info@lksb.lt +370 600 80578

Mokslas, istorija ir Naujasis Testamentas

Kiek mokslas atspindi tikrovę?

Ar gali mokslas pasakyti ką nors apie Dievą? Ar gali istorikas apie Jėzaus prisikėlimą pasakyti ką nors tokio, ko nežinotų neistorikas? Koks santykis tarp mokslo ir tikrovės? Žinoma, viena vertus, mokslas ir tikrovė yra labai susiję, nes jei kam ji ir rūpi, tai tikrai mokslui! Tačiau iš tikrųjų klausimas apie mokslo ir tikrovės santykį nėra jau toks paprastas.

Prieš keletą metų šia tema yra pasisakęs Miuncheno Makso Planko instituto fizikos tyrimų centro direktorius Hansas Peteris Durreris. Jo paskaita irgi vadinosi "Kiek mokslas atspindi tikrovę?". Joje Durreris papasakojo palyginimą apie žuvų tyrinėtojo darbą. Tą istoriją jis pavadino "Fiziko tinklas".
"Jis užmeta tinklą, paskui ištraukia jį į krantą ir tikrina laimikį mokslininkui įprastu būdu. Prisigaudęs daug žuvies ir išsamiai ją ištyrinėjęs, jis pastebi du svarbius ichtiologijos principus: 1) visos žuvys yra didesnės nei penki centimetrai; 2) visos žuvys turi žiaunas... .
Tačiau kritiškas stebėtojas – pavadinkime jį metafiziku – su tokia išvada absoliučiai nesutinka ir atkakliai paprieštarauja: ‚Jūroje tikrai yra žuvų, mažesnių nei penki centimetrai, bet savo tinklu tu jų nepagauni, nes tavo tinklo akučių dydis yra penki centimetrai!'
Bet ichtiologas į pastabą nekreipia didelio dėmesio ir atkerta: ‚... Aš kaip ichtiologas laikausi vieno principo, kad tai, ko negaliu pagauti, nėra žuvis." (Hans Peter Dürr, Das Netz des Physikers, München 1988)

Anot Hanso Peterio Durrerio, tas pats ir su mokslo darbais: metamas tam tikras tinklas, ir pagaunamos tam tikros žuvys. Arba, abstrakčiau tariant, keliami tam tikri klausimai ir gaunami tam tikri atsakymai. Taigi klausimai ir atsakymai susiję lygiai taip, kaip žuvys ir tinklas.

Bet galiausiai įdomiausias dalykas: tikrovėje yra klausimų, kurių "nepagausi" jokiu mokslo tinklu. Žinoma, mokslas, siekdamas "pagauti" kuo daugiau žuvies, nuolatos stengiasi dirbti su vis geresniais, įmantresniais tinklais. Tačiau yra žuvelių, kurios niekuo nenutveriamos. "Ne viena mums svarbi sritis, tokia kaip religija, menas, nepavaldi mokslinių stebėjimų atrankos kriterijams. Gamtos mokslai jų nei patvirtina, nei paneigia; mat jos – tai tos nesugaunamos žuvys iš minėtojo palyginimo", – teigia Durreris.

Kiekvienas žmogus žino, jog egzistuoja grožis. Gamtos, meno, muzikos, bendravimo, draugystės grožis. Kiekvienam iš mūsų lemta patirti grožį. Kai kurie net įsitikinę, kad žmogus tik dėl grožio ir gyvena. Net ypatingai ekstremaliomis situacijomis, tokiomis kaip Leningrado blokada, kiti karai, buvo grojama muzika, skaitoma literatūra, kuriamos eilės. Žmonės stengėsi neleisti gyvenimui ištirpti žudynėse ir mirtyse. Iš grožio žmogus semiasi jėgos.

Paulo Davieso nuomone, "nemažai mokslininkų grožį laiko patikimu kelrodžiu į tiesą. Teorinėje fizikoje daug pasiekia tie mokslininkai, kurie naujuose dalykuose ieško matematinės elegancijos... Matematinė elegancija nematematikui yra sunkiai paaiškinama sąvoka, bet mokslininkų labai vertinama".

Kokiu gi tinklu gaudyti grožio žuveles? Koks mokslas turėtų tyrinėti grožį? Kaip visiškai nemuzikalų žmogų sužavėti Bacho ar Bethoveno muzika? Ką pasiūlytų mokslas? Tikriausiai nedaug būtų naudos, jeigu pasakytume, kad yra aukšti ir žemi garsai. Kas apie tai neturi jokio supratimo, vargu ar ims ir pamils muziką. Nepaisydamas to, kiekvienas žmogus muziką sieja su grožiu.

Panašiai Durreris svarsto ir apie Dievą. Ar apie Dievą mes galvojame kaip apie tą, kuris sukūrė viską, įskaitant ir mus pačius su visais mūsų tinklais? Kokiu tinklu pagauti Dievą? Kokiu mokslu jį apibūdinti? Mokslas iš principo negali nieko apie jį pasakyti. Nes pasakyti apie Dievą galima tik tai, ką jis pats apie save yra pasakęs, jei iš viso ką nors yra pasakęs.

Bet įdomiausias klausimas: jei Dievas yra, ar jis yra kada nors apsireiškęs? Ar yra apie save ką nors pasakęs, o jei taip, tai kaip tą pasakymą atpažinti ir suvokti? Kaip galima arba kaip derėtų į tą pasakymą reaguoti?

Sprendžiant pažinumo klausimą, palyginimas apie fiziko tinklą vaidina labai svarbų vaidmenį. Šia istorija Hansas Peteris Durreris rodo ne nusistatymą prieš mokslą, nes ir pats yra mokslininkas, netgi fizikos profesorius. Ja jis tik paaiškina: mokslas yra vienas iš būdų pažinti tikrovę. Bet tik vienas iš būdų, ir pažinti, deja, toli gražu ne visą tikrovę. Yra žmogui labai svarbių dalykų, kaip grožis arba Dievas, apie kuriuos mokslas nieko negali pasakyti, ir ne todėl, kad nežinotų kaip, o tiesiog iš principo. Nieko nepadės net geresni, tobulesni mokslo tinklai. Šiuo atžvilgiu egzistuoja principinė problema.

Taigi mokslinis metodas negali aprėpti visos tikrovės. C. S. Lewisas yra pateikęs gerą pavyzdį: "Jeigu norime sužinoti, ar spintoje tupi katė, turime nueiti ir atidaryti spintos duris". Galime kiek norime mąstyti, svarstyti visus galimus argumentus, bet jei tikrai norėsime sužinoti, turėsime nueiti ir atidaryti spintos duris. Ir mūsų pačių protas pritars: eik ir atidaryk. Kitaip nesužinosi.

Mokslas yra galimybė suvokti tikrovę, tačiau kartais nepakanka vien svarstyti ir argumentuoti, būtina ir žengti žingsnius.

Istorijos mokslas taip pat naudoja panašią į Hanso Peterio Durrerio parabolę. Vienoje iš pagrindinių istorijos mokslo knygų kalbama apie "istoriko tinklą". Istorikai taip pat dirba su savo "tinklais", kuriais jie gaudo įvairias "žuvis". Kiekvienas mokslas, ko gero, turi savo tinklus. Tačiau tai tik tinklai. Ir to derėtų neužmiršti.

Ar istorijos mokslas yra pakankamai kritiškas?

Jei sumanysite pasidomėti teologija, teks susidurti su terminu "istorinis kritinis metodas". Istorijos moksle tokio termino nėra.

Problema yra ta, kad šis terminas tarsi atspindi istorikų darbo metodą, nors šiame moksle taip nėra. Jeigu filosofijos istorijos žodyne atsiverstume skyrių "Istoriniai metodai", rastume išvardytą visą eilę, bet nerastume "istorinio kritinio". Tai ne istorikų terminas. Jį įvedė teologai. Kiekvienas mokslas pasirenka tokius metodus, kokie geriausiai atitinka jų tyrimo objektą, ir kiekvienas mokslas, žinoma, pats pasirenka savo metodui pavadinimą.

Taigi kiek kritiškas turi būti tas istorinis metodas? Istorijos knygų įvaduose rašoma, kad istoriko darbo bei metodo dalis yra pomėgis bei simpatija seniesiems rediniams. Žodžiu, ne kritiškumas ir ne abejonė, kaip dažnai pasitaiko tarp teologų tyrinėjamų šaltinių atžvilgiu.

Knygoje "Apie istorinį pažinimą" istorikas Henris J. Marrou rašo:
"Istoriniame metode istorikui svarbiausia ne kritika, o pomėgis ir palankumas. Istorikas tai žmogus, kuris nesibodi peržengti savo slenkstį, kad pasitiktų tai, kas dar nepažįstama. Ši dorybė turi savo vardą – tai pomėgis. ...[Istorikas] neturi teisės prieš praeities liudytojus stoti lyg koks blogas, surūgęs, smulkmeniškas policininkas, kuriam kiekvienas asmuo, kol neįrodyta kitaip, a priori atrodo įtartinas ir kaltas; su tokiu kritiškumu istorikas gal ką ir pasiektų, tik ne kokybę; toks kritiškumas būtų tikras balastas, praktiškai žlugdantis tiriamo dokumento tikrosios prasmės, kompleksiškumo bei vertės atskleidimą.
Siekdamas pilnatviškai pažinti savo tiriamą objektą, istorikas privalo su juo susidraugauti, nes, anot Augustino, nieko kitaip gerai nepažinsi, kaip tik per draugystę".

Šis pavyzdys aiškiai parodo, koks istorikų darbo metodas. Be abejo, istorijos mokslas nėra visiškai nekritiškas. Bet kritiškumas ne pirmas žingsnis. Pirmas žingsnis yra pomėgis ir palankumas seniesiems šaltiniams bei susidraugavimas su jais.

Senovės istorijos tyrinėtoja Helga Botermann prideda: "Nė vienas istorikas neturi teisės istorinį šaltinį nuo pradžios laikyti nepatikimu. Patikimumas ar nepatikimumas atsiskleidžia tik tyrinėjant, pažįstant, pamėgstant tiriamą ojektą".

Ar Naujojo Testamento raštai yra istorinė informacija?

Kaip istorikai tyrinėja senuosius šaltinius apie Jėzų Kristų? Pagrindinės informacijos apie Jėzaus gyvenimą ar pirmuosius krikščionis jie ieško Naujojo Testamento raštuose – Evangelijose, Apaštalų darbuose, laiškuose. Tai nieko ypatingo, nes istorikai nuolat dirba su antikiniais dokumentais. Be jų, istorikai tyrinėja ir visas rastas iškasenas, pagal kurias rekonstruoja buvusius įvykius. Šiuo požiūriu jų darbas panašus į teisininkų, nes vieni ir kiti ieško praeitų įvykių įrodymų. Viskas, kas surašyta istorijos vadovėliuose, yra ne kas kita, kaip pagal surinktus įrodymus rekonstruota praeitis.

Taigi duomenys apie Jėzaus gyvenimą ar jo mokinius gaunami iš Naujojo Testamento. Viskas gerai, tik kyla vienas klausimas: ar šio šaltinio raštai gali būti traktuojami kaip istoriniai dokumentai? Yra nemažai manančių, jog šiuo atveju per daug pasitikima tekstais, kurie negali būti istorinių tyrimų objektas jau vien dėl to, kad jų paskirtis yra visai ne istorinė informacija.

Tačiau vienas žymiausių šio šimtmečio senosios filologijos tyrinėtojų Wolfgangas Schadewaldtas stebisi:
"Nesuprantu, kaip galima sakyti, kad tuos, kurie užrašė sinoptines Evangelijas, visiškai nedomino konkretūs, tikri, istoriniai faktai apie Jėzų bei su juo susijusius įvykius? Pažiūrėkime į kitas apreiškimų knygas, kurių religijos istorijoje yra tikrai nemažai. Evangelijos, kiek jas suprantu, yra išskirtinai unikalios. Kuo? Ogi tuo, kad jos mums atskleidžia labai platų ir išsamų konkretaus laikotarpio pasaulio vaizdą; tuo, kad jos nėra pasakos apie stebukladarius ir stebuklingus nutikimus. Nors stebukladarių ir stebuklų yra, bet visa tai sudėtinė to pasaulio dalis. Jėzus darė stebuklus, tačiau kitaip negu visi kiti stebukladariai".

Schadewaldtas priduria, kad perdėtai kritiško požiūrio susilaukia ne vien šie raštai, bet ir dauguma antikos autorių darbų: "Iki šios dienos abejojama, ar Eschilas parašė ‚Prometėją'; o Herodotas, ilgai vadintas linksmuoju plepiu ir melagiu, šiandien pripažįstamas didžiu istoriku". Dėl Naujojo Testamento, anot mokslininko, nėra jokio pagrindo manyti, kad jis istoriškai neautentiškas. "Naujojo Testamento tekstai kvepėte kvepia tikrove", – įsitikinęs Schadewaldtas.

Istorijos moksle tiriant autentiškumo klausimus, svarbus etapas yra nustatyti pačių tekstų paskirtį. Ką tekstas byloja pats apie save? Ką apie savo istorinį patikimumą sako pats Naujasis Testamentas?

Štai Jėzus pasakoja palyginimą apie karalių. Aišku viena, kad istoriškai pagrįstas gali būti tik pats papasakojimo faktas, bet ne istorijos turinys. Kad palyginimas nėra tikras atsitikimas – aišku ir Jėzaus klausytojams. Palyginimas atlieka tik vaizdingo paaiškinimo vaidmenį. Taigi pats tekstas pasako apie save, kas jis yra, kokį vaidmenį atlieka ir kaip jį traktuoti.

Šiame kontekste labai tinka paskaityti Evangelijos pagal Luką pradžią:
"Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas" (Lk 1, 1 – 4).
Kiekvienas istorikas, perskaitęs šį įvadą, paminėtų penkis labai svarbius aspektus:

Lukas nėra pirmasis, užrašęs šią istoriją, nes jau "daugelis yra mėginę išdėstyti";
Lukas remiasi liudytojų pasakojimais;
Lukas ir pats viską rūpestingai nuo pradžios ištyrė;
jo pasakojimas yra sutvarkytas, tikriausiai chronologiškas;
pasakojimas skiriamas kažkokiam Teofiliui kaip pagrindimas to mokymo, kurį jis jau yra gavęs.

Tokio teksto autoriui tikrai negalėjo nerūpėti tie dalykai, kuriuos jis užrašė, ir logiška, kad į rūpimus dalykus tikimasi ir rimto požiūrio. Nei apie Luką, nei apie kitus Naujojo Testamento autorius negalima pasakyti, kad jie neturėjo jokio istorinio intereso. Net Luko pasirengimas rašyti ir pats rašymo būdas labai panašus į istoriko. Jis naudojasi jau esamais užrašytais tekstais apie tuos įvykius, klausosi liudytojų pasakojimų, tačiau ir pats viską rūpestingai tyrinėja, tikrina, o paskui "surašo sutvarkytą pasakojimą". Taip turėtų dirbti kiekvienas istorikas. Be Evangelijos teksto, Lukas dar mums paliko ir Apaštalų darbus. Abu raštai, iš kurių mes daugiausiai sužinome tiek apie Jėzų Kristų, tiek apie pirmuosius krikščionis, yra vieno autoriaus, dirbusio kaip tikras istorikas.

Istorinis požiūris į to meto įvykius atsispindi Lk 3, 1: "Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu..." (vardijama, kas tuo metu valdė). Iš to galima padaryti išvadą, kad Lukui svarbu pasakyti, jog tie dalykai, apie kuriuos jis imasi rašyti, vyko tam tikru laiku, o ne kažkada, seniai seniai ar pan.

Tiberijus pradėjo valdyti 14 metais po Kr. Taigi trečiame Evangelijos pagal Luką skyriuje aprašyti įvykiai yra iš 28 ar 29 metų po Kr. Kitų regiono valdytojų minėjimas yra tik paprasčiausia antikos laikų tradicija.

Kad krikščionims istorinis klausimas yra tikrai svarbus, įrodo ir Poncijaus Piloto paminėjimas Tikėjimo išpažinime ("kentėjo prie Poncijaus Piloto"). Tai reiškia, kad mes kalbame ne apie kažkur ir kažkada kentėjusį, nukryžiuotą ir mirusį Kristų, o būtent apie įvykius, kurie susiję su konkrečiu laiku bei konkrečiais asmenimis – Poncijumi Pilotu, kuris 26 – 36 po Kr. buvo Judėjos prokuratorius.

Istorikams kyla dar vienas klausimas dėl nemažo laiko tarpo nuo įvykių iki jų užrašymo dienos. Šiandieniniuose tiek protestantų, tiek katalikų teologijos knygų įvaduose rastume tvirtinimus, jog Morkaus Evangelija parašyta 60 po Kr., Mato ir Luko – apie 70, Jono – 90 –100 po Kr. Tikėti tuo galima, bet nebūtina, kadangi specialistų tyrimai bei diskusijos šiuo klausimu dar nėra baigti. Paskutinės tendencijos rodo, kad datos visgi prie įvykių artėja. Jau kalbama apie Morkaus Evangelijos užrašymo metus 45 – 46 po Kr.

Kaip tos datos nustatomos? Pagrindinis datų nustatymo rodiklis – 70-ųjų metų įvykiai Jeruzalėje. Tais metais romėnai sugriovė Jeruzalės miestą ir sunaikino šventyklą. Žydams tai ne tik politinio, bet ir religinio pagrindo praradimas. Todėl beveik visi šiandieniai mokslininkai sutaria, kad jei Evangelijos būtų buvę užrašytos po 70-ųjų, tai jose turėtų atsispindėti tų metų įvykiai. Trys Evangelijų autoriai, išskyrus Luką, yra žydai, rašę visų pirma ne kam kitam, o savo tautiečiams; 70-ųjų įvykiai yra didžiulis istorinis lūžis žydų tautos istorijoje, todėl jie tiesiog privalėtų būti paminėti ir evangelistų raštuose.

Nemažai teologų laikosi nuomonės, kad tie įvykiai visgi minimi ir būtent Mato bei Luko Evangelijose. Jose cituojami Jėzaus žodžiai apie Jeruzalę: "Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta" (Mt 24, 2; Lk 19, 44). Kyla klausimas, ar tai pakankamas argumentas? Galbūt ir pakankamas, jei laikysime, kad šie Jėzaus žodžiai ne pranašystė.

Bet gali būti, kad tai pranašystė, kuri po kelių dešimtmečių išsipildė. Tada Evangelijos parašytos prieš 70-ųjų įvykius.

Vieną problemą istorikams bei teologams sukelia Apaštalų darbai. Būtent jų pabaiga ir paskutis eilutės žodis (graikiškame tekste) – "netrukdomas". Pauliaus buvimas Romoje ir gyvenimas išsinuomotame bute nėra savanoriškas. Bet paskutinėse dviejose Apaštalų darbų eilutėse sakoma: "Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus savo lankytojus. Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai drąsiai ir netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų". Kyla klausimas, kodėl būtent šiais sakiniais pasibaigia Apaštalų darbai? Žinojo Lukas apie Pauliaus mirtį ar ne? Kodėl jis savo pasakojimą užbaigia taip, tarsi parašymo laiku Paulius dar būtų buvęs gyvas ir sveikas?

Apaštalų darbuose yra viena vieta, kuri liudija, jog Lukas juos užrašė prieš 70-uosius metus. Žinoma, tai reikštų, kad Evangelija užrašyta dar anksčiau. Apd 19, 21 Paulius ketina vykti į Jeruzalę, tačiau "aplankęs šiuos kraštus, aš turiu pamatyti ir Romą". Sunkiai tikėtina, kad žinodamas apie romėnų sugriautą Jeruzalę, Lukas taip lengvai ir paprastai, be jokių komentarų būtų minėjęs šiuos miestus.

Anot istoriko Hugo Staudingerio, Pauliaus mirties data dažniausiai tapatinama su Nerono laikų krikščionių persekiojimais apie 64 po Kr. Todėl, jo nuomone,
"Galima būti tikriems, kad jei Paulius būtų miręs, Lukas nebūtų taip formulavęs ir 21 eilutės. Bent jau nebūtų vartojęs žodžio idein (pamatyti), o būtų pasirinkęs kokią bendresnę frazę kaip 'turiu liudyti (martyrein) Romoje’ ar panašiai. Kruopštūs Apaštalų darbų tyrinėjimai parodė, kad Lukas nieko nekalba apie Pauliaus mirtį, o tai reiškia, kad jis šį pasakojimą užrašė prieš tai".

Bet net jei ir tiesa, kad, kaip teigia nemažai teologų, Mato ir Luko Evangelijos užrašytos po 70-ųjų, (nors aš su tuo nesutinku), vis tiek laiko tarpas nuo įvykių iki užrašymo datos tik 40 metų. Jei šiandien kas norėtų aprašyti 60-uosius mūsų amžiaus metus, turėtų tokias pat sąlygas kaip ir tada Lukas: jau yra kitų užrašytos medžiagos apie tai; dar yra liudytojų, menančių tuos įvykius, kurie gali ne tik patys papasakoti, bet ir vertinti tai, kas kitų rašoma.

Be to, net sutinkant su vėlyvosiomis datomis, Naujojo Testamento pasakojimai "šviežesni", negu, pavyzdžiui, žymaus Romos laikų istoriko Tacito (apie 55 – 120 po Kr.). Bent jau nemaža dalis jo darbų kur kas vėlyvesni.

Bet Tacito mintys apie krikščionis istorikams irgi labai įdomios, būtent tie sakiniai, kurie kalba apie istorinį krikščionių vaidmenį Romoje, valdant imperatoriui Neronui (60-ųjų pradžioje), konkrečiai Romos gaisro metu. Romos miestas buvo padegtas, o padegimu Neronas apkaltino krikščionis (nors gali būti, kad padegimą organizavo jis pats). Tacitas apie tai rašo:

"Tačiau pasibaisėtinas gandas, esą pats Neronas prisidėjęs prie padegimo, sklandė po pasaulį nepaisant gausaus imperatoriaus palaikymo, atnašų ir atgailos ceremonijų. Norėdamas tam padaryti galą, Neronas kaltę suvertė kitiems ir baudė ypatingomis bausmėmis tuos, dėl įvairių nusikaltimų nekenčiamus žmones, kuriuos tauta vadina krikščionimis. Tos sektos įkūrėjas Kristus, valdant Tiberijui, prokuratoriaus Poncijaus Piloto buvo nuteistas mirties bausme... Taip pragaištingasis klaidamokslis trumpam buvo sustabdytas, tačiau vėliau vėl atgijo ir ėmė plisti jau ne tik Judėjoje, kur buvo atsiradęs, bet ir Romoje...".

Tacito sakinys apie Kristų, "nukryžiuotą Poncijaus Piloto", sutampa su užrašytuoju Evangelijose. Be to, yra įdomu, kad Tacitas apie Jėzų Kristų rašo 60-aisiais metais, bet mini ir į 30-ųjų pradžią, Jėzaus nukryžiavimą prie Poncijaus Piloto.

Taigi matome, kad Naujojo Testamento raštų tyrinėjimai tik patvirtina jų istoriškumo intenciją ir patikina, kad jie gali ir turi tikslą būti traktuojami kaip istoriniai dokumentai.

Apie teksto paskirtį ir tikslingumą kalba ir evangelistas Jonas: "Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą" (Jn 20, 30 – 31). Kai kuriems tai, žinoma, gana įtartina, nes tame tekste jie įžvelgia vien tikėjimo, o ne istorinės informacijos intenciją, todėl abejoja ir istoriniu patikimumu.

Tai gana dažnas vertinimas. Apskritai Naujasis Testamentas neretai traktuojamas kaip parašytas turint tam tikrą interesą, kuris užgožia istorinę tiesą. Na, kokį nors interesą visuomet turi kiekvienas kalbėtojas ar rašytojas. Ir tai yra gerai.

Tarkime, pirmame šimtmetyje po Kr. susirenka būrys rašytojų, pasiryžusių išanalizuoti, kodėl Roma tapo pasaulio imperija. Jei visas baigtas analizes suneštume į krūvą ir palygintume, tai pamatytume, kad Romos imperijos istorijoje išsiskirtų keletas įvykių, apie kuriuos būtų rašę visi autoriai, nes, jų manymu, būtent tie dalykai geriausiai parodo, kodėl Roma tapo pasaulio imperija. Paskui rastume faktų, kuriuos minėtų visi, išskyrus vieną ir, be abejo, aptiktume tokių dalykų, kurie pasirodytų svarbūs tik vienam autoriui, o kitiems ne.

Ką tai reiškia? Ar tą, kad jei apie ką nors rašo tik vienas autorius, tai to dalyko visai ir nebuvo? O gal, kad jei apie ką nors nerašo, tai dėl to, kad netinka jo sumanymui?

Tačiau neužmirškime, kad visi rašytojai susirinko išsiaiškinti Romos galybės klausimo. Vadinasi, visi susirinko turėdami savo požiūrį į Romos galybę. O tai reiškia, kad kiekvienas iš jų pasirinko ir jam tinkamus argumentus bei faktus tam klausimui spręsti. Autoriaus interesas nieko tiesiogiai nepasako apie pranešimo teisingumą.

Naujajame Testamente situacija panaši. Yra dalykų, kurie paminėti visose Evangelijose, kiti tik trijose, dar kiti tik dviejose, o kai kas išvis tik vienoje.

Tačiau šitaip istorinio patikimumo klausimą lengva paversti kiekybiniu: šis įvykis aprašytas tris kartus, vadinasi, tikrai buvo, o šitas paminėtas tik vieną kartą, tad jo nebuvo.

Kas ką turi įrodinėti?

Kai kas argumentuoja, kad tai, kas aprašyta Naujajame Testamente, galėjo būti ir visai kitaip. Atsakymas vienas – žinoma, kad galėjo! Kai aš kitam pasakoju ką nors iš savo gyvenimo, jis irgi gali paklausti: o gal galėjo būti visai kitaip? Būti kitaip gal ir galėjo. Bet klausimas, ar tai, ką aš ką tik papasakojau, buvo būtent taip ar ne?

Taigi ar Naujasis Testamentas privalo įrodinėti, kad jis yra teisus? Arba ar privalo kas nors kitas įrodinėti, jog Naujasis Testamentas nėra teisus? Tai dvi priėjimo prie teksto galimybės.

Teisingai sako Helga Botermann, kad istoriniai tekstai niekam neprivalo įrodinėti savo teisingumo. Negalima su istoriniais šaltiniais elgtis taip, tarsi pirmutinis jų reikalas įrodyti savo teisingumą. Tačiau kritiškumas irgi neatmestinas; kai skaitome tekstus, kurie pasakoja apie tą patį, bet vienas kitam prieštaraudami, kyla klausimas, kaip juos vertinti?

19 amžiaus pabaigoje atsirado stipri tendencija viskuo abejoti. Homeras? Gal tokio išvis ir nebuvo? Gal Šekspyras visai jokių pjesių neparašė? Šią tendenciją perėmė ir teologija. Ar Morkaus Evangeliją tikrai parašė Morkus? Gal visai kas nors kitas? Šitokios "gal" diskusijos niekur neveda. Kiekvienu atveju į tokius klausimus galima atsakyti "taip, kodėl gi ne".

Galų gale tos visos "gal" argumentacijos, išsigalvojant naujus morkus ir jonus veda prie absurdo. "Išrandami" nauji, niekam nežinomi autoriai, veikėjai vien tik dėl to, kad kažkas ištarė "gal". Kaip tame anekdote: "Ar žinot, kad Šekspyro kūriniai parašyti visai ne Šekspyro, o žmogaus tokia pat pavarde?"

Ką mokslas kalba apie stebuklus?

Mokslininkai renkasi ir nustato savo darbo metodus. Knygoje "Istorijos teorijos paskaitos" istorikas Kurtas Kluxenas aiškiai pasako: "Istorijos moksle naudojamas metodinis ateizmas. Tai reiškia, kad tiesiog laikomasi nuostatos, jog Dievo nėra, ir viskas, kas vyksta, aiškinama imanentiškai". Taigi į viską žiūrima taip, tarsi Dievo nebūtų. Toks metodinis sprendimas. Ko gero, mokslo pasaulyje, kur kartu dirba į Dievą tikintys ir netikintys žmonės, kitaip ir neįmanoma.

Tik problema iškyla tuomet, kai metodinis ateizmas paverčiamas principiniu. Kai imama teigti, jog Dievo nėra ne vien tik dėl darbo metodo, bet ir apskritai, iš principo. Galima taip gyventi ir mąstyti, tarsi Dievo nebūtų.

Kai mokslininkas ima teigti, jog jis kaip mokslininkas negali tikėti į Dievą, jau būna peržengtos metodiškumo ribos. Tokiu atveju metodinis ateizmas jau būna virtęs į principinį ateizmą.

Taigi kokia mokslininkų nuomonė apie stebuklus? Kartą teko diskutuoti su fizikos profesoriumi. Kai paklausiau, kaip jis kaip fizikas vertina stebuklus, jis atsakė, kad niekaip, nes stebuklas, taip kaip jis traktuojamas, yra vienkartinis, nepaprastas, unikalus reiškinys istorijoje. Ką gali gamtos mokslų atsovas dar pasakyti? Kad sunkiai tikėtina, jog stebuklai egzistuoja? Bet tai paliudija jau pats žodis "stebuklas". Pačiame žodyje užprogramuotas neįtikimumas. Mes, aišku, viską galime paaiškinti be Dievo, tačiau jei Dievą laikysime gebančiu kalbėti ir veikti, tuomet stebuklų tikimybė didėja. Svarbiausias klausimas, ar stebuklų yra buvę? "Aš kaip fizikas nesu kompetentingas atsakyti į tokį klausimą. Jei norite sužinoti, ar yra buvę stebuklų, klauskite istorikų, nes jie gali pasakyti, ar tai, kas kalbama apie stebuklus, yra teisinga ir patikima".

Jei nustatoma, kad stebuklo tikimybė nepaprastai maža, vis vien negalime daryti loginės išvados, jog stebuklų niekuomet nėra buvę.

Teologas Otto Michelis svarbiausiu laiko ne tai, ar mes stebuklą galime įsivaizduoti, suvokti, bet tai, ar stebuklų iš tikrųjų yra buvę.

Blezas Paskalis rašė: "Jūs sakote, kad jei pamatytumėte stebuklą, tai įtikėtumėte. Bet iš kur jūs toks tikras, kad elgtumėtės būtent taip, įvykus dalykui, kurio jūs nepažįstate?" Jeigu žmonės dar niekuomet nepatyrė stebuklo, iš kur žino, kaip reaguos, kai tai patirs?

Panašiai skeptiškas ir Dostojevskis. Anot jo, modernusis žmogus jau greičiau patikės optine apgaule negu stebuklu. Žmogus taip įsitikinęs, jog stebuklų nebūna, todėl jei kas ir įvyksta, tai priimama viso labo tik kaip optinė apgaulė.

Taigi pasinaudojant metodiniu ateizmu, stebuklus galima atmesti, arba, kaip tas fizikas, galima likti atviriems ir sakyti, jog pasaulyje galimi nepaprasti dalykai. C.S. Lewiso knygoje apie stebuklus būtent pagrindinis klausimas ir yra: ar egzistuoja stebuklai? Lewisas mano, kad tik tada, kai į šį klausimą atsakoma "taip", atsiranda prasmė diskutuoti apie Naująjį Testamentą. Kadangi Naujajame Testamente rašoma apie vieną neįtikėtiniausių pasaulio stebuklų – Dievo virtimą žmogumi. Ir tas stebuklas žmonijos istorijoje yra absoliučiai unikalus.

Bet jeigu klausysime Davido Humo, tai to stebuklo nebuvo. Mat, pasak Humo, viskas, kas vyko tik vieną kartą ir neturi istorijoje analogų, tiesiog neegzistuoja.

Na, Naujasis Testamentas sako, kad Dievas žmogumi tapo tik tą vieną kartą, ne kelissyk, ir ne daugybę kartų ar dar kaip nors kitaip. Tai nutiko tam tikru laiku, tam tikroje vietoje, dalyvaujant tam tikriems žmonėms, Augusto, Tiberijaus ir Piloto valdymo laikais.

Jurgenas Špysas, istorijos mokslų daktaras, buvęs Vokietijos studentų misijos (SMD) vadovas, Tikėjimo ir mokslo instituto direktorius ( http://www.iguw.de ).