info@lksb.lt +370 600 80578

„Neturi būti tarp jūsų vargšų...“ (IV)

Now, for all its failings and its perversions over the last 2000 years... it is unarguably the central tenet of Christianity: that everybody is equal in God's eyes. So you cannot as a Christian walk away from Africa... You cannot walk away from this and call yourself a Christian and sit in power... The church is going to have to become the conscience of the free market if it's to have any meaning in this world.
Bono

6. "Palaiminti turintys vargdienio dvasią"

Jei Biblijoje kalbama apie kovą su skurdu, kaip tada suprasti Biblijos eilutes, kuriose neturtas vertinamas kaip kažkas pozityvaus?

Priešingai nei turtingasis, vargšas – ypač antikoje – yra nuolankusis, silpnasis ir paniekintasis. Dvasine prasme tai dažniausiai reiškia, kad turtingam ir stipriam Dievo nereikia, ir jis pasikliauja savimi, o štai vargšas stovi tuščiomis rankomis ir turi būtent tik Dievą, kuris jį gali išgelbėti. Neturtas kaip toks nėra išganingas, bet jis dažnai vaikšto su teisinga vidine nuostata Dievo atžvilgiu. Kai toks neturtėlis šaukiasi Dievo, šis išgirsta. Kaip tik psalmėse šis dvasinis ir materialus aspektai dažnai susilieja, kur net toks Dovydas gali pasakyti: "Esu vargšas ir beturtis" (Ps 40, 18 86, 1 109, 22).

Taip pat neturi čia stebinti ir tai, kad Jėzus pačioje savo Kalno pamokslo pradžioje palaiminimus pradeda: "Palaiminti turintys vargdienio dvasią jų yra dangaus karalystė." Tuo jis Evangeliją atveda iki tokio taško: dvasingasis vargdienis pripažįsta savo dvasinį bankrotą prieš Dievą, jis nieko neturi jam pasiūlyti, negali pats išsigelbėti, o tik visiškai pavesti save jam, jo malonei ir juo pasitikėti – tai Biblijoje vadinama tikėjimu. Davidas W. Gillas:
"Kodėl taip yra, kad neturtingieji palaiminti? Kaip tai gali būti? Atsakymas tas, jog tik tušti esantieji turi vietos priimti, ką Dievas turi ką duoti. Tik beturčiai dvasioje turi vietos priimti Dievo dvasią... Jų tuščios rankos atvertos Dievui, kuris jas pripildys... Taigi neturtas nėra esminis gėris (gėris savaime), bet yra gėris kaip priemonė (padedantis gėris) tuo, kad yra buvimo pripildytam prielaida" ("Becoming Good").

Materialiai turtingas irgi gali tapti tikinčiu ir patikti Dievui (tai rodo vien gausūs pavyzdžiai ypač Senajame Testamente), tačiau jam, žinoma, sunkiau sekasi suprasti mintį "prieš Dievą aš nieko neturiu", nes materialiu požiūriu jis turi daug.

Kita vertus, mes žinome taip pat išdidų ir dažnai įpykusį vargšą, kuris dėl savo kančios kaltina Dievą ir yra labai nutolęs nuo gyvo tikėjimo. Tačiau pusiausvyros nėra: kuo labiau turtėjama, tuo darosi sunkiau suvokti principą "būti neturtingam prieš Dievą". Tad ir Jėzus po pokalbio su turtingu jaunuoliu pasako: "Turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę" (Mt 19,23).

Kaip Dievas pasirinko neturtingus ir skurstančius izraelitus Egipte, taip ir pirmosios krikščionių bendruomenės savo narius rasdavo daugiausia iš apatinių sluoksnių. Paulius Korinto bendruomenei rašo: "Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų... Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna... Ir tai, kas pasaulio akims žemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko..." (1 Kor 1, 26–28).

Pirmosios bendruomenės buvo dažnai persekiojamos, visuomenės elitas liko pagoniškas, apie materialų Bažnyčios turtingumą negalėjo būti nė kalbos. Tačiau situacija pasikeitė. S. Lang:
"Kai IV a. į Bažnyčią ėmė įsilieti masės, krikščionis darėsi vis sunkiau ir sunkiau atskirti nuo visų kitų. Tai, kas buvo religija tų, kuriems atimtos nuosavybės teisės, tapo daugelio religija. Tikėjimas tapo 'lengvas’, o nuoširdumas – ne toks dažnas. Uoliesiems sprendimas buvo trauktis nuo Bažnyčios, kuri suėjo į kompromisą su pasaulietiškąja imperija. Štai taip prasidėjo vienuolystė" ("The Urge for Poverty", "Christian History" numeryje "Money in Christian History").

Vienuoliai rimtai laikėsi biblinės žinios, atsižadėjo bet kokio žemiško turto ir gyveno visiškai atsidavę Dievui. Tačiau labai problemiškos pasirodė šios išeities ir šios raidos pasekmės: tikrasis, tobulas dvasinis gyvenimas dabar buvo gyvenamas vienuolynuose, tik čia neva buvo visiškas atsidavimas, tik čia galėjai būti tikras dėl savo išganymo. Sekuliariame pasaulyje už vienuolynų žmogus irgi galėjo pasiekti išganymą, bet tai nebuvo patikimas kelias. Tapti tokiam kaip Kristus – esą tai pasaulyje nėra visiškai įmanoma. Tai vedė prie to, kad pačių vienuolių pasirinktas neturtas buvo idealizuojamas kaip tikrasis krikščioniškas kelias – neturtas buvo pernelyg sudvasintas.

Kita vertus, iš "normalių" krikščionių pasaulyje visai nebebuvo laukiama, kad jie griežtai laikytųsi biblinio mokymo apie turtą ir neturtą – dėl neturto juk buvo "kompetentingi" vienuoliai. Tik religiosi, vienuoliai, atsisakydavo visų pasaulietiškų malonumų, o iš pasauliečių nenorėta reikalauti tariamai pernelyg griežtų Kalno pamokslo reikalavimų.

XVI a. reformatoriai suprato, kad pačių pasirinktas neturtas tapo keliu į pačių savęs išteisinimo pamaldumą. Jie atrėmė, kad neturtas kaip toks pas Dievą neduoda jokios dvasinės naudos. Martinas Lutheris: "Nes neturtas ir kentėjimas nieko nepadaro malonesnio Dievui: kas jam anksčiau širdyje malonus, to neturtas ir kentėjimas prieš Dievą yra brangus". Išganymas yra vien Dievo dovana ir negali būti pelnytas jokiais darbais. Todėl neturtas (ir išmaldos davimas) reformacijos metu prarado bet kokią išganingą reikšmę, buvo vėl nudvasinti. Tai turėjo toli siekiančius praktinius padarinius, kaip tai apibendrina Carteris Lindbergas:
"Nudvasindami neturtą reformatoriai galėjo bet kokio pavidalo skurdą pripažinti asmeniniu ir visuomeniniu blogiu, su kuriuo reikia kovoti. Po teisingumo ir meilės artimui antrašte Lutheris ir jo kolegos greitai rado bendrą kalbą su vietinėmis vyriausybėmis, siekiant nustatyti naują visuomeninės gerovės politiką ir įstatymus" ("Luther on the Use of Money"/ "Money in Christian History").

Protestantai visai neneigė vertingų materialaus neturto aspektų, tačiau dabar vėl buvo galima nuosekliai įgyvendinti pradinę biblinę nuostatą, kad skurdas kaip nuopuolio padarinys neatitinka Dievo plano ir visur, kur tik įmanoma, turi būti pašalintas. Su skurdu kovojama – bet ne su pačiu varguoliu kaip asmeniu!

Reformatoriai kaip Lutheris nebuvo ir naivūs ir, žinoma, matė, kad kai kurių varguolių gyvenimo būdui būdinga vagystės, apgaulės ir tinginystė. Tačiau į tai jie reagavo konkrečia socialine politika, kuri kiek įmanoma tiksliau atskyrė "silpną" (kuriam iš tiesų reikia pagalbos) ir "stiprų" varguolį (kuris tik pernelyg tingi). Lutheris: "Pakanka, kad vargšai būtų tinkamai aprūpinti taip, jog nemirtų iš bado ir nesušaltų nedera, kad vienas kito darbo sąskaita dykinėtų..., nes šv. Paulius sako: Kas nedirba, neturi ir valgyti".

Dvasinis neturtas Biblijoje giriamas, materialų skurdą reikia pašalinti – Johnas Stottas tai taikliai pavadino "bibliniu neturto, skurdo paradoksu".

7. Niekinamas ir be dorybių – varguolio vaizdas antikinėse kultūrose

Su skurdu kovojama – bet ne su pačiu varguoliu kaip asmeniu! Antikinis romėnų supratimas nuo šio biblinio diametraliai skyrėsi. Ciceronas Romos vargšus laikė "Romulo atmatomis". Varguolis dėl savo skurdo buvo niekinamas ir laikomas nemoraliu ir neturinčiu dorybių. J. S. Jeffersas:
"Romėnai turtą laikė būtina dorybingo gyvenimo sąlyga. Priešingai populiariai amerikietiškai idėjai, kad turtingieji ne tokie sąžiningi, nes valdžia gadina, Romos elitas manė, jog tik turtingasis gali sau leisti būti sąžiningas. Jie samprotavo, jog vargšai turi daryti viską, kad išgyventų, taigi yra labiau linkę meluoti, apgaudinėti ir vogti" ("The Graeco-Roman World of the New Testament Era").

Romėnai irgi žinojo turtingųjų labdarą ir aukojimą, tačiau tikslas visai nebuvo konkretaus skurdo pašalinimas. Toliau Jeffersas rašo:
"Labdara, garbė ir autoritetas taikėsi į visus piliečius, bendruomenę, o ne į vargšus. Daugelis galvojo kaip spartiečiai Plutarcho lūpomis: 'Jei aš tau ką nors duočiau, tu toliau elgetautum’... Daugelį šimtmečių Romos plebs, prastuomenė, kuri trokštanti tik duonos ir žaidimų (Juvenalis), buvo laikoma 'vangia ir vengiančia darbo’."

Filosofui B. Russellui graikų filosofo Aristotelio asmenyje (raštuose) patraukė dėmesį "beveik visiškas nebuvimas to, ką galima vadinti geraširdiškumu ir filantropija. Žmonijos kančios, kiek jis jas suvokė, jo nejaudino emociškai. Intelektualiai jam tai atrodo blogis, bet nėra jokios nuorodos, kad jos jį būtų skaudinę, net kai kenčiantysis yra draugas."

Davidas Gressas apibendrina antikinę nuostatą taip:
"Gailestis ir užuojauta graikams buvo suprantami tik tuomet, jei jie tarnavo išdidumui ir šlovės siekiui. Senovės filosofams nuo Platono iki Marko Aurelijaus neatlyginamas gailestis buvo išminčiaus nevertas charakterio trūkumas ir pateisinamas tik tuose, kurie dar nėra suaugę. Tai buvo impulsyvus nežinojimu paremtas atsakas. Platonas elgetų problemą iš savo idealios valstybės pašalino išmesdamas juos už sienų... Romėnų istorikas Tacitas smerkė žydų mokymą, kad kūdikių žudymas ir abortas nuodėmingi, kaip 'grėsmingą ir papiktinančią’ doktriną... Ir Atėnų, ir Romos įstatymai teigė, kad silpnus ir deformuotus kūdikius, kaip nustatyta, privalu numarinti" ("From Plato to Nato").

Pagalba silpniesiems ir nevertiesiems, antikos mąstytojų akimis, yra neprotinga, nebrandi, taigi iracionali. Iš tiesų nepaneigsi, kad šiame priekaište yra tiesos. Jei iracionalu reiškia tai, kas už mūsų vaizduotės ribų, tai, kas maitinama nežemiško jėgos šaltinio, motyvuojama protą pranokstančių principų, tada žydų-krikščionių etika tikrai iracionali. Bet ji nėra iracionali ko nors netikroviško, tikrovei priešiško ar net intelektualiai ar morališkai peiktino prasme. Ji netgi didžiausiu mastu konkreti ir tikroviška. Štai dar pagonių imperatorius Julianas (361–363), krikščionybės priešas, pastebėjo, kad "bedieviai galilėjiečiai [t. y. krikščionys] remia ne tik savus vargšus, bet ir mūsiškius, tad kiekvienas gali matyti, jog žmonėms trūksta pagalbos iš mūsų". Kas per liudijimas iš tokių lūpų! Ir Dionisijas, Aleksandrijos vyskupas (miręs apie 264), teigė:
"Pagonys elgėsi kaip tik priešingai. Vos tik kilus ligai jie atstumdavo kenčiančiuosius ir bėgdavo nuo brangiausiųjų, pamesdami juos keliuose prieš jiems mirštant, o su nepalaidotais lavonais elgėsi lyg su nešvarumais, tikėdamiesi, jog taip išvengs mirtinos ligos plitimo ir neužsikrės."

Ir Bažnyčios tėvas Tertulianas buvo įsitikinęs, jog "tai mūsų rūpinimasis bejėgiais, mūsų meilaus gerumo praktika pasmerkia mus mūsų priešininkų akyse. Tik pažvelk, – sako jie, – pažvelk, kaip jie myli vienas kitą!". Grigalius Nazianzietis pabrėžė biblinį žmonių solidarumo pagrindą:
"Taigi turime atverti duris vargšams ir visiems, kurie yra nelaimių aukos, kad ir kokios jų priežastys, nes mums prisakyta: 'Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais’ (Rom 12, 15). Ir kadangi esame žmonės, turime sumokėti savo gerumo skolą savo artimui, kad ir kokia jo keblios padėties priežastis... Visi yra vienodai nelaimingi ir žiūri į mūsų rankas taip pat, kaip ir mes žvelgiame į Dievo rankas, kada tik ko nors stokojame" (Oso Guinnesso perteiktos Bažnyčios tėvų citatos iš "Doing Well And Doing Good").

E. R. Doddsas tik pritaria tam: "Tai buvo krikščionių sėkmė sukuriant bendruomenę, kuri rūpinosi ir savo reikalais, ir kitais, kas buvo pagrindinė, galbūt stipriausia atskira krikščionybės išplitimo priežastis" ("Pagan and Christian in an Age of Anxiety").