tikslą – "mokyti žmones mąstyti ir gyventi pagal Bibliją". Šie žodžiai parodė, kad nors mums rūpi teisingi veiksmai, mes pripažįstame, jog prieš teisingą poelgį eina teisingas mąstymas. Be to, kadangi esame krikščionys, mes pripažįstame, kad teisingas mąstymas turi būti biblinis, tai yra, maitinamas biblinių tiesų ir kontroliuojamas biblinių kategorijų.
Laiško romiečiams 12,1–2, Pauliaus kreipimosi į romiečius pradžioje, randame svarbių minčių apie atsinaujinimą. Čia rašoma: "Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula". Svarbiausia šios pastraipos mintis – atsinaujinimas. Joje kalbama apie mūsų mąstymo atnaujinimą, tai yra pirmiausia apie atskirą tikintįjį. Krikščionis, gerai susipažinęs su Biblija, kurioje dėstomos Dievo mintys, turi pradėti mąstyti taip, kaip Dievas.
Savo mąstymą atnaujino pats apaštalas, kuris kovą su pasauliu apibūdino taip: "Vis dėlto, gyvendami kūne, mes kovojame ne kūniškai. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jais paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui" (2 Kor 10,3– 5). Kova, kurioje regėjo save Paulius, vyko ne dėl politinės valdžios, kurią įgydamas jis tikėtųsi pasiekti savo tikslus. Tai buvo argumentų kova, idėjų kova, kurios, kaip buvo įsitikinęs Paulius, atėjus metui, pakeis pasaulį. Paulius kovojo krikščioniškai ir norėjo įtikinti ir kitus mąstyti krikščioniškai.
Štai pavyzdys iš Reformacijos periodo. 1524 m., praėjus septyneriems metams po to, kai Martinas Lutheris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė savo devyniasdešimt penkias tezes, prieš feodalus sukilo Vokietijos ūkininkai ir prasidėjo vadinamasis Valstiečių karas (1524 –1526). Jis prasidėjo netoli Šafhauzeno, kur Thomo Münzerio paskatintas Hansas Mülleris subūrė valstiečius į "Evangelinę broliją", įsipareigojusią išlaisvinti ūkininkus. Iki tų metų pabaigos Pietų Vokietijoje apsiginklavo maždaug trisdešimt tūkstančių valstiečių, kurie atsisakė mokėti mokesčius valstybei ir feodalams bei dešimtinę Bažnyčiai. 1525 m. kovą jie parašė ir išplatino dokumentą, pavadintą "Dvylika straipsnių", kuriame reikalavo teisės išsirinkti savo pastorius, mokėti tik teisingus mokesčius, būti laikomiems laisvais žmonėmis, o ne baudžiauninkais, džiaugtis teisingomis rentomis ir panašiai. Šie valstiečiai buvo palankūs Reformacijai ir priešiškai nusiteikę Romos katalikr Bažnyčios atžvilgiu.
Valstiečiai nusiuntė straipsnių kopiją Lutheriui, tvirtai tikėdamiesi jo palaikymo. Ir iš tiesų, pirmasis Lutherio atsakymas buvo palankus. Lutheris pripažino neteisybes, dėl kurių ūkininkai apsiginklavo, ir kaltino valstybės bei Bažnyčios vadovus dėl neatsakingumo. "Mes neturime kam dėkoti pasaulyje už šį piktą sukilimą – tik jums, princai ir lordai, o ypač jums, akli vyskupai... Jūs nieko daugiau nedarote, tik diriate paskutinį kailį savo pavaldiniams, apiplėšinėjate juos, kad gyventumėte visko pertekę ir orūs, kol vargšai žmoneliai daugiau nebegalės to pakęsti."
Tačiau Lutheris nepalaikė sukilimo, nors daugelis jo tikslų sutapo su Reformacijos tikslais. Ir vėliau, kai buvo užgrobta šimtai vienuolijų bei sugriauta daugelis miestų, jis piktai ir bekompromisiškai pasmerkė smurtą.
Kodėl Lutheris taip sureagavo, kai beveik kiekvienas, o labiausiai valstiečiai, tikėjosi, kad jis parems sukilėlius? Viena iš stiprių priežasčių buvo Lutherio savaime suprantama anarchijos baimė. Kita priežastis – jo įsitikinimas, kad visa valdžia nuo Dievo. Maištauti prieš esamą valdžią – tai sukilti prieš Dievą, sakydavo jis. Lutheris žinojo ir tai, kad nei Bažnyčiai, nei atskiram krikščioniui nesuteikta teisė kariauti kardu, nes mūsų ginklai nėra šio pasaulio ginklai ir tik mūsų argumentai turi galią "griauti tvirtoves" (2 Kor 10,4).
Pagal Lutherį, Reformacija turėjo vykti ib]non vi, sed verbo – ne jėga, bet Dievo žodžio galia. Taip ir buvo! Valstiečių karas tapo tragišku Reformacijos periodu. Tame kare Vokietijoje žuvo daugiau žmonių negu bet kurioje kitoje suirutėje iki Trisdešimties metų karo. Mūšiuose arba vėliau, baudžiamosiose represijose, žuvo 130 tūkst. ūkininkų. Beveik išblėso pati Reformacija. Tačiau ne visiškai, nes ji žengė į priekį Dievo žodžio bei įtikinėjimų galia ir Dievas laimino reformatorių mokymą bei daromą įtaką.
Malda
Evangelikalams neužtenka vien dalyvauti pasaulio reikaluose ir bandyti įtikinti nekriščionis gyventi teisingiau ir geriau. Mes turime būti ir maldos žmonės, nes, kaip žinome, be Dievo įsikišimo pasaulis nei supras, ką sakome, nei paklus tam.
Mes su niekuo nerungtyniaujame. Mes kovojame dėl dvasinės realybės, o pasaulis šioms tiesoms aklas. Be to, pasaulis priešiškas Dievui ir visiems tiems, kurie reprezentuoja jį šiame pasaulyje. Jėzus pasakė: "Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Atminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakæs: 'Tarnas ne didesnis už šeimininką! Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios*" (Jn 15,19– 20). Tą dieną susijungė religinės Izraelio ir pasaulietinės Romos jėgos, kad nukryžiuotų Jėzų. Viskas, ką jis galėjo padaryti, tai kalbėti jiems tiesą.
Gene'as Edwardas Veithas, Menų ir mokslų mokyklos Konkordijos universitete, Viskonsine, direktorius, mano, jog ateityje krikščionys patirs vis daugiau sunkumų ir net persekiojimų. Postmodernistiniame pasaulyje, į kurį einame, "krikščionys neturi... tikėtis gyventi ypač gerai... Bus stipriai kritikuojamas krikščionių įsitikinimas, kad 'jie turi vienintelę tiesą’. Jie bus pasmerkti už netoleranciją, už 'bandymą piršti savo įsitikinimus kitiems’. Krikščionys gali tikėtis būti išbraukti iš postmodernistų kvietimų į toleranciją ir pliuralizmą. Kuo labiau pakriks kultūros dėsniai, kuo brutalesni jie darysis, tuo didesnis persekiojimų pavojus iškils krikščionims. Tokioje atmosferoje Bažnyčia gali augti, bet gali ir sustoti".
Tai skamba grėsmingai, bet Veithas nepraranda optimizmo, nes, kaip jis sako, "Jėzaus Kristaus Bažnyčios negali nugalėti pragaro vartai, o kultūra – tuo labiau" (plg. Mt 16,18). ("Postmodern Times").
Prieš išeidamas iš šio pasaulio, Jėzus meldėsi už visus, kurie juo patikės, kad jie laikytųsi tiesos ir gyventų pasaulyje taip, kaip jis. Šiaip ar taip, juk mums svarbiausia būti panašiems į Jėzų Kristų. Jei tokie būsime, neišvengsime persekiojimų. Pralaimėsime kovas. Tačiau kai kurias ir laimėsime. Tada pasaulis pažvelgs į mus ir kartais pripažins, jog esame teisūs.
James M. Boice, reformatų teologas ir pastorius (mirė 2000 m.), visame pasaulyje pagarsėjęs savo radijo laidomis ir daugeliu knygų.
Versta iš: Foundations of God's City (IVP, 1996)
Iš žurnalo "Prizmė" (2000/4)
