info@lksb.lt +370 600 80578

„Pasaulis toks nukvakęs...“

Liuterio auksinės mintys (I)

Visi, kurie giriasi ir trokšta apreiškimų ar regėjimų, yra Dievo niekintojai. Juk šitaip jie išsiduoda, jog jiems nepakanka Dievo žodžio. Dvasiniuose dalykuose aš nelaukiu nei kokių ypatingų apreiškimų, nei reginių, išvystų sapne; aš turiu aiškų žodį. 4

Juk žmogaus protas šitaip svarsto: ėhė, jei aš galėčiau išgirsti Viešpatį, dangaus ir žemės kūrėją, tai norėčiau gyventi iki pasaulio pabaigos! Klausyk, mielas brolau: Dievas, dangaus ir žemės kūrėjas, kalba su tavimi per savo pamokslininkus. Jis krikštija, moko ir savo sakramentais išvaduoja tave nuo tavo nuodėmių. Šie Dievo žodžiai – ne tie, kuriuos taria Platonas ar Aristotelis, čia kalba patsai Dievas. 6

Nieko nėra kenksmingesnio, kai žmogus pasiklysta ir ima įsivaizduoti išmanąs ir puikiai suprantąs Evangeliją. 20

Ši Mozės penktoji knyga [Pakartotojo Įstatymo knyga] – tai bent knyga! Ji aprėpia viską, joje esama pranašavimų ir įstabiausių tikėjimo pavyzdžių. 32

Mozės Pradžios knygos pirmas skyrius aprėpia visą Raštą. 33

Būti krikščioniu reiškia priimti Evangeliją ir ja tikėti. Šis tikėjimas atneša nuodėmių atleidimą ir Dievo malonę. Tačiau jis randasi vien iš Šventosios Dvasios ir veikia per žodį, be mūsų prisidėjimo ir dalyvavimo. Tai paties Dievo kūrinys, nesusijęs su mūsų galiomis ir laisva valia. 53

Dorybingi tikintieji be paliovos mano, kad jie netiki, todėl dėl savo tikėjimo kovoja, grumiasi, nuolat stengiasi ir siekia tą tikėjimą sustiprinti ir išlaikyti. Visai kaip geri ir meniškos prigimties savo darbo žinovai, jie nuolatos mato ir pastebi, kad jų kūriniui dar daug ko trūksta; užtat tuščiagalviai mano, jog jiems jau nieko nestinga, kad visa, ką jie daro ir veikia, jau visiškai tobula. 61

Tikėjimas ir kryžius neatskiriami, nes be kryžiaus nėra nė tikėjimo. Bet jei kuriam kančia pasidaro per didelė, tai jis ir pamato, ką gali tikėjimas ir kas jis yra, – ne spekuliacija, o pati tikrovė. 64

Dievas savo didybėje nei žmogaus protui, nei prigimčiai negali būti suvokiamas, todėl nė nesistenkime ieškoti ar tirti, kas yra Dievo valia, esybė ir prigimtis, labiau, negu jis pats yra mums leidęs. Jis mums davė savo žodį ir jame išsamiai atskleidė visa, kas mums apie jį žinotina, kuo mes jį laikome, kaip tikime ir kokias pareigas turime jam atlikti; taip turime elgtis ir neklysime. Tačiau tas, kuris apie Dievo valią, prigimtį bei esybę nori patirti daugiau, negu pasakyta žodyje, kuris nori tai išsiaiškinti remdamasis žmogaus protu ir išmintimi, tik veltui drumsčia sau ramybę... 93

Yra viena didi, nuostabi paguoda, kurios nė vienas pamaldus krikščionis už jokius pasaulio turtus ir garbę neturėtų ir nenorėtų atsižadėti, būtent, kad jis žino ir tiki, jog Kristus, mūsų aukščiausiasis kunigas, sėdi Dievo dešinėje ir be paliovos meldžia mums malonės, kad jis yra ištikimas mūsų sielų ganytojas ir vyskupas, iš kurio rankų tų sielų neišplėš velnias. 107

Aš nieko nežinau apie Jėzų Kristų, nes nei mačiau jį gyvą, nei girdėjau jį kalbant, aš žinau tik jo vardą. Tačiau, ačiū Dievui, iš Rašto aš tiek daug apie jį patyriau, kad galiu visiškai tuo pasitenkinti, todėl netrokštu nei pamatyti jį gyvą, nei išgirsti. 123

Kaip vaikai, būdami motinos kūne, maža žino apie savo atėjimą, taip mes menkai žinome apie amžinąjį gyvenimą. 156

Tu negali užginti, kad paukščiai skraidytų ore, kur nori, bet tikrai gali neleisti, kad jie lizdus suktų tavo plaukuose. Nėra nė vieno, kurio neapniktų nedoros mintys, tačiau reikia jų atsikratyti, kad jos giliai neįsišaknytų mumyse. 162

Kas nebuvo gundomas, tas nieko neišmano. Todėl visas Psalmynas kone kiekvienoje eilutėje primena ne ką kita, o gundymą, negandą, bausmes; ši knyga sklidina gundymų. 180

Kryžius ir persekiojimai moko žmogų auksinio išmanymo. 181

Kas, nesivadovaudamas jo žodžiu, siekia tiksliai ir nuodugniai ištirti aukštosios dieviškos didybės patarimą ar kūrinį, tas siekia semti vėją šaukštu ar sverti ugnį svarstyklėmis. Kartais mūsų protą ir suvokimą Dievas paveikia ypač stebuklingu patarimu ir būdu: vieną prakeikia, kitą išteisina ir pasiunčia jam išganymą. Mums nedera svarstyti, kodėl jis šitaip daro, mes tik turime atlikti savo pareigą ir tikėti, kad jis tai daro, turėdamas svarių priežasčių. Beje, jis atrodytų tikrai menkas Dievas, jei kiekvienam kvailiui atskleistų priežastį ir turėtų jam atsiskaityti, kodėl darąs viena ar kita. Pasitenkinkime jo žodžiu, kuriuo jis mums apreiškia savo valią, ir džiaukimės tuo. 190

Įstatymas yra tai, ką mes turime daryti, o Evangelija kalba apie Dievą, apie tai, ką nori duoti Dievas. Pirmojo dalyko mes negalime įvykdyti, antrąjį galime priimti drauge su tikėjimu. Bet matai, kokie tie žmonės: tai, ko negali daryti, jie nori daryti, o antruoju – tuo, ką turėtų priimti, – jie nenori tikėti ir t.t. 211

Jei Įstatymas skelbiamas, žmones apima neviltis; jei jis neskelbiamas, žmonės tampa aplaidūs. 224

Krikščionio gyvenimas sudarytas iš trijų dalykų – tikėjimo, meilės ir kryžiaus.
Darbai priklauso mūsų artimui, tikėjimas – Dievui. 242

Silpnatikiai irgi priklauso Kristaus karalystei, antraip Kristus nebūtų sakęs Petrui: "Stiprink brolius!" (Lk 22,32) ir: "Silpno tikėjimo žmogų priimkite" (Rom 14,1). Jei silpnas tikėjimas nebūtų tikėjimas, tai apaštalai negalėtų būti apaštalais. 260

Jei popiežius nusiims karūną ir nulips nuo sosto, jei atsižadės pirmykščių pretenzijų ir prisipažins klydęs bei sugadinęs Bažnyčią ir praliejęs nekaltą kraują, tai mes jį priimsime į Bažnyčią. Antraip jis mums visuomet bus antikristas. 295

Trys dalykai išlaiko Dievo Bažnyčią ir priklauso jai: ištikimai mokytis, uoliai melstis ir krantriai kentėti. 384

Jei tu matai, kad tavo kaimynas krauna turtus, neleistinai versdamasis ar prekiaudamas, kad jis paleistuvauja, svetimauja ar aplaidžiai ir negerai elgiasi su savo samdiniais, tai privalai jį rimtai įspėti ir krikščioniškai perspėti, kad jis prisimintų savo išganymą ir liautųsi piktnaudžiavęs. Jei tau pavyks grąžinti jį į doros kelią, oho, kokį šventą darbą būsi nuveikęs! Bet sakyk, mielas mano, kas taip elgiasi? Juk tiesa pirmiausia yra priešiškumą keliantis dalykas. Kas sako tiesą, ant to pykstama. Todėl tau pasirodys mieliau išlaikyti kaimyno draugystę ir prielankumą, ypač jei jis toks turtingas ir galingas, kad nenorėtum jo supykinti ir paversti savo priešu... Atskyrimas nuo Bažnyčios yra sumenkęs dar ir dėl to, kad bemaž į visas tokias nuodėmes žvelgiame pro pirštus ir šitaip patys susitepame... Tai tikroji ir pirmutinė priežastis, dėl kurios beveik visur tikėjimas yra sumenkęs – visa kur liko tik visai nebedaug tikrų krikščionių, tik nedidelė saujelė, menkas skaičius. 403

Kunigaikščiai ir didžiūnai – vargšai žmonės. Tad mūsų Viešpats Dievas ne veltui yra liepęs valdžią gerbti ir už ją melstis. 438

Krikščionis susaistytas dvigubo klusnumo – Dievui ir savo kunigaikščiui. Ir nuo šio dvigubo klusnumo galima atsipalaiduoti tik tuomet, kai kunigaikštis įsako nusidėti Dievui. Juk šiuo atveju labiau reikia paklusti Dievui, o ne žmogui. 460

Norėčiau, kad nė vienas iškart nebūtų išrinktas pamokslininku, bet primiausia padirbėtų mokykloje. Tik daugmaž dešimt metų ištarnavęs mokykloje ramia sąžine gali iš jos pasitraukti. Juk šis darbas labai svarbus ir kiek per menkai vertinamas. 469

Pamaldieji šiame pasaulyje gauna tik truputį materialių dalykų, o visą dvasinių Dievo dalykų palaimą – aname gyvenime; tačiau bedieviai šiame gyvenime turi viską, o amžinajame gyvenime – nieko. 553

Koks Dievas vis dėlto turtingas! Jis duoda užtektinai. Tik mes to nevertiname. Adomui jis padovanojo visą pasaulį. To jam nepakako... Taip viskas yra ir iki šiandien. Savo atviru žodžiu Dievas suteikė mums pakankamai peno mokytis. Todėl mes nesukame sau galvos, ieškome jo slaptosios valios ir vis dėlto negalime jos įminti. 558

Jie [astrologai] pernelyg įžūlūs ir per daug kliaujasi bei tiki savo pranašystėmis. Mes mieliausiai sutiktume, kad jie užsiimtų astronomija, tačiau astrologijos turėtų išvis nebūti. Ji jokiu būdu nesiremia jokiais įrodymais. Abejotinos astrologų pranašystės, tiesą sakant, yra tokios: jei jos neišsipildo, tai jas reikia interpretuoti kitaip. 562

Tikėjimas žvaigždėmis yra prietaras, nes prieštarauja pirmajam Dievo įsakymui. 566

Aš meldžiau Dievą, kad jis nesiųstų man sapnų; jie be galo dviprasmiški ir apgaulingi. Jis galėtų man neduoti ir jokių ženklų ar nerodyti angelų galios; tokių dalykų aš neįstengiu priimti, jie man ir nebūtini; man pakanka, kad Dievas davė man savo žodį, kurį dabar turiu. Prie jo esu prisirišęs, juo aš tikiu. 567

Žmonių esama trijų rūšių: 1) didžiuma, be galo pasikliaudami savimi, gyvena sau be menkiausio sąžinės graužimo ir nieko nenutuokdami apie Dievo rūstybę; 2) įbaugintieji Dievo įsakymų sprunka šalin ir grumiasi su neviltimi kaip Saulius; 3) apimtieji siaubo galop išgirsta Evangelijos žodžius apie nuodėmių atleidimą bei malonę ir priima juos širdin. 599

Daugelis, taip pat Bažnyčios tarnai, teigia, kad Dievui jie patikėtų savo kūną ir sielą ir, beje, besąlygiškai. Tačiau kai ateina metas skirtis su šiuo pasauliu arba tenka mirti už žodį, juos suima baimė dėl savo pačių ir savo vaikų likimo. 602

Du dalykai šiame pasaulyje turi rūpėti krikščioniui: Dievo žodis ir Dievo darbai. 605

Aš turiu tris piktus šunis: nedėkingumą, pasipūtimą ir pavydą. Kai šie trys šunys ima kandžiotis, žmogus sukandžiojamas labai bjauriai. 646

Melas – kaip sniego ritulys; juo ilgiau jį ritini, juo didesnis jis darosi. 653

Didžiausios pagundos žmogų suima tuomet, kai velnias priverčia mus gilintis į savo gerovės ir nelaimės priežastis. Nieko nėra lengviau, kaip pasiduoti pagundai ir imti svarstyti, kodėl nutinka vienaip ar kitaip. Šitaip yra nuo Adomo iki mūsų laikų. Tasai "kodėl?" kankino visus šventuosius. 672

Didžiausias velnio gundymas išlenda tuomet, kai jis sako: "Dievas nekenčia nusidėjėlių. O tu juk nusidėjėlis, tad Dievas ir tavęs nekenčia". 674

Velnias mus paverčia tokiais, kad niekas nėra patenkintas, kiekvienam ko nors stinga! Ką skiria kam nors Dievas, tas žmogui nepatinka. Kitų lemtis mums visuomet atrodo geresnė: derlingesni pasėliai siūruoja visada svetimame lauke, o kaimyno galvijai visuomet vislesni. 681

Pinigai negali numalšinti alkio, priešingai, jie yra to bado priežastis. Juk ten, kur žmonės gyvena turtingai, viskas brangu. Be to, pinigai niekam neatneša laimės. Jie žmogų veikiau liūdina ir kelia galybę rūpesčių. Pinigai – tarsi žmogų badantys erškėčiai, kaip Kristus vadina turtą (Mt 13,22). Tačiau pasaulis toks nukvakęs, kad visų savo džiaugsmų ieško piniguose. 686

Pinigai – šėtono mėgstamas žodis, nes viską pasaulyje jis nuveikia per pinigus, o Dievas viską sukuria savo tikruoju žodžiu. 687

Turtas – pats menkiausias dalykas žemėje, mažiausia malonė, kurią Dievas gali suteikti žmogui, Kas gi tas turtas, palyginti su Dievo žodžiu? Kas jis, palyginti su kūno dovanomis ir grožiu, palyginti su dvasios dovanomis? Tačiau žmogus taip uoliai siekia praturtėti! Kad ir iš kurios pusės žiūrėsi, turtuose nėra nieko gera. Todėl paprastai mūsų Viešpats Dievas turtus duoda paikiems asilams, kuriems šiaip jau nieko gera nelinki. 689

Pasaulis netiki ir nepažįsta slaptojo Dievo lobio; jo neįmanoma įtikinti, kad klusni samdinė, dorai triūsiantis bernas ir gimdanti moteris toli pranoksta besimeldžiantį vienuolį, kuriam rūpi tik sava kaukė, o tiems kitiems – Dievo įsakymai ir jo tvarka. 725

Juo daugiau vaikų, juo didesnė laimė. 793

"Užstalės pokalbiai"
Alma Littera, 2003