info@lksb.lt +370 600 80578

Malda už valdančiuosius

Taigi pirmiausia raginu maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones, 2 už karalius ir visus vyresnybėje esančius, idant galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. 3 Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, 4 kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. 1 Tim 2,1–4

Globali ekonomikos ir finansų krizė, Lietuvoje mokesčių didinimas bei apmokestinimo plėtimas, daugelyje sričių išlaidų mažinimas, antikrizinis planas ir taupymas, taupymas, taupymas – ne tas metas, kai meilė valdžiai liejasi per kraštus. Metas būtent priešingas. Optimistinės nuotaikos sudužo vos per kelis mėnesius. Ekonomikos augimas sustojo, besaikio vartojimo ir išlaidavimo linksmybės baigėsi, atėjo nepopuliarių sprendimų laikas.

Kaip tokiais laikais elgtis krikščionims? Ką gero galima nuveikti tikinčiam žmogui? Biblija, žinoma, nekalba apie šiandienos ekonomines problemas (nors rastume ir nemažai tų pačių sąvokų kaip taupumas, darbštumas, godumas, atsakomybė ir kt.), tačiau visiems tikintiesiems, kaip ir prieš 2000 metų, visų pirma liepia rinktis į pamaldas.

Dėl ko krikščionims reikia eiti į pamaldas? Atsakymų pateikti galima ne vieną: puoselėti bendravimą su tikėjimo broliais; dvasiškai augti; ką nors gauti; kad pamaldose yra tiesiog malonu ir smagu. Daug kas dar pridėtų, kad melstis ir šlovinti Dievą.

Krikščionių pamaldos turi keletą dimensijų. Pirmiausia ir svarbiausia – pamaldos yra orientuotos į Dievą; pamaldos naudingos krikščionio tikėjimui; stiprėja krikščioniškas ryšys su kitais tikinčiaisiais. Pamaldos visų pirma yra tikinčiųjų susirinkimas. Tačiau jos atviros visiems lankytojams (į bažnytines pamaldas gali užeiti bet kas, kitaip nei uždarose mormonų ar laisvųjų mūrininkų (masonų) apeigose); kadangi jose dauguma susideda iš tikinčiųjų, todėl pamaldos nėra tik evangelistinis renginys.

1 Tim 2, 1s Paulius mini dar vieną dimensiją. Nuo jos net ir pradeda: "pirmiausia" jis ragina melstis "už visus žmones", kas dažniausiai reiškia, ne už save, o už kitus. Malda pamaldų metu, anot jo, turėtų užimti pagrindinę vietą, o jos svarbiausioji dalis turinti būti maldavimas (prašymas) ne dėl savęs, o dėl tų, kurie nėra bažnyčiose ir apskritai krikščionijoje.

Už ką mes, krikščionys, savo bažnyčiose dažniausiai meldžiamės? Nesunku pastebėti, kad daugumoje (ypač, atrodo, "šiuolaikiškų") bendruomenių pirmiausiai meldžiamasi už save. Už savo vaikus, gimines, pažįstamus krikščionis iš kitų bendruomenių, kartais už misionierišką veiklą, ir tai bemaž viskas. Bet Pauliaus žodžiai sako ką kita – jis pirmiausiai ragina galvoti apie kitus, apie "visus žmones". Be abejo, neįmanoma ir nėra būtina melstis už visus 6, 5 milijardo; kaip ir nebus malda "už visus", jeigu sakysime: "Dieve, palaimink visus žmones, o ypatingai vargstančius". Paulius, akivaizdu, siekia savo laiško skaitytojus nukreipti nuo natūralaus noro pirmiausia galvoti apie save. Aiškiai pasisakyti prieš egoizmą bei siaurą bendruomenės akiratį.

"Visų" žmonių sąrašą apaštalas pradeda nuo "karalių" ir "vyresnybėje esančių", taigi nuo šalies valdžios. Krikščionims tai ganas nemenkas iššūkis, kadangi ir jie kaip daugelis mėgsta paburnoti prieš valdžią, ją ignoruoti ir elgtis arogantiškai. Gerą žodį apie "aukščiau sėdinčius" ir iš tikinčiųjų nedažnai išgirsi.

Kodėl Paulius pirmiausiai ragina melstis už valdančiuosius? Todėl, kad ir valdantieji taip pat tarnauja Dievui (žr. Rom 13, 4); kad valdžia yra Dievo įkurta institucija. Tarnyba valstybėje nėra menkesnė, mažiau dvasiška ar Dievui patinkanti nei tarnavimas bažnyčioje. Ir premjeras, ir vyskupas abu tarnauja Dievui (be abejo, skirtingu būdu). Taip pat valstybė nėra žemiau bažnyčios, kaip ir savaime nėra toliau nuo Dievo.

Savo veikale "Institutio" J. Calvinas apie valstybę sako: "Pasaulietinė valdžia yra profesija, kuri ne tik Dievo akivaizdoje šventa bei teisėta, bet ir labiausiai palaiminta ir visame mirtingųjų pasaulyje iš visų pati garbingiausia." Tai sakinys, vertas valandėlės meditacijos. Pagal kontekstą šiuo superlatyvų pilnu teiginiu reformatorius tyčia provokuoja, stengdamasis skaitytoją nors kiek atitraukti nuo perdėtos pagarbos bažnyčių tarnams ir atkreipti dėmesį į trūkstamą pagarbą valstybės valdžiai. (Kodėl į vyskupus kreipiamasi "Jūsų ekscelencija", o į ministrus ne? Argi šių tarnystė mažiau iškili?)

Psalmėje 82 teisėjų darbą dirbantys Izraelio valdantieji vadinami "dievais". Žinoma, norima pasakyti, kad jie ne tikri dievai, antžmogiai, o tik tautos valdovai, valdantys žmones, esančius žemiau jų. Kita vertus, pavadinimas dievais bene geriausiai apibrėžia valdančiųjų itin svarbų vaidmenį, ypatingą užduotį bei didžiulę atsakomybę. Calvinas taip pat sako, kad valdovai ir teisėjai "atlieka Dievo pavedimą", "aprūpinti Dievo autoritetu", net "Dievo vietininkai".

Bet koks vadovavimas – šeimoje, darbe, bažnyčioje ar kitur – įgyvendinamas Dievo pavedimu. Dievas įsteigė santuoką ir tėvus paskyrė auginti vaikus, Dievas numato darbus ir jų vadovus, Dievas įkūrė valstybę ir Bažnyčią bei nustatė jų valdymo organus. Taigi tarnauti valstybei reiškia dirbti dievišką darbą, nė kiek nemenkesnį nei dieviški dvasininkų darbai bažnyčiose (žr. ir M. Liuterio mintis apie valdžią, autoritetą ir paklusnumą ketvirto įsakymo "Gerbk tėvą ir motiną" komentare, "Didysis katekizmas").

Tad kokia konkrečiai turėtų būti malda? Tekste Paulius pateikia keturias sąvokas, susijusias savo reikšmėmis. Viena iš jų – dėkojimas. Jis turėtų būti visų maldų viena iš pagrindinių sudedamųjų dalių. Objektyviai valstybės bei valdžios atžvilgiu dažniausiai yra daugiau priežasčių dėkoti, nei atrodo. Paulius savo skaitytojams iškelia net labai sunkią užduotį – melstis ir dėkoti pagonių imperatoriui (Neronui!) ir jo karinei valstybei. Tiesa, ne viskas tuo metu Romos imperijoje buvo tik blogai ir beviltiška: dešimtmečius imperijos gyventojai gyveno taikos bei neblogai funkcionuojančios viešosios tvarkos sąlygomis.

Ir 2009-aisiais Lietuvoje yra už ką dėkoti. Ir mes taip pat jau daugelį dešimtmečių gyvename taikoje, realiam karo kilimo pavojui net negresiant. Gynybos biudžetas – vertinant istoriškai – mažulytis. Mokesčių sistema pakankamai teisinga (Romos imperijoje veikė klastingi mokesčių išmušinėtojai; Europoje iki Naujųjų laikų turtingieji sluoksniai buvo privilegijuoti ir t. t.) Lietuvoje veikia socialinės rūpybos sfera (antikoje net apskritai nežinoma; viduramžiais vykdyta tik bažnyčių; tik XIX–XX a. tapusi valstybės reikalu). Nesame visai bejėgiai prieš baisias epidemijas bei ligas. Valdžios tarnai tikrai daugiau dirba žmonėms; korupcijos lygis pasaulio mastu gana nedidelis. Žinoma, valdantieji ir čia ne angelai, dažnai egoistiški ir nesirūpina šalies gerove. Bet, ačiū Dievui, kad esame toli, labai toli nuo tokių šalių kaip Kongo respublika, kurioje valstybės vadovo (Kabilos jaun.) biudžetas 20 kartų didesnis už šalies sveikatos biudžetą... Krikščionys gali jaustis dėkingi už Lietuvoje dar niekad neegzistavusią tokią didžiulę religijos laisvę, Europoje beveik visiškai išnykusį religinį persekiojimą (Indijoje kai kuriuose regionuose ginkluoti induistai per porą pastarųjų metų pelenais paleido šimtus krikščionių bažnyčių; vien nuo 2008 rugpjūčio Indijos krikščionių tarybos duomenimis, nužudyta 200, sužeista 18 000 krikščionių, 50 000 išvaryta iš gyvenamųjų vietų).

Be abejo, ne tik kitur, bet ir Lietuvoje yra nemažai problemų. Iki vakarietiško Šiaurės valstybių modelio, į kurį Lietuva labai mėgsta lygiuotis, dar toloka. Tačiau jei Paulius to meto krikščionis, gyvenusius pagoniškoje, militaristinėje, imperialistinėje, nesocialioje, pilnoje nelygybės ir žmonių pažeminimo valstybėje išdrįso raginti dėkoti, tai kieksyk labiau mes privalėtume tokiam raginimui paklusti?!

Be padėkos Paulius mini maldavimą ir užtarimą, t. y. užtarimo maldą. Valdžios atžvilgiu krikščionims ir tai atlikti nelengva, nes labai dažnai nepaisoma ir nuvertinama valstybinės tarnybos našta bei sunkumas. M. Liuteris gerai paaiškina:

"Kunigaikščiai užima sunkią ir labai aukštą padėtį, tuo tarpu ūkininkai knarkia ir mėgaujasi ramybe. Jei koks ūkininkas nutuoktų, kokie pavojai ir vargai tyko didžiūnų, jis dėkotų Dievui, kad yra paprastas žmogus ir priklauso pačiam laimingiausiam luomui. Tačiau ūkininkai savo laimės nemato, jie regi tik išorinį didžiūnų puikumą, jų apdarus, rūmus, galią... Taigi juo aukštesnis luomas, juo daugiau sunkumų... Kunigaikščiai ir didžiūnai – vargšai žmonės. Tad mūsų Viešpats Dievas ne veltui yra liepęs valdžią gerbti ir už ją melstis" ("Užstalės pokalbiai").

Ypač dabar, globalios krizės (didžiausios nuo 1929–1932 depresijos) laikotarpiu atsakomybės našta ant valdančiųjų pečių sunki kaip niekad. Kada labiau, jei ne dabar, šiandien, šiais metais prezidentams, ministrams, tarnautojams, bankų, įmonių vadovams bei kitiems reikia užtarimo maldos?! Reikalaujama ryžtingų veiksmų, bet pasaulis tapo labai kompleksiškas ir paprastų sprendimų nėra. O klaidos gali turėti skaudžių padarinių milijonams žmonių. Todėl krikščionims derėtų dėtis ne prie burnojančiųjų choro, o per sunkmetį malda palaikyti visus valdančiuosius.

Malda už valdžią liečia ir vieną iš pagrindinių Bažnyčios užduočių, Evangelijos skleidimą. Nuo 4 eilutės Paulius taip pat kalba apie išganymo žinią. Apie ryšį tarp gero valstybės funkcionavimo ir krikščioniško gyvenimo kalbama jau 2 eilutėje: jei valdžia gerai atliks savo užduotis, tikintieji galės "tyliai ramiai gyventi"; tada bus geros sąlygos pamaldžiam gyvenimui, Dievo žodžio skleidimui bei evangelizacijai. Šia prasme krikščionių bendruomenės gyvenimas priklauso nuo valstybės veiklos. Kaip ir Romoje valdant Augustui ilgas taikos laikotarpis padėjo krikščionybei sparčiai plisti. Neramumų, pilietinių karų, uždarinėjamų sienų laikais evangelizacija beveik neįmanoma. Tad siekdami vykdyti savo pašaukimą – paskelbti visam pasauliui Evangeliją – turėtume daugiau melstis už valdančiuosius. "Grand Rapids Report: Evangelism and Social Responsibility" (1982) taip pat sieja abu šiuos aspektus ir taikliai apibendrina:

"Mes pasiryžome ir kviečiame bažnyčias pamaldose daug rimčiau žiūrėti į užtarimo reikmę; vietoj 5 minučių turėtume stengtis skirti bent 10–15; raginame nebijoti maldos vedimą atiduoti į pasauliečių rankas, kadangi dažniausiai jie būna geriau įsigilinę į pasaulio reikmes. Raginame kuo daugiau melstis ne tik už Evangelijos skleidimą pasaulyje..., bet ir už taikos bei teisingumo siekį jame."

Melsdamiesi už valdžią, ypač prašykime Dievo, kad padėtų jai neužmiršti ir stropiai bei sąžiningai vykdyti savo pašaukimą. Mūsų pareiga priminti valdžiai apie pagrindines jos užduotis. Laiške Timotiejui netiesiogiai, bet Rom 13 tiesiai ir aiškiai sakoma, kad pagrindinė valdžios pareiga užtikrinti gyventojų saugumą ir ramybę. To, kaip ir įstatymo laužytojų bausmės (Rom 13, 4), nepatikėta užtikrinti niekam kitam, kaip tik valdžiai su jos jėgos struktūromis. Deja, jėgos struktūrų įvaizdis (nuo pat M. Gandžio laikų, jei ne anksčiau) tapo labai nekoks. Ir tarp krikščionių daug kas sako, esą jėgos naudojimas prieštaraująs Kalno pamokslui. Bet į šį klausimą nesigilinsime. Pabrėžtina tik tai, kad valdžios jėgos struktūrų paskirtis nėra nei nekrikščioniška, nei nedvasiška – pats Dievas trokšta nubausti piktadarius! Senasis ir Naujasis Testamentai aiškiai sako, kad jėga gali ir turi būti naudojama, tačiau tik esant griežtai kontrolei ir jėgos naudotojams nepažeidžiant teisingumo bei lygybės.

Jau minėtoje Ps 82 apie valdovus ir teisėjus sakoma: "Kiek ilgai jūs neteisingai teisite ir būsite šališki nedorėliams! Ginkite silpnuosius ir našlaičius, saugokite vargdienių ir beturčių teises! Gelbėkite silpnuosius ir beturčius, gelbėkite juos iš nedorėlių nagų!" Teisėjams primenamos jų pareigos. Nors jie pavadinami "dievais", tačiau būtent ne tokiais, kuriuos draudžiama kritikuoti, o tokiais, kurių veikla būtų žvalgoma lyg pro padidinamąjį stiklą. Valdančiųjų padėtis labai aukšta, nes suteikta paties Dievo. Dėl to valdantieji privalo išlikti paklusnūs jo masteliams bei griežtai kontroliuojami. Tad tam tinkamos krikščioniškos maldos pavyzdį galime imti iš šv. Klemenso Romiečio "Laiško korintiečiams": "... duok jiems, o Viešpatie, sveikatos, taikos, santarvės ir tvirtumo, idant nepiktnaudžiaudami naudotųsi tavo jiems duota aukščiausia valdžia."

Bet, kaip sako ir Paulius, mums taip pat turėtų būti svarbu ir valdančiųjų amžinasis gyvenimas, kad ir jie "būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą", t. y., taptų tikrais tikinčiaisiais. Nors, tiesa, daugelis valstybės tarnų sakytų esą pakrikštyti, taigi krikščionys, bet faktiškai atsirastų tik vienas kitas tikrai įtikėjęs ir "išganytas". Kita vertus, nereiktų manyti, kad nuo tikinčiųjų viršūnėse gausos automatiškai taps geriau valstybei. Deja, garanto ir čia nėra. Krikščionys taip pat gali būti blogi politikai, elgtis neišmintingai ir priimti kvailų sprendimų. Žmogaus tikėjimas ir darbas, žinoma, yra susiję dalykai, tačiau nėra priklausomi.

Greta padėkos ir užtarimo maldų reiktų paminėti ir dar vieną elementą, kuris, beje, Pauliaus tekste neminimas, bet žinomas iš kitų Biblijos vietų – skundas (dejonė, rauda, nusivylimas) arba skundo malda. Kadangi daugelis, ypač šiuo sunkmečiu, yra labai nusivylę valstybe ir valdančiaisiais, tai, pagal Dievo žodį, ir šį jausmą gali bei turi pasakyti Dievui. Biblijoje rastume aprašyta daug situacijų, kuriose liete liejasi herojų nusivylimas, nepasitenkinimas, nerimas, rauda. Antai Jeremijas (Jer 12) ir jo Raudų knyga; raudų psalmės (pvz., Ps 3; 5; 6; 13; 44; 74; 77; 79), kuriose kenčiantis maldininkas išlieja visą savo nerimą ir nusivylimą Dievui; Ps 44, 24–27 Dievui netgi ‚priekaištaujama': "Atsibusk, Viešpatie! Kodėl miegi? Kelkis, neatmesk mūsų amžinai! Kam slepi savo veidą? Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą?.. Pakilk, ateik mums padėti..." O Ps 69, 2–4 skundžiamasi: "Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys siekia man kaklą... bangos mane skandina... Pavargau besišaukdamas pagalbos, išdžiūvo mano gerklė." Kadangi Psalmynas yra ir šiandienos krikščionių giesmių bei maldų knyga, tai galime pasinaudoti jos pavyzdžiu kaip melstis. Sunkmetis bei nusivylimas, bejėgiškumas, liūdesys, pasimetimas yra mūsų gyvenimo palydovai, deja, taip pat ir krikščioniškojo. Biblija neliepia to gniaužti ir slėpti. Bet tai neturi virsti akmenimis ir plytgaliais, skriejančiais į Seimo langus, tai gali ir turi tapti malda, rauda, skundu, atiduodamu Dievui.

Sausio 18 prasidėjo tarptautinė maldos savaitė "už krikščionių vienybę", rengiama kasmet nuo 1908 (Evangelikų aljanso maldos savaitė, taip pat vykstanti daugelyje šalių savaitę prieš tai, turi dar senesnę tradiciją). Tarptautinėje renginio programoje (kurią šalys prisitaiko savo nuožiūra) kviečiama pamąstyti apie "krikščionių vienybę"; melstis "už karų bei smurto baigtį"; neužmiršti "didžiulės atskirties tarp turtingųjų ir vargšų", kreiptis į Dievą dėl "kūrinijos" išlikimo, dėl "išankstinių nuostatų ir diskriminacijos panaikinimo"; dėl "visų kenčiančiųjų bei juos gelbstinčiųjų" likimo; taip pat minimas ir "pliuralizmas" bei raginama prašyti Dievo, kad "šventumo dvasia nugalėtų pasaulio dvasią" ( http://www.oikumene.org ).

Tai labai svarbios ir tinkamos reikmės. Taip melstis yra teisinga. Ypač pagirtina, kad įtraukiama tiek daug pasaulio problemų (tik gaila, kad tarp tos gausybės neliko vietos Dievo žodžio ir Evangelijos sklaidai). Taika ir teisingumas – už tai turime melstis. Bet kai už tai melsimės, argi neturėtume prisiminti ir konkrečių asmenybių? Konkrečių pasaulio politikos vadovų, galios atstovų? Juk minėtąsias problemas dažniausiai sukelia, aštrina arba panaikina būtent konkretūs žmonės?! Signalą karų pradžiai ir pabaigai dažniausiai irgi duoda konkretūs valstybių vadovai; skurdą didina arba mažina taip pat tam tikrų asmenų sprendimai. Tik gaila, kad socialiai jautrūs bei angažuoti krikščionys per dažnai primiršta Biblijos pavyzdį. Meldžiasi abstrakčiai, minėdami abstrakčias maldų reikmes – užmiršdami konkrečius pasaulio valdančiuosius. Bet reikia pastebėti ir tikrai džiugu, kad lietuviškoje maldos savaitės programoje yra sakinys: "Melskimės už civilinės valdžios žmones: Viešpatie, padaryk, kad jie dirbtų teisingumui ir taikai, ir suteik jiems išminties, kad būtų dėmesingi visų žmonių poreikiams, ypatingai labiausiai pažeidžiamiems."

Ne mūsų reikalas, kad maldos skambėtų kaip socialinės–politinės deklaracijos, bet mūsų reikalas melstis už politikus. Už Obamą ir Merkel, Sarkozy ir Kubilių, už Hu Jintao iš Kinijos ir M. Singhą iš Indijos, už Medvedevą ir Putiną, melstis už visus "valdininkus" (Burbulio vert.) ar "pareigūnus" (Jurėno vert.). Nes visi jie yra Dievo tarnai, "dievai", nesvarbu, tokiais save laiko ar ne. Mūsų kaip Dievo tautos pareiga juos palaikyti. Teologas J. Stottas 1 Laiško Timotiejui komentare pastebi: "Kartais galvoju, ar tik santykinis taikos ir teisingumo bei Evangelijos plitimo pažangos sulėtėjimas pasaulyje, nebus visų pirma atsiradęs dėl krikščionių maldos trūkumo."