info@lksb.lt +370 600 80578

Proto (ne) galia

Apie postmodernizmą kalba daugelis, bet jį sunku apibūdinti. Jis yra "tarsi chameleonas, kartais pasirodantis kaip monstras, kartais kaip mieliausia būtybė", - rašo krikščionių filosofas Jamesas K. A. Smithas (Who's Afraid of Postmodernism?). Postmodernizmas kaip platus kultūrinis fenomenas kratosi aiškių apibrėžimų. Vis dėlto vieno dalyko niekas nepaneigia: svarbus jo bruožas yra modernizmo išliaupsinto proto ir didžiulės mokslo arogancijos kritika. 

Ypač XVIII a. Apšvietos epochos mąstytojai tokie kaip prancūzai D. Didro ar Ž. L. Dalamberas vos ne su religine aistra tikėjo mokslo pažinimu bei pažanga. Visažinystė, regis, nebeatrodė jokia utopija. Dar praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje "Vienos ratelio" mokslininkai įnirtingai dėjo viltis į gamtos mokslo galią. R. Carnapas buvo įsitikinęs, kad "nėra nė vieno klausimo, į kurį negalėtų atsakyti mokslas" (Der logische Aufbau der Welt, 1928). Britų filosofas B. Russellas taip pat buvo didelis optimistas: "Jeigu žmonės išmintingai naudotųsi mokslu, žmogiškosioms galioms sukurti geresnį pasaulį nebūtų beveik jokių ribų." (Why I Am Not a Christian, 1927) 

Nors šiandien tokie teiginiai retesni, tačiau britų fizikas S. Hawkingas vis dar tikisi atrasti pagrindinių fizikos jėgų "didžiąją vienijančią teoriją", dėl kurios visatoje iš principo neliktų nieko nepaaiškinamo. Jo kolega C. Saganas S. Hawkingo bestselerio A Brief History of Time (1988) pratarmėje pridūrė, kad po to nebeliktų vietos ir Dievui, kuris savaime pranyktų. C. Saganas pabrėžė, kad mokslas yra "kaip žvakė tamsoje" (knygos Demonų apsėstas pasaulis paantraštė) – šviesa nežinojimo, prietarų ir mokslui priešiškos religijos tamsybėse. 

Ir šiandien Lietuvos aukštosiose mokyklose toks išpūstas mokslinis pažinimas neretai vis dar liaupsinimas. Ir neduok Dieve, jei paskaitoje argumentuoji teologiškai ar pasitelkęs Bibliją! Imkime tik Kęstučio Kardelio populiarų vadovėlį Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Anot autoriaus, tik mokslas leidžia patikimai pažinti tikrovę, nes tik "mokslinių tyrimų išvados yra konkrečios, objektyvios, patikimos ir patikrinamos; tuo tarpu kasdienis žinojimas subjektyvesnis, mažiau patikimas, ypač jeigu remiasi kokiu nors tikėjimu". Tiesa, K. Kardelis neatmeta, kad "šalia mokslo egzistuoja ir kitos pažinimo rūšys, pavyzdžiui, religinė, filosofinė, mitologinė (...)." Tačiau akivaizdu, kad jos negali būti pažinimo galimybės tikrąja prasme arba objektyviojo žinojimo keliai. 

Kovojant prieš tokį proto ir empirinio mokslo vienpusišką iškėlimą, o kartais netgi sudievinimą, postmodernizmo atstovai gali būti artimi krikščionių sąjungininkai. Juk "postmodernistinei pasaulėjautai būdingas nusivylimas Šviečiamojo amžiaus idealais, netikėjimas pažanga, racionaliu protu, neišsenkančiomis žmogaus galimybėmis" (Visuotinė lietuvių enciklopedija). Reikia pripažinti, kad filosofinis postmodernizmas pagaliau nudievino mokslą. 

Svarbus buvo ir J. F. Lyotardo įnašas veikalu Postmodernus būvis (1979): "Mokslinis žinojimas negali žinoti (ir pasakyti), ar jis teisingas, nepasitelkdamas į pagalbą kito žinojimo, t.y. pasakojimo, kurį jis pats laiko nežinojimu." Mokslas ne visiškai objektyvus, nes ir neempirinis pažinimas ir neracionalios prielaidos neišvengiamai daro jam įtaką. Prancūzas pratęsė postmodernizmo pradininko F. Nietzsche'ės mintis: "Visuomet pirma turi būti tam tikra filosofija, tam tikras 'tikėjimas’, kad juo remdamasis mokslas įgautų kryptį, prasmę, ribas, metodą, teisę egzistuoti." (Apie moralės genealogiją, 1887) Tikėjimas mokslu eina pirma, ir jau vien dėl to mokslas nėra visai neutralus. Jo išvados nėra savaime patikimesnės negu kitų pažinimo sričių.

Krikščionys kartu su postmodernizmo mąstytojais atremia proto puikybę ir mokslo perdėtas pretenzijas. Galima net teigti, kad pati Biblija pirmoji pateikia visą eilę postmodernių teiginių. Iš Šventojo Rašto pirmiau sužinome, kad žmonės, nors panašūs į Dievą, yra ribotos būtybės. Dėl to ir žmogiškas pažinimas visada yra ribotas; tik Dievas viską žino visada tiesiogiai, tobulai ir pilnai. Jis kaip Kūrėjas yra vienintelė visiškai nepriklausoma būtybė, tuo tarpu žmonės gyvena Jo sukurtame pasaulyje: erdvėje ir laike, gamtoje ir žmonių visuomenėje. Todėl mūsų žmogiškasis pažinimas yra visada sąlygotas, priklausomas nuo tam tikros situacijos ir neišvengiamai keičiasi. 

Postmodernistai dažnai akcentuoja, kokia daugybe būdų galios troškimas iškreipia pažinimą ir trukdo ieškoti tiesos. Krikščionims tai jokia naujiena, nes jie paaiškinimui turi pasakojimą apie nuopuolį ir mokymą apie gimtąją nuodėmę. Tačiau viduramžių teologijoje šis mokymas buvo labai iškreiptas: protas buvo suprantamas kaip savotiška dieviška lemputė žmoguje; jis mažiau puolęs negu kiti žmogaus gebėjimai. Proto išaukštinimo šaknys siekia Antikinės Graikijos laikus, ir per filosofą Aristotelį tai paveikė ir teologiją. 

XVI a. reformatoriai grįžo prie Biblijos blaivaus požiūrio į puolusį žmogų. Jie atnaujino mokymą apie prigimtinę nuodėmę ir jos padarinius. J. Kalvinas pabrėžė, kad "mirtinas suteršimas" palietė visą žmogų; pažeistas yra ne vien tik mūsų kūnas su savo geismais, ir ne vien tik valia bei emocijos. Nuodėmė užėmė sielą "iki gilumos", puikybė įsiskverbė į "širdies vidų". Dvasinis gedimas palietė "būtent tą sielos dalį, kurioje jos didybė ir iškilmingumas geriausiai sužiba" – mūsų mąstymą ir protą (Institutio II,1,9). 

Ir Reformacijos, ir postmodernizmo šalininkai į žmogaus gebėjimus žiūri taip, kaip dera, – santūriai. Postmodernizmas gali pasitarnauti kritikuojant arba "dekonstruojant" ideologijas bei įvairius "-izmus", visų pirma racionalizmą. Vis dėlto postmodernistų ir krikščionių keliai toliau išsiskiria. Nes labai daug postmodernizmo atstovų krypsta į kitą kraštutinumą: iš viso atmeta protingumą, tiesiog šlovina iracionalumą, su malonumu kuria žodžių painiavą ir mėgaujasi "elegantiškomis nesąmonėmis". 

Antai J. Baudrillardas netgi reikalavo: "Šifruok, ne dešifruok! Kurk iliuziją, kad sukurtum įvykį! Padaryk paslaptingu tai, kas aišku; padaryk nesuprantamu tai, kas net pernelyg suprantama; patį įvykį padaryk neperskaitomą!" (Radikalusis mąstymas, 1994) Tiesa, kiti kaip W. Welschas kritikuoja meilę absurdiškumui ir tokį "difuzinį postmodernizmą", kurio credo "yra tai, kad viskas, kas neatitinka racionalumo standartų arba kas prireikus iškreiptai perteikia žinomus faktus, esą jau gerai, netgi puiku." (Mūsų postmodernioji modernybė) 

Rimti postmodernistai kaip W. Welschas atsiriboja nuo kvailo daugžodžiavimo, tačiau meta dar didesnį iššūkį krikščionybei. Anot vokiečių filosofo, "pagrindinis postmodernybės požymis" yra "principinis pliuralizmas" arba "radikalus daugybingumas". Tai reiškia, kad "nuo šiol tiesa, teisingumas, humaniškumas yra daugiskaita". Yra ne viena, bet daug tiesų! Krikščionybės pretenzija į didžiąją Tiesą, į tikrą žinojimą apie vieną Dievą, vienintelį Tarpininką ir išskirtinį kelią į išganymą atmetama. 

Nors postmodernizmas vėl atidarė duris religijai ir dvasingumui, tvirtas atsisakymas vienos ir objektyvios tiesos kelia mirtiną grėsmę krikščioniškam tikėjimui. Apšvietos racionalistai neigė krikščionybės tiesą; postmodernistai neigia, kad tiesą apskritai galima žinoti. Modernistus ir postmodernistus vienija, kad jie visi kovojo ir kovoja prieš Biblijos Dievą (visi viršuje cituojami autoriai yra iš abiejų stovyklų – ateistai arba agnostikai!). Skirtumas tik tas, kad švietimo epochoje vyravo optimizmas, o postmodernizmas, priešingai, jau matė Dievo nebuvimo liūdnus padarinius. 

Aršus ateistas F. Nietzsche'ė tikriausiai pirmas suprato, kad Dievo mirtis žmones paliks be Tiesos – be atramos, orientyro ir prasmės. Išreikšti šią nuotaiką garsioje "Išprotėjusio žmogaus" kalboje filosofas naudojo daug palyginimų: "Kas davė kempinę, kad nutrintume visą horizontą? Ką padarėme, atplėšdami šią žemę nuo jos saulės? Kurlink ji dabar skrieja? Kurlink judame mes? Tolyn nuo visų saulių? Ar nesiblaškome nepaliaujamai? (... ) Ar neklaidžiojame begaliniame nieke? Ar nedvelkia į mus tuščia erdvė? Ar nepasidarė šalčiau?" (Linksmasis mokslas, 1882/87)

F. Nietzsche'ė buvo teisus: jeigu Dievo nėra, niekada negaliu sakyti, kad tikrai kažką žinau. Tada už kiekvienos tariamai tvirtos pozicijos atsiveria nežinojimo bedugnė. Vėliau M. Foucault'as (1926–1984) nuosekliai žengė toliau ir darė išvadą, kad tada protingumas nebeatskiriamas nuo beprotybės. Gal visi sergame kažkokia psichoze? 

Keista, kad ir nemažai krikščionių perėmė šį postmodernistų pažinimo pesimizmą: tiesa yra vien tai, kuo mes asmeniškai laikome tiesą; objektyvios tiesos ir visiems galiojančių moralinių normų nėra; meilė daug svarbesnė už tiesą. Paslaptingumas šlovinamas, pasineriama į mistinius potyrius. Kartais netgi užtikrintai tvirtinama, kad viso to reikalauja krikščioniškas nuolankumas. Jiems aišku viena: tik užsispyrę dogmatikai ir fundamentalistai drąsiai tvirtina žinantys tiesą. 

Arba mes galime tobulai žinoti viską, arba nieko nežinome ir plūduriuosime pažinimo jūroje be kompaso ir kranto; arba mes esame Dievas, arba lieka tik subjektyvi nuomonė. Ar iš tiesų yra tik šios dvi galimybės? 

Reformatoriai iš naujo pateikė vienintelę alternatyvą. Taip, esame ribotos būtybės, ir dėl to ne viską žinome ir viską suprantame tik daliniai (1 Kor 13,9). Bet Geroji Naujiena yra ta, kad Dievas tikrai yra – ir Jis kalbėjo. Jis yra "tiesos Dievas" (Ps 31, 5), sako tiesą (Jn 3, 33) ir Jo žodis yra tiesa (Jn 17, 17). Biblijos Dievas yra Asmuo ir protinga būtybė, kuri bendrauja su mumis kaip su asmenimis – suprantama kalba. Dievas ir Jo pasaulis mums nesuvokiamas iki galo, bet dalinai pažinus, nes pats Dievas yra apsireiškęs ir apreiškia mums visų faktų prasmę. 

Dievas apsireiškia kūrinijoje (Ps 19,2–7). Jis kalba mums per visus sukurtus dalykus. Šis apreiškimas yra visuotinis – visi žmonės tarsi skaito Jo sukūrimo knygą. Žmogus ir po nuopuolio geba suprasti šią Dievo kalbą, nes protas, anot J. Kalvino, "nėra visiškai sunaikintas", "fragmentai" išliko (Inst. II,2,12). J. Kalvinas tame skyriuje aprašo mokslo ir meno pasiekimus, bet ir tokie yra Dievo malonės ir Jo Dvasios dovanos, kurios yra "vienintelis tiesos šaltinis" (II,2,14–16). 

Dievo apreiškimo karūna yra Jo žodžiai Šventajame Rašte. Biblijoje surašyti ne visi Dievo žodžiai, tačiau joje turime viską, ką turime žinoti iš Dievo lūpų šioje žemėje: "Viskas, ką mums būtina žinoti apie Dievo šlovę, žmogaus išgelbėjimą, tikėjimą ir gyvenimą, yra arba aiškiai atskleista Biblijoje, arba gali būti suprasta padarius iš jos būtinas ir deramas išvadas." (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas I,6) Toms teisingoms išvadoms reikalingas mąstymas ir protas. Interpretuojant Bibliją taip pat būtinas Šv. Dvasios veikimas, kuri apšviečia skaitytojus ir atveria Rašto reikšmę. 

Visa tikrovė priklauso Dievui, dėl to visi faktai, visa tiesa, visas pažinimas yra Jo. Mūsų žinojimas apie Jį, apie pasaulį ir apie save nėra tobulas, bet dėl proto likučių ir Dvasios pagalbos pakankamas. Nei mokslo, nei Rašto pažinimas niekada nesuteiks visažinystės, bet priklausomybėje nuo Dievo turime tiek žinių, kad galime gyventi Jo pasaulyje, Jį garbinti ir būti Jam paklusnūs. Visas pažinimas pagrįstas Dieve, nes pagarbi Viešpaties baimė yra visos išminties pradžia (Ps 111,10) ir pats Dievas per savo Dvasią veda į visą tiesą (Jn 16,13). 

Reformacijoje buvo atnaujintas Dievo apreiškimo supratimas. M. Liuteris, J. Kalvinas ir kiti reformatoriai visada kreipė į Dievo apreiškimą, visų pirma ragino laikytis Žodžio, kuris turi aukščiausiąjį autoritetą. Kadangi Dievas yra ir netylėjo, pažinimas įmanomas. Bet apreiškimas nustato mūsų pažinimo ribas. M. Liuteris teigė: "Dievas savo didybėje nei žmogaus protui, nei prigimčiai negali būti suvokiamas, todėl nesistenkime ieškoti ar tirti, kas yra Dievo valia, esybė ir prigimtis, labiau, negu jis pats yra mums leidęs. Jis mums davė Žodį ir jame išsamiai atskleidė visa, kas mums apie Jį žinotina, kuo mes Jį laikome, kaip tikime ir kokias pareigas turime atlikti". (Užstalės pokalbiai) 

Kas slypi anapus apreiškimo, nežinoma. Todėl nestebina, kad be Dievo, kuris kalbėjo ir apsireiškė, tikras pasaulis tampa "pasaka" (F. Nietzsche'ė), tikrovė virsta "dykuma" (J. Baudrillard'as), viskas pasirodo kaip viena didelė misterija ir nugrimzta nežinomybėje. Iš kur tada žinoti, ar tikrai kažką žinome, ar vis dėlto sapnuojame? "Kaip sugebėjome išgerti jūrą?", - klausia F. Nietzsche'ės išprotėjęs žmogus po Dievo nužudymo. Tai neįmanoma, ir pats pripažįsta: "šito žygdarbio didybė mums per didelė". Šimtmetį po Nietzsche'ės postmodernus autorius D. Couplandas vis dar grumiasi su Dievo mirties pasekmėmis ir išpažįsta: "O dabar atskleisiu jums savo paslaptį (...) man reikia Dievo, aš sergu, pavargau ir nebegaliu būti vienas." (Gyvenimas po Dievo, 1994) Taigi krikščionių atsakomybė pavargusiems ir išpuikusiems parodyti išeitį. 

(Sutrumpinta žurnale "Gyvieji šaltiniai", 2017/2)