„Neteisingąja Mamona pasidarykite bičiulių...“

1 Paskui Jėzus kalbėjo savo mokiniams: "Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. 2 Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: 'Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu.’ 3 O tasai tarė sau: 'Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. 4 Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos.’ 5 Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: 'Kiek tu skolingas mano šeimininkui?’ 6 Šis atsakė: 'Šimtą statinių aliejaus.’ Tada jis tarė: 'Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt.’ 7 Paskui klausė kitą: 'O kiek tu skolingas?’ Anas atsakė: 'Šimtą saikų kviečių.’ Jis tarė: 'Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt.’ 8 Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdį, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašiį į save negu šviesos vaikai. 9 Taip pat ir aš jums sakau: neteisingąja Mamona pasidarykite bičiulių, kad, kai jos nebeliks, priimtų jus į amžinąsias padangtes. 10 Kas patikimas smulkmenose, tas patikimas ir dideliuose dalykuose, o kas neteisingas smulkmenose, tas neteisingas ir dideliuose dalykuose. 11 Tad jei jūs nepasirodėte patikimi, tvarkydami neteisingąją Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! 12 Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?! 13 Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai."

Peržvelgus Luko užrašytą Evangeliją, reikia pripažinti, kad apie turtą, pinigus, nuosavybę Lukas išties turi ką pasakyti, ir netgi labai daug ką. Kalno pamoksle (6, 24) jis cituoja griežtus Jėzaus žodžius "Vargas jums, turtuoliai!". Lk 12, 15 Jėzus pateikia perspėjimą dėl godumo, "nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto". Toliau pateikia palyginimą apie sėkmingą javų augintoją, kuris, deja, yra "kvailys", nes nesirūpina savo siela (12, 16–21). Bene žinomiausia yra istorija apie turtingą didiką (18, 18–27), su tapusia aforizmu itin provokuojančia pabaiga: "Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!"

Ne mažiau provokuojanti ir mūsų nagrinėjamo skyriaus istorija apie apsukrųjį prievaizdą. Tai vienas iš Jėzaus pateiktų palyginimų. Tačiau, manau, ši istorija ne vienam iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista – kaip čia dabar, nedoras elgesys pateikiamas pavyzdžiu?

Panagrinėkime tekstą išsamiau. Turtingojo žmogaus pasipiktinimas savo prievaizdu, be abejo, teisingas. Tikriausiai apie turto eikvojimą buvo ne vien kalbama. Sprendimas tokį prievaizdą atleisti iš darbo visai suprantamas ir pateisinamas. Bet ir pats prievaizdas nė kiek nesiteisina ir nesigraužia, kad buvo apskųstas (graikiškame tekste – "apšmeižtas") ir nesistengia atitaisyti savo prarastos reputacijos. Jis iš tikrųjų yra nesąžiningas, todėl susitaiko su nuosprendžiu. Tačiau turtuolio ir jo prievaizdo keliai šioje vietoje dar neišsiskiria.

Atsidūręs sunkioje situacijoje, atleistasis prievaizdas ne rezignuoja, o veikia, ir būtent ryžtingai bei itin apgalvotai. Jis realistiškai įvertina padėtį ir nuodugniai ją išanalizuoja. Jis rimtai galvoja apie savo ateitį ir imasi veiksmų. Susikviečia savo šeimininko skolininkus, tikriausiai nuomininkus, ir sumažina skolas jų naudai. Tik neaišku, ar ir vėl apgaudamas savo buvusį šeimininką, ar sumažindamas vien savo užsidėtąją dalį. Tačiau bet kuriuo atveju, taip elgdamasis, jis, žinoma, įsigyja draugų. Taigi jo planas (eil. 4) pavyksta.

Ir štai šeimininkas savo atleistąjį prievaizdą, šį suktą žmogų, pagiria. Kodėl? Ogi dėl vieno labai paprasto dalyko – dėl gudrumo. Tai svarbiausia šio palyginimo mintis, kurią Jėzus nori pasakyti savo mokiniams. Realistiškas situacijos įvertinimas ir analizė, ryžtingas veikimas, protingas rūpestis savo ateitimi – tai gudrumo įrodymas. Norėdamas panaikinti šios istorijos dviprasmiškumą, 8 eilute Jėzus paaiškina, jog palyginimo veiksmas vyko tik "pasaulio" plotmėje, kad čia minimi gudruoliai yra "šio pasaulio vaikai", taigi netikintieji. Devintoje eilutėje Jėzus vėl kreipiasi į savo mokinius ir šio palyginimo pamoką pritaiko jiems: "Neiteisingąja Mamona pasidarykite bičiulių, kad, kai jos nebeliks, priimtų jus į amžinąsias padangtes."

Pradėkime nuo "amžinųjų padangčių". Tai evangelijose dažna sąvoka, reiškianti amžiną, nesibaigiantį gyvenimą pas Dievą. "Neteisingoji Mamona" yra pinigai, turtas. O neteisinga todėl, kad pinigai ir turtai dažnai įgyjami būtent neteisingu keliu arba gali lengvai sugundyti neteisybei (pvz. kai sudievinami). Todėl Jėzus ragina savo mokinius amžinojo gyvenimo vardan elgtis protingai ir ryžtingai, kaip ir tasai prievaizdas. Bet tai nereiškia būti pamaldžiam ir religingam (kaip fariziejai, kurie, ko gero, irgi girdėjo tą istoriją, žr. 15, 1). Jėzus šiuo atveju kalba apie pinigus: mūsų elgesys su savo turtu atsilieps amžinybėje.

Koks gi turi būti tas protingas elgesys? Jėzaus žodžiai šiek tiek mįslingi: "pasidarykite bičiulių", kad šie "priimtų į amžinąsias padangtes". Dėl to kai kurie aiškintojai mano, kad tie bičiuliai – tai Dievas ir angelai. Taigi su savo turtu mes turime elgtis taip, kad tai patiktų Dievui.

Tai tiesa, tačiau atrodo, kad "bičiuliai" šioje eilutėje yra tiesiog žmonės. Gerą pavyzdį pateikia kiek toliau skyriuje einanti istorija apie turtuolį ir Lozorių (16, 19–31). Turtuolis neprotingai pasielgė amžinybės akivaizdoje ir dabar kenčia mirusiųjų pasaulyje. Kodėl? Kad jis nepasirūpino neturtinguoju Lozoriumi, gulėjusiu prie jo rūmų vartų, taigi nepasidarė jo savo bičiuliu, galėjusiu priimti į "Abraomo prieglobstį".

Taigi neprotingas dalykas yra godus, savanaudiškas turtų kaupimas, protinga yra dalytis, atsisakyti, atiduoti. Arba, anot Pauliaus, raginančio turtinguosius, – "tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais. Šitaip jie susikraus lobį – gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą" (1 Tim 6, 18–19). Svarbiausia – amžinasis gyvenimas! Kas tuo nesirūpina, nesvarbu koks turtingas ir laimingas būtų, vis tiek yra kvailys.

Provokuojantis elementas yra ne pati istorija apie nedorą prievaizdo elgesį, kuri viso labo tėra tik iliustracinė priemonė, o būtent Jėzaus išvados (eil. 9 ir 10–13), kurias jis daro papasakojęs šią istoriją. Tomis išvadomis atsivertusiems, tikintiems krikščionims jis iškelia reikalavimą: pasimokyti apsukrumo iš "pasaulio vaikų". O tai reiškia: atsikratyti naivumo, kvailumo, atitolimo nuo pasaulio – bruožų, deja, gan dažnai būdingų krikščionims.

Taip pat šiuo palyginimu Jėzus savotiškai netikėtai sureikšmina turtą: mūsų elgimasis su turtu, pinigais svarbus amžinajam likimui. Taip, turtas tėra tik mūsų tikėjimo išbandymo įrankis, bet visgi vienas iš pačių svarbiausių. Ir galop savo išvadomis Jėzus užkerta krikščionims kelią turto klausimus spręsti paprasčiausiu būdu – visko atsisakant. Ne bėgti iš pasaulio, ne atsisakyti visko (nors kartais tai ir patartina, žr. Mt 19, 16–22) ir gyventi asketiškai, o išmokti su turtu teisingai elgtis. Būti patikimam ir teisingam "smulkmenose" (turtas), kad galėtum priimti "tikrąsias gėrybes" (amžinybę).

Į 10 eilutėje pateikiamą patarlę Jėzus įdeda dvasinę prasmę, kurios rimtumas gana dažnai pražiūrimas. Turtas, pinigai čia vadinami "smulkmenomis", "svetimu daiktu" (eil. 12). Jėzus radikaliai nuvainikuoja to meto, o ypač mūsų laikų didžiuosius stabus! Pinigai vertybių ir svarbos skalėje nustumiami toli į apačią. Tačiau Jėzus taip pat nepuola ir į tiesmukišką antimaterializmą ir spiritualizmą. Mums, žinoma, labiau patiktų diplomatiškesnis jo požiūris. Bet Jėzus nepaiso jokios diplomatijos, kai kalba apie amžinybę. Mes mėgstam kompromisus: šiek tiek pasitikėjimo Dievu, šiek tiek religingumo, šiek tiek (gerokai) storesnės piniginės. Viskas lengvai suderinama, kur gi čia problema?

Jėzus nepripažįsta tokių kompromisų. Aukščiausiasis prioritetas, vieta Nr. 1 priklauso vienam Dievui, kuris patiki mums "tikrąsias gėrybes" (t.y. dvasinį palaiminimą, krikščionišką liudijimą, evangelizaciją, amžinąjį gyvenimą; tai ne visada sutampa su bažnytiniu tarnavimu! Kartais verslininkas gali būti daug geresnis Jėzaus liudytojas negu koks pastorius ir kunigas). Dievu turime pasitikėti ("tarnauti") visa savo širdimi. Tai galų gale nulemia, kas yra krikščionis, šviesos vaikas, ir kas ne. Todėl Liuteris netgi reikalavo antrojo atsivertimo: po atsivertimo širdimi turi eiti atsivertimas pinigine.

Tarnauti vien Dievui, o ne Mamonai – kaip tai realizuojama? Trylikta eilutė yra ir Mato Evangelijos Kalno pamoksle (Mt 6, 24). Po šios eilutės eina skyrelis apie rūpesčius ir pasitikėjimą, kur Jėzus mums pavyzdžiu pateikia paukščius: "...nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina." (eil. 26) Kaipgi Dievas mus maitina? Juk iš dangaus duonos nenumeta? Mt 25, 35 ir toliau jis aiškiai pasako, kad tai mes esame tie, kurie turime pamaitinti išalkusį, mes privalome aprengti nuogą; taigi Dievas veikia per mus. Mes privalome dirbti, daryti, kad galėtume paremti stokojantį. Tai patvirtina ir Jonas Krikštytojas. Atsakydamas į atgailaujančių klausimą "ką gi mums daryti?", pataria labai konkrečiai: "Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro." (Lk 3, 10–11). Taigi ratas užsidaro. Tikroji tarnystė Dievui yra ne tada, kai viso turto atsisakome iškart vienu mostu. Tikroji tarnystė yra dalijimasis – nuolatinis, sistemingas ir dosnus dalies mūsų turto atidavimas. Anot Augustino: "Nori būti geras šeimininkas, atiduok tai, ko amžinai neišlaikysi, kad įgytum tai, ko amžinai neprarasi."