Holger Lahayne
Liberalizmas ir krikščionybė (II)
Įvadas: varžtų mažinimas ir "šventasis" neaiškumas
Kas yra aukščiausiasis suverenas?
Kuo pagrįsta mūsų laisvė?
Ar individo laisvė yra aukščiausia vertybė?
Ar religija yra tik privatus reikalas?
Ar valstybė gali reikalauti moralės?
Ar žmogus iš esmės yra geras?
Stipriųjų ideologija?
Kaip jau pirmoje dalyje pastebėta, liberalizmo sąvoka vartojama gana liberaliai. Labai sunku tiksliai įvardyti, kas liberalu, o kas ne. Todėl ir šioje dalyje bus nurodomos tik tam tikros tendencijos. Be to, iš pat sykio tebūnie pabrėžta, kad yra nemažai liberalų, žinančių ir pripažįstančių liberalizmo silpnąsias vietas bei ribotumą. Tai daro liberalizmą patrauklų, patrauklesnį už į dogmatizmą linkusį socializmą, kietakaktišką nacionalizmą ar konservatizmą.
Kaip vėliau matysime, šioje dalyje nebus siekiama kokią nors nuostatą sukritikuoti tam, kad ji būtų visai atmesta. Problema yra liberalų tam tikrų aspektų perdėtas akcentavimas arba nediferecijuotas absoliutinimas, o kai kurių – per didelis ignoravimas. Kaip pavyzdį pateiksiu dviejų Lietuvos liberalų teiginius. Pirmasis – apie liberalo sampratą, 1963 pasakytas V. Kavolio:
"Mes spontaniškai jaučiame, kad liberalu negalima laikyti to, kuris, save liberalu tituluodamas, kovojo už diskusijų laisvės suvaržymą... Liberaliu žmogumi laikome tą, kuris, nepaisydamas, kokios jo ideologinės pažiūros ir politinis blokas, kovoja už varžtų mažinimą savo gyvenamojoje aplinkoje ir pasaulyje apskritai." (iš "Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos")
Kas šiandienos Lietuvoje nepasisakytų už diskusijų laisvę ar aukštesnę diskusijų kultūrą! Iš esmės norisi Kavoliui nuoširdžiai pritarti. Tačiau jo mintis siekia gana plačiai: už varžtų mažinimą apskritai. Dėl to kyla klausimas, ar tikrai visus varžtus mažinti ir kiek, iki kokios ribos? Negi imti ir pradėti viską vertinti liberaliai? Bet problema, ko gero, ne varžtų didinimas ar mažinimas. Problema, kad tie, kurie nori varžtų mažinimo, bet vieną ar kitą iš jų siekia palikti drūčiau, gauna atkirtį dėl esą visai nereikalingo dogmatizmo. Kam ką nors varžyti, šiandien į viską reikia žvelgti laisviau! Užtenka, kad seniau buvom spaudžiami, todėl šiandien... Šalin fundamentalizmą, ortodoksiškumą, fanatizmą ir t. t. Varžtų mažinimu galima piktnaudžiauti.
Evangelikai nepripažįsta amžinų ir nekintančių bažnytinių dogmų kaip katalikų ba žnyčia. Evangelikų bažnyčiose galima apie viską diskutuoti. Tačiau ir evangelikai laiko pagal Naujojo Testamento mokymą egzistuojant tam tikrą tikėjimo pagrindą, kuris privalo likti išsaugotas ir būti perduotas ateities kartoms. Turinys turi išlikti, o žodžiai, formuluotės, išpažinimai gali keistis. Šiuo atveju akivaizdus krikščionybės konservatyvumo pradas – čia krikščionis varžtų daug nemažins! Bažnytinio, t. y. žmogiškojo dogmatizmo kritikai – taip, Biblijos tikėjimo pagrindų kritikai – ne!
Dabar antrojo kultūrinio liberalo, A. Šliogerio, mintis (straipsnyje apie V. Kavolį):
"Mūsų istorijoje (ir dabartyje) daug patriarchų, tautos vadų, kankinių, šventųjų, davatkų, fanatikų, kunigų, dievdirbių, mahatmų, piemenų ir avinų, bet joje beveik nėra nepriklausomų, laisvei pasmerktų žmonių, stovinčių ne ant stabų kojūkų, o ant savo kojų, mąstančių savo galva ir gyvenančių savo aistros ritmu. Mūsų istorijoje daugybė tokių, kuriems viskas aišku ir kurie visada viską žino. Bet, deja, mūsų praeityje ir mūsų dabartyje beveik nėra neaiškių žmonių..."
Tipiškas Šliogeris! Ir šiuose žodžiuose galime rasti nemažai tiesos. Toliau savo tekste jis dėsto: "Laisvas žmogus, atsakingas individualistas, yra tremtinys visur; tam tikra prasme net savo tėvvynėje... Būti tremtiniu visų pirma reiškia būti ištremtam iš aiškumo Rojaus, nes Rojus ir yra aiškumas, kurį duoda tikėjimas į Stabą." Daug nefilosofuojant, veržiasi klausimas, ar tik čia nesama prieštaravimo: aiškiai žinoti (ir kategoriskai teigti), kad neaiškumas yra idealas? Šliogeris, be abejo, omeny turi sokratiškąjį "žinau, kad nieko nežinau". Gerai, kai žmogus nuolankus ir atviras pataisymui. Blogai, kai išsikelia klaidingus idealus ir juos postuluoja. Ar iš tikrųjų viskas ir visada turi likti neaišku? Citatoje Šliogeris tiesiogiai nemini krikščionybės, bet "tikėjimas į Stabą" pagal kitus jo tekstus yra būtent tikėjimas į Biblijos Dievą bei jo mokymą. O tas mokymas (ypač Naujojo Testamento) sako, kad nemažai dalykų galime ir turime užtikrintai žinoti. Todėl liberalas ir katalikas M. Drunga toje pačioje knygoje teisėtai klausia: "Kai šitaip aukštinama 'ieškančiųjų tiesa’, kur belieka vietos 'radusiųjų tiesai’?"
Šiuo atžvilgiu labai stinga diferencijavimo (Šliogeriui tai nerūpi): būtina atskirti Dievą ir jo neklystantį žodį bei mūsiškį, žmogiškąjį, to žodžio pažinimą. Kadangi Dievas tikrai egzistuoja ir yra pateikęs savo tiesas, tai dėl to tam tikrus dalykus patikimai žinome arba galime sužinoti; bet žinojimas apskritai niekada nebus baigtinis, kaip ir nebus neklystantis, todėl būtina išlikti atviriems taisymui bei mokymui.
Kas yra aukščiausiasis suverenas?
Pirmoje dalyje minėta, kad mokymas apie "suverenų individą" gali būti laikomas liberalizmo šerdimi. Tačiau kiek tas suverenumas gali siekti? Kitaip tariant, ar žmogiškasis suverenumas gali būti absoliutus? Ar egzistuoja suverenas, esantis aukščiau žmogaus?
Liberalai linksta žmogaus suverenumą laikyti autonomišku. Individo niekas nevaldo iš šalies, individas "valdosi" pats, individas yra pats sau įstatymas (žr., pvz., J.Gray’aus "Liberalizmas", p. 66s). Tokį žmogaus autonomijos liberalizmą katalikų bažnyčia yra griežtai sukritikavusi. Popiežius Leonas XIII enciklikoje Libertas (1888) rašo: "Liberalų įsitikinimu, nieko nėra aukščiau žmogaus. Tada ir valstybinė valdžia išvedama iš minios lyg iš aukščiausio šaltinio."
Ir pagal Bibliją, kad ir kaip žmogus būtų išaukštintas, jis nėra aukščiausias, nes absoliutus suverenas yra Dievas. Žmogus tikrai yra laisvas, bet laisvas tik viršesniu esant Dievui. Dievas yra pasaulio Viešpats ir jis viską valdo; jam priklauso visas pasaulis, nes jis jį sukūrė (žr. Įst 6, 4–5; Ps 93, 1; 29, 10; 24, 1). Senasis Testamentas aiškiai sako, kad Dievas yra karalius ne tik Izraelio, bet ir viso pasaulio bei visų tautų (Iš 15,18; Ps 22, 28; 47, 2s; 96–99; 145; Ts 5, 3). Ps 40, 22–24 vaizdžiai parodo, kaip Dievas stovi aukščiau visų pasaulio valdovų. Dievo kaip aukščiausiojo suvereno linija tęsiama Naujajame Testamente (žr. Mt 28, 18; Kol 1, 16; Apr 19, 16). Todėl kalbėti apie visišką žmogaus autonomiškumą neverta.
Bet vienas liberalizmo sparnas absoliučiai su tuo nesutiktų – ateistiškasis, ypač suvešėjęs Prancūzijos revoliucijos laikais (1789 ir vėliau). Nyderlandų politikas, žurnalistas ir reformatų teologas A. Kuyperis (1837–1920) visą krikščioniškąją šio reiškinio kritiką taikliai apibendrino keliais sakiniais:
"Prancūzų revoliucija ignoravo Dievą; ji priešinosi Dievui. Ji nenorėjo pripažinti jokio gilesnio pagrindo nei prigimtis, kas praktiškai reiškė, jog nėra nieko daugiau negu žmogus. Antai absoliučiojo netikėjimo išpažinimo pirmasis punktas skelbia "ni Dieu ni maitre" (ne Dievas ir ne ponas). Suverenusis Dievas nuverstas nuo sosto, o ištuštėjusią vietą ant jo užėmęs žmogus su savo laisva valia. Nuo tol žmogaus valia lemia visus dalykus. Nuo tada visa valdžia ir autoritetas kildinamas iš žmogaus." ("The Stone Lectures On Calvinism", 1898)
Kuyperis tais laikais buvo laikomas didžiu kovotoju už laisvę, šia prasme ir tikru liberalu. Tačiau jis visiškai nebuvo toks liberalas, kaip jį kritikavo tuometinė katalikų bažnyčia. Kuyperis visada akcentavo Dievo nepaisymą kaip pagrindinę problemą. Bet alternatyvą jis matė ne hierarchiškos struktūros visuomenėje kaip katalikai, o laisvų žmonių atskirose gyvenimo "sferose" modelyje. Jis akcentavo laisvę Dievo, o ne Bažnyčios pavaldume.
Kuo pagrįsta mūsų laisvė?
Liberalai sako, kad žmogus laisvas gali būti tiek, kiek neriboja kito laisvės. Kitaip tariant, žmogaus laisvę didžia dalimi riboja jo bendrapiliečio laisvė. Šiandien laisvė beveik vien tik šitaip ir suprantama, tik šioje horizontalioje plotmėje. Todėl, kai Biblijoje perskaitome apie "Dievo vaikų garbės laisvę" (Rom 8, 21) ir "tobuląjį laisvės įstatymą" (Jok 1, 25); kai randame, jog "Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi" (Gal 5, 1) ar "Jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi" (Jn 8, 36), tai galvojame, kad čia kalbama apie "religinę" laisvę, apie laisvę, kuri su kasdieniška asmenine žmogaus laisve beveik neturi nieko bendro.
Iš tikrųjų ta laisvė, apie kurią kalba Naujasis Testamentas, skiriasi nuo piliečio laisvės, tačiau negali būti visai atskirta. Juodvi susijusios daug labiau negu norisi manyti. Nes be vertikaliosios laisvės sampratos plotmės vargiai pagrįsime horizontaliąją. Pavyzdžiu norėčiau pateikti tris aspektus (du šiame skyriuje, o trečią kitame).
Laisvė, nes aš nesu Dievas. Nėra laisvės be Dievo. Tai nelabai liberaliai skambantis teiginys, kadangi Dievas dažniausiai suvokiamas kaip laisvę ribojantis. Šitoks suvokimas teisingas ta prasme, kad žmogus kaip ribotas Dievo kūrinys nėra absoliučiai laisvas. Visiškai laisvas yra tik Dievas, kadangi jis yra Viešpats, Kūrėjas ir aukščiausias pasaulio suverenas bei skirtingas nuo savo kūrinių. Bet tai taip pat reiškia, kad tik turėdamas Dievą kaip priešpriešą, žmogus sužino, kad jis yra žmogus, o ne Dievas. Tik tai supratęs, suvokęs, kad yra ‚tik' žmogus, jis išsaugo savo humaniškumą bei laisvę.
Riba tarp Dievo ir žmogaus sudaro laisvės pagrindą. Tai tampa suprantama, kai susimąstome, kas gali nutikti tą ribą panaikinus. Atmetus Dievą (ateistinis variantas), į jo vietą atsistoja žmogus ir ima atitinkamai elgtis. Kokių dalykų vardan laisvės jis gali nuveikti, parodė Prancūzijos ir Rusijos revoliucijos. Ir sudievinus pasaulį (panteistinis variantas), žmogus paverčiamas būtybe su dieviškomis galiomis (arba potencialu), dėl ko taip pat smarkiai nukenčia laisvė.
Laisvė Dievo įsakymų ribose. Ne tik apie patį Dievą, bet ir apie jo įsakymus būtina pasakyti: jie visų pirma ne tam, kad laisvę ribotų, o tam, kad ji apskritai būtų įmanoma. Žmogui, dėl to, kad jis yra žmogus, būtinai reikia ribų, kad galėtų gerai ir laisvai gyventi. Dievo tvarka ir įsakymai mums naudingi, nes tik šiapus jų ribų mes galime būti visiškai laisvi. Kadangi Dievas mus sukūrė, tai jis geriausiai žino, kas mums naudinga.
Nelaisvė visų pirma atsiranda ne dėl kitų veikimo, o dėl mūsų pačių. Dėl to, kad esame nusidėjėliai, Dievo nustatytų ribų pažeidėjai. Šį dalyką pastebėjo ir lietuvių reformatų mąstytojas A. Volanas, 1572 savo veikale "Apie politinę arba pilietinę laisvę" rašęs: "... kad ir kokia būtų vergijos priežastis, kildinti ją tenka ne iš kitur, o tik iš nuodėmės sugadintos prigimties"; "Niekas kitas žmogui neteikia tikresnio bei didesnio pavojaus patekti į vergiją, kaip tik pats žmogus" (1 sk.). Todėl iki šios dienos išliko aktualus jo perspėjimas: "Žmonių išdidumas ir pašėlęs geidulys ką nors įsigyti tokie galingi, kad jie kone vieni ir yra vergijos priežastis." (2 sk.)
Liberalams labai vertėtų šias laisvės ir nelaisvės dimensijas atrasti iš naujo. Nes laisvi galime būti tik tada, jei laisvai paklūstame Dievui. Tai ir yra tas didysis krikščionių paradoksas. Ir jis tinka ne vien religinei sferai. Dievo tvarka nėra kaip Bažnyčios tvarka, kuri galioja tik sekmadieniais; Dievo tvarka skirta visoms mūsų gyvenimo dienoms ir visam laikui iki pat pabaigos.
Ar individo laisvė yra aukščiausia vertybė?
Šis klausimas veda prie trečiojo aspekto: laisvė yra laisvė priklausyti. Ir čia geriausiai pradėti nuo Dievo sampratos. Iš Biblijos Dievą pažįstame kaip išskirtinį, atribotą nuo kitų (nesumišusį su kūrinija). Bet kartu ir kaip santykių Dievą, ypač savyje (Trejybėje), o paskui ir bendravime su savo kūriniais. Dievo santykis su kūriniais yra visiškai laisvas veiksmas, o ne atsiradęs iš būtinumo. Be to, iš Senojo ir Naujojo Testamento matome, kaip jis tą santykį užmezgė: su žmogumi sudarė įvairias sandoras, kuriose laisvai iškėlė pažadus ir priesaika įsipareigojo juos įgyvendinti.
Panašūs dalykai galioja ir žmogui, kadangi jis sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Mes taip pat esame išskirtiniai, nes individai, tačiau ir sukurti ieškoti santykio su kitais (su Dievu, žmonėmis, visa kūrinija). Mes irgi norime glaudesnio ryšio, savanoriškai saistomės su kitais (su Dievu, sutuoktiniu, vaikais; taip pat galima paminėti ir savanoriškas inciatyvas, kaip priklausymą pilietinėms organizacijoms).
Taigi laisvė yra ne vien išsilaisvinimas nuo varžtų ar galimybė skleistis saviraiškai, bet ir savanoriška priklausomybė, susisaistymas su kuo nors. Tad atrodytų, kad pagrindo aukštinti vien nepriklausomybės laisvę lyg ir nėra. Dėl to ji ir negalėtų būti laikoma aukščiausia vertybe. Prie ko veda šios išvados ignoravimas sureikšminant pliką individualizmą, aprašė būriai sociologų, tarp jų ir trys Robertai – Putnam, Wuthnow, Bellah.
Pavyzdžiui, pastarasis nurodė, kad monogamiška ir ilgalaikė santuoka daugelio vis dar laikoma idealu – deja, jau tik idealu. Vakaruose tik mažutėlės mažumos jaučiasi pasirengusios visą gyvenimą nugyventi su vienu partneriu. Klaidingas individualizmas viską matuoja nauda; jeigu man naudos nėra (nepatenkinami kokie nors lūkesčiai), ryšys nutraukiamas (nors ilgalaikis ryšys vertinamas daug labiau: noriu būti radikalus individualistas, bet nenoriu kentėti dėl radikalaus individualizmo sukeliamų padarinių).
"Atomistinis" individas yra silpnas individas; tik laisvai prie kitų besijungiantis individas gali būti iš tiesų stiprus, teigia Bellah. Todėl "aš" ir "mes" turi eiti kartu. Tuomet ratas užsidaro: laisvės kultūra yra individų laisvės būtinoji sąlyga; laisvas individas privalo būti susiejęs save, įsitraukęs ir įsišaknijęs į kultūrinę bendruomenę bei tradiciją, kitaip tiek jo laisvė, tiek individualumas anksčiau ar vėliau nunyks. Individualiai laisvei gyvuoti būtina kultūrinė aplinka. Žmogus gimsta ir gyvena tam tikroje socialinėje terpėje. Joje jis išmoksta pagrindinių sugyvenimo taisyklių, perima tam reikalingas elgesio normas.
Gaila, kad pastarieji, išmokimo, reikalai yra smarkiai sutrikę. Nebūtinai visada tai blogai, tačiau dažniausiai yra būtent taip. Antai anksčiau žmonės žinojo, kur rūkyti dera, o kur ne. Dabar daug kas tų gerų manierų nežino, todėl puola rūkyti visur, kur tik įsigeidžia. Dėl šitokios situacijos priversta įsikišti valstybė su savo gana represinėmis priemonėmis ir nubrėžti ribas vardan piliečių apsaugos. Kuo mažiau kultūringo elgesio, tuo daugiau valstybinės kontrolės, tuo mažiau laisvės...
Šeima ypatingai yra ta vieta, kur susitinka "aš" ir "mes"; ypač čia puikiausiai galima išmokti pusiausvyros tarp šių dviejų polių; ypač čia generuojama daugiausiai svarbių kultūrinių vertybių bei tradicijų. Panašiai pastebi ir britų politologas N. Ashfordas: "Iš visų pilietinės visuomenės institucijų svarbiausia, ko gero, yra šeima... Šeima yra išskirtinis moralinių vertybių šaltinis... Būdama vertybių perdavėja iš kartos į kartą, šeima su savo tvirtu žmogiškų jausmų teigimu yra kur kas stipresnė moralinė mokytoja už aršiausią totalitarinės valstybės propagandą. Šeima yra toji vieta, kur būsimi piliečiai mokosi atskirti gėrį nuo blogio." ("Laisvos visuomenės principai")
Jeigu norime ateityje išsaugoti savo laisvę, turėtume vėl išmokti nebijoti susieti savęs su šeima ir vaikais. Kitaip mūsų ekonomikai, gyvenimui visuomenėje bei gerovei iškils rimtų pavojų.
Šeimos ir bendruomeniškumo klausimai yra ‚baltosios dėmės' liberalų ideologijoje. Nors kai kurie – von Hayekas (ir Popperis) yra pastebėję ir suvokę "mes" svarbą: "... nuoseklus individualistas turi būti entuziastingas savanoriško bendradar-biavimo šalininkas..."; "... minimali prievarta gali išlikti tik toje visuomenėje, kur konvencijos ir tradicijos žmogaus elgseną padaro gana numatomą..." ("Individualizmas ir ekonominė tvarka"). Kitoje knygoje ekonomistas taip pat pastebi: "Tikrasis liberalas... turi siekti, kad būtų kuo daugiau tų 'atskirų bendruomenių valstybėje’, kurias tariamasis Rousseau individualizmas ir Prancūzijos revoliucija norėjo sunaikinti." ("Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė (II)")
Taip pat liberalai galėtų daug ko pasimokyti ir iš garsiojo prancūzų diplomato (liberalo) A. de Tocqueville (Tokvilio; žr. iliustr.), kuris savo didžiajame kūrinyje "Apie demokratiją Amerikoje" (1835/40) aprašo egoistinio individualizmo pavojus. Egoizmas pagal jį yra "karšta, besaikė savimeilė, skatinanti žmogų primiausia galvoti tik apie save ir tik sau teikti pirmenybę". Egoizmas "išdžiovina visų dorybių sėklą; [egoistinis] individualizmas pirmiausia išsekina tik visuomenės dorybių šaltinį, bet ilgainiui sunaikina ir visas kitas dorybes, o galiausiai susilieja su egoizmu [t.r. tampa egoizmu]". Klaidingas individualizmas sukuria pavojų, "... jog kada nors žmogus pasijus lyg įkalintas savo širdies vienatvėje".
Tocqueville’is išmintingai suprato, kad vienišų ir egoistinių individų visuomenė labai paranki despotiškoms valdžioms; kaip ir atvirkščiai, kada kuo daugiau bendradarbiavimo tarp individų, tuo mažiau jie egoistiški, tuo labiau iniciatyvūs perimdami užduotis į savo rankas ir palikdami mažiau galių valstybei.
Visuomenės stabilumui būtinai reikia bendrų normų, papročių, tradicijų, kultūros, nuolat pabrėžia Tocqueville’is. Jo nuomone, čia daug gali padėti ir religija: "... žmonės iš tikrųjų stiprūs tik tada, kai bendradarbiauja ir vienijasi laisva valia. Pasaulyje tik patriotizmas arba religija gali būti paskata piliečiams išvien ir ilgai siekti to paties tikslo." Ypač krikščionių tikėjimas gali "... išgryninti, subalansuoti ir apriboti pernelyg karštą ir pernelyg didelį turtų, gerovės geismą, kuris lygybės laikais užvaldo žmones..."; tikėjimas "... gali išmokyti dorai krautis turtus..."
Šiandien liberalai neneigia, kad reikalinga šeima bei kiti visuomeniniai dariniai. Kadangi jie jau nebenori kalbėti apie religiją kaip Tocqueville’is, palikdami ją privačiai sferai, tai į klausimą apie "ontologinį" tų visuomeninių darinių statusą patenkinamai atsakyti negali. Dėl individo išaukštinimo jokie dariniai (santuoka, šeima) negali atsirasti kitaip, kaip tik vien to individo sprendimu. Vien individas lemia visa ko atsiradimą ir baigtį, nes jis yra aukščiausias prioritetas. Tuo tarpu krikščionių mokymas sako, kad santuoka ir šeima yra Dievo sumanytos ir įsteigtos institucijos, turi savarankišką ontologinį statusą, todėl šia prasme nėra priklausomos vien nuo individo.
(Žr. ir J. Stotto "Raktas į laisvę", http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-411.htm )
Ar religija yra tik privatus reikalas?
Pasaulėžiūros ir religijos atžvilgiu liberalai pasisako už neutralią valstybės poziciją. V. Doniela rašo: "... liberalizmas neproteguoja nė vienos religijos, neproteguoja nė ateizmo." Ir toliau paaiškina: "Šiaip liberalizmas ar tiksliau – liberalinė metodika politikoje prilygsta policininkui, kuris turgaus aikštėje bešališkai prižiūri, kad prekių siūlytojai vienas prieš kitą nepradėtų vartoti jėgos ar versti pirkėjo pirkti daiktą, kai jis to nenori." ("Metmenys", 1963, nr. 7). Taigi prievartos nei dėl pasaulėžiūros, nei dėl religijos negali būti; todėl negali būti ir valstybinės religijos su privaloma naryste ir t.t. Tai, aišku, konsensusas.
Problema tik ta, kad šių pažiūrų šalininkai religiją paverčia vien grynai privačiu reikalu. Žymus anglikonų teologas ir misiologas Lesslie'is Newbiginas (1909–1998) atskirtį tarp viešosios faktų ir privačios verybių (ir tikėjimo) sferos mūsų kultūroje šitaip apibūdina: "Viešoji sfera yra faktų sfera, kurios atžvilgiu iš kiekvieno protingo žmogaus tikimasi pritarimo... Kaip priešingybė tam yra privatusis pasaulis, kuriame gyvename ir elgiamės kaip tik norime, su vienintele sąlyga negadinti kitiems tokios pat laisvės." ("Foolishness to the Greeks")
Politiniuose debatuose jau beveik vien tik šitaip ir vyksta. Antai, kalbant apie abortus, kiek tik nori galima žarstytis faktais ir mokslo išvadomis, bet tik nebandyk užsiminti apie religiją. Geras to pavyzdys yra buvusio kandidato (prieš ketverius metus) į ES komisarus R. Butiljonės istorija, kai per prisistatymą jis ‚išsitarė' apie savo religinius įsitikinimus, pasakydamas, kad praktikuojamas homoseksualizmas yra nuodėmė. Jeigu būtų prisistatęs esąs tvirtas evoliucijos teorijos (mokslo) šalininkas, nė vienam nebūtų užkliuvęs. Norėti, kad valstybė būtų "valdoma taip, kaip siūlo... religija" – visiškai neįsivaizduojamas dalykas, bet "kaip siūlo mokslas" – jokių problemų!.. Kodėl?
Be abejo, tikėjimas yra ir privatus reikalas, bet ar tik privatus? Nejaugi religiniams įsitikinimams viešumoje jau nelikę nė pėdos vietos? Kodėl krikščionių tikėjimas negali būti viešumos tiesa? Kas Donielos pavyzdyje gali būti tas "prekių siūlytojas"? Ar krikščionių mokymas bei etika negali būti ir viešumos argumentai?
Akivaizdu ir aišku, kad liberalai nei nori religiją spausti, nei ją visai iš gyvenimo išstumti. Religija kaip gili vidinė ir asmeniška patirtis maloniai toleruojama. Tik problema, kad krikščionybė nori būti daugiau nei privati, asmeninė tiesa. Nes Dievo tiesa yra objektyvi ir kiekvienam galiojanti, o Kristus yra viso pasaulio Viešpats. D. Bonhoefferis pateikia gerą skirstymą:
"Egzistuoja dvi karalystės, kurios, kol žemė tvers, niekada negali būti sumaišytos, kaip ir niekada negali būti atskirtos: paskelbtojo Dievo žodžio karalystė ir kardo karalystė, Bažnyčios valdžia ir pasaulietinė valdžia... Niekada kardas nesuvienys Bažnyčios ar tikėjimo, kaip ir niekada Dievo žodžio skelbimas nevaldys tautų. Tačiau abiejų valdžių Viešpats yra per Jėzų Kristų apsireiškusysis Dievas." ("Ethik")
Bažnyčia neturi valdyti pasaulio. Bet ji turi pasauliui skelbti, kas yra Valdovas. Bonhoefferis akcentuoja, kad Bažnyčia neturi "dvirūšio įstatymo", "vieno pasauliui, kito krikščionių bendruomenei". Bažnyčios įstatymas "yra vienintelis Dievo Įstatymas, apreikštas Jėzuje Kristuje, kurį ji turi skelbti visam pasauliui." Krikščionybės pagrindas yra įsitikinimas, kad Kristus yra visatos Viešpats. Pirmiesiems krikščionims politinė ir viešoji jų tikėjimo dimensija buvo akivaizdi (nes imperatorius vadinosi viešpačiu). O šiandien mums tikėjimas – jau tik privatus reikalas. Anglikonų teologas N.T. Wrightas atremia:
"Paulius ‚Kristaus skelbimą' suprato ne kaip dar vieną žmonėms pateikiamą religinio pasirinkimo galimybę ar naują privačią Dievo meilės patirtį. Jam daug svarbiau buvo skelbti visam pasauliui, kad nukryžiuotasis ir prisikėlęs Kristus yra visų Viešpats ir Karalius, prieš kurį privalo suklupti kiekvienas kelis. Tai kovotojo kalba, kalba, kuri vedė į konfliktą su tų laikų autoritetais; lygiai tą patį matome Apaštalų darbuose bei apaštalų laiškuose [NT]." (The New Testament and the 'State', Themelios, 16.1, 1990)
Newbiginas taip pat pabrėžia, kad Bažnyčia privalo liudyti Dievo planą visai kūrinijai, taigi ir visiems žmonėms; ji privalo skelbti tiesą, pagal kurią būtų matuojamos visos tariamos vertybės. Tiesa privalo tapti viešąja tiesa, tiesa visiems. Jeigu ne, tuomet padariniai krikščionių tikėjimui tampa beveik jau egzistenciniai arba, anot autoriaus, net "katastrofiški":
"Privati tam tikro tikinčiųjų rato tiesa visai nėra tiesa. Laikui atėjus suklibės ir palūš net pats pamaldžiausias tikėjimas, jeigu užsidarys nuo viešos diskusijos ir nebus tikrinamas visų gyvenimo sričių patirties. Jeigu krikščionių tikėjimas – tikėjimas žmogaus gyvenimo pradžia, priežastimi ir tikslu – neras įėjimo į viešąją erdvę, kur priimami sprendimai dėl svarbiausių žmonių gyvenimo klausimų, tai laikui bėgant nepajėgs išlikti ir net pagrindine mažumos nuostata."
Valstybė, kuri religiją visiškai išstumia vien į privačią sferą, nėra ir negali išlikti neutrali. R. J. Neuhausas nurodo, kad naked public square (toks ir jo knygos pavadinimas), t. y. pasaulėžiūriškai neutralios arba tuščios viešosios erdvės būti negali. Jeigu iš jos pašalinama krikščionybė, ima veržtis kitos pasaulėžiūros, tik dažniausiai netiesiogiai religinės (Vakaruose sekuliarios humanistinės; arba griežtos laicistinės), bet jokiu būdu nebūtinai neutralios.
Bet būtina pabrėžti, kad kai kurie garsūs šių dienų mąstytojai jau ima tolti nuo dogmatiško sekuliarizmo. Pavyzdžiui, Berlyno Humboldto universiteto sociologijos profesorius K. Ederis kalba apie "postsekuliarizmą" bei pastebi religijos sugrįžimą į viešąją erdvę. Žymiausias vokiečių filosofas J. Habermas savo naujausiame leidinyje reikalauja, kad viešajame diskurse imtų skambėti ir tam tikri religijos balsai. Jis, būdamas agnostikas, atvirai pripažįsta religinį mąstymą galimai turint "tam tikrą tiesą", ne privačią, bet visiems galiojančią. Todėl, anot jo, gerai būtų, jei sekuliarioji visuomenė ir šiai tiesai atsivertų. O tai būtent ir yra, ko siekia krikščionys.
Ar valstybė gali reikalauti moralės?
Bene daugiausiai skaudulių sovietinė sistema paliko moralės sferoje. Filosofė N. Putinaitė knygoje "Nenutrūkusi styga" aprašo, kaip sovietinėje visuomenėje buvo laužomos bendrosios moralinės taisyklės, tiesa verčiama melu, o melas padaromas tiesa. To rezultatas – "Gėrio ir tiesos reliatyvizavimas" ir "bestuburė visuomenė", aukščiausia dorybe pasilikusi gudravimą. Autorė cituoja V. Havelą: "'Mes’ tapome moraliniais ligoniais, nes pripratome sakyti viena, o galvoti kita. 'Mes’ išmokome netikėti niekuo, nesirūpinti vienas kitu." Buvęs disidentas bei Čekijos Prezidentas taip pat pamini ir bene svarbiausią komunistinio valdymo paliktą naštą –solidarumo stoką. Todėl Putinaitė sako: "Didžiausias posovietinei visuomenei kylantis iššūkis yra atrasti naujus bendrumo pagrindus."
Didžiulės etinės–moralinės problemos – tai šiandienos situacija. Koks galėtų būti liberalų atsakas? Jų pagrindinė dogma (kaip ir von Hayeko "The Constitution of Liberty") skelbia, kad "moralės ir religijos idealai" negali būti diegiami prievarta. Moralės prievarta galima reikalauti tik tuomet, kai pažeidžiama apsauginė kito asmens sfera. Taigi moralės vieta panaši kaip ir religijos – privati sfera.
Moralės privatizavimas šiandien palaikomas ne tik liberalų, bet ir didžiosios dalies intelektualų elito. Antai filosofas A. Bielskis interneto svetainėje dėsto: "Krikščionims kaip piliečiams kur kas labiau turėtų rūpėti ne įstatymais drausti abortus ar rūpintis visos visuomenės seksualiniu dorumu. Tai greičiau yra krikščioniškos bažnyčios vidinis reikalas, t.y. kalbėti apie tai iš sakyklos bažnyčią lankantiems, o ne moralizuoti visą visuomenę, kurioje tik nedidelė dalis yra krikščionys." (delfi.lt)
Populiarioji mintis nieko kito ir neskelbia, kaip tik tai, kad moralė grįsta vien subjektyviais jausmais bei nuolat kintanti. Austrų filosofas F. M. Wuketitsas pritaria, kad "Moralė galų gale yra jausmų dalykas. Todėl šiaip ji negali būti objektyvi, nes palenkta mūsų jausmams" ("Verdammt zur Unmoral?"). Jis taip pat visa širdimi ištikimas pagrindinei mūsų dienų dogmai: "To, kas yra moralu ar nemoralu, gerai ar blogai, negalima amžiams vienodai nustatyti visoms tautoms ir kultūroms." Ričardas Gavelis šias mintis pateikia savaip: "Manau, gėris ir blogis kaip ir patys moralės dėsniai, gimsta žmonių bendruomenėje, bandymų ir baisių klaidų keliu." (iš "Tikėti ir rašyti"). Kitaip tariant: moralė pagal poreikį; vietoj nekintančių normų – pragmatizmas: "Moralinė žmonių visuomenės sistema nėra iškalta akmens plokštėje, veikiau tai nuolatos kintantis darinys, mat atrandamos naujos taisyklės, leidžiančios visuomenės santvarkai geriau funkcionuoti" (N. Ashfordas, "Laisvos visuomenės principai").
Iš krikščionių pozicijų telieka tik tiesiai ir aiškiai paprieštarauti. Moralė ne žmonių išradimas, o pagrįsta Dieve. Šveicarų teologas E. Brunneris (1889–1966) rašė: "Gera yra tai, ką daro ir ko nori Dievas, bloga – kas vyksta prieš Dievo valią". Katalikų filosofas P. Kreeftas taip pat patvirtina: "Moralumas pagrįstas amžinąja Dievo prigimtimi. Todėl iš esmės moralė yra nekintanti. 'Nes aš esu Viešpats, jūsų Dievas, ir jūs turite elgtis kaip šventi ir būti šventi, nes aš esu šventas’ (Kun 11, 44)." ("Handbook of Christian Apologetics"). Pritaria ir Jonas Paulius II: "Vertybių pagrindu negali būti laikina, kintanti daugumos nuomonė, tik objektyvus moralinis įstatymas, kuris kaip prigimtinis įstatymas įrašytas žmonių širdyse. Jis turi būti pripažįstamas kaip privalomas paties pilietinio įstatymo atskaitos taškas" (Humanae vitae, 71).
Gaila, bet liberalai nuo šių nuostatų yra stipriai nutolę ir susipainioję prieštaravimuose. Štai rinkiminiame leidinyje "Liberalų Sąjūdžio laikraštis – Šiauliai" rašoma: "abortai yra blogis" – vienareikšmė pozicija, kaip ir vienareikšmis moralinis įvertinimas. Tačiau čia pat visa tai paneigiama pateikiant priešingą nuostatą: "... didesnis blogis, kai moteris yra laikoma vaikų gimdymo automatu, neturinčių pasirinkimo teisės." Jei liberalai abortus išties laiko objektyviu blogiu, tai kodėl neinicijuoja gyvybės apsaugos įstatymo (o leidžia ir toliau galioti tik ministro įsakymui)? Ar tik ne todėl, kad embriono nelaiko apsaugos verta gyvybe? Tai kodėl to niekur atvirai nepasako? Tiesiog apgailėtina, kad didieji kovotojai už žmogaus teises bei individo apsaugą, kad liberalai būtent ir nepriklauso prie gyvybės saugotojų, o tik kartoja primityvius abortų šalininkų argumentus (bet juk liberalai apeliuoja į protingus ir inteligentiškus žmones, kurie, rodos, be aborto turėtų žinoti ir kitų būdų, kaip netapti gimdymo automatais...).
Pernai taip pat buvo daug diskutuojama apie Valstybės šeimos koncepciją. Ir ne kas kitas, o būtent liberalai čia užvirė aršias kovas. Cituotame laikraštyje polemiškai teigiama: "Lietuvoje atsiranda Indijos kastų sistema?" Neliečiant detalių ir atskirų koncepcijos punktų, kyla vienas svarbus klausimas: ar valstybė turi teisę į santuokos ir šeimos definiciją? Ir iš karto į jį atsakau: žinoma, kad taip! Juk kito kelio nėra. Koks nors apibrėžimas juk turi būti. Ir jis sukuriamas – tiesiogiai ar netiesiogiai – vadovaujantis kokiomis nors moralės bei pasaulėžiūros nuostatomis.
Bet liberalams tai nepatinka: "Valdžia neturi teisės nurodinėti, kaip žmogui tvarkytis ir sugyventi." Žinoma, kad neturi teisės. Bet argi ji tą daro? Juk ne apie tai koncepcijoje kalbama. Nustatoma tik kas yra šeima ir kas nėra. Čia reikalingi konkretūs atsakymai. Čia reikia būtent nuoseklumo. Ultraliberalus šūkis būtų: tvarkykitės ir sugyvenkit kaip norit, o mes santuoką užregistruosime su bet kuo. Bet su bet kuo net ir liberalai neužregistruos. Kodėl neleisti santuokos tarp brolių ir seserų? Juk Egipte tūkstantmečius toks sugyvenimas buvo praktikuojamas?.. Kodėl neleisti dvylikametei tuoktis? Juk jeigu ji nori, te sau laisvai ir tuokiasi?.. Kodėl varžyti lytinius santykius tarp vaikų ir suaugusiųjų (Vakaruose apie tai jau rimtai diskutuojama)? Juk žmonės laisvi ir jeigu susitaria, kodėl neleisti jiems "laisvai tvarkytis"?..
Gaila, kad liberalai dažnai užmiršta, jog teisė visada nustato ir normas, įstatymai visada vienu ar kitu pavidalu atspindi moralę. Jeigu valstybė legalizuoja abortus, tai viešai pareiškia, kad abortai nėra absoliutus blogis; kad valstybė įtvirtina motinos saviraiškos teisę. Tik tuomet kyla natūralus klausimas, kam suteikta teisė nustatyti normas, į ką reikia orientuotis? Ar viską turi lemti dauguma? (Dėl abortų dažnai pasirenkamas būtent daugumos argumentas – dauguma gyventojų pasisako prieš abortų draudimo sugriežtinimą.)
Arba dar pakalbėkime apie ne taip emociškai įaudrintą klausimą, apie korupciją. Visi politikai pasisako prieš ją; korupcija privalo mažėti – net taikant prievartą. Bet, prieš stojant į kovą, vertėtų atsakyti į klausimą: kuo korupcija jau taip bloga? Juk dauguma yra visiškai pasirengusi reikalui esant duoti kyšį! Be abejo, dar yra praktinių ir ekonominių priežasčių jai atmesti. Bet sutikime, kad pirmoji ir visų didžiausia – moralinė. Korupcija visų pirma yra morališkai nepriimtinas reiškinys. Taigi nuo moralės niekur nepabėgsime. Kaip ir nuo religijos. Nes kodėl korupcija yra morališkai nepriimtina? Į šitą klausimą reikia atsakyti. Krikščionys atsakymą turi, ir jų atsakymas yra labai geras: todėl, kad Dievas nėra korumpuotas, tai ir mes negalime būti tokie!
Dar daug būtų galima pasakyti apie liberalų silpnąsias puses, tačiau šioje vietoje tebūnie pateiktas labai tinkamas A. Jokubaičio ("Kodėl liberalai negali suderinti moralės ir politikos?") apibendrinimas:
"Liberalai teisūs sakydami, kad valdžia negali piliečiams drausti gyventi pagal jų gėrio ir blogio supratimą. Jie taip pat teisūs tvirtindami, kad politiniais sprendimais žmonių negalima padaryti geresnių. Tačiau šalia to egzistuoja silpnosios liberalizmo politinės filosofijos pusės – nemokėjimas statyti užtvarų piliečių moralinės sąmonės nuosmukiui, problemos su dorybių etikos ugdymu ir moralinio tobulėjimo idėjos nuvertinimas... Šiuolaikinių liberalų mąstymas dažnai yra grindžiamas iš ekonomikos atkeliavusia idėja, kad moraliniai reikalai gali susitvarkyti savaime, panašiai kaip spontaniška rinkos tvarka. Ši mintis taip pat griauna moralios politikos idėją. Pripažinus, kad moralė yra spontaniškas dalykas, tiesiogiai ir netiesiogiai nuvertinama piliečių moralinio ugdymosi reikšmė." (iš "Konservatizmo takoskyros", sud. V. Laučius)
Nors liberalizmo šaknys glūdi krikščionybėje, iš šiandieninių liberalų "akiračio pradingo Locke’o samprotavimo apie Dievo įstatymo reikšmę. Dabartiniai liberalai save mieliau tapatina su radikalaus moralinio individualizmo ir laisvosios rinkos idėjomis, ir nesileidžia į kokius nors teologinius svarstymus", kaip teigia Jokubaitis straipsnyje "Tikėjimas ir politiškumas" ("Tikėjimo prieigos", sud. N. Putinaitė). Viso to pasekmė – "Radikalūs moralinio individualizmo šūkiai juos nutolino nuo religingai nusiteikusių žmonių." Ir: "Liberalų ir tikinčiųjų santykiai yra pasmerkti ne kokiai nors trumpalaikei, bet nuolatinei įtampai, kuri atsiranda dėl skirtingo požiūrio į moralės ir politikos santykį."
Tad kaip elgtis šioje situacijoje? Trumpai paminėsiu tris dalykus. Pirma, į politinį diskursą privalo grįžti moralė. Jau nepakanka remtis vien mokslu ar panašiais dalykais. Atėjo laikas išsiaiškinti, kokiomis moralinėmis vertybėmis grindžiame savo sprendimus ir įstatymus? Kokias diegiame moralines normas?
Valstybė reikalauja moralumo. Bet valstybė viena negali (ir neturėtų norėti) ugdyti moralių asmenybių – moralinis auklėjimas tiesiogine prasme nėra jos reikalas (Aristoteliui tai neatrodė problema). Ir Bažnyčia neturėtų nustatinėti ir valstybei piršti savo tvarkos, t. y. griebtis valstybės valdymo (nes Bažnyčia nėra virš valstybės). Valstybei daug naudingiau užleisti kelią ir paremti labiausiai vertybes generuojančias struktūras kaip šeima, bažnyčios ir pan.
Galų gale labai svarbu asmeninis moralumo pavyzdys. Šiuo atžvilgiu liberalai nėra nemoralesni už kitus. Bet jie linkę neįvertinti asmeninio pavyzdžio svarbos. Tiesa, seniesiems liberalams tai nebūdinga. Didysis britų liberalas (katalikas) lordas J. E. E. Actonas (1834–1902), kurį išgarsino sakinys "Visa valdžia korumpuoja, absoliuti valdžia korumpuoja absoliučiai" ypač kėlė ir akcentavo asmens pavyzdžio reikšmę.
Actono pagrindinis interesas buvo istorija, kurią (jos veikėjus) jis visų pirma vertino iš moralės perspektyvos. Pavyzdžiui, jam buvo visiškai nepriimtinas moralės reliatyvinimas vertinant didžiuosius istorinius politikos žaidėjus bei paplitusi mada netikusius veiksmus teisinti "laiko aplinkybėmis" ar "pakitusiomis moralės sąvokomis". Teisingumą ir tiesos siekimą, garbę ir gailestingumą jis laikė nekintančiais etiniais principais. Sąžinė – krikščioniška žinia grįsta sąžinė – Actonui buvo aukščiausias ir nepaperkamiausias teisėjas.
Ir Actonas savo moralinių principų tvirtai laikėsi! Pavyzdžiui, jis atsisakė perimti savo senelio turtą, kuris, seneliui užimant aukštas ministro pareigas Italijoje, buvo sukauptas nešvariais būdais. Šio apsisprendimo nepakeitė net pablogėjusios gyvenimo sąlygos ir gresiantis skurdas! (žr. http://www.acton.org/about/principles.php , Actono instituto pagrindines nuostatas, kurios pabrėžia laisvės ir moralės principus.)
Taigi liberalizmo ir tikėjimo sąjunga įmanoma, net ir reikalinga. Ir A. Jokubaitis priduria:
"Liberalams reikalinga nuolatinė teistinių moralinio mąstymo tradicijų pagalba. Išsprendę religinės laisvės problemą, jie yra priversti ieškoti religingai nusiteikusių žmonių paramos. Ne todėl, kad jie patys neturėtų savo moralės filosofijos, bet todėl, kad jų siūloma moralės samprata yra per silpna kai kuriems šiuolaikinių visuomenių dvasinio gyvenimo nuniokojimams įveikti." ("Tikėjimas ir politiškumas")
Ar žmogus iš esmės yra geras?
Liberalizmas yra ne tik krikščionybės kūdikis, bet ir Švietimo. Būtent iš pastarojo jis paveldėjo tikėjimą į gerą žmogų. Beveik be jokios atodairos pasitikima žmogaus gebėjimais, jo protu, ir to proto sukurtu mokslu. L. von Misesas rašė: "Liberalizmo esmė yra siekti politikoje įtvirtinti protą" ("Liberalismus"). Ir Liberalų Sąjūdis akcentuoja "protingumo idėją" bei mokslo reikšmę. Ir tai iš dalies teisinga. Protas ir protingumas politikoje yra labai reikalingi ir svarbūs. Tačiau protas taip pat gali ir paklaidinti. Antai "Santaros–Šviesos" liberalioje programoje pateikiamas gana toli siekiantis švietėjiškas tikėjimo išpažinimas: "Mes tikime žmogumi. Ir šis tikėjimas yra visų pirma pasitikėjimas žmogaus pajėgumu pačiam kurti savo gyvenimo prasmę."
Grįžkime prie korupcijos pavyzdžio. U. Trumpa, kai dar buvo LLRI vadovas, apie kovą su korupcija yra sakęs: "Rezultatų galime tikėtis tik iš pažadų sumažinę biurokratiją, išlaisvinę iš valstybinio reguliavimo varžtų verslą ir sumažinę valstybės vaidmenį ekonomikoje. Tik šios priemonės gali potencialiai sumažinti korupciją, nes panaikina korupciją skatinančius veiksnius." ("Ar Lietuva – korumpuota valstybė?", "Klaipėda", 2000 11 13). O kitoje vietoje – "Tėra vienintelis efektyvus kovos su korupcija būdas – išlaisvinti mokesčių mokėtojus ir verslininkus nuo reguliavimų ir kontrolės." ("Korupcijos šaknys ir priešnuodžiai", "Kauno diena", 1991 12 13). Nėra ko abejoti – vienos ir kitos priemonės tikrai padėtų. Bet jos žymiai per siauros. Trumpa klydo galvodamas, kad "tik šios", tik tos priemonės yra "vienintelis būdas", kurį pritaikius korupcija būtų nugalėta. Cituotieji teiginiai išduoda žymiai per optimistišką žmogaus sampratą. Trumpa nekaltina žmogaus, nevertina jo asmeninės atsakomybės. Kaltas pagal jį ne kyšių davėjas ar ėmėjas, o netinkama arba netobula ekonominė ir teisinė sistema.
Daug liberalų stipriai nutolę nuo krikščioniškos žmogaus sampratos. Krikščionių demokratų tradicija ją išlaikiusi žymiai artimesnę. Antai A. Kubilius vykusiai pastebi:
"Konservatoriai laikosi tradicinio krikščioniško požiūrio ir tiki, kad žmogus yra silpnas (pažeistas nuodėmės ir lengvai pasiduodantis pagundoms) ir tuo pat metu kupinas galingų aistrų bei gaivalų ir dėl to negali būti paliktas savaiminei saviraiškai, nesilaikant bendruomenės suformuluotų doros ir elgesio taisyklių. Žmogus yra visuomeninis padaras, sukurtas gyventi bendruomenėje pagal jos ilgaamžę, gyvenimo patirties patikrintą ir todėl išmintingą tradiciją." ("Konservatyvosios politikos projektas Lietuvoje"; iš "Konservatizmo takoskyros", sud. V. Laučius)
Krikščionių, biblinė, žmogaus samprata yra labai realistiška. Pagal ją žmogus po nuopuolio, deja, nebelinksta į gera, o priešingai. Socialistai manė, kad žmogus pajėgus sukurti žemėje rojų ir ignoravo jo polinkį į blogį. Bet žmonės – ne angelai, todėl socialistinė ekonomikos santvarka yra neįmanoma. Gaila, kad ir daug liberalų panašiai galvoja, žmoguje regėdami vien pakankamą gėrį ir jokios problemos. Pasak jų, reikia tik, kad valstybė nesikištų ir suteiktų pakankamai laisvės bei erdvės skleistis natūraliesiems žmogaus gėrio impulsams. Šitokios sampratos išaugusios ne iš kur kitur, o iš Švietimo dirvos, atmetusios biblinę žmogaus nuopuolio, visiško sugedimo bei nuodėmingumo sampratą.
Stipriųjų ideologija?
Kas stoja į liberalų partijas? Dažniausiai jaunesni, sėkmingi, apsišvietę, protingi, kūrybingi – žodžiu, stiprieji. Liberalizmas tokiems labiausiai tinkamas, nes laisvė yra daug žadanti. Bet, deja, tai tik visuomenės paveikslo fragmentas. Liberalizmas pagal vadovėlį gerai funkcionuoja tik tarp stipriųjų ir stropiųjų – o kaip su likusiais? Libertarai dabartinės globalios finansų ir ekonomikos krizės metu teigia: tesirita viskas pakalnėn ir težlunga, tegul bankrutuoja bankai ir užsidaro gamyklos – ateis laikas ir rinka susitvarkys pati. Tik nepasako, ką daryti su milijonais bedarbių? Ką daryti su tais, kurie nekalti dėl susidariusios padėties?
Liberalizmui nuolat gresia nuslysti į egoizmą, pamirštant silpnuosius. Ir ta grėsmė konkreti. Štai ypač JAV labai populiarios, įtakingos ir tarp libertarų mėgstamos rusų kilmės autorės Ayn Rand (1905–1982) knygos, kurių viena (pagrindinė) "Atlas Shrugged" (1957) programiškai skelbia: "Iš esmės mano filosofijoje svarbiausias yra žmogus kaip herojinė būtybė, kurios moralinė gyvenimo prasmė priklauso nuo jo paties laimės, didžiausias aktyvumas nuo produktyvumo naudos, kurios vienintelis absoliutas yra protas".
Autorė laikosi antikolektyvinės, antisocialistinės ir antiteistinės filosofijos, o žmogus jai yra vienintelis garbinimo objektas: "Ir štai aš žvelgiu į dievo veidą, ir iškeliu šį dievą virš visos žemės, dievą, kurio žmonės ieškojo nuo pat pradžių, dievą, suteiksiantį jiems džiaugsmo, ramybės ir išdidumo. Dievą, tą vienintelį žodį: 'Aš’" ("Anthem"). Rand pamokslauja gryną egoizmą, pateikdama jį kaip dorybę! Pasiaukojimą, altruizmą laiko klaida; žmogus gyvena sau, o ne savo artimui: "Kad taptų laisvas, žmogus turi išsilaisvinti iš savo brolių" ("Anthem"); "Aš esu žmogus, egzistuojantis ne dėl kitų" ("The Fountainhead").
Rand nuomone, visos žmogaus dorybės kyla iš racionalumo. Jai neegzistuoja nei gailestis, nei užuojauta. Būdama ultraliberalė, ji, be abejo, pasisako ir už kuo mažesnį valstybės kišimąsi (todėl tokia populiari Amerikoje). Bet juk kam reikalinga valstybės ranka? Kam reikalinga įstatymo apsauga? Jau nuo Senojo Testamento laikų aišku: silpniesiems; tais laikais našlėms, našlaičiams, svetimšaliams, vargšams. Tada ir dabar tokiems žmonėms patiems dažnai būna labai sunku išsiversti, atsilaikyti prieš galinguosius; jie lengviau patenka į turtingų sukčių rankas. (žr. J. Piperio analizę iš krikščioniškos perspektyvos "The Ethics of Ayn Rand", http://www.desiringgod.org )
Todėl liberalams (ir ne tik jiems!) būtina stengtis neatsistoti vien stipriųjų pusėje. Kol kas abortų klausimu jie pasisako būtent tik už juos. Net sunku suprasti, kodėl taip apsisprendė, nepaisydami nei jiems tokių svarbių mokslo argumentų, nei protingumo kriterijų? O gal čia tiesiog viršų paėmė egoizmas? Gal būtent čia vaizdžiausiai pasirodo Dievo nepaisymas? Kai nėra Dievo, tai socialdemokratams juo tampa valstybė, konservatoriams tauta, o liberalams individas...
Lietuvoje filosofės Rand nuoseklių sekėjų tikriausiai neatsiras daug. Bet problema išlieka: kodėl liberalizmas ir gailestingumas niekaip nesusieina kartu? Ko gero, dėl to, kad užmirštamas senasis krikščioniškos politinės teorijos paveldas, nors jau Augustinas kalbėjo apie gailestingumo svarbą valstybėje (žr. De civ. V, 24; valdovo malonės teisė taip pat kilusi iš krikščioniškojo pagrindo!).
Bet Friedricho Naumanno (1860–1919) pavyzdys rodo, kad liberalizmas ir jautrumas socialiniams klausimams yra sugretinami dalykai. Jis buvo vienas žymiausių kaizerinės Vokietijos liberalų, ilgametis liberalios DDP pirmininkas. Naumannas (protestantų teologas) gerai suprato, kad laisvoji rinka "dėl nuodėmės veikimo" gali iškrypti. "Su gerosiomis stropumo ir asmeninės atsakomybės dvasiomis buvo prisišaukiamos ir piktosios nedėmesingumo ir savanaudiškumo dvasios", rašė politikas 1891. Kaip pagrindinę problemą jis matė tai, kad ne visi žmonės yra pasirengę veikti sąžiningai ir ištikimai. Nedėmesingieji savanaudžiai mėgsta užbėgti į priekį ir priversti kitus veikti pagal savo taisykles (pvz., verčia "žmoniškuosius fabrikantus" imtis išnaudotojiškų metodų). Tam reikia užkardo. Naumannas simpatizavo tokiai liberaliai politikai, kuri vadovaujasi subsidiarumo principu ir kolektyvinei darbininkijos tarpusavio pagalbai teikia pirmumą prieš valstybės socialinę politiką. Taip pat Naumannas reikalavo įmonių "demokratizacijos", kad sprendimuose galėtų dalyvauti ir dirbantieji. Savo veikale "Das soziale Programm der evangelischen Kirche" (1899) pateikiami liberalios ekonomikos sąmoningesnės institucijų struktūros kūrimo kontūrai, kurių vystymas galėtų duoti naudos visiems. Naumannas neatmetė konkurencijos. Kaip ir neatmetė pelno siekimo, tačiau pertvarkyto taip, kad silpnesnieji nepralaimėtų, o savanaudžiai neimtų viršaus.
Septyni kritiški klausimai – bet jais visa kritika dar neišsemta. Pavyzdžiui, aš beveik nekalbėjau apie ekonomikos liberalizmą, t. y. apie laisvąją rinką ar nuosavybės suvokimą. Tam reikėtų kitų paskaitų. Kas nors tikriausiai norėtų paklausti: ar ne per daug kritikos? Bet aš ir į šį klausimą atsakydamas norėčiau sugrįžti prie "idėjų svarbos" (kalbėjau pirmoje dalyje) ir pasinaudoti išmintingo žmogaus, K. Popperio, mintimi. Popperis daugsyk pabrėžė, kad būtent savo mėgstamiausias idėjas privalome atiduoti pačiai kiečiausiai ir aštriausiai kritikai – vardan jų patikrinimo bei pataisymo, taigi vardan tiesos. Todėl esu tvirtai įsitikinęs, kad kaip krikščionių tikėjimas privalo būti atviras dalykiškai kritikai, taip ir liberalizmas.
