Kristaus paklusnumas ir mūsų išganymas

"Kristus gyveno gyvenimą, kurį mes turėjome gyventi ir mirė mirtimi, kuria mes turėjome mirti." Tim Keller

Kokie santykiai siejo Jėzų su savo Tėvu? Pirmiausiai sakytume, meilės (Jn 10, 17; 15, 9) ir vienybės (Jn 10, 30). Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra viena, tarpusavyje sujungti tobulos meilės ryšiu. W. P. Youngas romane Trobelė mini tarp Trejybės asmenų esant "tobulą bendrystės ratą".

Deja, tai nėra viskas. Jėzus visą laiką klusniai vykdė savo Tėvo valią ir visus įsakymus (Jn 4, 34; 6, 38; 15, 10). Dėl to niekas jam negalėjo prikišti jokios nuodėmės (Jn 8, 46). Jėzui taip pat galiojo įsakymas paklusti, nes žemėje ir jis buvo "pavaldus įstatymui" (Gal 4, 4). Jis atėjo ne įstatymo naikinti, o patvirtinti, dėl to ir savo mokiniams liepė jo laikytis (Mt 5, 17; 7, 12; 19, 17; 22, 40). Fariziejus jis barė, kad šie ignoruoja konkrečius įstatymo reikalavimus (Lk 11, 42). Pats "išmoko" paklusnumo (Hbr 5, 8), kas visai nereiškia, kad galėjęs būti metas, kai Jėzus įstatymui nebuvo klusnus. Jėzus nuo pat savo gyvenimo pradžios "iki mirties" (Fil 2, 8) išlaikė visišką paklusnumą savo Tėvui. Ir šis paklusnumas buvo ne priverstinis, o visiškai laisvas. D. Bonhoefferis patvirtina:

"Jėzus Dievo akivaizdoje stovi kaip paklusnusis ir laisvasis. Kaip paklusnusis jis vykdo Tėvo valią aklai sekdamas jam duotu įstatymu. Kaip laisvasis jis pritaria Tėvo valiai vadovaudamasis vien savo supratimu ir visiškai atvertomis akimis bei džiugia širdimi." (Ethik)

Kaip visa tai susiję su mūsų išganymu? Kad atsakytume, pirmiausia turime išsiaiškinti, ko Dievas iš žmogaus nori. Šiuo klausimu tiek Naujasis, tiek Senasis Testamentas duoda panašų ir gana aiškų atsakymą: kiekvienas žmogus privalo vykdyti jo valią (žr., pvz., Ps 143, 10; Mok 12, 13; Mt 6, 10). Dievo valia tobuliausiai išreikšta jo įstatyme, pagal kurio nurodymus žmonės privalo gyventi ir veikti. "Laikykitės mano įstatymų ir paliepimų, kuriuos vykdydamas žmogus bus gyvas" (Kun 18, 5 [Burbulio vert.]; žr. Gal 3, 12); "Teisūs Dievo akyse juk ne įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai" (Rom 2, 13). Kadangi kiekvienas žmogus yra pašauktas vykdyti Dievo valią, tai ir kiekvienas privalo laikytis jo įstatymo. Šis reikalavimas įsigaliojo nuo pat pradžių, o ne nuo Mozės sandoros, sudarytos su Izraelio tauta ant Sinajaus (pvz., nežudyti, neprievartauti, nelaužyti santuokos, nemeluoti: Pr 9, 6; Job 31, 11; Pr 12, 11–20; Pr 34, 1–7.26–31; stropiai dirbti, gailestingai pagelbėti, būti svetingam: Pr 2, 15; Job 29, 12–13.16; Job 31, 32). Todėl visi žmonės "žino Dievo sprendimą, jog visa tai [nuodėmę] darantys verti mirties" (Rom 1, 32).

Adomas buvo pirmasis, kuriam Dievas davė savo moralinį įstatymą, įpareigojantį jį ir visus jo palikuonis "asmeniniam, visa aprėpiančiam, tiksliam ir nuolatiniam paklusnumui..., ir pažadėjo už jo laikymąsi suteikti amžinąjį gyvenimą, o už pažeidimą grasino mirtimi", sako Vestminsterio tikėjimo išpažinimas (XIX, I). Tai reiškia, kad iš Dievo įsakymo kyla ne tik bausmės sankcijos (pirma Pr 2, 17: "... turėsi mirti"), bet ir teigiamas reikalavimas – liepimas visiškai jį įvykdyti. Žmogui uždėta dviguba įstatymo prievolė – visiškai paklusti ir kentėti už nuodėmes.

Nuopuolio metu Adomas pasidavė pagundai, nepasitikėjo Dievu ir sulaužė jo įstatymą. Adomas pasielgė neklusniai ir taip užsitraukė bausmę (buvo išvarytas iš Edeno sodo, tapo kūniškai ir dvasiškai mirtingas). Dėl to nuo Adomo nuopuolio nėra nė vieno žmogaus, kuris nepažeistų Dievo įstatymo, "visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės" (Rom 3, 23); "nėra teisaus, nėra nė vieno" (Rom 3, 10); sulaužius įstatymą, "paniekinamas" Dievas – būtent visų žmonių (Rom 2, 23; žr. 1 Kar 8, 46; Ps 143, 2; Gal 3, 11).

Bet Dievas išgelbėjo žmoniją iš šios dilemos, atsiųsdamas savo Sūnų, kuris tapo tikru žmogumi, su kūnu ir krauju (Hbr 2, 14), buvo "panašus į žmones" (Fil 2, 7) ir dėl to taip pat pakluso įstatymui. M. Liuteris apie Gal 4, 4–5 sako: "Dvejopu būdu Kristus buvo pavaldus įstatymui. Pirmiausia pasiduodamas įstatymo darbams... buvo apipjaustytas..., pakluso savo tėvui ir motinai... Visa tai buvo valios veikla... Antra, jis taip pat valingai prisiėmė įstatymo grėsmę ir bausmę."

Naujasis Testamentas Jėzų Kristų gretina su pirmuoju žmogumi Adomu. Neatsitiktinai po Jėzaus gimimo ir krikšto Mato evangelija iškart pasakoja Jėzaus gundymo istoriją (Mt 4, 1s). Tačiau kitaip negu Adomas, Jėzus nepasidavė pagundai ir iki galo išliko paklusnus Savo Tėvui. Jis vadinamas "paskutiniuoju Adomu" (1 Kor 15, 45). "Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti" (1 Kor 15,22). Šią paralelę Paulius pristato Rom 5,12s, Jėzaus klusnumą sugretindamas su Adomo neklusnumu: "Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs" (Rom 5, 19). J. Kalvinas antrina: "Atėjus laikui, priekin išėjo Viešpats, tapęs tikru žmogumi, padėjo į šalį savo vardą, prisiėmė sau Adomo pavidalą, kad vietoj jo parodytų Tėvui trūkstamą paklusnumą..." (Inst. II,12,3)

Be abejo, mokymo apie išganymą centras yra Kristaus kryžius, anot Kalvino, "Visas išganymo turinys ir nauda sudėta į Kristaus mirtį". Bet tai nereiškia, kad vien tik Kristaus mirtis mums yra prasminga. Kryžius yra paklusnumo viršūnė, kaip Paulius rašo Fil 2, 8: "jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties". Kristus paaukojo viską, ką turėjo brangiausio – visą savo gyvybę. Dėl to savotiškai ne tik jo mirtis, bet ir visas gyvenimas buvo auka. Visus tuos metus, kol buvo gyvas, Jėzus gyveno vardan mūsų. Todėl Evangelijos centras, pamatas ir esmė yra visas Jėzus Kristus. Kalvinas apibendrina:

"Paklausus, kokiu būdu Kristus atpirko mūsų nuodėmes, kuo užgesino nesantaiką tarp mūsų ir Dievo, tuo pelnydamas mums teisumą, sugrąžinusį Dievo palankumą ir malonę, būtų galima atsakyti: jis tai įvykdė per viso savo gyvenimo paklusnumą." (Inst. II,16,5)

Reformatoriai Kristaus išganymo darbą gana dažnai žymi būtent paklusnumo sąvoka. Heidelbergo katekizmas kalba apie "visą klusnumą", "kurį Kristus už mane parodė" (60 kl.). Liuteronų Santarvės formulėje (1577) teigiama, kad "Kristus yra mūsų teisingumas... savo klusnume, kurį jis, būdamas Dievas ir žmogus, savo Tėvui rodė iki pat mirties, taip pelnydamas mums nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą" (FC/Epit., III, Aff. 1). Kitaip tariant, Kristus mūsų labui atliko du dalykus: vietoj mūsų prisiėmė įstatymo bausmę, numirė ant kryžiaus, tuo pelnydamas mums nuodėmių atleidimą; ir vietoj mūsų įgyvendino tikrąjį paklusnumą Dievui bei jo įstatymui, tuo iškovodamas mums amžinąjį gyvenimą.

Tad, galima sakyti, Kristaus paklusnumas susideda iš šių – dviejų aspektų, dėl ko ir teologijoje kalbama apie "dvejopą paklusnumą". Tradiciškai išskiriama aktyvusis ir pasyvusis Kristaus paklusnumas.

Pasyvusis paklusnumas reiškia Kristaus kančią už mus dėl mūsų kaltės, kaip rašoma Iz 53, 4–6 ("Viešpats užkrovė jam mūsų visų kaltę"). Žodis "pasyvus" iš pirmo žvilgsnio gali priminti neveiklumą, tačiau šiame kontekste taip nėra. Čia omenyje turima pirminė lotyniška šio žodžio reikšmė "kentėti". Juk Kristus ir savo kančioje buvo aktyvus, kaip rašoma 1 Pt 2, 24: "Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus..." (žr. Jn 10, 18). Dievas savo Sūnų ant kryžiaus nuvedė ne prieš jo valią, Jėzus tai atliko savanoriškai, laisvai pasirinkdamas paklusnumą ir kančią.

Be to, būtina pridėti, kad Jėzus kentėjo ne vien tik savo gyvenimo pabaigoje. Jėzus visą savo gyvenimą buvo pasyviai paklusnus, tai reiškia, visą gyvenimą kentėjo, kaip rašo ir Heidelbergo katekizmas: "Jėzus Kristus su kūnu ir siela per visą savo gyvenimą žemėje, o ypatingai jo pabaigoje kentė Dievo rūstybę dėl žmonijos nuodėmės." (37 kl.) K. Barthas taip pat sako, kad "šio gyvenimo būtis nuo pat pradžių buvo kančia"; Jėzus buvo atmestas, persekiotas, nesuprastas, išduotas, gundytas, jautėsi vienišas, svetimas, paliktas – "Visas Jėzaus gyvenimas teka vienatvėje, taigi nuo pat pradžių kryžiaus šešėlyje" (Dogmatik im Grundriß).

Didysis baptistų pamokslininkas C. H. Spurgeonas šias sąsajas gerai pristato 1862 metų pamoksle "The Old, Old Story": "Po žmogaus nuopuolio Dievo teisingumas reikalauja, kad būtų įvykdyta bausmė. Jis pats yra sakęs: 'Žmogus, kuris nusideda, turi mirti’ [Ez 18, 20]. Taigi nusidėjėlis tikrai turi mirti, nebent Dievas meluotų." Būtent šitame kontekste lemiamas Kristaus pasyvusis paklusnumas:

"Kristus Jėzus, Antrasis Adomas, išrinktųjų sandoros galva, stojo priekin. Jis atidavė save, kad prisiimtų bausmę, kuri buvo skirta jiems, idant išpildytų ir pagerbtų įstatymą, kurio jie nesilaikė ir negerbė. Jis atidavė save, pasidarydamas mūsų pakaitalu, stovinčiu mūsų vietoje. Kristus tapo savo tautos vietininku, kentėjusiu jos vietoje, jos vietoje atlikusiu tai, kam ji nebuvo užtektinai pajėgi..."

Bet Spurgeonas tęsia:
"Be to, jis savo Tėvo įstatymui išliko paklusnus, kaip nė vienas kitas. Jis taip nuoširdžiai vykdė Tėvo valią, kad net sakoma: 'mano džiaugsmas –¬ vykdyti tavo valią, mano Dieve, tavo Įstatymą turiu širdyje’ (Ps 40, 9). Taigi jis ne tik sumokėjo išpirką už mūsų nuodėmes, bet ir visiškai įvykdė įstatymo reikalavimus..."

Šiose eilutėse Spurgeonas kalba apie aktyvųjį Kristaus paklusnumą. Kristus ne tik prisiėmė įstatymo bausmę ir prakeikimą, bet ir tobulai įgyvendino patį įstatymą. Jis ne tik išliko nenusidėjęs, bet tai darė ir nuoširdžiai, visomis valios pastangomis, iki pat galo, kiek tik įstatymas reikalavo.

XVI a. reformatoriai dar nevartoja aktyvaus ir pasyvaus paklusnumo sąvokų, tačiau turiniu jas atspindi. Kalvinas Institutio II,17,3–5 rašo, kad "Kristus savo paklusnumu iš tikrųjų pelnė Tėvo malonę ir ją užsitarnavo..." Toliau prideda: "Krauju mes buvom apvalyti, o mirtis kaip atlyginimas panaikina mūsų nuodėmę... Kristus sumokėjo išpirką, kad mus išvaduotų iš mirties nuosprendžio." Šiuose sakiniuose Kalvinas kalba apie pasyvųjį paklusnumą, bet toliau prideda ir mintis apie akyvųjį: cituoja Gal 2, 21 ("jei teisumas įgyjamas įstatymu, tai Kristus numirė veltui") ir paaiškina:

"Iš to galime daryti išvadą, kad Kristuje dera ieškoti to, ką įstatymas garantuoja jį įvykdžiusiajam, tai reiškia, kad per Kristaus malonę mes įgyjame išpildymą pažado, duoto mūsų darbams įstatyme: įstatymus 'vykdydamas žmogus bus gyvas’ [Kun 18, 5]... Kristus... mus taip sutaikė su Dievu, tarsi mes įstatymą būtume įgyvendinę... [cit. iš Gal 4, 4–5]. Nes kam kitam jis buvo pavaldus įstatymui, jei ne tam, kad atliktų tai, ko mes nepajėgėme atlikti ir šitaip mums pelnytų nuteisinimą?"

Šio dvigubojo Kristaus paklusnumo nauda mums taip pat yra dviguba. Vestminsterio trumpasis katekizmas teigia: "Išteisinimas yra žmonių nenusipelnyta Dievo malonės dovana, per kurią jis (pirma) atleidžia visas mūsų nuodėmes ir (antra) priima mus kaip teisius savo akivaizdoje vien dėl mums įskaityto Kristaus teisumo" (33 kl.). Antrajame šveicariškajame išpažinime H. Bullingeris tvirtina: "Taigi Kristus prisiėmė ir pakėlė pasaulio nuodėmes ir patenkino dieviškąjį teisingumą." Dievas mūsų nuodėmių mums neįskaito, "o įskaito Kristaus teisumą, tarsi Jis būtų mūsų, kad būtume (pirma) ne tik apvalyti nuo nuodėmių ir tyri, arba šventi, tačiau ir (antra) apdovanoti Kristaus teisumu, ir net išvaduoti iš nuodėmių, mirties arba pasmerkimo, galiausiai – teisūs ir amžinojo gyvenimo paveldėtojai." (15,3). Kitaip tariant, pirmiausiai mes gauname nuodėmių atleidimą, t. y. pašalinamas mūsų trūkumas dėl dėmės ir esame apvalomi; antra, mes įgyjame ir Kristaus teisumą, dėka kurio pelnome amžinąjį gyvenimą.

Tai ne teologiniai išmąstymai, o mūsų laukiančios amžinosios tikrovės perspektyva. Reziumuojant (ir šiek tiek supaprastinant) galima pasakyti, kad pasyvusis Kristaus paklusnumas mus apsaugo nuo pragaro, o aktyvusis garantuoja dangų. Dėl to presbiterijonų teologo J. Greshamo Macheno žodžiai, mums šiandien skambantys keistokai, išties reiškia didžią tiesą: "Aš toks dėkingas už aktyvųjį Kristaus paklusnumą! Be jo nebūtų jokios vilties." Viename iš radijo interviu, vykusių 1937, paskutiniaisiais Macheno gyvenimo metais, jis mintį pratęsia: "Jeigu Kristus būtų tik savo pasyvia kančia atlikęs bausmę už mūsų nuodėmes, mes tebūtume tik atkelti į Edeno sodą" (žr. ir http://www.the-highway.com/atone2_Machen.html ). Be aktyviojo Kristaus paklusnumo, mes, nors ir turėtume nuodėmių atleidimą, tačiau liktume Adomo pozicijoje iki nuopuolio. Žinomas šių laikų teologas W. Grudemas prideda:

"Jeigu Kristus mums būtų pelnęs tik nuodėmių atleidimą, mes neturėtume dangaus. Mūsų kaltė būtų panaikinta, bet mes patys būtume tos Adomo ir Ievos būklės, kai jie dar nebuvo padarę nieko blogo nei gero, iki jiems patiriant gyvenimo išbandymus. Tam, kad taptų tikri dėl bendrystės su Dievu amžinybėje ir įsitvirtintų teisume, Adomas su Ieva paklusnūs turėjo išbūti tam tikrą laiką. Tada Dievas būtų palankiai ir džiugiai pažvelgęs į jų ištikimą paklusnumą ir jie būtų amžiams su juo pasilikę bendrystėje. Dėl šios priežasties Jėzui teko dalia gyventi tam tikrą metų skaičių, kad parodytų tobulą paklusnumą Dievui ir šitaip užtarnautų mums teisumą. Jis visą savo gyvenimą turėjo vietoj mūsų laikytis įstatymo, kad mums būtų įskaityti jo tobulojo paklusnumo nuopelnai." (Systematic Theology; žr. http://www.monergism.com/thethreshold/articles/onsite/active.html )

Kalvinas taip pat moko, kad Adomas neišlaikė 'paklusnumo egzamino’: "Adomas savo atsidavimu turėjo įrodyti, kad jis mielai paklūsta Dievo paliepimui" (Inst. II,1,4). Kristus šį testą išlaikė visą savo gyvenimą Dievui rodydamas savo tobulą atsidavimą – ir visa tai vardan mūsų! Reformatų teologas M. Hortonas rašo:

"Kad ir kaip svarbu tai, jog Kristus už mūsų nuodėmes numirė ant kryžiaus, nė kiek ne mažiau svarbu, kad jis nugalėjo blogio jėgas ir atkartojo puolusios žmonijos bei Izraelio istoriją. Adomui buvo įsakyta laikytis įstatymo, bet jis nesilaikė. Izraeliui buvo įsakyta laikytis įstatymo, bet nesilaikė. O Kristus atėjo į šį pasaulį ir užbaigė paklusnumo Dievo įstatymui gyvenimą. Kristus, vienintelis teisusis, iš tiesų buvo paskutinysis Adomas ir tikrasis Izraelis... Mums buvo atleista ne vien tik dėl prakeiksmą ant savęs prisiėmusio Kristaus mirties, bet mes buvome ir išteisinti dėl išlaikyto jo gyvenimo egzamino." (str. "Obedience is better than sacrifice")

Šis mokymas apie Kristaus paklusnumą yra ne vien tik liuteronų ir reformatų tikėjimo paveldas. Didysis puritonų teologas Johnas Owenas (1616–1683) jį išdėstė veikale Communion with God. Jis savo ruožtu padarė didelę įtaką sudarant kongregacionistų tikėjimo išpažinimą, pavadintą Savojos deklaracija (1658, XI,1). Taip pat ir 1677/89 m. Londono baptistų tikėjimo išpažinimas kalba apie Kristaus akyvųjį ir pasyvųjį paklusnumą (XI,1), taip pat pirmasis vokiečių baptistų tikėjimo išpažinimas, sudarytas 1847 m. J. G. Onckeno: "Taigi jis [Kristus] savo veiklųjį paklusnumą parodė tuo, kad mūsų labui išpildė visą dieviškąjį įstatymą, o kentėjimo paklusnumą tuo, kad savo kūną ir sielą vardan mūsų kaip auką paaukojo" (IV).

Apie dvejopą Kristaus paklusnumą taip pat galima skaityti anglų baptisto J. Gillo (1697–1771) dogmatiką A Body of Doctrinal Divinity (1767; sk. apie Kristaus paklusnumą žr. http://www.pbministries.org/books/gill/Doctrinal_Divinity/Book_5/book5_03.htm ir http://www.pbministries.org/books/gill/Doctrinal_Divinity/Book_5/book5_04.htm ). Įdomus ir daugelio teologų bei evangelikalų vadovų pasirašytas 1999-ųjų dokumentas "The Gospel of Jesus Christ: An Evangelical Affirmation" (jame Aff.&Denials 8–9; http://www.ligonier.org/learn/articles/gospel-jesus-christ-evangelical-celebratio n/ ).

Tačiau šiandien šnekos apie įstatymą ir "tobulą" paklusnumą daug kam kvepia įstatymiškumu. Iš tiesų, viena vertus, įstatymiškumas gali pasirodyti ir labai pavojingas dalykas, kai žmogus ima siekti išgelbėjimo savo paklusnumu, griežtai laikydamasis taisyklių ir stengdamasis daryti gerus darbus. Tai yra klaidinga evangelija, kuri vadinasi darbų evangelija. Tikroji Evangelija, nors irgi yra darbų Evangelija, tačiau Kristaus darbų, o ne mūsiškių. Esame išgelbstimi darbais, bet ne savo, o būtent išganytojo Jėzaus Kristaus. Jis vietoj mūsų atliko viską. Išgelbėjimas nevyksta anapus įstatymo ir paklusnumo. Išgelbėjimas ateina vien tik iš malonės per Jėzų Kristų. Liuteris Laiško galatams komentare sako, kad Kristus nėra nei įstatymo panaikintojas, nei skelbėjas, o tik vykdytojas. Todėl mokymas apie dvejopą paklusnumą įstatymiškumui atima visą pagrindą, bet būtent ne pigiai polemizuojant prieš įstatymą, ar bandant sumenkinti jo reikalavimus.

Dėl dvejopo paklusnumo Kristuje nuostabiai susitinka teisingumas ir gailestingumas – abu nesumenkindami vienas kito ir nenugalėdami, kaip mano Youngas Trobelėje. Jėzus "pasirinko kryžiaus kelią, kur dėl meilės triumfuoja gailestingumas, o ne teisingumas", teigia Šventoji Dvasia ir retoriškai klausia Mako: "Ar norėtum, kad jis būtų dėl visų pasirinkęs teisingumą? Ar nori teisingumo...?" Youngas leidžia suprasti, jog žinoma, kad nenorime. Ir tikrai nenorėtume, jeigu Dievo teisingumas būtų teisingojo teismo teisingumas, taigi dėl nuodėmės naikinantis kiekvieną nusidėjėlį. Bet juk dabar Dievo teisingumas yra malonės teisingumas, nes Dievas atidavė savo vienatinį Sūnų šį teisingumą tobulai įgyvendinti – kaip šitokio teisingumo nenorėti?

Mokymas apie dvejopą paklusnumą turi dar vieną labai svarbią savybę: apsaugo mus nuo "antrosios galimybės" evangelijos. Šioji evangelija byloja, kad Jėzaus mirtimi pašalinta kaltė atveria žmogui tarsi antrąją galimybę, per kurią žmogus privalo žiūrėti daugiau nesusimauti ir stengtis gyventi kuo gražiau. Santarvės formulė šitokį mąstymą kategoriškai atmeta ir laiko absoliučiai klaidingomis mintis, "kad atgimęs žmogus gali Dievo įsakymo tobulai laikytis ir jį įgyvendinti, ir šitoks įgyvendinimas bus laikomas Dievo akyse to žmogaus teisumu, dėl kurio jis pelnys amžinąjį gyvenimą." (FC/Epit., II, Neg. 5)

Žinoma, po įtikėjimo kiekvienas žmogus yra pašauktas naujam gyvenimui, moralesniam elgesiui ir didesniam paklusnumui. Tačiau kad ir kaip stengtumės, mūsų paklusnumas visada liks "netobulas ir netyras", kaip sako Santarvės formulė. Mūsų tikėjimas remiasi ne mūsų, o Kristaus tobulumu. Ne mūsų "atgaila anei meile ar kitomis dorybėmis, o vien tik Kristumi ir jo tobuluoju paklusnumu, kuriuo jis vietoj mūsų išpildė įstatymą ir kuris priskaitomas prie tikinčiųjų teisumo", kaip skelbia liuteronybės tėvai.

Kristus mums padovanojo "visuotinį paklusnumą", nes jis paklusnus buvo ne tik savo gyvenimo pabaigos kančioje ir mirtyje ant kryžiaus. Kristaus paklusnumas reiškėsi jo "veikloje ir kančioje, gyvenime ir mirtyje". Dėl to mes "pasitikime juo, kad vien dėl jo paklusnumo, per malonę gauname nuodėmių atleidimą ir Dievo Tėvo akyse tampame tikintys ir nuteisinti beigi amžinai išganyti" (FC/Sol. decl., III, 10–16, 30–34).

Ir Heidelbergo katekizmas 60 klausime ("Kaip tampame teisūs prieš Dievą?") puikiai atskleidžia Evangelijos esmę tardamas be jokių padailinimų: "dar ir dabar [t. y. būdamas išganytas ir tikintis] į visokį blogį esu linkęs". Dėl to ir tikinčiųjų darbai negali būti laikomi jokiais nuopelnais Dievo akivaizdoje. Tikėjimas remiasi vien Kristumi, jo teisumu ir paklusnumu, ir "šį visą klusnumą... už mane atliko".
S
traipsnis tepasibaigia eilutėmis iš protestantiškųjų giesmių lobyno. Viena iš seniausių ir populiariausių evangelinių giesmių yra "Es ist das Heil uns kommen her" (lietuviškai "Vien iš malonės mums tiktai", Krikščioniškos giesmės, 197), buvusi įtraukta jau į patį pirmąjį evangelikų giesmyną (Achtliederbuch, 1523). Šioje giesmėje Liuterio draugas P. Speratus 14 posmų puikiai išdėsto išganymo mokymą, susiedamas jį su įstatymu, malone, tikėjimu ir darbais. Jeigu verstume iš vokiečių kalbos pažodžiui, tai vienas iš posmų skambėtų šitaip: "Tačiau įstatymas turėjo būti įvykdytas,/ kitaip mes būtume pražuvę./ Dėl to Dievas atsiuntė savo Sūnų,/ kuris tapo žmogumi./ Jis įvykdė visą įstatymą,/ idant numalšintų savo Tėvo rūstybę,/ gulėjusią virš mūsų visų." O didžiojo giesmių kūrėjo puritono I. Wattso (1674–1748) ketureilis dar pridurtų:

Jeigu mūsiškių paklusnieji būriai
Ir būtų atlikę tūkstančius teisumo darbų,
Vis tiek mes kliaujamės vien Dievu
Ir džiaugiamės jo gausia malone.