Holger Lahayne
Mokytis iš praeities
Studentų grupės, kurios atsirado maždaug tuo pačiu metu kaip ir IFES, pirmiausiai susibūrė Anglijoje. Pirmasis sambūris – Kembridžo tarpkoleginių krikščionių sąjunga (Cambridge Inter-Collegiate Christian Union) 1877; po dvejų metų panaši organizacija susibūrė Oksforde. Amerikoje tuo pačiu laiku įsikūrė Savanorių studentų judėjimas (Student Volunteer Movement, 1886/88), SVM, kuri visų pirma vienijo jaunuolius, besidominčius užsienio misijomis. Jų moto garsus iki šios dienos: "Pasaulio evangelizavimas per mūsų kartą!"
Grupė šių Europos ir Šiaurės Amerikos judėjimų 1895 Švedijoje įkūrė Pasaulio krikščionių studentų federaciją (World's Student Christian Federation). 1897 buvo suformuluoti jos tikslai. Svarbiausias iš jų buvo "Skatinti studentus tapti Jėzaus mokiniais, išpažįstančiais jį vieninteliu savo gelbėtoju ir Dievu"; kiti tikslai – remti dvasinį gyvenimą bei "rinkti studentus Kristaus karalystei plėsti po visą pasaulį".
Praktiškai beveik visi svarbiausi IFES principai jau buvo iškelti ir akcentuojami prieš šimtą metų. Skatinamas ir akcentuojamas Biblijos skaitymas, pačių studentų iniciatyva ir vadovavimas, savarankiškų nacionalinių judėjimų kūrimasis, tarpdenominacinė bendrystė. Nuo pat pradžių nebuvo siekiama nei kurti kokių nors studentiškų bažnyčių, nei sudaryti konkurencijos jau egzistuojančioms. Siekta būti vien "visuotinės krikščionių Bažnyčios ištikimais pagalbininkais ir tarnais", grupių narius ugdant "ištikimais ir naudingais visos krikščionių bendruomenės dalyviais".
Pastarosios citatos yra iš Johno R. Motto (1865–1955) prisiminimų apie pirmuosius 25 WSCF gyvavimo metus. Šis amerikietis (žr. nuotr.), nuo 1888 dirbęs YMCA sekretoriumi (pradžioje studentų judėjimas JAV veikė po YMCA stogu), laikomas išskirtine ir viena žymiausių pasaulio studentų judėjimo asmenybių bei vienu iš ekumeninės veiklos pradininkų (1946 jam buvo įteikta Nobelio taikos premija). Kaip šiandien IFES, taip ir jis visada akcentavo "gilesnio mąstymo būtinumą", dvasinį gyvenimą jungė su socialine atsakomybe. Reikalavo "socialinę tvarką palenkti Kristaus taisyklėms" ir netgi labai maksimalistiškai, kaip tuomet buvo įprasta, "sukrikščioninti visą visuomenės gyvenimą". Bet, anot Motto, "žmogaus dvasinis atgimimas yra pirmiau visko".
Todėl galėtume paklausti, Kodėl LKSB tapo IFES, o ne WSCF (šiandien World Student Christian Fellowship) nare? Norint atsakyti į šį klausimą, daug nereikia: palyginkime tuometinius ir dabartinius WSCF tikslus. Interneto svetainėje wscfglobal.org vardijami štai tokie darbo tikslai: "Dialogas, ekumenizmas, socialinis teisingumas ir taika". Geri tikslai, nieko neprikiši. Tačiau tokių tikslų kaip evangelizacija ar misionieriška veikla nėra nė kvapo. Ši krikščionis studentus vienijanti organizacija skatina "kritišką mąstymą bei konstruktyvias pasaulio permainas"; jiems svarbu "socialinių bei kultūrinių procesų analizė, solidarumas ir veikla, peržengiant kultūros, rasės ir lyties ribas". Ir vėl galima sakyti – labai geri siekiai! Tik iš ko atpažinti, kad tai krikščioniškas judėjimas? "Lyčių analizę" pasiskelbė nuolatiniu prioritetu, o kur "pagrindinis biznis", senoviškai tariant, sielų gelbėjimas?
Mottas kūrė kitokį judėjimą. Jis, aišku viso WSCF vardu, prieš šimtą metų yra sakęs: "gyvybiškai svarbiausia viso pasaulio studentų judėjimui mokslo jaunuomenę vesti prie asmeninio ryšio su Jėzumi Kristumi." Svarbiausia misijos ir evangelizavimas, o pagrindinis įrankis – Dievo žodis. Tačiau jau tada, 1921-aisiais, Mottas įspėjo: "Negalima nepastebėti fakto, kad judėjimai, kurie prarado Biblijos studijų rėmimo prioritetą, gyvybingumo neteko ir kitose srityse."
Problema buvo ta, kad dauguma WSCF judėjimų XX a. pirmoje pusėje palaipsniui atsitolino nuo "aiškių, bendrųjų ir pagrindinių principų" (Mottas). Susidomėję modernistine ir liberaliąja teologija vis labiau ėmė abejoti Jėzaus unikalumu bei dieviškumu, asmeninio atsivertimo būtinybe ir Biblijos autoritetu.
Todėl Anglijos Kembridžo studentų grupės, siekdamos išsaugoti savo paveldą ir identitetą, 1910 atsiskyrė nuo Studentų krikščionių judėjimo (Student Christian Movement); 1928 buvo įkurta Anglijos Inter-Varsity Fellowship of Evangelical Unions (šiandien UCCF). Vokietijos krikščionys studentai savo vienybę DCSV organizacijoje išlaikė iki II pasaulinio karo, o po jo suskilo į evangelikalią ir misionierišką SMD bei ESG.
Studentų savanorių judėjimas (SVM) savo kulminaciją pasiekė I pasaulinio karo metais. Būtent tada įvyko patys gausiausi renginiai, nuveikta daug svarbių darbų, o po to viskas ėmė nykti. Suvažiavime 1919/20 De Moino mieste patriarchas Mottas dar kalbėjo savo senovišku stiliumi bei temomis, tačiau į tribūną kylant Sherwoodui Eddy’iui, studentai paprieštaravo: "Kodėl tu vėl nori kalbėti tas nesąmones? Kokia nauda mums iš tų tavo nuvalkiotų frazių? Kam čia kalbėti apie gyvąjį Dievą ar apie dievišką Kristų?" Ir išties Eddy’is savo kalbą pakeitė ir pirmiausiai pasisakė apie socialines reformas...
Be abejo, SVM evangelistinis angažuotumas taip pat labai greitai išgaravo. Lindsay Brownas, britų istorikas ir teologas, iki 2007 m. IFES generalinis sekretorius, savo knygoje "Shining Like Stars" (spindintys kaip žvaigždės) rašo: "Buvo nepastebėta, kad labai trūksta aiškaus krikščioniško mokymo kaip pagrindo ir atspirties taško. Nebuvo suformuota jokio tikėjimo pamato, kuris būtų priimtinas visiems nariams. Pradinis atsidavimas krikščioniškai veiklai ėmė silpti, kaip ir paties SVM... Noras skleisti Evangeliją nyko, nes nebuvo suformuluota aiškaus mokymo pradmenų."
Pirmieji IFES vadovai iš šių klaidų pasimokė. Jie suvokė, kad norint nenukrypti nuo kurso, būtina susiformuoti aiškų tikėjimo pagrindą. Vadovaujant žymiam britų pamokslininkui ir vienam iš primųjų IFES prezidentų Martinui Lloyd-Jonesui, pirmoji IFES taryba sudarė svarbiausių Biblijos tiesų santrauką, turėjusią pagelbėti atskirti esminius dalykus nuo antraeilių. C. Stacey'is Woodsas, pirmasis IFES generalinis sekretorius, teigia: "Mūsų tikėjimo pagrindas yra inkaras, padedantis neatsitrenkti į klaidų uolas ir neužplaukti ant dvasinio neveiklumo seklumų".
Todėl tokį inkarą įsigijo ir LKSB. Tai bendrijos Tikėjimo išpažinimas, atspindintis pasaulinio evangelikalų judėjimo įsitikinimus. Iki šios dienos jis yra nepaprastai svarbus, kad išlaikytume teisingą evangelistinį kursą. Dabartiniais, perdėm pragmatiškais ir į sėkmę orientuotais laikais esame linkę per daug gretai ir lengvai į pirmą vietą kelti klausimus apie metodus: kas geriau veikia? Kokie būdai tinkamesni? O turinys lieka užnugaryje. O juk būtent jis, ištikimybė jam ir yra svarbiausia! Šis akcentas aptinkamas jau Naujajame Testamente. Apaštalai pagrindiniu dalyku visada laikė teisingą turinio, Evangelijos, perteikimą; tam įgyvendinti, priklausomai nuo klausytojų, rinkdavosi atitinkamus būdus. Jie nebuvo prisirišę prie formos, prisirišę jie buvo vien prie turinio.
SVM buvo vienas svarbiausių naujųjų laikų krikščioniškų judėjimų, daugiau nei 20 000 jaunų žmonių paskatinęs tapti misionieriais. Bet SVM dingo. Ir dingo visai, nes tapo nebereikalingas. Bet, ačiū Dievui, nuo 2002 gyvuoja savotiškas relaunch – SVM2, misionierių studentų judėjimų sąjunga (network), sąmoningai atsigręžianti į 1886 metų SVM tradicijas. Tikėjimo išpažinimu priimta 1974-ųjų "Lozanos sandora". Šiame, ko gero, svarbiausiame evangelikalų judėjimo dokumente sakoma:
"Mes patvirtiname, kad yra tik vienintelis Gelbėtojas ir tik vienintelė Evangelija... Mes atmetame kiekvienos rūšies sinkretizmą ir dialogą kaip menkinančius Kristų ir Evangeliją, teigiančius, kad Kristus vienodai kalba per visas religijas ir ideologijas. Jėzus Kristus, pats būdamas vieninteliu Dievu–žmogumi, atidavusiu save kaip auką už nusidėjėlius, yra vienintelis tarpininkas tarp žmonių ir Dievo. Nėra jokio kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti... Jėzus Kristus yra išaukštintas virš visų kitų vardų, mes ilgimės tos dienos, kai kiekvienas kelis priklaups prieš Jį ir kiekvienas liežuvis išpažins Jį kaip Viešpatį."
