info@lksb.lt +370 600 80578

Kuo pavojinga malonė?

Kaip galima sakyti, kad malonė – pavojinga? Argi "stulbinanti malonė" nėra krikščioniško tikėjimo esmė? Taip, tačiau krikščionių tikėjimas yra šis tas daugiau nei vien malonė. Bet koks tikėjimo kraštutinumas tampa pavojingas. Krikščionių mokyme svarbu ne tik išsaugoti teisingus įsitikinimus, bet ir išlaikyti deramą jų pusiausvyrą. Jeigu tai, kas yra dalis tiesos, išpūsime iki vienintelės tiesos, tai gali pasidaryti visai nebe tiesa. Jėzus buvo Dievas, tačiau Jis buvo ir šimtu procentų žmogus, vyras. Bet kokia tiesa, skelbiama atmetant kitą tiesą, tampa klaida. Vėlgi, mes neturime atskirti vieno nuo kito šių trijų dalykų: aukščiausios Dievo valdžios, žmogaus atsakomybės ir pasirinkimo. Akcentuoti tik vieną iš jų ir neigti kitus, vadinasi, nuklysti šunkeliais.

Bet kaip su malone? Ar ir šiuo atveju yra dvi pusės, kurių nevalia užmiršti? Taip, yra. Štai dvi tiesos, kurias visada dera turėti prieš akis, kaip matysime iš kelių pavyzdžių.

1. Palyginime apie fariziejų ir muitininką (Luko 18, 9–14). Fariziejus dėkojo Dievui už visus savo gerus darbus bei tai, kad jis geresnis už kitus žmonės. O muitininkas, priešingai, mušėsi į krūtinę ir maldavo: "Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!" Ir būtent muitininkas, ne fariziejus, buvo priimtinas Dievui. Ši istorija liudija, jog Dievo malonė parodoma net didžiausiems nusidėjėliams, ir primena, kad tai vienintelis pagrindas, kuriuo galima artintis prie Dievo. Tačiau tai dar tik pusė pasakojimo. Keliais skyriais anksčiau, toje pačioje evangelijoje (Luko 14, 25–33), tas pats Jėzus be kompromisų kalba apie tai, ko reikalauja buvimas Jo mokiniu, ir perspėja, kad "kiekvienas jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti Mano mokinys". Pažadas priimti didžiausią nusidėjėlį neatmeta reikalavimo, kad visi tikintieji būtų absoliučiai atsidavę.

2. Paulius moko apie išteisinimą vien per tikėjimą, aiškina, jog esame priimtini Dievui ne dėl savo gerų darbų ar nuopelnų, o tik dėl to, kad ant kryžiaus už mus numirė Kristus. Vienoj giesmėj sakoma: "Vos tik įtiki didžiausias nusidėjėlis, Jėzus iš karto jam atleidžia". Tai dar viena paguodžianti malonės žinia. Tačiau tas pats Paulius, kaip ir kiti Naujojo Testamento autoriai, moko, kad mes būsime teisiami pagal savo darbus. "Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga" (Antrasis laiškas korintiečiams, 5, 10). Jis perspėja Korinto krikščionis, kad tie, kurie svetimauja, vagia ar girtauja, nepaveldės Dievo karalystės (Pirmas laiškas korintiečiams, 6, 9). Mokymas apie kiekvieno priėmimą neeliminuoja būtinybės paklusti.

3. Panašiai akcentavo ir Ditrichas Bonhėferis (Dietrich Bonhoeffer), vokiečių teologas, kuris įsiliejo į pasipriešinimo Hitleriui judėjimą ir karo pabaigoje nacistų buvo pakartas. Savo knygoje "Mokinystė" (Nachfolge) jis kalba apie skirtumą tarp pigios ir brangios malonės. Pigi malonė padeda mums atsipalaiduoti, nes siūlo atleidimą be atgailos; tai malonė be mokinystės. Pigi malonė skelbia nuodėmių atleidimą ir nereikalauja išsižadėti nuodėmės. Aiškindama žodžius "vien malonė", pigi malonė teigia, kad mes galime nesikeisti ir likti ten, kur esame. Tačiau brangi malonė ragina mus sekti Kristumi. Ji brangi, nes ji kainavo Dievui Jo Sūnaus gyvybę, o mums kainuoja mūsų gyvybę. "Vienintelis žmogus, turintis teisę sakyti, kad yra išteisintas vien per malonę, yra tas, kuris viską paliko ir nusekė Kristumi. […] Tie, kurie mėgina pasinaudoti šia malone, kaip atleidimu nuo sekimo Kristumi, paprasčiausiai apgaudinėja save."

4. Svarbu išlaikyti šią įtampą kaip bendrą žodžio skelbimo tarnystės esmę. Kartą vienas mano studentas pasakė man, kad bažnyčioje jis tikisi išgirsti esminę žinią: "Su tavim viskas gerai. Dievas tave priėmė Kristuje". Tai, žinoma, svarbi evangelijos dalis, o Vakarų pasaulyje, kuris taip trokšta pajusti savo vertę, tai vienintelė žinia, skambanti daugelyje bažnyčių. Tačiau lygiai taip pat reikia ir kitokios žinios: "Su tavim ne viskas gerai. Tavo gyvenime trūksta to, ką turi turėti krikščionis. Užuot atsipalaidavęs ir džiaugęsis išteisinimu, atgailauk ir atsikratyk nuodėmių". Iš tiesų, be šios antrosios žinios, pirmoji nustoja buvusi bibliniu mokymu apie išteisinimą per tikėjimą ir tampa pasaulietine žinia apie savąją vertę. Pasak Liuterio, jei atmesime Įstatymą, prarasime ir evangeliją.

5. Ta pati įtampa veikia ir mokyme apie bažnyčią. Viena vertus, bažnyčia yra atleidimo bendruomenė. Norint tapti bažnyčios dalimi, moraliniai pasiekimai nėra būtina sąlyga. Bažnyčia – tai mokykla atleidimą gavusiems nusidėjėliams, ligoninė tiems, kuriems reikia pagyti nuo nuodėmės (kaip sakė Liuteris). Kai bažnyčia tampa moralizuojančiu garbingųjų klubu, ji nebeatlieka savo vaidmens. Tačiau tuo pat metu bažnyčia turi liudyti ne tik žmogaus bejėgiškumą, bet ir atsinaujinimą per Dievo malonę. Mus teisėtai šokiruoja tie bažnyčios istorijos epizodai, kuriuose matome niekingiausius moralės pavyzdžius. Kad ir kaip tai sunku, bažnyčia turi išsaugoti pusiausvyrą tarp nusidėjėlių priėmimo ir nepritarimo jų pasilikimui nuodėmėje.

Kiekviename iš šių pavyzdžių matome panašią įtampą. Egzistuoja geroji naujiena apie veltui dalijamą malonę, bet egzistuoja ir kvietimas į mokinystę – ne kaip pasirinkimas uoliesiems, o kaip sudėtinė bazinės visumos dalis. Kažkas yra pasakęs, kad įėjimo į krikščionių tikėjimą mokestis yra menkniekis, visa esmė – kasmetinė prenumerata. Būdami Kristuje, mes gauname nemokamą išteisinimo dovaną, bet kartu turime entuziastingai vykdyti ir apsivalymo nuo nuodėmių užduotį. Skirtingu metu vienoje ar kitoje pusėje ta įtampa gali dingti. Kartais, pasak Bonhėferio, bažnyčia imdavo skelbti pigią malonę, ir krikščionys pradėdavo gėdingai nebesiskirti nuo bedievių. Kitais atvejais būdavo akcentuojami moraliniai krikščionių tikėjimo reikalavimai, ir radikalioji žinia apie atleidimą atsidurdavo antrame plane.

Šio straipsnio pavadinimas – sąmoninga aliuzija į populiariąją Filipo Jancio (Philip Yancey) knygą "Kuo nuostabi yra malonė?" (What's so Amazing about Grace?). Tai itin iškalbingas ir jaudinantis pasakojimas apie malonę. Jancis – puikus rašytojas, mokantis kurti įtaigias istorijas, perteikiančias krikščioniškas tiesas. Tačiau kartu jis galbūt šiek tiek užmiršta kitus priėjimo prie krikščioniškosios tiesos būdus. Neigiamai atsiliepdamas apie vieną straipsnį, kuriame kritiškai analizuojama malonės doktrina, jis teigė: "Aš kur kas mieliau perteikiu malonę, nei ją aiškinu". Tai primena panašų Tomo Kempiečio komentarą: "Aš veikiau jaučiu atgailą širdy, nei sugebu ją apibrėžti" ("Kristaus sekimas", 1.1). Jei prieš mus iškyla tokia dilema, Tomas, kaip ir Jancis, neabejotinai pasirinko teisingai. Bet ar nebūtų geriau ir jausti atgailą, ir sugebėti ją apibrėžti? Kai būsime tikri, jog tai, ką išgyvename, iš tiesų yra atgaila, geriau sugebėsime į nuoširdžią atgailą vesti ir kitus.

Jancis stipriai akcentuoja vieną mūsų aptartosios įtampos pusę. Jis pabrėžia nepelnyto Dievo atleidimo tiesą ir mūsų absoliučią priklausomybę nuo jos. Jis dar kartą mums primena, kokia dosni ir visiškai nepelnyta yra Dievo malonė. Be to, jis atskleidžia, jog krikščionys dažnai nesupranta tos žinios. Jis perspėja, jog mes patys dažnai stokojame atlaidumo, ir aiškina, kokios būna to pasekmės. Jis teisėtai protestuoja prieš apgalėtiną Įstatymo raidės laikymąsi tarp krikščionių ir skubėjimą kritikuoti. Turėdamas galvoje Ameriką, jis perspėja saugotis ypač tų krikščionių, kurie pasuko į politiką ir persiėmė savo oponentų neapykanta. Jancis pripažįsta, jog yra metas, kai bažnyčia turi kovoti dėl moralinių klausimų, tačiau pernelyg intensyvios moralinės kampanijos kelia pavojų, kad nekrikščionys ims įžvelgti bažnyčioje nuožmią, neatlaidžią kritiką bei karingą, nemeile pagrįstą politinį aktyvumą.

Kaip ir Jėzus, Jancis daug moko, pasakodamas įvairias istorijas. Jis sutelkia dėmesį į evangelijų palyginimus (beveik neužsimindamas apie kitokį biblinį mokymą) ir pasakoja gyvenimiškas istorijas iš savo patirties, kad perteiktų tas pačias tiesas. Jis parenka visą virtinę biblinių palyginimų bei istorijų, akcentuojančių veltui gaunamą malonę: trys palyginimai iš Luko 15 – apie pamestą drachmą, paklydusią avį ir ypač apie sūnų palaidūną; palyginimas apie atstumtųjų puotą (Mato 22, Luko 14); palyginimas apie neatleidžiantį tarną (Mato 18); palyginimas apie darbininkus vynuogyne (Mato 20). Visi jie liudija apie Dievo dosnumą ir malonę.

Jancis itin galingai, įtaigiai bei jaudinančiai išryškina vieną mūsų įtampos pusę. Kita neišnyksta visiškai, tačiau palyginti yra nustelbta. Be Jancio cituojamųjų, evangelijose yra daug kitų palyginimų, kurie atskleidžia kitą mūsų įtampos pusę. Palyginimas apie išmintingus ir kvailus statytojus (Mato 7) perspėja tuos, kurie nenaudoja Jėzaus mokymo praktiškai. Palyginimas apie avis ir ožius – tai bauginanti istorija apie Paskutinįjį teismą (Mato 25). Ir taip toliau.

Jancio knyga – puikus pasakojimas apie malonę, vertą to audringo pripažinimo, kurio sulaukė, tačiau ji gali būti lengvai traktuojama neteisingai. Pernelyg daug žmonių akcentuoja vieną įtampos pusę ir ignoruoja kitą. Tai gali iliustruoti vienas konkretus, dažnai cituojamas Jancio teiginys. "Malonė reiškia, kad nėra nieko, kas padidintų Dievo meilę mums. […] Ir malonė reiškia, kad nėra nieko, kas sumažintų Dievo meilę mums, – to negali padaryti joks rasizmas, išdidumas, pornografija, svetimavimas ar net žmogžudystė". Tam tikra svarbia prasme šie žodžiai yra teisingi, tačiau, jeigu tėra pasakyta tik tiek, tai reikšmingai pamina motyvaciją ir atsakomybę. Susidaro įspūdis, jog čia teigiama, kad nėra jokių pasekmių.

Jancio teiginys ir neteisingas viena svarbia prasme. Jėzus sako, kad, jeigu mes paklusime Jo įsakymams, pasiliksime Jo meilėje, ir palygina tai su tuo, kaip Jis išlieka Tėvo meilėje (Jono 15, 10). 103 psalmėje ne kartą kalbama apie Dievo meilę tiems, kurie Jo bijo (Psalmynas 103, 11, 13, 17). Žinoma, iš esmės Dievas vis dar myli mus ir tada, kai nuklystame nuo Jo, kaip vaizduojama palyginime apie sūnų palaidūną. Tačiau tam tikra prasme mūsų sąmoningas maištas daro įtaką Dievo meilei ir palankumui. Sudaryti krikščionims įspūdį, kad jie gali ir toliau nusidėti bei maištauti ir likti nenubausti, kadangi Dievas mylės juos nė kiek ne mažiau, – vadinasi, negailestingai juos apgaudinėti.

Tą pačią tendenciją galima pastebėti 2001 metų gegužės "NB", UCCF (Universities and Colleges Christian Fellowship – Britų krikščionių studentų bendrija) rėmėjų, žurnale. Ten, Laiško kolosiečiams analizės kontekste, rašoma, kad "malonė neturi jokių 'jeigu', tik – 'todėl'; jokių sąlygų, tik pasekmes". To, kad nėra "jeigu", negalima pasakyti net apie Laišką kolosiečiams: "… kad pasirodytumėte Jo akyse šventi, tyri ir nekalti, jei tik pasiliekate tikėjime" (1, 22). Ir tai anaiptol ne tiesa, žvelgiant į Naująjį Testamentą kaip į visumą – pvz., Mato 6, 14; Jono 13, 17; 15, 5; Romiečiams 8, 13. Jei pasigilintume ne tik kaip dažnai pavartotas žodis "jeigu", pamatytume, kad Naujasis Testamentas pilnas sąlygų. "O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų" (Mato 6, 15). Taip, tam tikra svarbia prasme Dievo malonė yra besąlygiška. Tačiau pereiti nuo to prie tvirtinimo, kad nėra jokių "jeigu" ir jokių sąlygų, vadinasi, pusiau tiesą paversti klaida.

Jancio mokymas skirtas specialiai (bet ne vien tik) amerikiečių fundamentalizmui su jo kritiškumu bei ilgais smulkmeniškų taisyklių sąrašais. Tokiame kontekste jo akcentas visiškai suprantamas ir tinkamas. Be to, negerovių, apie kurias jis kalba, daugiau ar mažiau yra visose bažnyčiose, ir jos anaiptol ne visiškai išnaikintos šiuolaikinėje Didžiojoje Britanijoje – bet argi tai didesnis pavojus, su kuriuo susiduria britų evangelikai? Kurią mūsų įtampos pusę prarasti šiandien britų bažnyčiai yra iškilęs didesnis pavojus? Daugelis tvirtins, jog tai mokymas apie malonę, kurį reikia akcentuoti, tačiau galima ginčyti, kad jau pats noras akcentuoti tą pusę yra taikstymosi prie kultūros įrodymas.

Mes gyvename kultūroje, kuri vis stipriau akcentuoja mūsų teises ir atitinkamai nutyli apie pareigas. Mes gyvename visuomenėje, kurioje vaikai mokykloje gali daryti, ką nori, ir likti nenubausti, o mokytojui, kuris mėgina fizinėmis bausmėmis sudrausminti vaiką, kyla pavojus būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn už smurtą. Mes gyvename Gerovės valstybėje, kuri skatina mus visokeriopą apsirūpinimą laikyti savo neatimama teise. Kai kas, be abejo, pamėgins paprieštarauti šiai analizei, rodydami į naujas pastangas pradėti atgauti pusiausvyrą – pirmiau Tečer (M.Thatcher) konservatorių, paskui Tečer naujosios leiboristų partijos. Tačiau jau pats tas faktas, kad, pavyzdžiui, pastangos primesti sąlygas tiems, kurie gauna bedarbio pašalpas, yra interpretuojamos kaip represinės priemonės, yra daug sakantis faktas apie tai, kaip stipriai akcentas nuo pareigų perkeltas ant "teisių".

Kas šiandien žeidžia labiausiai, kalbant apie krikščionišką tiesą? Ar mokymas, kad Dievas atleidžia? Jei taip, tai tik dėl išankstinės prielaidos, jog yra ką atleisti. Kaip Dievas drįsta kištis į mano pagrindinę žmogišką teisę pačiam rinktis? Kitu atveju Dievo atlaidumas priimamas kaip savaime suprantamas. Mirties patale poetas Heinrichas Heinė pasakė: "Dievas man atleis – toks jau Jo darbas".

Ne, jeigu kas nors iš tikrųjų šiandien ir žeidžia, tai ne tai, kad Dievas atleidžia, o veikiau tai, kad Jis reikalauja. Kultūrą, pripratusią prie nemokamo švietimo ir sveikatos priežiūros, žeidžia ne evangelijos labdara. Žeidžia kvietimas į mokinystę bei reikalavimas atsiduoti. Kaip praeities kartos buvo pripratusios prie jas valdžiusių valdovų, taip mes esame pripratę prie politikų, kurie yra šmeižiami žiniasklaidos ir taip bijo, kad elektoratas atims iš jų darbą, jog išnaudoja kiekvieną rinkos tyrimo metodą, kad tik klientai liktų patenkinti.

Kad ir kuriai įtampos pusei šiandien būtų iškilusi didesnė grėsmė, išlieka faktas, jog žinią apie veltui dalijamą malonę turi atsverti kvietimas į mokinystę. Neįmanoma būti krikščionimi nesekant Jėzumi. Jei Dievo malonė skelbiama taip, jog šis iššūkis paneigiamas ar nutylimas, tada tai iš tiesų labai pavojingas mokymas.

Tony Lane, Londono Biblijos koledžo istorinės teologijos profesorius, tyrimų direktorius.

Versta iš: "Whitefield Briefing" (July 2001; Vol. 6, No. 4)