Sielos gelmių tyrinėtojas – in memoriam Ingmar Bergman

"Nuplėšti kaukę"

Vienas didžių filmų kūrėjų Woodis Allenas prieš daugelį metų apie Ingmarą Bergmaną rašęs: "Viską sudėjus, jis, ko gero, pats žymiausias režisierius nuo filmavimo kameros atsiradimo dienos". Dėl šitokio superlatyvo, žinoma, būtų galima pasiginčyti, tačiau viena nepajudinamai aišku: liepos pabaigoje miręs garsusis švedas kaip nė vienas kitas gebėjo suvokti ir meistriškai pasinaudoti filmo kaip meno šakos galiomis. "Jokia kita meno rūšis, slinkdama pro kasdieninę mūsų sąmonę, taip tiesiogiai nepaveikia mūsų jausmų, neprasiskverbia taip giliai į tamsius mūsų sielos užkampius, kaip kinas", pats Bergmanas rašo savo biografijoje ("Laterna Magica", Vilnius: Alma littera, 1994, p. 76). Filmu Bergmanas atrado savitą kalbą – "iš sielos į sielą", "išvengiant intelekto kontrolės". Filmas jam buvo raiškos priemonė, mediumas, "toks rafinuotas, kad juo žmogiškąją sielą galime apšviesti be galo ryškiai, o dar negailestingiau nuplėšti kaukę (Eckhard Weise, "Ingmar Bergman", Hamburg: Rowohlt, 1987, p. 24). Nuo pat savo karjeros pradžios Bergmanas tvirtino: "Nenoriu kurti meno, kuriuo publika ramiai su estetiniu pasigardžiavimu mėgautųsi. Mano noras jiems suduoti smūgį į nugarą, griauti jų blaškymąsi, supurčius budinti iš pasitenkinimo" (Peter Cowie, "Ingmar Bergman – A Critical Biography", London: Andre Deutsch, 1982, p. 66).

Ir smūgių žiūrovams paleista daug. Užtenka vien paminėti įžymiąją 1961–1963 sukurtą (ne)tikėjimo trilogiją ("Kaip veidrodyje", "Komunija", "Tylėjimas"), 1966-ųjų "Personą"; arba vėlesniųjų dešimtmečių slogiąją "Rudens sonatą". Nykios ir tiesmukiškos "Komunijos" vertinimuose Bergmanas pabrėžia, kad niekam nebuvo leista "švelninti kietų smūgių į žiūrovų sąmonę".

To iš Bergmano pasimokė daugelis filmų kūrėjų. Tai ir jau minėtasis Allenas, kuris viename iš paskutiniųjų savo filmų "Matchpoint" (Lemiamas taškas), kaip ir daugelis prieš jį sukurtų, kelia labai nepatogius būties bei moralės klausimus. Arba Larsas von Trieras savaisiais trikdančiais bei provokuojančiais "Breaking the Waves", "Dogville" und "Manderlay". Meksikiečių režisierius G. Inarritu'as su "21 gramu" bei "Babeliu" – nė lašo pramogos, vien sąmonės jaudulys, sielos sukrėtimas, aštrūs smūgiai.

"Griauti blaškymąsi", "žadinti iš pasitenkinimo", "nuplėšti kaukę" – uždaviniai, su kuriais susiduria ir krikščionys, gyvendami ir skelbdami Evangeliją netikinčiame pasaulyje. Atverti sielos gelmes; laisvinti žmones iš saviapgaulės ir vesti į tikrąjį savęs pažinimą; siūlyti alternatyvas ir skatinti apsispręsti; sklaidyti iliuzijas ir apnuoginti pasaulėžiūras; atskleisti, demaskuoti, išlaisvinti – nors Bergmanas tebuvo agnostikas, krikščionims šiais pramogų ir linksmybių, paviršutiniškumo ir beveidystės laikais jis galėtų pabūti naudingu mokytoju.

Kokų gi dar jo pamokų esama?

"Viskas yra žemiška"

Bergmanui teko dalia gimti liuteronų kunigo šeimoje ir dešimtmečius nepaliaujamai ieškoti atsakymų apie Dievą ir tikėjimą. "Visą savo gyvenimą kovojau su savo požiūriu į Dievą – bedžiaugsmiu ir kankinančiu" ("Laterna Magica", p. 203). Ne vieno savo personažo lūpose režisierius leidžia nuskambėti savo abejonėms ir klausimams. Riteris Antonijus Blokas iš "Septintojo antspaudo" (1957) klausia: "Aš noriu žinoti. Kodėl jis [Dievas] nuo mūsų slepiasi?.. Jei mes norime tikėti, bet negalime... Aš noriu, kad Dievas man ištiestų ranką, man kalbėtų."

Bet po keleto metų neaiškumo kova buvo baigta. Savo filmo "Kaip veidrodyje" (1961) komentare Dievo idėją Bergmanas pavadina "destruktyviu ir fanatiškai pavojingu" dalyku ("Bergman on Bergman", ed. S. Björkman, T. Manns, J. Sima, New York: Da Capo, 1993, p. 164). Tikriausiai viena operacija, atlikta apie 1960 metus (konkrečios datos Bergmanas niekur nemini), jam galiausiai atnešė išlaisvinančią įžvalgą. Narkozėje režisierius išbuvo keletą valandų:

"Staiga supratau: šitai yra taip. Labai sunku suvokti, kad mano būtis bus pakeista nebūtimi. Tačiau žmogų, be paliovos kamuojamą mirties baimės, ji išlaisvina... Iš pradžių tu būvi, o paskui ne. Tai nepaprastai suramina. Anksčiau kėlę baimę, mįslingi dalykai, visa tai, kas yra už pasaulio, daugiau nebeegzistuoja. Viskas yra žemiška. Viskas yra mūsų viduje, viskas vyksta mumyse..." (Ingmar Bergman, "Bilder", Köln: Kiepenheuer, 1991, S. 212).

Kadangi Dievas nebeegzistuoja, tai mirtimi viskas ir pasibaigia. Kunigas Eriksonas filme "Komunija" (1962; kai kuriose šalyse filmas pavadintas "Žiemos šviesa") išpažįsta:
"Jeigu iš tikrųjų yra taip, kad Dievo nėra, – tai kas tada? Tada viską galima labai paprastai paaiškinti: tada mirtis yra pabaiga, kūno ir sielos suirimas. Tada žmogaus vienatvė, jo žiaurumas ir baimė – anokios problemos. Daugiau nebūtina mėginti paaiškinti kančios, kuri atrodo nesuprantama, – juk nėra jokio Dievo, jokio Kūrėjo..."

Bergmanas po šio filmo sakęs: "Tai mano atsisveikinimas su religiniais ginčais, tai mano ataskaita... Šis filmas – tai antkapis, po kuriuo palaidotas skausmingas konfliktas, tarsi skaudamas nervas rangęsis per visą mano sąmoningą gyvenimą. Dievo atvaizdai sudaužyti į šipulius... Pagaliau operacija baigta." ("Bilder", S. 30) Bergmanas galutinai apsisprendęs: "Verčiau jau tįsiu savąjį slegiantį kosminio siaubo paveldą, negu nusilenksiu Dievo reikalavimui jo klausyti ir jį garbinti" ("Bilder", S. 228).

Tai buvo gerai apgalvotas arba tiksliau, išgyventas, iškentėtas apsisprendimas, išlaisvinęs Bergmaną, deja, tik iš dalies. Tiesa, kankinantis konfliktas, skausmingas ir ilgas procesas, blaškymasis buvo baigtas, tačiau ateisto, šiuo atveju agnostiko būtis nepasirodė žymiai lengvesnė. Visai ne tokia šviesi ir teigiama, kaip bando įteigti šiandienos bedievystės propagandistai (pvz., R. Dawkinsas). Kai kurių konkrečių problemų nelieka, bet išlieka juntamas "kosminis siaubas", kuris "slegia". Galbūt vien dėl to, kad mirties panaikinti niekuo neįmanoma. Mirtis lieka "nesuvokiamas siaubas" ("Laterna Magica", p. 82). Kitoje savo biografijos vietoje Bergmanas sako: "Aš negaliu arba nenoriu įsivaizduoti kito gyvenimo, kuris galbūt yra anapus ribos, todėl ši perspektyva man kelia siaubą. Iš kažko aš tapsiu niekuo." (p. 261) Jei krikščionių Dievo nebėra, tai vienišą žmogų apgaubia tamsa – "nuo tos akimirkos, kai numiršta tavo tikėjimas, tu išgyveni gilią vidinę sumaištį, nuo šio momento tu patenki į rankas to, ką Strindbergas vadina ‚galybėmis'." (Cowie, p. 251)

Jei žmogui priklauso viskas, tai jis sykiu pats už viską ir atsakingas: jis pats turi suteikti prasmę savo gyvenimui, pats nešti sunkią to "savojo šventumo" naštą. Bergmanas niekada nėra užsiminęs, kad tai lengvas dalykas. Jono Persono savižudybei "Komunijoje" jis nepriešina nieko, kas pozityvu. Režisieriaus nuomone, "būtina tenkintis arba savižudybe, arba pritarimu gyvenimui. Žmogus save arba sugriauna (tai romantiška), arba pritaria gyvenimui. Aš ryžausi pritarti" (Cowie, p. 217).

Nors krikščioniui Bergmano sprendimas ir nepriimtinas, vis vien iš jo yra ko pasimokyti: kad negalima gyventi šiaip sau be tikslo, ištirpstant gerovės ir malonumų srovėje. Kad privalome ieškotis atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus. Tie sprendimai yra daugiau ar mažiau racionalai pagrįsti, bet kartu ir valios veiksmai. Nes nei ateistas, nei krikščionis nežino visų atsakymų ir neturi visų argumentų. Be to, nei krikščionybė (nei kitos religijos), nei ateizmas negali suteikti tobulo gyvenimo žemėje. Net priešingai. Krikščionys patiria ne tik džiaugsmą, bet ir daug kančių bei didelių konfliktų. Ateistai (Bergmano žodiais) išgyvena palengvėjimą, bet nepraranda baimės ir vidinės sumaišties.

"Pragaras – žmonių sukurtas"

Bergmanas suprato: jei krikščionių Dievo nebėra, tai žmogus priverstas išgyventi prasmės praradimą ir iš naujo ieškoti savo tapatumo. Šią naują situaciją jis labai taikliai pavaizdavo trečiame savo "tikėjimo trilogijos" filme "Tylėjimas" (1963). Netekėjusi vertėja Estera ir jos sesuo Ana su sūneliu Johanu, paūmėjus Esteros plaučių ligai, pakeliui priverstos apsistoti viešbutyje nepažįstamame krašte. Žiūrovui prieš akis atsiveria seserų tarpusavio neapykantos, nepasitikėjimo ir pažeminimo gelmė. Filmas išryškina smarkiai pažeistą bendravimą, kartais net visišką jo nebuvimą apsiribodamas minimaliais dialogais – gryna priešingybė pirmosioms dviem trilogijos dalims. Seserys neturi ko pasakyti viena kitai. Kalbos vietą užima seksualumas. Estera patenkina pati save, Ana stebi varjetė teatre ant suolų lytiškai santykiaujančią porą ir pati leidžiasi į nuotykį su padavėju. Tuštuma, platūs viešbučio koridoriai, tankai gatvėse, kaitra ir liga – visa tai paryškina beviltišką, slogią filmo nuotaiką. Neatrodo, kad seserys pamiršusios, kas yra meilė. Abi jos trokšta ir ilgisi. Tačiau šiame "pragaro prieangyje" ji nepasiekiama.

Bergmanas pragarą visuomet vaizdavo kaip tam tikrą vietą žemėje: "Pragaras sukurtas žmonių – čia, žemėje!" ("Bergman on Bergman", p. 40). Mes nepaliaujamai, sąmoningai ar ne, visur nešiojamės savo "destruktyviuosius polinkius". Šitai Bergmanui, labiau nei bet kuriam kitam didžiam menininkui, buvo visiškai aišku bei akivaizdu. Dėl to jo personažai nė kiek nepagražinti, o jų santykiai ypatingai tikroviški: moters ir vyro ("Vedybinio gyvenimo scenos"), motinos ir dukros ("Rudens sonata"), brolių ir seserų ("Gėda", "Šnabždesiai ir riksmas"), skirtingų kartų ("Kaip veidrodyje", "Fani ir Aleksandras").

Dažniausiai Bergmano personažų sugyvenimo paveikslai tamsūs ir niūrūs (aktorė Ingrid Bergman "Rudens sonatos" filmavimo metu yra pastebėjusi: "Žmonės, kaip tu juos matai, atrodo lyg tikri monstrai!"). Bergmanas mums primena, kad žmonių santykiai yra trapūs, nuolat tykomi įvairių pavojų ir labai dažnai patenkantys į aklavietę. Kita vertus, jis tuo kartu ir sako, kad santykius visuomet galima pataisyti, kad juos įmanoma keisti, tobulinti. Pats režisierius paliudijo, kad, nepaisant kelių iširusių santuokų bei pakrikusio ryšio su tėvu, gali būti ir laimingų santykių (jo paskutinioji tvirta ir harmoninga santuoka; intensyvus ir nuoširdus dešimtmečius trukęs bendradarbiavimas su aktoriais, operatoriumi S. Nykvistu; artima draugystė su buvusia gyvenimo drauge Liv Ullmann). Bergmanas mus ragina neapleisti savųjų emocijų, vidinio gyvenimo, savosios sielos. Johanas "Vedybinio gyvenimo scenose" sako:

"Mes esame emociniai beraščiai. Ir ne tik tu bei aš – praktiškai kiekvienas toks, dėl to labai liūdna. Mus išmoko visko apie savo kūnus, apie Madagaskaro žemdirbystę ir Pi kvadratinę šaknį, bet nė žodžio nepasako apie sielą. Mes esame neapsakomai abejingi patys sau ir kitiems".

Ypač mielai Bergmanas mėgdavo pasižvalgyti po biurgeriškosios Švedijos užkulisius. Šis jos žvilgsnis galų gale mums atskleidžia viena: pinigai, karjeros sėkmė, materialinė gerovė niekaip neužtikrina nei laimingo, nei harmoningo gyvenimo. Net priešingai. Viename iš pirmųjų "Vedybinio gyvenimo scenų" epizodų Johanas savo žmonai teigia, esą dėl aukštos jųdviejų visuomeninės padėties (jis mokslininkas, ji advokatė) jiems lengviau santuokoje nei mažiau pasiturinčioms darbininkų šeimoms. Jo žmona nesutinka manydama, kad taip galvoti yra kvailystė. Ir, žinoma, šią tiesą Bergmanas filme įrodo.

"Ar mes mokėsime atleisti vienas kitam?"

Sukūręs "Fani ir Aleksandrą" 1982, Bergmanas galutinai atsisveikino su filmavimo kamera, pasilikdamas tik prie rašymo bei riboto bendradarbiavimo su teatru ir televizija. Po dešimtmečio pasirodė dano B. Augusto filmas "Geri ketinimai", sukurtas pagal Bergmano scenarijų. Bergmanas pasakoja apie savo jaunus įsimylėjusius tėvus ir jų vedybinio gyvenimo pradžią iki savo gimimo 1918 m. Per visą filmą raudona gija driekiasi atleidimo, teisingiau, neatleidimo idėja, prasidedanti jau pačiose pirmosiose scenose: Henriko Bergmano (Ingmaro tėvas Erikas) senelis maldauja savo anūką paskutinį kartą aplankyti mirties patale gulinčią senelę. Tačiau Henrikas nenori užmiršti, ką jo seneliai kadaise padarė jam ir jo motinai: "Mano atleidimo ji tikrai nesulauks", o paskutiniuose filmo kadruose regime Ingmaro besilaukiančią Aną Bergman, kuri klausia savo vyro: "Mes galbūt niekad vienas kitam neatleisim" ("Geri ketinimai", Vilnius: Alma littera, 2001, p.14 ir 326)

Bergmanas niekada nepatyrė tikro atleidimo, tik jo karikatūrą bausmės sistemoje. Jis rašo:
"Iš tamsių vaikystės baimių staiga išnyra nerimą keliantis jausmas. Aš prasikaltau. Aš nesuvokiu, ką gi iš tikrųjų padariau, bet jaučiuosi kaltas... Vienintelis dalykas, galėjęs vėl sugrąžinti ramybę, buvo bausmė, gailestis, nors aš neturėjau dėl ko gailėtis, ir galiausiai atleidimas, netikėta malonė, kuri iš kažkur atplūsdavo" ("Bilder", S. 175).

Atleidimas jam buvo mušimu išgaunamas, su atgailavimu ir bausme susijęs jausmas. Tai grynai psichologinis išsivadavimas iš įdiegto į galvą kaltės jausmo. Biblinis Dievo pažadas nebeatminti nuodėmės (Jer 31, 34), įmesti ją į gelmes (Mch 7, 19), išsklaidyti nusižengimus kaip debesį (Iz 44, 22) ir išbaltinti raudoną kaip kraujas nuodėmę (Iz 1, 18) kunigo sūnui atrodė nerealus dalykas, nes tokio tikro užmiršimo ir nebeatminimo jis niekada nepatyrė. Nusprendęs, kad prašymas "būkite atlaidūs vieni kitiems..." neįgyvendinamas, jis padarė išvadą, kad lygiai taip pat neįgyvendinami ir žodžiai: "... kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus" (Ef 4, 32).

Toks Jėzus Kristus Bergmanui visada liko svetimas, kaip ir kunigui Tomui Eriksonui "Komunijoje". Ankstyvajame Bergmano pasaulyje vietos Dievui dar šiek tiek būta, bet tik Dievui Tėvui. Dievo ieškojimuose jam tekdavo nuolat prasilenkti su Išganytojo asmeniu, todėl jaunystės neigiamoji patirtis ("Dievas tylėjo, Jėzus Kristus nekamavo savo pralietu krauju ir neaiškiom užuominom", Laterna Magica, p .78) suaugus virto neapykanta ("Kristus yra gerasis ganytojas, o Aš negali jo mylėti. Aš turi jo neapkęsti...", Bilder, S. 228) . Todėl, Bergmanui atstūmus Sūnų, numirė ir Dievas Tėvas. Įvyko visai taip, kaip sakė apaštalas Jonas: "Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo" (1 Jn 2, 23).

"Vienas baisiausių žmonijos palydovų"

Jau pirmuose savo autobiografijos puslapiuose Bergmanas rašo:
"Didžiausia mūsų auklėjimo dalis buvo grindžiama nuodėme, išpažintim, bausme, atleidimu ir malone, konkrečiais vaiko santykiais su tėvais ir su Dievu... Niekada negirdėjome kalbant apie laisvę ir nežinojome, koks jos skonis. Hierarchinėje sistemoje uždarinėtos visos durys" ("Laterna Magica", p. 11–12).

Jaunajam Bergmanui bausmės ir prisipažinimo sistema buvo nepakeliama, nes jis ją išgyveno kaip nuolatinį pažeminimą:
"Didesni nusižengimai susilaukdavo rinktinių, ypatingų bausmių: pirmiausia būdavo nustatomas nusižengimas. Tada kaltininkas turėdavo prisipažinti žemesnei instancijai – kad ir tarnaitėms arba motinai... Prisipažinus įsivyraudavo šiurpą kelianti tyla. Niekas nieko neklausinėdavo ir nekalbėdavo. Kaip dabar suprantu, tai turėjo priversti nusižengėlį trokšti bausmės ir atleidimo. Po pietų ir kavutės jis būdavo šaukiamas į tėvo kabinetą. Ten turėdavo dar kartą viską papasakot ir dar kartą prisipažinti. Paskui kuris nors atnešdavo kilimų daužyklę. Reikėdavo pačiam pasakyti, kiek kirčių esi užsitarnavęs... Negaliu tvirtinti, kad labai skaudėdavo, – tai buvo ritualas, ir labiausiai žeisdavo pažeminimas... Po stropiai atlikto plakimo reikėdavo pabučiuoti tėvo ranką – tada sulaukdavai atleidimo, nuodėmės našta nukrisdavo, ateidavo išganymas ir malonė" ("Laterna Magica", p. 12–13).

Tokie išgyvenimai jaunojo Bergmano sieloje paliko labai gilias įspaudas, teisingiau, – žaizdas. Visą gyvenimą jis kovojo su pažeminimo baime, kurią buvo paveldėjęs iš vaikystės, – pažeminimas yra "viena svarbiausių patirčių" (Weise, S. 56). Todėl pažeminimo motyvas išnyra beveik visuose jo filmuose. Filme "Juokdarių vakaras" (1953) pažeminimas pirmąkart tampa pagrindiniu filmo motyvu; "Veide" (1958) iliuzionistas Albertas Emanuelis Vogleris apklausos metu priverstas žemintis prieš valstybės institucijas; "Tylėjime" Ana sąmoningai žemina savo seserį, kai toji aptinka ją lovoje su savo meilužiu; "Personoje" medicinos sesuo Alma padeda stiklo šukę, kad ant jos užmintų Elisabeta Vogler; ypač ryškus pavyzdys "Rudens sonatoje" (1978), kur pianistė Šarlotė žeminančiu būdu aiškina savo dukrai Evai, kaip ji nevykusiai pagrojusi pjesę. O "Sarabandoje", paskutiniajame televizijos filme, sukurtame 2003 senstelėjęs Henrikas priverstas nusižeminęs prašyti savo tėvo pinigų ir būti jo žeminamas. Režisieriaus tvirtina:

"... nepaprastai svarbu, kad mene vaizduojamas pažeminimas, kad menas parodo, kaip žmonės vieni kitus žemina, nes pažeminimas yra vienas baisiausių žmonijos palydovų, ir visa mūsų socialinė sistema daugiausia pagrįsta pažeminimu... įstatymai, mokyklinis auklėjimas... Ir aš išgyvenau religiją, kurią mes oficialiai išpažįstame" (Cowie, S. 246).

Nepaisant to, kad buvo pakrikštytas, konfirmuotas bei kriščioniškai auklėjamas, Bergmanas netapo tikinčiuoju, nes patyrė daug pažeminimo ir krikščionybę suvokė kaip žeminimo religiją – bet galbūt niekur ir niekada taip ir nepamatė tikro nuolankumo bei nusižeminimo. Kai girdėdavo apie Dievą, kuris reikalauja iš žmonių nuolankumo (Mch 6, 8; Pat 29, 23; Sof 2, 3 ir t. t.), kai skaitydavo Naujojo Testamento žodžius kaip "Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka" (1 Pt 5, 6) arba "Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs..." (Mt 16, 24) – jis nepajėgė jų suprasti kitaip, kaip tik raginimo toliau kentėti jau patirtas kančias.
Ši skaudi Bergmano patirtis puiki pamoka krikščionims, kad evangelizavime, apologetikoje, misionieriškoje veikloje bei kiekviename krikščioniškame liudijime nieko nėra svarbiau už tikrą nusižeminimą ir nuolankumą bei praktiškai išgyvenamus žodžius iš Fil 2, 3: "Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save..."

"Turėtum šį tą žinoti apie meilę"

Neapykanta, pažeminimas, sielos nuosmukiai – tai vis Bergmano filmų temos. Bet greta jų ir didžioji priešingybė – meilės tema! Biografas E. Weise'as kalba apie "visus filmus persmelkiantį įgimtą žmogaus artumos troškimą" (S. 20). Bergmanas meilę įvardydavo kaip "vienintelį šventumo pavidalą" ("Bergman on Bergman", p. 164); kaip tai, kas sužmogina santykius ir kas yra "mūsų vienintelė galimybė išgyventi".

Kadangi Dievas Bergmanui nebuvo gyvenimo atrama, tai teko kabintis už meilės. Filme "Kaip veidrodyje" atsispindi, kaip režisierius atsitraukia nuo tikėjimo į Dievą ir ima tikėti meile, kurią paverčia dievu. Epiloge Peteris savo tėvui pastebi: "Manau, kad Dievas ir meilė tau yra tas pats". Meilė pavirsta dievu, t. y., paskutiniąja instancija, kuria dar galima tikėti, paskutiniuoju ramsčiu, dėl ko Peterio tėvas ir sako: "Kai mane užvaldo tuštuma ir neviltis, mintis, jog meilė yra Dievas, mane paguodžia... Staiga tuštuma perauga į turtą, o beviltiškumas į gyvenimą, tarytum kokia malonė..."

Meilė yra "vidinė viso kas gyva prasmė" (Andrea'os Vogler žodžiai apie "Užburtają fleitą", 1975; "Laterna Magica", p. 226), o jos nerasdami ar netekdami kankinamės. "Vedybinio gyvenimo scenose" meilė neišsilaiko, palaipsniui nyksta, senka. "Rudens sonatoje" Viktoras apie savo žmoną Evą pastebi: "Norėčiau sugebėti nors vieną vienintelį kartą jai paskyti, jog yra mylima – be jokių išlygų – bet nemoku taip pasakyti, kad ji patikėtų". Jam netgi atrodo, kad "ji niekada nėra žmogaus mylėjusi". Pati Eva pokalbyje su savo motina prasitaria: "Aš tave myliu, bet netikiu tavo žodžiais. Jie prieštarauja tavo žvilgsniui ir tavo tonui". Motina sutinka: "Aš neturiu nė menkiausio supratimo apie tai, kas susiję su meile".

Pačiam Bergmanui vaikystėje stigo meilės ir jis dėl to kentėjo. To rezultatas: "Nieko nemylėjau, tuo labiau savęs" ("Laterna Magica", p. 118). Labiausiai jį trikdė tai, kad meilė gana dažnai reikšdavosi vien žodžiais. Biografijoje, fiktyviame pokalbyje su savo mirusia motina Bergmanas prisimena: "Tėvas bažnyčioj kalba apie Dievo Meilę. O čia, namuose? Kas dėjosi pas mus? Kaip mes įveikdavom sielos susidvejinimą, kietai gniaužiamą nepaykantą?" ("Laterna Magica", 279). "Geruose ketinimuose" senelis Bergmano tėvui sako: "Tu žadi būti pastorius... Turėtum šį tą žinoti apie meilę, aš kalbu apie krikščionišką meilę" ("Geri ketinimai", p. 13).

Pats Bergmanas dažnai neatlaikydavo meilės iššūkių, nors viena jo aktorių, Eva Dahlbeck, yra pastebėjusi: "Kartais jausdavau, kad jėga, jį variusi pirmyn, yra meilė. Meilė savo darbui, savo kolegoms, savo publikai. Meilė gyvenimui" ("Gaukler im Grenzland – Ingmar Bergman", Hrsg. L. Ahlander, Berlin: Henschel, 1993, S. 125).

Nors Bergmanas mums primena, jog meilę būtina išgyventi, tačiau palieka vieną klausimą: jei meilė tampa viskuo, virsta Dievu, argi nekyla pavojus, net pasidaro neišvengiama, kad sudieviname santykius, mylimus asmenis vergiškai prisirakiname prie savęs ir galvojame, jog be jų negalėtume išgyventi? Regis, ši dilema Bergmanui taip pat buvo žinoma, nes "Sarabandoje" tai parodoma Henriko ir jo dukters santykiuose. Mirus žmonai, jis prisiriša prie savo dukters, paverčia ją viskuo, vieninteliu aukščiausios savo meilės objektu. Iš šitokių gniaužtų Karinai, išsirengusiai studijuoti užsienin, tenka vaduotis labai sunkiai ir skausmingai. Henrikas neištveria, bando žudytis, gyvenimas jam tampa beverte našta.

Apie šią meilės rūšį, meilę žmogui, paverčiamam dievu, C. S. Lewisas kalba "Didžiosiose skyrybose", kur ir padaro išvadą: "Negali pilnatviškai mylėti kito žmogaus tol, kol nemyli Dievo" (Vilnius: Katalikų pasaulis, 2003, p. 85).

"Gyvenimas mažame pasaulyje"

"Fani ir Aleksandras" laikomas Bergmano filmų kūrybos viršūne (pelniusia režisieriui net 4 Oskarus!) Šiame filme kertasi daugybė linijų: vaikystė, fantazija, svajonė, Dievas, meilė, atleidimas ir teatras. Vienas iš personažų, teatro direktorius Oskaras savo kalboje aktoriams gina "mažąjį pasaulį", teatro pasaulį. Mums reikia teatro, teatro kaip iliuzijos, kuri paguodžia ir saugo nuo "nuo pasaulio sunkybės ten, anapus". Šią temą svarsto Karlas Gustavas savo monologe filmo pabaigoje (be abejonės, čia kalba ir pats Bergmanas!) Karlas skelbia savo "paprastąją tiesą", nes Ekdaliai netinkami,

"... atskleisti didžiąsias pasaulio paslaptis. Geriausia visai nesirūpinti didžiosiosmis sąsajomis. Mes gyvename mažame gyvenime, mažame pasaulyje. Tokio ir laikykimės, juo rūpinkimės ir jame siekime geriausių vaisių. Mirtis ištinka staiga, staiga atsiveria bedugnė, staiga kyla audra, ištinka katastrofa – visa tai mums žinoma. Bet mes negalvojame apie šiuos nemalonius dalykus".

Mažasis pasaulis yra "mūsų priebėga", priebėga, kurios mums reikia, nes:
"Pasaulis tai plėšikų urvas, naktį jame tamsu, piktybė sutrauko savo pančius ir lekia per pasaulį kaip patrakęs šuo – tegu niekas nelaukia pasigailėjimo. Todėl žmogus turėtų būti laimingas, kai yra laimingas, būti draugiškas, dosnus, švelnus ir geras. Todėl būtina... džiaugtis šiuo mažu pasauliu."

Gustavas Adolfas mažuoju pasauliu vadina ne tik teatrą, bet ir visa tai, kas žmogų supa ir džiugina: "... geras maistas, švelni šypsena, žydinčios obelys, valsas" – epikūriškoji carpe diem idėja, artimos idilės siekimas ir troškimas. Pats Bergmanas nuo 60-ųjų metų vidurio daug dienų praleido Forio saloje prie Gotlando – jo mažasis pasaulis.

Džiaukitės, mėgaukitės gyvenimu čia ir dabar – Bergmano skelbiama žinia sutampa bibline Išminties literatūra. Mokytojo knygoje rašoma: "Nieko nėra geresnio žmogui, kaip valgyti, gerti ir būti patenkintam savo triūsime" (Mok 2,24). Išties Bergmanas daugeliu požiūrių buvo labai išmintingas, nes jis žinojo ir kitą tiesą, kuri atitinka Biblijos Išminties literatūrą. Jis gerai žinojo, kad daug kas gyvenime yra "migla" ir "tuštybė" (pagal Mokytojo kn.). "Kai susižeri visą sėkmę, visus pinigus, viską, ko gyvenime norėjai ir troškai – valdžią – kai turi viską, tai pamatai, kad neturi nieko" (Cowie, p. 329).

Tačiau Karlo Gustavo (ir Bergmano) mažasis pasaulis yra tik šiame pasaulyje. Nes neegzistuoja Dievas ir anapusybė. Didysis – Dievo paliktasis – pasaulis nemielas, per daug mįslingas, pavojingas ir tamsus. Viskas, kas lieka – tik asmeninė, mažytė laimė. Bet ir jai trūksta pagrindo, nes juk neegzistuoja to mažyčio gėrio ir džiaugsmo Davėjas – trečioji Mokytojo knygos pamoka, kad visa tai "... ateina iš Dievo rankos, nes kas gali valgyti ir kas gali būti linksmas be jo?" (Mok 2, 25).

"Didžiųjų" problemų ignoravimas, noras negalvoti, pasitraukimas į mažą pasaulį – ar ne per didelė kaina už Dievo atmetimą? Argi tai tikra laisvė? Laisvė, kuri Bergmanui visąlaik buvo tokia svarbi, nes nepatirta ir neišgyventa vaikystėje? Iš Bergmano tikrai yra ko pasimokyti, bet šiuo, lemiamu klusimu, neturėtume juo sekti. Jis nežinojo kelio į tikrąją laisvę, nesugebėjo pamatyti nei didžių platumų, nei tolių, nes nekentė Kristaus, apie kurį sakoma: "Jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi" (Jn 8, 36).


Straipsnis išspausdintas žurnale "Naujasis Židinys-Aidai" (2007/8-9).