Holger Lahayne
„Neturi būti tarp jūsų vargšų...“ (VI)
I need something other
I would believe if I was able
But I'm waiting for the crumbs from your table
(iš "U2" dainos "Crumbs from your table")
9. Ką gali pasiekti "aštuoni vyrai viename kambaryje" – ūkio, kultūros ir misijų vaidmuo
"Live 8" kampanija sėkmingai padarė spaudimą galingiesiems "G8" vyriausybių ir valstybių vadovams. Ir, žinoma, šie politikai turi daug galios ir gali daug ką pajudinti bei pastūmėti. Vis dėlto kalbos, šūkiai ir filmai padaro įspūdį, jog visų problemų sprendimas iš esmės priklauso nuo šių vyrų valios ir jų politinių sprendimų, priimtų per šį viršūnių Škotijoje susitikimą. Dėl PR tokie pareiškimai tikriausiai ir prasmingi, bet iškreipia tikrąją problemos padėtį. Juk kaip tik nėra taip, kad skolų nurašymas ar pagalbos nuo 2010 m. padidinimas 50-čia mlrd. dolerių galėtų pašalinti skurdą. Tam reikia daugiau.
Pačioje Anglijoje Peteris Heslamas iš "London Institute for Contemporary Christianity" (Londono šiuolaikinės krikščionybės instituto), nors ir labai simpatizuojantis "Live 8", nurodė vieną reikšmingą šio renginio silpną pusę: "Tai nuvertina privataus sektoriaus – verslo – potencialą padėti šiame mūšyje." Toliau ekonomistas rašo:
"Po penkiasdešimties metų ir daugiau kaip trilijono dolerių, išleistų tarptautinei pagalbai, du milijardai žmonių tebepragyvena iš mažiau kaip 2 JAV dolerių per dieną. Tačiau žinome, kad klestintis ir atsakingas verslo sektorius, kartu su gerai reguliuojamomis tiesioginėmis užsienio investicijomis, teikia tokį ekonominį augimą, kuris pakelia žmones iš skurdo... Kampanijoje teisingai pabrėžiama gerai užsibrėžto tikslo, skolų anuliavimo ir globalių prekybos taisyklių reformos svarba. Bet nėra kito kelio ilgam atsikratyti skurdo, kaip energinga verslo iniciatyvos plėtra ir augimas. Tai tiko kiekvienai turtingai šaliai, ir tai tinka kiekvienai neturtingai dabar. Tačiau tam, kad suklestėtų, kiekvienai nacijai reikalingi du papildomi matmenys. Pirma, jai reikia socialinių institucijų, kurios apibūdina laisvas visuomenes: nuosavybės teisių, demokratijos ir įstatymo viršenybės. Pastarieji turi tvirtus biblinius pagrindus ir teikia kontekstą, kuriame verslas gali klestėti. Antra, kiekvienai šaliai greta įstatymo reikalavimų reikia kultivuoti ir įgyvendinti dorybes" ( http://www.licc.org.uk ).
Panašių išdavų priėjo "Shell" fondo studija "Enterprise Solutions to Poverty" (Verslo sprendimai dėl skurdo):
"Svarbiausia, verslo, iniciatyvos plėtra leidžia neturtingiems žmonėms tikėtis, kad yra ekonominės kopėčios į asmeninį pagerinimą, kuriomis įmanoma kopti sąžiningomis pastangomis. Jei tokios vilties nėra, kyla pavojus, jog jie liausis žiūrėję aukštyn bei į priekį ir ilgam pasiduos skurdui. Tiesa, yra daug kitų skurdo prioritetų, kurių reikia imtis. Bet tam, kad neturtingiausios besivystančios šalys paverstų skurdą istorija, joms būtinai reikalinga verslumo plėtra."
Visai toks ir Londone birželio 5–6 d. vykusios konferencijos "Business Action for Africa" požiūris:
"Ilgalaikis ir stabilus augimas – ir sykiu skurde gyvenančių žmonių skaičiaus nuolatinis mažėjimas – gali būti pasiektas tik stiprinant privatųjį sektorių ir sėkmingus rinkos ekonomikos procesus... Vyriausybė turėtų stengtis trauktis iš sričių, kuriose geriau gali suktis verslas. Pernelyg dažnai vyriausybės gerų ketinimų kupinos pastangos smaugia verslą, per daug reguliuoja ir apmuitina iniciatyvą. Afrikos vyriausybės turi pirmiausia padėti šalinti kliūtis verslui plėtoti ir gerinti investavimo atmosferą savo šalies ir užsienio investitoriams – kurdamos visuomenes, paremtas įstatymo viršenybe, skaidrumu, pliuralizmu, sąžiningos konkurencijos taisyklėmis ir veiksminga viešojo sektoriaus vadyba."
Ekonomikos plėtrai būtinai reikalingi atitinkami politiniai rėmai, kuriuos Heslamas jau minėjo ir apie kuriuos kalba ir kiti ekspertai iš neturtingų šalių. Peru ekonomistas Fernando de Soto: "Trečiajam pasauliui kapitalo netrūksta. Bet jo negalima pelningai įdėti, nes nėra modernios nuosavybės teisės ir teisinio valstybingumo."
Ūkis vaidina lemiamą vaidmenį, bet vien kapitalizmo įvedimas neišsprendžia problemos. F. Catherwoodas: "Nepakanka, kaip matėme Rytų Europoje, pereiti nuo valstybės kontrolės prie rinkos ekonomikos. Laisvajai rinkai reikia kompetentingos ir patyrusios vadybos, įstatymo viršenybės, mokių bankų, stabilios valiutos ir sąžiningų pareigūnų" ("The Creation of Wealth").
Klestinčiai ekonomikai, kuri gali pakelti žmones iš skurdo, reikia demokratijos – dėl teisinio valstybingumo, bet ir dėl žodžio ir tyrimų laisvės. Filosofas Karlas Popperis (1902–1994) viename 1990 m. interviu:
"Demokratija sėkmingesnė ir ūkiniu požiūriu, nes žmogiška iniciatyva ir kūrybinė galia glaudžiai susijusios su laisve. Tik galėdami laisvai kalbėti galime plėtoti savo idėjas... Kalbama apie galimybę ką nors nuveikti, ką nors pasiekti, tapti iniciatyviam. Ir tam reikalinga demokratija. Turtingumas – laisvės, iniciatyvos ir laisvo pasisakymo padarinys... Laisvo pasisakymo, kūrybingumo ir tyrimų slopinimas veda ir prie to, kad tokioms šalims prasčiau sekasi ekonomiškai."
Jeffrey'us Sachsas irgi nurodė šį "intelektualųjį" matmenį:
"Ekonominės žinios pasaulyje pasiskirstę dar netolygiau negu pajamos. Pajamingi regionai... apima apie 16% pasaulio gyventojų ir 58% BVP, bet patiekia 87% mokslinių publikacijų ir šokiruojančius 99% visų Europos ir JAV patentų."
Toliau JT patarėjas dėsto:
"Dar viena vis platėjančios prarajos tarp neturtingųjų ir turtingųjų priežastis ta, kad didelė dalis ūkinės plėtros proceso, būtent technologijos naujovės, pasižymi didėjančia grąža... Idėjos gimdo naujas idėjas... Be to, kaip reakcija į pradinę idėjų atsargą kyla grandininė reakcija. Visuomenės, kurios savo žinioje turi daugiau nei kritinę technologinių idėjų masę, gali patirti šuolį į savaiminę plėtrą... Turtingieji turtėja, nes egzistuojančios idėjos tampa naujų idėjų šaltiniu..." (knygoje S. Huntington, L.E. Harrison: "Culture Matters").
Jau matome, kokia sudėtinga šios problemos padėtis: ūkis, politika, teisė – viskas glaudžiai susiję. Kovai su skurdu reikia laisvo verslo, laisvos prekybos ir nuosavybės garantijos. Bet reikia ir dar esmingesnių permainų kultūros srityje, konkrečiau – etikoje, pasaulėžiūroje ir tikėjime.
Tai paaiškėja jau imant Afrikoje labai paplitusią, viską paralyžiuojančią korupciją. Kenijos politikas J. Githongo: "Valdiška korupcija – viena didžiausių plėtros trukdžių." Jo tėvynainis ekonomistas Jamesas Shikwatis, "Inter Region Economic Network" Nairobyje įkūrėjas, irgi kalba tiesiai. Jis netgi atmeta vien finansinės pagalbos padvigubinimą, reikalautą per "Live 8", ir pasisako kritiškai:
"Toms besivystančioms šalims, kurios priėmė daugiausia paramos plėtrai, sekasi prasčiausiai... Finansuojama milžiniška biurokratija, skatinama korupcija ir pasitenkinimas savimi, afrikiečiai ugdomi būti elgetomis ir nesavarankiškumui. Be to, parama plėtrai visur silpnina vietines rinkas ir verslumo dvasią, kurios mums taip labai reikia... Turi visai pasikeisti mąstysena. Mes turime liautis jautęsi kaip išmaldos gavėjai" ("Der Spiegel" 27/2005).
Mąstysenos pasikeitimas, daugiau asmeninės atsakomybės – bet tai tikrai ilgas kelias, nes jam priešinasi daug kultūrinių reiškinių ir tradicijų. Imkime vien burtininkavimą ir raganavimą, kurie vis dar tebeklesti daugelyje Afrikos genčių (pvz., nepaisant draudimų, futbolo priešininkų komandos būna apkerimos!). D. Etounga-Manguelle iš Senegalo:
"Visuomenė, kurioje klesti magija ir raganavimas, yra serganti visuomenė, valdoma įtampos, baimės ir moralinio pasimetimo. Burtininkavimas yra brangus konfliktų sprendimo ir status quo išlaikymo mechanizmas... Raganavimas yra ne tik socialinės prievartos įrankis, bet ir patogus instrumentas besipriešinančiai opozicijai eliminuoti" ("Culture Matters").
Tačiau burtininkavimo suformuota kultūra – nepasitikėjimo kultūra (kai mano verslas sekasi, galbūt mano konkurentas paprašys mane užkerėti ar užkeikti??), todėl F. Catherwoodas irgi mano: "Tarpusavio nepasitikėjimas – turbūt didžiausia pavienė skurdo visame pasaulyje priežastis".
Etounga-Manguelle įvardija dar vieną kultūrinį veiksnį, stipriai veikiantį išsivadavimą iš skurdo:
"Tradicinėje Afrikos visuomenėje, kuri pasakose ir sakmėse apdainuoja šlovingą protėvių praeitį, nieko nedaroma, kad būtų suformuota ateitis. Afrikietis, įsitvirtinęs savo protėvių kulte, yra taip įsitikinęs, kad praeitis tegali pasikartoti, jog mažai tesirūpina ateitimi. Bet be dinamiškos ateities sampratos nėra jokio plano, jokio numatymo, jokių scenarijaus apmatų, kitaip tariant – jokios strategijos įvykių eigai paveikti... Modernioje visuomenėje kiekvienas turi veikti numatydamas į priekį. Kitaip... nebėra vietos geležinkelyje, nebėra pinigų mėnesio pabaigoje, nebėra maisto pietums šaldytuve, o tarp derlių nieko nebėra grūdų saugykloje. Taigi tai, kas sudaro Afrikos kasdienybę!"
Šioje vietoje aiškėja, kokį lemiamą vaidmenį kovoje su skurdu vaidina krikščionybė. Viena vertus, turtingi krikščionys remia varguolius ir visokeriopai jiems padeda. Bet kita vertus, tikėjimas individams padeda atnaujinti mąstymą, kas konkrečiai reiškia pozityvesnį, laisvesnį ateities matymą. Steve'as Chalke'as iš Anglijos:
"Vienas didesnių pašalinių aukšto įsipareigojimo lygio ir tikro pasitikėjimo ateitimi turėjimo efektų – nuolatinis pasiryžimas rasti naujus kelius aplink ar virš kliūčių. Kvailumas – šiandien ir vėl daryti tai, ką darei vakar, ir tikėtis kitokio rezultato. Tikėjimas ugdo galėjimą padaryti kultūrą (can-do culture), o ši nesutinka matyti bet kokią kliūtį kaip galutinę. Krikščionims netgi mirtis nėra visko pabaiga. Dievas, o ne neteisingumas ir neįmanomybė turi paskutinį žodį. Ir dėl to tikėjimu paremtos grupės, kaip kad vietinės bažnyčios, imasi problemų ir su optimizmu, ir su vaizduote."
Chalke'as prieina tokią išvadą:
"Socialinė reforma reiškia kur kas daugiau kaip ištekliai ir išorinės aplinkybės. Tikros permainos ateina iš vidaus. Didžiausias skurdas, su kuriuo susiduria mūsų tauta – tai vilties skurdas. Todėl toks ir galingas krikščionių tikėjimas. Tikėjimas perkeičia gyvenimus, ir todėl tikėjimas veikia... Skurdas ne tik materiali problema – taip pat ir dvasinė bei emocinė... Bet kokia reali socialinė transformacija iš esmės turi prasidėti nuo realios asmeninės transformacijos. Žmonės, kurie jaučiasi esą nenorimi ir nesvarbūs, niekad neturės motyvacijos nei dvasinių resursų, reikalingų bet kokiai veiksmingai permainai savyje ar aplinkoje atlikti" ("Faithworks").
Asmeninis pasikeitimas ir asmeninė atsakomybė už savo likimą – tai matmenys, kurie mūsų krikščionybės suformuotoje kultūroje atrodo savaime suprantami, tačiau Afrikoje nėra tradiciškai įsitvirtinę. Dar kartą Etounga-Manguelle:
"Jei mums reikėtų paimti vieną vienintelį afrikietiškos kultūros požymį, tikriausiai tektų paminėti individo pajungimą visuomenei. Afrikietiškas mąstymas atmeta bet kokį požiūrį į individą kaip į autonomišką, atsakingą būtybę. Afrikietis yra vertikaliai įsišaknijęs Dieve, savo šeimoje, svarbiausiuose savo protėviuose, horizontaliai yra susijęs su savo grupe, visuomene ir kosmosu. Afrikietis... gali klestėti ir tarpti tik per gyvenimą šeimoje ir visuomenėje... Asmeninės atsakomybės sąvoka labai centralizuotose tradicinėse Afrikos struktūrose neaptinkama. Štai kad ir Kamerūno kalba žodis "atsakingas" reiškia maždaug tą patį, ką ir "vadas". Taigi valstiečiams aiškinti, jog jie esą visi "atsakingi" už kokią nors grupės iniciatyvą, reiškia jiems sakyti, jog jie visi yra vadai – o tai neišvengiamai veda į begalinius konfliktus tarp žmonių".
Bibliniu požiūriu šeima ir visuomenė yra svarbu, bet pavienis žmogus yra Dievo sukurtas kaip asmenybė, individas, stovi kaip atskiras asmuo prieš Dievą ir gali būti išgelbėtas tik kaip asmuo. Todėl asmeninė atsakomybė kiekvienu atžvilgiu yra svarbus krikščionių mokymas.
Išvada: Tie aštuoni vyrai Škotijoje priėmė svarbius ir turinčius didelių pasekmių sprendimus. Tačiau lygiai tokia pat svarbi yra ir krikščioniška misija, nes jai greta to reikia sukurti kultūrinius pagrindus, kad tokios priemonės kaip skolų nurašymas ar finansinė parama išvis galėtų padėti. Evangelikalų 1987 m. dokumente "Villars Statement on Relief and Development" sakoma: "Krikščionių šalpos ir plėtros darbas... turi apimti dvasinę transformaciją, išlaisvinant žmones nuo destruktyvių nuostatų, įsitikinimų, vertybių ir kultūros šablonų." Herbertas Schlossbergas: "Todėl veiksmingiausias būdas ekonominei plėtrai skleisti – visą žemės rutulį apimanti misijų programa" ("Imperatives for Economic Development"), o tai reiškia pilnatviškai skelbti ir dėstyti Evangeliją.
