info@lksb.lt +370 600 80578

„O viešpats turi Viešpatį…“ (I)

"Niekas kitas, o tik krikščionybė yra galutinis laisvės, sąžinės, žmogaus teisių ir demokratijos, tų Vakarų civilizacijos standartų, pagrindas. Iki pat šių dienų neturime kitų pasirinkimų. Ir toliau semiamės peno iš šio šaltinio. Visa kita tėra postmodernūs tauškalai".

Kas pasakė šiuos nuostabius žodžius? Josephas Ratzingeris, dabartinis popiežius Benediktas XVI? Koks nors kitas įžymus krikščionių intelektualas? Ne. Tai citata iš Jürgeno Habermaso knygos "Perėjimo laikas" (A Time of Transition, 2004/2006). Habermasas, Frankfurto universiteto filosofijos profesorius emeritas, laikomas vienu garsiausių ir įtakingiausių filosofų Europoje, viešai prisipažįsta esąs liberalus sekuliarus ateistas. Tačiau jam netrūksta drąsos pripažinti, jog pamatiniai kultūros idealai, šiandien išreiškiami liberaliais sekuliariais terminais, yra įsišakniję krikščionybėje. Habermasas įsitikino, jog sekuliarios valstybės idealai – žmonių orumas, lygybė ir pan. – kyla iš krikščionybės ir be jos pražūva.

Mes įžengiame į "postsekuliarizmą". Berlyno Humboldto universiteto sociologijos profesorius Klausas Ederis apibrėžė šį reiškinį kaip "religijos sugrįžimą į viešąją sferą". Habermasas irgi reikalauja, kad viešoji sfera "paliktų vietos" religiniams diskursams. Jis netgi pripažįsta, jog religiniame samprotavime galbūt esama "galimos tiesos", kuriai turėtų atsiverti sekuliarybė. Tai didžiulis skirtumas nuo požiūrio į religiją kaip į engėjiškus "prietarus", kurio laikėsi tikroji Apšvieta, – ir nuo "naujųjų ateistų", kaip antai Dawkinso, Hitchenso, Onfray ir kt. požiūrio.

Krikščionybė yra viena pagrindinių demokratijos šaknų. Tačiau drįsčiau žengti dar toliau: evangeliškoji reformuotoji krikščionybės atšaka yra geriausia dirva demokratijai klestėti. Tai patvirtina ir istoriniai faktai (kai kurios iš demokratiškiausių šalių, antai Nyderlandai, Britanija, Šveicarija ir JAV, patyrė stiprią kalvinistinės minties įtaką). Dabar noriu paremti šią tezę septyniais demokratijos stulpais, kuriuos išanalizuosiu, – šie stulpai išaugo iš krikščioniškos ir reformuotosios teologijos ir yra reikalingi gerai funkcionuojančiai šiuolaikinei demokratijai.

Aukščiausiasis Viešpats

Psalmių knyga yra tradicinė reformatų bažnyčių giesmių knyga. Ir visiškai teisingai. Psalmėje 2 pasakyta:

1 Kodėl niršta gentys,
kodėl tautos veltui maištauja?
2 Žemės karaliai rengiasi mūšiui,
ir valdovai išvien tariasi
prieš VIEŠPATĮ ir jo pateptąjį:
3 "Veržkimės iš jų jungo grandinių
ir nusikratykime jų pančių!"
4 Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi;
VIEŠPATS tyčiojasi iš jų.
5 Paskui jis prabyla jiems įniršęs,
keldamas baimę savo pykčiu:
6 "Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Siono,
savo šventojo kalno!"
7 Aš paskelbsiu VIEŠPATIES įsaką.
VIEŠPATS tarė man: "Tu mano sūnus,
šiandien tave pagimdžiau.
8 Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis,
o visus žemės pakraščius tavo nuosavybe.
9 Geležies skeptru gali joms kirsti,
kaip molio indus į šukes daužyti."
10 Tad supraskite, karaliai;
būkite įspėti žemės valdovai.
11 Tarnaukite VIEŠPAČIUI pagarbia baime,
drebėdami…

Neturime galimybės labiau pasigilinti į šios ištraukos egzegezę, tačiau pagrindinė mintis aiški: tai mesijinė psalmė, tekstas, turintis kartu ir gilų politinį lygmenį – Dievas yra Viešpats visoms tautoms ir žemės karaliams, gerokai už juos galingesnis.

Dievo viešpatystė, ko gero, dažniausiai pasikartojanti tema visoje Biblijoje. Izraelio tikėjimo išpažinimas Įst 6, 4–5 prasideda žodžiais: "Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS…" Viešpats yra tas, kuris valdo visas gamtos ir istorijos jėgas. Jis, Kūrėjas, yra Viešpats visiems savo kūriniams. Tai ypač pabrėžiama psalmėse (žr., pvz., Ps 93, 1; Ps 24, 1, 10; Ps 29, 10).

Dievas yra Izraelio sandoros Viešpats, žmonių įstatymų davėjas ir karalius (žr. Iz 33, 22). Senojo Testamento pranašų knygose daugelyje vietų skaitome apie nuosprendį Izraelio kaimyninėms tautoms, kurios irgi atsakingos Viešpačiui. Bet tai dar ne viskas. Dievas viešpatauja visiems. Dievas yra ne tik Izraelio, bet ir visų tautų – tiesą sakant, visos žemės – karalius (Iš 15, 18; Ps 22, 28; 47, 2 ir t.; 96–99; 145; Ts 5, 3), o kartu ir teisėjas: "Pakilk, VIEŠPATIE! Neleisk mirtingajam paimti viršų! Tebūna tautos teisiamos tavo akivaizdoje. Įvaryk jiems baimės, VIEŠPATIE! Težino tautos, kad jos tik žmonės!" (Ps 9, 20–21).

Šie principai pakartojami Naujajame Testamente: "Nes jame [Kristuje] sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per jį ir jam" (Kol 1, 16). Dievas, Kristus, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats (Apr 19, 16), jam duota visa valdžia danguje ir žemėje (Mt 28, 18).

Reformatų tikėjimo išpažinimai pabrėžia daugelį Viešpatystės aspektų. "Jis vienintelis yra visos būties šaltinis, iš kurio, per kurį ir kuriam yra visi dalykai, ir turi jų atžvilgiu aukščiausią valdžią daryti per juos, dėl jų ar jiems visa, ką panorėjęs" (Vestminsterio išpažinimas, 2, 2; žr. taip pat Heidelbergo katekizmą Q 27 ir 28).

Dievas yra Viešpats, o mes – jo kūriniai. Reformuotoji tradicija vadina tai Kūrėjo–kūrinio perskyra. Pasak Johno M. Frame’o: "Pagal biblinę pasaulėžiūrą iš esmės yra dvi būties rūšys: Kūrėjas ir kūriniai. Vienintelis Dievas yra Kūrėjas; visi ir visa yra kūriniai. Esame sukurti jam tarnauti… Jis yra Viešpats, mes iš prigimties esame jo tarnai" (Salvation Belongs to the Lord). Ši perskyra, aišku, nėra reformatų išradimas, ji siekia Bažnyčios Tėvų, antai Augustino laikus (pvz., De. civ., VII, 30 arba "Išpažinimai", X, 6).

Paulius žymiojoje Laiško romiečiams 13 skyriaus ištraukoje daro išvadą, jog "nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo" ir ne kartą pabrėžia, jog valdovai yra "Dievo tarnautojai". Visi kūriniai, net ir patys galingiausi, yra Dievo valdžioje ir privalo jam tarnauti. "Dievas, aukščiausias Viešpats ir viso pasaulio Karalius, įsakė civiliniams magistratams vadovauti žmonėms jo valdžioje, vardan jo šlovės ir bendro gėrio" (Vestminsterio išpažinimas, 28, 1).

Valstybė yra Dievo valdžioje, Kristus yra bendras Bažnyčios ir valstybės Karalius. Pirmiesiems krikščionims šie įsitikinimai turėjo labai rimtų politinių poteksčių. Jie išpažino Kristų kaip Dievo Sūnų. Augustas vadino savo tėvą (kuris jį įsūnijo) divus Iulius – dieviškuoju Julijum Cezariu, tai reiškė, kad jis yra filius divi – dievybės sūnus (po tėvo mirties jis buvo paskelbtas divus Augustus). Graikiškai kalbančioje imperijos dalyje Cezaris tapo huios theou – dievo sūnumi. Net ir pats Augusto vardas turėjo rimtų religinių konotacijų. Rytuose jis buvo verčiamas žodžiu Sebastos. Sebasma reiškia šventovę, veiksmažodis sebazomai – garbinti, netgi dievinti. Augustus buvo garbinamasis. Graikų kalboje Sebastos tapo vieninteliu žodžiu, skirtu Cezariui nusakyti, imperatorius tapo šventuoju.

"Išganytojas" (gr. soter) yra vienas svarbiausių krikščionybės terminų. Tačiau senovės pasaulyje politikai, valstybininkai, valdovai, kunigaikščiai kartais irgi būdavo vadinami išganytojais. Augustas yra aukštinamas kaip soter, išgelbėjęs imperiją ir jos taiką. Vespasianas sianas ir jo sūnus Titas buvo vadinami "išganytojais". Bet tik Jėzus yra vienintelis soter, "visų Viešpats" (Apd 10, 36). Jėzus yra vienintelis tikrasis Viešpats, kyrios ir Valdovas (Jud 1, 4) – tikra provokacija Romos Imperijos valdytojams! Neronas ("viso Kosmoso viešpats"!) buvo pirmasis imperatorius, sistemiškai taikęs sau šį titulą. Kitas Vespasiano sūnus, imperatorius Domicianas, išplėtė dieviškumo sąvoką ir reikalavo, kad į jį būtų kreipiamasi žodžiais "viešpats ir dievas" (dominus et deus).

Bažnyčia skelbė Dievo karalystės Evangeliją Romos imperijoje. Oksfordo universiteto moralės filosofijos ir teologijos profesorius Oliveris O’Donovanas vadina Bažnyčią "pavojingu balsu, balsu, kuris yra pajėgus veiksmingai mesti iššūkį valdžiai..." Taigi Geroji Naujiena buvo galiausiai iššaukianti. O’Donovanas: "Misija tarp pagonių vyko dviem frontais, socialiniu ir politiniu. Bažnyčia reikalavo visuomenės paklusnumo, ji reikalavo ir visuomenės valdovų paklusnumo" (The Desire of the Nations). Krikščionybė neneigia valdžios, ji nepasisako už anarchiją. Bet, pasitelkiant į pagalbą postmodernų terminą, ji iš esmės dekonstruoja žemišką galią ir valdžią. Tai automatiškai neveda prie demokratinės sąrangos, bet palaiko ir skatina ją.

Abraomas Kuyperis (1837–1920), olandų neokalvinistas politikas, teologas ir žurnalistas, atskaitos tašku pasirinko absoliutų Dievo suverenumą:

"Šis tikėjimo išpažinimas reiškia, kad jokia valdžia ar galia žemėje nėra įgimta, bet įvesta. Todėl nėra jokios prigimtinės valdžios pasisakyti tiek iš valdovo, tiek iš žmonių pusės. Tiktai Dievas yra Valdovas. Visus kūrinius, ar jie būtų gimę karaliaus rūmuose, ar elgetos lūšnelėje, jis laiko nieku, lyginant su savimi. Vienas kūrinys negali turėti valdžios kitam kūriniui, nebent tada, jei valdžią suteikia Dievas" (Calvinism: Source and Stronghold of Our Constitutional Liberties).

Savo "Paskaitose apie kalvinizmą" (Lectures on Calvinism, 1898) jis aiškiai pabrėžė pamatinį principą: "Dievas sukūrė tautas. Jos egzistuoja Jam. Jos priklauso Jam. Todėl visos šios tautos, o per jas ir visa žmonija, privalo egzistuoti Jo šlovei ir todėl pagal jo įsakymus". Tai reiškia, kad "Valdžia žmonėms negali kilti iš žmonių... visa valdžių valdžia žemėje kyla iš vienintelio Dievo Suverenumo. Kai Dievas man sako 'paklusk’, aš klusniai nulenkiu galvą, nė kiek nesumenkindamas savo kaip žmogaus asmeninio orumo".

Politinės išvados yra akivaizdžios: "Tada bet koks karalių kaip individų garbinimas, bet koks mėginimas laikyti karalių aukščiausia būties forma, yra niekingas jo vardo šlovės apiplėšimas... Valstybė yra lygiai toks pat kūrinys kaip ir kunigaikštis: ji skolinga Jam už savo būtį ir niekada negali uzurpuoti teisės, apie kurią Jis kalbėjo su visa savo didybe: "Savo garbės kitam neperleisiu" (Iz 42, 80).

Jėzus sakė Pilotui: "Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių" (Jn 19, 11). Tai pagrindinė mintis. Vokietis Dietrichas Bonhoefferis savo "Etikoje" pabrėžė, jog darbo, šeimos, valstybės ir Bažnyčios "priesakai" arba įsakymai yra dieviški priesakai; jie yra "iš aukščiau", tai tvarka ir nurodymai iš Dievo. Dievo priesakas "ištaiso ir suteikia struktūrą" žemiškiems galios santykiams. "O viešpats [žemėje] turi Viešpatį...", – sako Bonhoefferis, ir būtent dėl šios dieviškos Viešpatystės žemiškoji galia yra sankcionuota ir teisėta.

Taigi galima kalbėti apie visuotinę Dievo teokratiją. Šis žodis liberaliojoje Europoje priimamas kaip košmaras. Tačiau jis viso labo reiškia "Dievas valdo", ir sunku paneigti šią biblinę mintį. Turime pabrėžti, jog kiekviena valdžia jau yra teokratija, nes Dievas viešpatauja kiekvienai tautai, karaliui, prezidentui ir diktatoriui – nesvarbu, ar jie tą žino, ar ne, patinka jiems tai ar ne.

Laisvė

Krikščionių tikėjimas yra laisvės tikėjimas. Reformuotoji krikščionybės tradicija pabrėžia ne absoliučią laisvę daryti kas patinka. Turime nepamiršti Kūrėjo–kūrinio perskyros. Tik Dievas yra absoliučiai laisvas. Joks gyvas ar negyvas daiktas negali jo suvaržyti. Žmogus yra laisvas Dievo valdžioje ir santykyje su Dievu.

Kalvinas pirmiausia pabrėžė dvasinę laisvę, kurią turi krikščionys. Dievas kaip aukščiausiasis Valdovas veikia tiesiogiai žmonių širdyje, kurdamas tikėjimą ir naują gyvenimą. "Todėl Dievas, kuriam priklauso išgelbėjimo ir sunaikinimo galia, turi būti pripažįstamas vieninteliu sielų Karaliumi". Jis "vienintelis turi valdžią mūsų sieloms" (Institutio, IV, 10, 8).

Dievas vykdo šią valdžią ypač per savo Žodį, Raštus (IV, 10, 30). Tai reiškia, jog Bažnyčia neturi teisės ką nors įsakyti "be Dievo žodžio įgaliojimo" (IV, 10, 7). Todėl krikščionis yra laisvas nuo visų nebiblinių įstatymų ir tradicijų, kurias sugalvojo žmonės. Kalvinas griežtai kritikavo Bažnyčios vadovus, kurie "prievarta... lyg tironai prislegia [tikinčiųjų] sąžinę". Tiktai Kristus yra karalius Bažnyčioje, o krikščionis "valdo tik vienintelis laisvės įstatymas – šventasis Evangelijos žodis". "Mūsų sąžinės turi tenkintis ne žmonėmis, bet tik Dievu" (IV, 10, 5; taip pat žr. Vestminsterio išpažinimas, 20, 2).

Šie principai yra svarbūs politiškai. Valstybė irgi neturi viešpatauti žmonių sąžinei ir sielai. Vienintelis Dievas gali reikalauti absoliutaus paklusnumo. Abraomas Kuyperis, kur kas išsamiau už Kalviną rašęs apie laisvę, valdžią ir valstybę, savojoje esė Sphere Sovereignty sušunka: "Štai kur didingas laisvės principas! Šis tobulas nenuodėmingo Mesijo suverenumas tuo pat metu tiesiogiai paneigia ir meta iššūkį visam absoliučiam suverenumui tarp nuodėmingų žmonių žemėje..."

Kuyperis dažnai primena principą, kad "valdžia žmonėms negali kilti iš žmonių". Esama valdžios tarp žmonių, bet visa valdžia yra išvestinė: "Žmogiškoji laisvė yra saugi, vadovaujama Žmogaus Sūnaus, patepto Aukščiausiuoju Valdovu, nes kartu su valstybe visos kitos gyvenimo sritys pripažįsta iš jo kylančią valdžią – tai yra turi suverenią valdžią savo srityje" (Sphere Sovereignty). Vyrai ir moterys turi valdžią ir galią tarp savęs, nes jos yra suteiktos Dievo – kai kuriose srityse ar sferose, kaip sako Kuyperis, ir su tam tikrais apribojimais. Pats Dievas nustatė socialines sritis, kurios yra tiesiogiai pavaldžios jam. Tai sritys – šeima, verslas, mokslas, menas ir pan., – "kurios už savo buvimą yra skolingos ne valstybei ir kurios kildina savo gyvenimo įstatymą ne iš valstybės viršenybės, bet paklūsta aukštajai valdžiai savo pačių širdyje". Šeimoje esama valdžios ir tam tikros galios struktūros. Kadangi Dievas nori, jog viskas taip būtų, ir nustato tėvų valdžios ribas.

Valstybės pareiga yra saugoti šių sričių laisvę, ginti jų santykinę autonomiją. Tik bėda ta, kad "kiekviena valstybinė galia linkusi į visas laisves žvelgti įtariai" (Sphere Sovereignty). "Laisvei kyla pavojus tada, kai piliečiams stinga išdidumo, o valstybei stinga ribų", – sakė Kuyperis. Jis pranašiškai numatė centralizacijos keliamą pavojų: "Negalima, kad Valstybė pasidarytų lyg aštuonkojis, užsmaugiantis visą gyvybę. Ji privalo užimti savo vietą, ant savo šaknų, tarp visų kitų miško medžių, ir taip ji privalo gerbti ir palaikyti kiekvieną gyvybės pavidalą, nepriklausomai augantį savo šventoje autonomijoje" (Stone Lectures).

Kuyperio įsitikinimu, pagrindinė problema yra Dievo nepaisymas. Jei kuri nors iš sričių nesusivokia esanti Dievo valdžioje, ji linksta uzurpuoti pernelyg daug galios, o tai darydama, suvaržo kitų sričių laisvę. Kuyperis labai kritikavo Prancūzų revoliuciją, kuri "nepaiso Dievo" ir "nukirsdino karūnuotą valdovą, kad galėtų karūnuoti žmonių valdovą" (Stone Lectures). Kuyperio nuomone, tai buvo "siaubą keliantis įvykis, gimęs iš laisvės troškulio, o kartu ir iš neapykantos Mesijui, tik dar labiau suvaržęs laisvę". Viskas baigėsi tuo, jog "laisvė vėl suteršė savo vardą, ir antrą kartą pavienis suverenumas pagrasino praryti visus kitus suverenumus" (Sphere Sovereignty).

Kuyperis neigė, jog tautos suverenumas yra demokratiją grindžiantis pamatas. Jis pabrėžė, kad jeigu "grupė žmonių sutarties būdu, savo pačių teise privers jus paklusti savo artimui" (Stone Lectures), tai atves prie stipriausiojo valdžios ir sumažins laisvę.

Bet negalime suversti kaltės tik valstybei. Kuyperis suvokė, jog problemos esmė yra ir pačių piliečių požiūris: "Didžiausias kaltininkas yra pilietis, kuris pamiršta savo pareigą, švaisto jėgas nuodėmės ir juslinių malonumo miegui ir taip praranda savo iniciatyvos galią" (Sphere Sovereignty).

"Jei mūsų nevaldys Dievas, tada valdys tironai", – sakė Williamas Pennas (1644–1718), Pensilvanijos įkūrėjas. Bet kas šiandien yra tie tironai? Pernelyg galingos valstybės pavojus niekur neišnyko. Jei valstybė kontroliuos ekonomiką ir šeimas, kaip socialistinėse ar komunistinėse šalyse, tada mes būsime "kelyje į vergovę", kaip tokio pavadinimo knygoje teigė ekonomistas Friedrichas Augustas von Hayekas (1899–1992). Kuyperis nebuvo socializmo draugas, bet jis nebūtų pritaręs ir laissez-faire kapitalizmui, kokį dažnai matome šiandien. Nemažiau rimtas negu valstybės dominavimas yra "juslinių malonumų", vartotojiškumo ir diktatūros pavojus kone visiškai globalizuotoje ekonomikoje.

Lygybė

Mes nesame Dievas, esame sukurti. Bet Dievas mus sukūrė aukštesnius už visus kitus kūrinius. Žmonės yra vieninteliai, sukurti pagal Dievo paveikslą, jo panašumą (Pr 1, 26–27). Visa mumyse – protas, judesiai, valia, netgi kūnas – tam tikra prasme yra Dievo atšvaitas. Šis Dievo paveikslas priklauso visiems žmonėms, visoms rasėms. Vyras ar moteris, juodaodis ar baltodis, neįgalus ar sveikas, negimęs ar arti mirties – Biblija niekada nė vienam neužgina orumo būti sukurtam pagal Dievo paveikslą. Amerikos Nepriklausomybės Deklaracija (1776) sako: "Laikome savaime suprantama tiesą, kad visi žmonės yra sukurti lygūs..." Mes ne tik gimėme lygūs; mes esame sukurti lygūs Dievo.

Prieš patyrinėdami kai kurių šių principų taikymą, turime aiškiau nusakyti lygybę. Tai, kad esame sukurti lygūs, nereiškia, jog esame lygūs visomis prasmėmis. Žinoma, žmonės skiriasi daugybe būdų. Galėtume sakyti ir taip, kad esame sukurti skirtingi. Lygybė yra teologinė, socialinė ir politinė sąvoka, bet jos nevalia išplėsti iki "egalitarizmo" – kuo daugiau lygybės kiekvienoje gyvenimo srityje. Clive’as Staplesas Lewisas vienoje savo esė išmintingai pastebėjo:

"Lygybė (už matematikos ribų) yra grynai socialinė sąvoka. Ji taikoma žmogui kaip politiniam ir ekonominiam gyvūnui. Dvasios pasaulyje jai nėra vietos. Grožis nėra demokratiškas... Dorybė nėra demokratiška... Tiesa nėra demokratiška... Politinė demokratija bus pasmerkta, jei mėgins plėsti lygybės reikalavimą į šias aukštesnes sritis" (Democratic Education).

Nuo XX a. antros pusės mes šią politinę lygybę laikome tarytum savaime suprantamu dalyku. Bet istorijoje lygybės idėja buvo svetima – buvo paplitusi visiškos nelygybės sąvoka. Asirijos karaliaus Ašurbanipalo karūnavimo himnas, sukurtas VII a. pr. Kr., byloja: "Teįsivyraus Ašure santarvė ir taika! Dievas Ašuras yra Karalius, tikrai, Ašuras yra Karalius! O Ašurbanipalas yra Dievo Ašuro paveikslas!" Vienintelis karalius yra dievo paveikslas. Bibliniame pasakojime apie pasaulio sukūrimą ši sąvoka iš esmės pakeičiama – ir sudemokratinama: kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą.

Konkretūs karaliaus išaukštinimo rezultatai aiškiai matyti ištikimybės priesaikoje, kurią visi imperijos subjektai (tarp jų ir žydai) turėjo duoti Ašurbanipalui 672 m. pr. Kr. Dešimtame skirsnyje sakoma, jog monarcho nevalia kritikuoti, jog bus pranešta apie kiekvieną neigiamą žodį jo atžvilgiu. Reikalaujama absoliučios ištikimybės. Asirai nebuvo išimtis. Senovės laikais valdovas buvo daugiau negu žmogus ir stovėjo aukščiau už visus kitus – jis buvo tarpininkas tarp dievų ir žmonių. Jis pats buvo dievas arba pusdievis, arba bent be galo išaukštintas žmogus. Egipto faraonas irgi buvo laikomas dievu ant žemės, tegu ir ribotu.

Izraelyje visiškos ištikimybės objektas buvo ne valdovas, o Dievas. Biblinis monoteizmas, pasak vokiečių egiptologo Jano Assmanno, "išganymą padarė tik Dievo darbu ir taip pašalino jį iš žemiškų institucijų įtakos sferos" (Die Mosaische Unterscheidung). Monarchas turėjo paklusti Dievo ir įstatymo valdžiai. Radikaliai nauja Senojo Testamento mintis buvo visų lygybė teisme ir prieš įstatymą.

Deja, ir judaizmas, ir krikščionybė daugybę kartų tai pamiršdavo. Tik XVII a. lygybės principas buvo iš naujo atrastas, o reformatų mąstytojai tęsė izraelitų tradiciją. Čia reikia paminėti didįjį škotų kalvinistų teologą Samuelį Rutherfordą (1600–1661), kurį galima teisėtai vadinti vienu moderniosios demokratijos tėvų. Rutherfordas buvo vienas iš Vestminsterio Susirinkimo (1643–1647), parengusio Išpažinimo tekstą, delegatų.

Kovodamas prieš absoliučiosios monarchijos pavojų savo laikų Britanijoje, Rutherfordas 1644 m. išleido pagrindinį veikalą programiniu pavadinimu Lex Rex: įstatymas yra karalius, o ne karalius yra gyvasis įstatymas; įstatymas yra aukščiau karaliaus, o ne atvirkščiai, kaip manė monarchistai.

Veikalas yra suskirstytas į 44 "klausimus" ir daugybę potemių, kur Rutherfordas išsamiai analizuoja rojalistų argumentus. Rutherfordas pabrėžia, jog karaliùs sukuria tauta. Valdovo galia yra skolinta: "Karaliaus galia yra pagrįsta pasitikėjimu ir atiduota į jo rankas pagal įgaliojimą ir turi būti tarnaujamoji, pasiskolinta iš tų, kurie su pasitikėjimu išskiria jį iš savo tarpo, todėl jo galia privalo būti mažesnė ir įgyta iš parlamento..." (q 21). Karalius įgyja galią per tautą. Tačiau kadangi visa galia galiausiai ateina iš Dievo, patys žmonės neturi absoliučios galios: "Visa galia, kurią jie [žmonės] turi, yra teisėta ir prigimtinė galia vadovauti sau patiems taikoje ir Dievo baimėje ir gelbėtis nuo neteisingos prievartos, pasinaudojant valdovais. Tuo tarpu absoliuti galia virš įstatymo yra galia daryti pikta ir naikinti tautą, o šito patys žmonės neturi" (q 22, arg. 2).

Karaliaus galią pirmiausia riboja įstatymas. Rutherfordas cituoja Izraelio karalių įstatymą:

"Įsodintas į savo karalystės sostą, jis turės įsakyti, kad šio įstatymo nuorašas būtų jam padarytas ant ritinio Levio giminės kunigų akivaizdoje. Tepasilieka jis su juo, teskaito jį visas savo gyvenimo dienas, idant ištikimai laikydamasis šio įstatymo žodžių ir šių įstatų išmoktų pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo. Teneišpuiksta jo širdis prieš kitus brolius, tenenukrypsta nei į dešinę, nei į kairę, idant jis ir jo palikuonys ilgai karaliautų Izraelyje..." (Įst 17, 18–20)

Tarp kaimyninių senovės kultūrų šie teiginiai skambėjo nepaprastai keistai, tiesiog revoliucingai. Net ir karalius yra saistomas įstatymo, privalo būti paklusnumo pavyzdžiu! "Ne karalius, o įstatymas turi gyvybės ir mirties galią", – sako Rutherfordas (q 22, arg. 1). Visi valdžios atstovai yra apreikštojo Dievo Žodžio valdžioje. O soste sėdintis karalius išlieka savo pavaldinių "brolis"!

Rutherfordas grindė samprotavimus daugeliu ST tekstų. Kaip ir kiti reformatai jis pabrėžia, jog ten randami moraliniai principai iki šiol tebėra privalomi krikščionims. Svarbiausi teisiniai principai, išreiškiantys lygybę, be jau minėtų, yra šie: kiekvienas privalo žinoti įstatymą (Įst 29, 9–12; 31, 12–13). Sandora tarp Dievo ir jo tautos sudaryta tarp jų visų, vyrų ir moterų, net svetimšalių. Yra tik vienas įstatymas, tas pats įstatymas visiems (Įst 10, 17–19; Iš 12, 49), nėra ypatingų įstatymų turtingesniems ir mažiau turtingiems. Turi būti užtikrintas teisingas teismo procesas ir lygybė teisme (Įst 1, 17; 2 Met 19, 7; Pat 18, 5; 24, 23; Job 13, 10). Valdovai ir teisėjai patys privalo gerbti teisingumą (Ps 72, 1–4; Pat 29, 4.14; 16, 13).

Visa tai nebuvo vien teorinės kalbos. Matėme, kaip senovės monarchai stengėsi visiškai uždrausti valdančiojo sluoksnio kritiką. Biblija pateikia absoliučiai kitą vaizdą. Gerai žinomos dvi istorijos apie dviejų Izraelio karalių elgesį. 2 Sam 11–12 skaitome apie didžiojo karaliaus Dovydo svetimavimą ir įvykdytą žmogžudystę. Istorija papasakojama su visomis nepatogiomis smulkmenomis. Pranašas Natanas griežtais žodžiais apkaltina Dovydą. Mintis aiški: net ir karalius negali taip elgtis, jis irgi turi paklusti įstatymui.

Antroji istorija yra iš 1 Kar 21: karalius Ahabas, padedamas savo žmonos gudrybių, neteisėtai įsigyja vynuogyną. Jis irgi įvykdo žmogžudystę ir sulaukia priekaištų (kur kas griežtesnių negu Dovydas, nes taip neatgailavo dėl savo nusikaltimo kaip anas). Čia svarbiausia mintis nėra ta, kad Izraelio karaliai buvo geresni ar blogesni už Egipto, Asirijos ar Romos valdovus (tiesiog paskaitykime ST). Valdovai dažniausiai būna vidutiniški, ir kiekvienas žmogus yra nusidėjėlis, kartais neįstengiantis atsispirti pagundai. Čia svarbiausia tai, kad šios istorijos įtrauktos į oficialią Izraelio istoriją, dalį tautos šventosios knygos. Taigi valdovų kritika nėra uždrausta, atvirkščiai, ji skatinama! Tai galiausiai atvedė prie vakarietiškos savikritikos tradicijos.

B.d.

Straipsnis parengtas pagal paskaitą, skaitytą WSCF Nordic-Baltic Summer Meeting, Vilnius, 2008-07-18. Iš anglų k. vertė Rūta Tumėnaitė.