info@lksb.lt +370 600 80578

Krikščionys ir tautiškumas (II)

Rasizmo mitas

Yra vienintelis Kūrėjas ir Aukščiausiasis ir viena žmonių „rasė“. Esame viena pasaulinė žmonių šeima, nes „iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę...“ (Apd 17, 26).  Žinoma, skirtumų tarp žmonių grupių yra, bet jie daugiausiai yra kultūriniai – kalba ir visa žodinė kultūra, etika ir papročiai, pasaulėžiūra ir religija. Iš religinių šventraščių Biblija aiškiausiai patvirtina visos žmonijos prigimtinę vienovę, todėl ji yra perdėm antirasistiška knyga.

Senojo Testamento dėmesio centre – Izraelio tauta. Vien tik ji yra Dievo išrinktoji, dėl to tokia svarbi ir saugotina yra riba tarp jos ir aplinkinių tautų. Dievas jai davė labai gerus ir išmintingus įstatymus, kurių laikydamasi ji turėjo tapti paklusnumo ir moralės pavyzdžiu kitoms tautoms (žr. Įst 4, 6–8). Izraelio atsiribojimas nuo kitų buvo ne rasinio pagrindo, o etinis ir religinis.

Ir atvirkščiai: Kanaano tautų naikinimo priežastis buvo ne jų kitatautiškumas, bet „bjaurūs darbai“ (Įst 18, 9–12); kanaaniečių moralė buvo taip nusmukusi, kad „pats kraštas išvėmė savo gyventojus“ (Kun 18, 25). Taip pat ir draudimas vesti nežydus (Mal 2, 11 ir Iš 34, 16; 1 Kar 11, 1–3; Ez 9–10; Neh 13, 23–27) buvo duotas tam, kad aplinkinių tautų stabmeldiškos religijos neįsišaknytų Izraelyje. Saliamono pavyzdys rodo, kad ne veltui buvo taip nurodyta ir prie kokių nelaimių tų nurodymų nesilaikymas atvedė (1 Kar 11).

Etninis švarumas niekada nebuvo ir netapo Izraelio tautos ribas nustatančiu faktoriumi. Juozapo žmona buvo egiptietė (Pr 41, 50), jų sūnūs buvo ypatingai laiminami (Pr 48). Ir Mozė vedė neizraelietę (Sk 12, 1, kušitę iš Etiopijos, kuri tikriausiai buvo juodaodė). Tarp Jėzaus protėvių minimos keturios moterys (Mt 1, 1–17) – visos jos iš kitų tautų! Tarp jų ir Rūta, moabitė, karaliaus Dovydo prosenelė.

Svetimtaučiai turėjo teisę į Izraelio tautą laisvai integruotis ir asimiliuotis (žr. ir Kun 19, 34: „Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis“). Ne tautiškumas buvo esmė – esmę sudarė kitataučių veiksmai: buvo svarbu, kad jie perimtų izraelitų tikėjimą, atsisakytų pagoniškų religijų šaknų ir elgtųsi pagal Izraelio Dievo įsakymus (žr. Rūtos pavyzdį: „tavo Dievas – mano Dievas“, Rūt 1, 16b). Įdomu ir tai, kad pirmasis nežydas, įtikėjęs po sekminių, buvo valdininkas iš Etiopijos, ir turbūt net juodaodis (Apd 8, 27–39).

Žmonijos vienybės akcentavimas atskiria žydų-krikščionių tradiciją nuo visų kitų senovės kultūrų. Visur pasaulyje buvo įprasta savo tautą laikyti geresne ir tauresne negu kitos. Dažniausiai ši laikysena būdavo kildinama ir iš išoriškų kūno bruožų skirtumų. Kinai save laikė svarbiausia tauta pasaulyje (jų įsitikinimu, visos visatos centras buvęs Pekino Dangaus šventykloje). Aristotelis ir kiti graikai iš aukšto žvelgė į barbaroi, į visus negraikus.

Dar vienas labai ryškus pavyzdys yra induizmo religija. Indiją nuo 1500 m. pr. Kr. užkariavę arijai sukūrė iš esmės rasistinę religiją, jo ramsčiu padarydama kastų sistemą. Šio fenomeno tyrinėtojas D. Shenkas rašo: „Atvykusieji arijai buvo baltieji. Vietinių dravidų oda buvo tamsiai rudos spalvos. Atsiradus mišrioms santuokoms, užkariautojai ėmė savo pirmykštės odos spalvos netekti... Rasių grynumui išsaugoti buvo sukurtos tam tikros taisyklės, kuriomis santuoka tarp arijų ir dravidų buvo uždrausta. Laikui bėgant taisyklėmis buvo uždraustos ir santuokos tarp šių skirtingų rudos spalvos atspalvių. Kad apsisaugotų nuo galimų mišrių santuokų, kiekviena grupė ėmė kurti savo socialines bei kultūrines skirtybes... Praėjus penkiems šimtmečiams nuo arijų invazijos kastų sistema jau buvo gerai išplėtota. Kastos buvo vadinamos varnomis – nuo žodžio ‘gentis’ arba ‘spalva’. Arijai užėmė aukštesnes kastas, dravidai – žemesniąsias... Galiausiai kastų sistema tapo siena, saugančia nuo santuokų tarp skirtingų kultūrų atstovų “ (Pasaulio dievai)  

Matome, koks ryškus skirtumas tarp Izraelio ir Indijos: santuokų su pagonimis draudimas Izraelyje buvo pagrįstas vien religiškai ir etiškai, o induizme pagrindinis motyvas buvo galios įtvirtinimas per rasizmą.

Deja, Viduramžių pabaigoje ir Vakarų civilizacijoje pradėjo reikštis vis daugiau rasizmo. Galime sakyti, kad Europos rasizmas prasidėjo XV amžiuje, kai ispanai atkariavo pusiasalio pietus nuo musulmonų, t. y. įvykdė vadinamąją reconquista. Tada nemažai žydų ir musulmonų perėjo į krikščionybę, tačiau krikščionių valdžios juos vis tiek spaudė, persekiojo ir trėmė – nepaisant to, kad tikėjimas jau buvo bendras, ispanams vis vien nepatiko kitataučių šaknys ir kūniška išorė. Pirmą kartą taip bjauriai ir gėdingai buvo sulaužyta ir paniekinta krikščionių tikėjimo bendrystė.  

Apšvietos epochoje rasizmas įžengė į naują etapą. Nemažai filosofų ir mąstytojų gerokai atitolo nuo biblinės krikščionybės, tapo ateistais, deistais, dėl to dažnai ir krikščioniško tikėjimo niekintojais. Kuo labiau krikščionybės įsitikinimas, kad visi Adomo palikuonys yra sukurti panašūs į Dievą, traukėsi, tuo daugiau Apšvietos atstovų reiškėsi rasistiškai.

Aštraus žodžio nevengiantis Volteras (1694–1778), kalbėjęs apie juodaodžius (ir žydus) ypatingai neigiamai bei paniekinančiai, tikrai nusipelno modernybės laikų pirmojo nuoseklaus rasisto titulo. Viename 1769 m. laiške prancūzas rašo: „Rimtas klausimas, ar afrikiečiai kilę iš beždžionių, ar beždžionės iš afrikiečių. Išmintingi vyrai teigė, kad žmonės sukurti pagal Dievo paveikslą. Tai štai jums gražusis dieviškojo Kūrėjo atvaizdas: plati ir juoda nosis, proto mažai arba išvis beveik nėra. Neabejotinai ateis laikas, kai ir tokie gyvūnai supras, kaip gerai apdirbti žemę...“ Šiandien beveik visuotinai Apšvieta siejama su pažanga ir humaniškumu. Tačiau iš tikrųjų, kaip matome, šis protingumo šlovinimo amžius turėjo ir tamsiąją pusę.

XIX a. pasirodė pirmieji rasizmo programiniai raštai kaip J. A. de Gobineau‘o (1816–1882) Esė apie žmonių rasių nelygybę (1853/55). Būtina paminėti ir prancūzą G. V. de Lapouge‘ą (1854–1936) ir britą  H. S. Chamberlainą (1855–1927). Rasizmo raidai rimtą postūmį taip pat suteikė C. Darwino evoliucijos teorija. Žmogus buvo paverstas vien tik žinduoliu, tik aukščiau evoliucionavusiu gyvūnu. Lapouge‘as veikale Arijas ir jo socialinis vaidmuo (1899) rašo: „Taigi, neegzistuoja jokių žmogaus teisių, arba jos ne didesnės, nei eilinio skujuočio... Kai tik žmogus praranda teisę būti būtybe, sukurta pagal Dievo atvaizdą, jo teisių nelieka nė kiek daugiau negu bet kurio žinduolio. Tada net ir pati teisingumo mintis pasidaro melas. Tada nelieka nieko daugiau, kaip tik smurtas.“

Šimtmečio pabaigoje įsitvirtino bendra nuomonė, kad biologiniai ir fiziologiniai skirtumai lemia visų žmonių grupių ir tautų narių charakterį, protingumą ir kitus bruožus. Vėliau Vokietijos nacionalsocialistai viską suplakė į vieną: rasę, tautą, tėvynę, kraują. Aukščiausiu jų tikslu tapo vokiečių „švaraus kraujo“ išsaugojimas (1938 m. Niurnbergo rasių įstatymai).

Dėl biologijos mokslo pažangos – ypač genetikos srityje – XX amžiaus antroje pusėje įsitvirtino mintis, kad visi žmonės priklauso tai pačiai rūšiai ir kad nėra aukštesnių ir žemesnių ‘rasių’. Pati „rasės“ sąvoka ėmė kelti vis daugiau problemų, nes genetinių skirtumų tarp skirtingų rasių žmonių nerasta didesnių negu tarp vienos tautos gyventojų (bendrai tik apie 0,2 proc. visos genetinės informacijos). Svarbiausias tradicinio pagrindinių rasių (europidai, negridai, mongolidai) suskirstymo bruožas yra odos spalva (todėl „baltieji“, „geltonieji“, „juodieji“). Tačiau genetiniu požiūriu tai labai menkas informacinis skirtumas. Bendrą ‘rasinių bruožų’ (odos, veido formos, ūgio ir t.t.) skirtumą reguliuoja vos 0,012 proc. genetinės informacijos. Tai reiškia, kad, išvaizdos atžvilgiu, juodaodis nuo europiečio skiriasi tik dvidešimtadaliu bendrų genetinių skirtumų tarp žmonių. Arba, paprasčiau sakant, mano kaimynas, kuris atrodo kaip aš ir gimė bei užaugo toje pačioje vietovėje, genetiškai gali būti man ‘svetimesnis’ negu bet kuris afrikietis. 

Genetinių tyrimų dėka mes taip pat gerai žinome, kad visos Europos tautos yra labai mišrios (savotiška išimtis yra suomiai), todėl kiekvieną europietį be baimės galima pavadinti ‘mišrūnu’. Ypač Europos viduryje daug maišėsi keltai, germanai, romėnai ir kt. Šių dienų prancūzai savo protėviais galėtų vadinti ir keltus, ir iberus, ir ligūrus, akvitanus, baskus, romėnus, net graikus, daugelį įvairių germanų genčių, o nuo XX a. ir nemažai afrikiečių.

Net ir mažesnės tautos žemyno pakraščiuose, kaip šiandienos Škotijos gyventojai, toli gražu nėra ‘grynakraujės’. Škotijoje susimaišė škotai, piktai, britai, anglai, danai, norvegai ir kt. Kitose vietose dėl įvairių priežasčių susiformavo kalbinės ribos kaip, pvz., tarp prancūziškai ir vokiškai kalbančiųjų. Vienur jos labai stabilios, kitur dar XIX a. pajudėjo viena ar kita kryptimi (pvz., lietuvių kalbos vartojimas Gudijoje). Pagal kilmę ir sumaišymą Šiaurės Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos (ir šiandienos Belgijos bei Šveicarijos) gyventojai yra labai artimi giminaičiai. Per šimtmečius kalba, kultūra, valdymo forma, teisinės sistemos ir pasaulėžiūros formavo skirtingas tautas.

 

Tauta – transcendentinė būtybė?

Kadangi skirtingų tautų žmonės genetiškai iš esmės nesiskiria, tai ir kilmė negali būti svarbiausias atskyrimo kriterijus. Antai Andrius Volanas (Andreas Volanus), ryškiausias XVI amžiaus antros pusės Lietuvos reformatų atstovas, save laikė, žinoma, lietuviu. Bet lietuviško kraujo jame nerastume, nes jis buvo kilęs iš lenkų-vokiečių šeimos. Ir tokių pavydžių būtų daugybė. Vienos tautos narius, be abejo, dažniausiai sieja bendri protėviai, tačiau tautiškumą taip pat formuoja ir tokie faktoriai kaip kalba, istorija, kultūra.   

XX amžiuje apie tautą ir tautiškumą daug yra parašęs Vydūnas (Wilhelm Storost, 1868–1953). Jis gimė šiandieniniame Šilutės rajone, tuometinėje Prūsijoje, mirė Vokietijoje ir natūraliai daug dėmesio skyrė tautų santykiams. 1932 Tilžėje pasirodė jo Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen. Veikale Vydūnas apžvelgia ne vien tik abiejų tautų istoriją, bet ir jų mentalitetus; daug svarsto apie tautų esmę ir bruožus.

Vydūnas kiekvienoje tautoje įžvelgia atskirą „kuriantį principą“, kaskart regi vis kitokią „kūrimo jėgą“ (Gestaltungskraft). Ji esą nulemianti kiekvienam tautos žmogui „jo gyvenimo ritmo kryptį. Į ją žmogus privalo atsižvelgti, jeigu nori... tapti pilnatviška asmenybe“. Toks esąs tautos gyvybinis principas (Lebensgut), kai paveldimosios savybės pereina „iš lyties į lytį kraujo keliu“. 

Šiandien galėtume sakyti, kad tokie pamąstymai neturi jokio mokslinio pagrindimo. Kaip tais laikais įprasta, Vydūnas mąsto „kraujo“ kategorijomis, laikosi „švaraus kraujo“ (reines Geblüt) koncepcijos. Todėl jam atrodo „savaime suprantama, kad svetimo paveldo žmogus niekada nebus visateisiu kitos tautos kultūrinio gerbūvio dalyviu“. Jo „dvasiniai, jusliniai ir kūniškieji stimulai“ esą valdomi kitos vidinės „kūrimo jėgos“. „Vienos tautos sūnus“ niekada netaps „gyvybingu kitos tautos nariu“. (Matyt, Volanas veltui stengėsi.) 

Pastraipoje „Mišrus kraujas“ (Mischblut) Vydūnas svarsto apie skirtingų tautybių tėvų vaikus. Juose regi „du kūrybinius kelius“, dėl kurių „gali pasiekti turtingo vidinio gyvenimo“, tačiau, deja, kas „tik labai retai išsipildo“. „Maišyto kraujo“ žmonės esą dažniausiai savyje jaučia „dvilypumą“, kenčia dėl „vidinės nedermės“; juose veikia „nerimstanti, nepastovi jėga“. Dėl to tokie žmonės esą yra linkę į „revoliucingumą“. „Didžiaisiais kūrėjais tautoje, žinoma, tampa tik grynakraujai, arba tie, kurie sugrįžta prie grynojo kraujo“, įsitikinęs Vydūnas. Gryną kraują (Reinblütigkeit) jis laiko tautos idealu, nes tik taip esą galintis atsiskleisti „tikrasis tautos autentiškumas“.

Tad šiais, Vydūno jubiliejiniais, metais būtų prasminga ne vien tik pagerbti jo atminimą, bet pagaliau ir kritiškai įvertinti tokias bei panašias mintis. Be abejo, Vydūnas nebuvo rasistas. Jis toli gražu neskirstė žmonių pagal tautybes į aukštesnes ar žemesnes kategorijas. Tačiau jo tautų atribojimą vieną nuo kitos pagal sunkiai suvokiamus ir miglotus „principus“ bei pagal „kraują“ reiktų pavadinti bent jau įtartinu (jei ne visiška nesąmone). Tas, kuris šitokias mintis šiandien laiko moksliškai pagrįstomis, turėtų rasti labai gerų įrodymų. Be to, bibliniai Rūtos ir kitų veikėjų pavyzdžiai aiškiai rodo, kad įmanoma „tapti svetimos tautos gyvybingu nariu“.

Deja, Vydūno šalininkai nesivargina blaiviai įvertinti jo tezių. V. Bagdonavičius, Vydūno draugijos garbės pirmininkas ir daugelio knygų apie Vydūną autorius (pvz., Sugrįžti prie Vydūno, 2001), mūsų analizuojamą temą plačiai aprašo straipsnyje „Vydūnas apie tautą ir valstybę“ („Kultūros barai“, 2017, nr. 9).

Vydūno apibūdinimu, tauta, kaip ir žmogus, „turi ne tik empirinę sociume besireiškiančią, bet ir transcendentinę būtį“, rašo Bagdonavičius. Tauta – „tai gyvas organizmas“ ir „įsišaknijęs dvasiniame absoliute“. Tauta esąs „organiškas visumos galių pasireiškimas, savotiškas žmogaus analogas, turintis kūną, gyvybę, psichiką, mintis ir dvasią“. Todėl žmogus „su tauta susijęs ir biologiškai, ir dvasiškai“ ir „gelminiai dvasiniai dalykai neatsiejami nuo tautos“. Anot jo, tautos misija ir uždavinys – „padėti žmogui aktualizuoti savo dvasios galias“. Valstybė turi „sudaryti tautai kuo geresnes sąlygas realizuoti savo dvasinę potenciją, kad žmogus vis labiau atsiskleistų kaip dvasinė esybė“.

Ką tokie pasvarstymai turi bendro su istorine krikščionybe? Nieko. Tauta nėra joks „gyvas organizmas“, jokia „transcendentinė“ būtybė ir tikrai ne įsišaknijusi „dvasiniame absoliute“. Kas iš krikščionių mano kitaip, turėtų savo teiginį pagrįsti Biblija bei  Bažnyčios išpažinimais. Kol to nėra (o tikėtina, kad ir nebus), toks tautos sudvasinimas turėtų kelti krikščionims rimtą susirūpinimą, nes menkina Bažnyčios vaidmenį. Nei tauta, nei valstybė neturėtų „padėti žmogui aktualizuoti savo dvasios galias“, nes tai ne jų atsakomybė. Šį pavojų geriau mato Romos katalikų bažnyčios atstovai, nes keliamas tautiškumas ryškiai konkuruoja su jų bažnytine institucija.

Šiandien visiems aišku, kad Vydūno mąstymo sistemos pagrindas kilęs iš indų filosofijos ir religijos, o ne iš krikščionybės. Vydūnas laikėsi panteistinės ir/ar monistinės pasaulėžiūros. Ir išganymo kelias pagal Vydūną visai kitoks negu krikščionybėje: tai žmogaus „vidaus gelmėse“ sužadinti ir sukelti „sąmonės šviesą“. Tai savęs išganymo kelias. Ir jis, anot Vydūno, įmanomas, nes „mumyse yra pasaulio galios“. Vydūno mokymo šalininkai jo idėjų pavyzdžiu religiją susieja ir sumaišo su tautiškumu.

 

„Tautos Testamentas“

R. Palijanskaitė veikale Amžinųjų jūrų varpai: Vydūniškosios mistikos link teigia, kad kieviena tauta turi „savo šaknis. Tos šaknys – tai jos prigimtinė pasaulėjauta, savitas santykis su gamta, pasauliu ir visos būties Priežastimi, kurią vadiname Dievu. Kadangi religija ir yra ryšys su visumos Priežastimi, visą šį iš protėvių paveldėtą savitumą tikslinga vadinti prigimtine religija. Ji nulemia ir papročių, ir kultūros savitumą. Kartu tai itin stipri tautą vienijanti jungtis, jos narių gyvybingumo ir kūrybingumo sąlyga.“

Minėta prigimtinė religija, kaip žinia, buvo pagoniška. Nekeista, kad autorė smerkia Lietuvos krikšto būdą: „už naujosios tikybos skelbimo slypėjo geismas užvaldyti tų šalių žemę, turtus ir lygiai taip – jų protus, sielas. Buvo niekinama tai, kas jiems buvo brangiausia – protėvių atminimas, iš jų paveldėtas žmogaus bei pasaulio ir Dievo supratimas. Šiandien tai krikščionys iš dalies pripažįsta kaip klaidą.“

Prigimtinę tautos religiją Palijanskaitė laiko ne vien tik pagoniška, bet taip pat ir „savita pasaulėžiūra“, „sąryšiais su tautos ir paties gyvenimo, Visumos gelmėmis“. Jos nuomone, krikščionybė neturėjo teisės „tuos ryšius paniekinti, sutraukti“, nes tai reiškia „ir pačią tautos šerdį, gyvybingumo versmę pakirsti. Pamiršusi savus Dievus, juos net paniekinusi, tauta pati save sunaikina.“

Knygoje lietuvių tauta tiesiogiai siejama su tam tikra religija ir smarkiai sudvasinama. Autorė cituoja kunigaikščio Gedimino žodžius, „kuriais jis nustebino to meto krikščionių autoritetus, laiminusius kryžeivių žygius: visi mes tą patį Dievą garbiname, tik kiekvienas – savaip.“ Panašiai sinkretistiškai savo raštuose pasisako ir Vydūnas: „Visų tikybų moksluose, ar jie būtų krikščionių, žydų, budistų, brahmanų ir kitų, randasi tie patys pamokinimai, kalbama apie tuos pačius tikybos gyvenimo apreiškimus“ (Raštai III).

Deja, taip nėra. Apaštalas Paulius savo kalbą Atėnų areopage baigia raginimu, kuris galioja visoms tautoms, tame tarpe ir kadaise pagonimis buvusiems lietuviams: Dievas „dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti.“ (Apd 17, 30) Žinoma, jokiais laikais nereikėjo ir nebuvo galima tam naudoti smurto. Visi visų laikų evangelistai turėjo ir tebeturi skelbti Dievo žodį, įtikinti žmones, o ne versti tikėti. Tačiau kaip tada, taip ir dabar visiems žmonėms tebegalioja Dievo priesakas atsiversti – būtent palikti pagoniškas, klaidingos religijos šakynis (tai galiojo ir graikams, kurie buvo labai religingi, žr. 17, 2223). 

Rasa Ambraziejienė rašinyje „Apie tautiškumą ir krikščionybę“ tiesiai neigia pagoniškų religijų klaidingumą. Anot autorės, lietuvių tauta nuo seno tam tikra prasme visada buvusi šventa, t. y. turėjusi savo išganymo šaknis. „Senoji baltiška kultūra ir tikyba niekuo neprieštarauja dešimčiai Dievo (juk visiems bendro...) įsakymų, duotų žydams, o ir kitiems Senojo Įstatymo nurodymams. Kaip tik atvirkščiai – būtent mūsų protėviai visų šių reikalavimų laikėsi, o Izraelitai pažeisdavo...“ Akivaizdu, kad autorė savo religijos šventraštį išmano labai paviršutiniškai. Taip, izraelitai tikrai nebuvo geresnė tauta negu daugelis pagoniškųjų aplinkui. Bet juk ir lietuviai nebuvo tobuli? Argi Ambraziejienė nežino, kad visi visų tautų žmonės yra nusidėjėliai (Rom 3, 23)?

Ir tai dar ne viskas. Ambraziejienė teigia dar ir štai ką: „Ypač svarbu tai, kad senieji baltai buvo ir Naujojo Testamento nurodymais gyvenantys žmonės dar gerokai prieš tai, kai Evangelija buvo jiems paskelbta. Visa tai buvo juose gyva, įrašyta nuo amžių mūsų tautoje.“ Jeigu tai tiesa, tai kam iš viso reikėjo Jėzaus Kristaus atėjimo? Kam skelbti visoms tautoms Evangeliją, kada kai kuriose ji jau buvo žinoma ir įgyvendinama? Kaip lietuviai galėjo tapti tokiais gerais krikščionimis be krikščionybės?

Bet Ambraziejienės mintys nėra naujos. J. Basanavičius taip pat siekė „atskleisti, jog senovės lietuvių tikėjime būta tų pačių dalykų kaip krikščionybėje, tik jie daug nuosekliau išreikšti... Tad iš to turėtume daryti išvadą, kad krikščionybė yra savotiška barbariška senosios turtingosios pagonybės atplaiša, o ne aukštos kultūros nešėja.“ (N. Putinaitė, Šiaurės Atėnų tremtiniai)    

Ambraziejienė, žinoma, džiaugiasi „taip vadinamomis ‘pagoniškomis liekanomis’ šiandienėje mano [Romos katalikų] Bažnyčioje“. Tautos šaknys – „dainos, sakmės ir pasakos, papročiai ir apeigos ir... kalba“ – jai yra „tebegyvas mūsų tautos Testamentas“. Tautos istorija ir paveldas jos mintyse įgyja išganančią reikšmę. Todėl nieko keisto, kad „tūkstantmetę aisčių-baltų-lietuvių istoriją“ autorė vertina nė kiek ne menkiau negu žydų tautos istoriją. „Nejaugi netikime, kad Dievas (tas pats, vienintelis, visiems bendras Vienatinis Viešpats) amžių bėgyje kalbėjo ne tik vienai (žydų) tautai? Kad įšsibarsčiusių Jo pažinimo kibirkščių yra įvairiose, ypač seniausiose tautose?“

Autorė teisi, jog Dievas apsireiškia visiems ir visi žmonės gali Jį pažinti. Tačiau šis žinojimas neveda į išganymą. Iš Pauliaus laiško romiečiams aišku, kad visi žmonės apie Dievą žino tiek, jog būtų „nepateisinami“; visi „paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo“ (Rom 1, 20–21; žr. visą sk. nuo 18 eil.). Paulius Atėnuose kalba apie pagonių „neišmanymą“ (Apd 17, 30) – nei graikų, nei lietuvių, nei bet kurioje kitoje tautoje neslypi ir niekada neslypėjo išgelbėjimo žinia. Tik izraelitai (žydai) žinojo, kad ateis Mesijas; „išganymas ateina iš žydų“ (Jn 4,22), teigė pats Jėzus. Tačiau net ir žydams, kaip visiems kitiems, reikėjo ir tebereikia išgirsti ir priimti išgelbėjimo žinią.

B. d.