Holger Lahayne
Nekaltybės sala
Taigi "Kaimas" – nedidelė 1897 metų Pensilvanijos gyvenvietė. Iš pat pradžių sužinome vieną svarbų dalyką – tai gyvenvietė, kurioje viešpatauja baimė. Dėl to ji yra saugoma sargybos postų, nes manoma, kad ją supančiuose miškuose gyvena baisios būtybės. Kaimo gyventojai, visiškai atsiskyrę nuo civilizacijos, su jomis bando sugyventi nusistatytais įstatymais bei savotiškais ir keistais ritualais. Pagrindinė taisyklė skelbia: mes nelįsime į miškus, pabaisos neis pas mus į kaimą. Draudžiama raudona spalva, nes ji esą būtybes traukia. Geltona – priešingai, laikoma apsaugos nuo jų spalva. Būtybės nevadinamos ir jokiu vardu, o tik posakiu "tos, apie kurias nekalbame".
Taisyklių laikymąsi jau daugelį metų budriai kontroliuoja kaimo seniūnai. Atrodo, kad visiems sekasi gana neblogai ir būtybės gyventi jiems netrukdo. Kaimo jaunimas net savotišką drąsos išbandymą sugalvojo: kas ilgiausiai išstovės naktį, prie pat pamiškės, atsisukęs nugara į monstrų karalystę?
Tačiau tylenio Liucijaus Hunto (J. Phoenixas) tokios varžybos nedomina. Jam nepatinka ir tas paslaptingumas, Liucijus kelia daug klausimų ir domisi tomis pabaisomis. Be to, jaunuolis geros širdies: jis stengiasi padėti kvaileliui Nojui (A. Brody) ir parnešti jam vaistų. Sykį jis net išdrįsta įžengti į uždraustąjį mišką, tačiau iškart gauna būtybių perspėjimą: kaime išmėtyti nudirti gyvuliai; ant namų raudonais dažais palikti ženklai; akimirką pasirodo net keisti raudonais gobtuvais padarai. Taigi pabaisos tikrai egzistuoja?!
Dar Liucijus seniai myli kaimo seniūno Edwardo Walkerio (W. Hurtas) akląją dukterį Aivę. Tai sukelia baisų pavydą kitam Aivės gerbėjui Nojui, kuris Liucijų užpuola ir smarkiai sužeidžia peiliu. Kaimo seniūnams iškyla problema: ar leisti Liucijui mirti ir taip sukelti Aivei daug skausmo, ar eiti "į miestą", viso blogio buveinę, ir nupirkti medikamentų?
Tarp Walkerio ir kitų seniūnų užverda ginčas. Aivės tėvas pasisako už meilę ir kaimo nekaltumo, kuriam iškilusi grėsmė, išsaugojimą. Pamažu jau ir žiūrovui aiškėja, kad čia kažkas ne taip. Ir išties Walkeris pasiūlo, kad į miestą eitų jo akloji duktė. Tačiau prieš tai jis atskleidžia jai dvi paslaptis: kad per mišką veda kelias, kuriuo ji gali patekti į miestą, ir kad tie gąsdinantys padarai po gobtuvais yra patys seniūnai, kurie ir išrado miško pabaisas, kad išlaikytų kaimą atskirtą nuo pasaulio.
Aivė rengiasi geltonus drabužius ir, šiek tiek palydėta greit į padus dėjusių dviejų berniukų, leidžiasi į miestą. Kelionėje per mišką parodomos bene pačios geriausios ir įdomiausios filmo scenos. Aivė nieko nemato, atrodo, galėtų būti nebaisu. Tačiau įtampa ne tik kad nesumažėja, bet padidėja. Miškas ją gąsdina, todėl ji skuba, liesdama gaudosi aplinkoje, klumpa, griūva, keliasi ir bėga – nuo tikrų ar netikrų monstrų.
Ir štai šitaip Aivei bekeliaujant, režisierius Shyamalanas drioksteli savo įžymiuoju netikėtu posūkiu: Aivė eina eina ir prieina visokiausiais augalais apžėlusią sieną, persikapanoja kiton pusėn ir... atsikaria į asfaltuotą gatvę, kurioje ties ja stabteli modernus gamtos rezervato sargo džipas! Aivė, žinoma, nieko nemato ir nesupranta. Baisiausiai sutrikęs jaunasis rezervato sargas parūpina jai reikiamų vaistų, ir Aivė patraukia namo gelbėti mirštančio Liucijaus.
Paslaptis atsiskleidžia. Viskas dar labiau paaiškėja, kai kiekvienuose namuose atveriamos daugybę metų budriai slėptos nuotraukų ir įvairių dokumentų iš buvusio gyvenimo dėžutės. Pasirodo, kad XX a. 70-aisiais metais grupė jaunų miestiečių su universiteto profesoriumi Walkeriu priešakyje nutarė pasipriešinti civilizacijai, smurtui, prievartai, narkotikų prekeiviams ir gatvių chuliganams ir pabėgti iš žiaurios modernaus miesto aplinkos. Jie sugalvojo savotišką socialinį eksperimentą, paskyrė vyresniuosius ir nutarė gyventi kaip prieš šimtą metų. Kitaip tariant, atgal prie gamtos, į savotišką rojų, į pačių susikurtą nekaltybės salą. Kad nieko nenutuokianti jaunoji karta būtų apsaugota nuo domėjimosi ir kontaktų su aplinkiniu pasauliu, buvo išgalvotos baisiosios miško būtybės. Eksperimentas buvo palaimintas pačiu aukščiausiu lygiu, nes oro erdvė virš kaimo buvo paskelbta neskraidymo zona.
Filmą "Kaimas" sunku suvokti racionaliai, nes jis daug geriau atsiskleidžia ir veikia, beje, kaip ir kiti Shyamalano filmai, per nuotaiką, pojūčius. Šiam filmui reikia atsiverti, įsileisti jį savin ir duoti laisvę veikti. Nemažai kritikų, kaip antai įžymusis amerikietis Rogeris Ebertas, ko gero, to nepadarė, todėl negailestingai sutaršė "Kaimą" kaip niekam tikusį. Žinoma, filmas turi trūkumų: per sausi, be gyvybės dialogai, silpnokas scenarijus, neišnaudotas puikiųjų aktorių potencialas. Jis daug kuo neprilygsta panašios struktūros "Dogviliui".
Tačiau didieji kritikai pražiūri vieną labai svarbų dalyką – Shyamalano puikiai sukurtą baimės portretą. Kaimo seniūnai svajoja apie saugų ir paprastą gyvenimą už civilizacijos sienų, bet nejaučia, kad neįmanoma gyventi absoliučiai "švariems" nuo modernaus pasaulio apnašų. Be viso kito, į susikurtąją idilę jie atsineša ir XX amžiaus baimę, kuri greitai pasisėja ir suklesti. Jie bėgo iš miesto, kad nuo jo siaubo ir baimės apsaugotų savo vaikus, tačiau jų vaikai vis vien gyvena baimėje. Jie kūrė naują, sveiką, gerai veikiančią visuomenę (valgymas prie didelių bendrų stalų), stengėsi diegti šeimyniškumą, bendrumą dideliame kolektyve – tačiau kokia kaina? – baime, paslaptimis, tiesos slėpimu nuo augančios kartos.
"Kaimas" – tai baimėje sustingusi visuomenė. Atsiskyrimas nuo civilizacijos įmanomas tik iš civilizacijos atsineštomis represijomis. Nekaltybės sala tik svajonė, nes nekaltybės nėra jau nuo pat pradžių. Šitaip Shyamalanas mums pateikia labai talpią metaforą – kaimas gali būti bet kas: bažnyčia, partija, Amerika, šeima, žmonija (stipri sąsaja su "Dogviliu").
Tačiau grįžkime prie Liucijaus ir Aivės, kurie yra savotiški filmo gidai. Su Liucijumi keliaujame į mišką ir drebame laukdami netikėtumo, stebimės jo drąsa, sąžiningumu ir atsidavimu. Su Liucijumi knaisiojamės po kaimo paslaptis, ieškome žinių, aiškinamės prasmę keistųjų ritualų ir aukojimų, kurie nereligingame kaime (visiškai netipiška XIX a. Amerikai; kaimo gyentojai vis dėlto sekuliarūs, modernūs žmonės!) nuo pat pradžių atrodo nenuoširdžiai ir dirbtinai. Aivę puikiai suvaidina Bryce Dalles Howard. Aklojoje Aivėje įsikūnija jautrumas ir drąsa. Jos meilė Liucijui nugali didžiąją baimę ir sulaužo jos tėvų pastatytas baimės sienas. Aivė ir Liucijus peržengia tariamas apsaugines ribas ir yra pasirengę aukotis dėl kitų. Pabaigoje, nors ir viskam išaiškėjus, kaimas neišyra – tačiau Aivė ir Liucijus jau visa savo esybe už kaimo ribų. Aišku viena: po jų tikrai neliks nei baimės, nei šitos nekaltybės salos.
