info@lksb.lt +370 600 80578

„Šlamštas“ ar „geros knygos“?

Šie, 2009 metai, reikšmingi ne tik reformatams dėl Kalvino 500-ųjų gimimo metinių, bet ir evangelikams baptistams. Jie šimet taip pat gali pažvelgti į savo konfesijos 400 metų istoriją, nes 1609 m. Amsterdame buvo įkurta pirmoji baptistų bendruomenė. Lietuvoje baptistų šaknys siekia XIX a. vidurį, kai Klaipėdos krašte įsikūrė pirmosios bendruomenės. Jų ir visos Lietuvos baptistų istoriją iki 1990 m. aprašo Albertas Latužis, ilgametis Klaipėdos bendruomenės pastorius ir baptistų sąjungos vadovas, savo knygoje "Po Jo sparnais" (Eglė, 2009). Čia pateikiame ištraukas apie Kauno bendruomenės atsiradimą ir gyvenimą iki II Pasaulinio karo.

Bendruomenės ankstyvojo laikotarpio istorija yra užrašyta keliuose šaltiniuose, nemažai medžiagos galima rasti ir archyvuose. Pradžia buvo tokia. 1876 m. į Kauną atvyko gyventi geležinkelietis Šneideris iš Virbalio. Jis priklausė Eitkūnų baptistų bendruomenei, kuri buvo Rytprūsiuose, Lietuvos pasienyje. Brolis Šneideris stengėsi liudyti apie savo Viešpatį. Kai 1883 m. Kaune jau buvo dvylika pakrikštytų tikinčiųjų, čia buvo įkurta misijos stotis, priklausiusi Eitkūnų bendruomenei. Tai šeimos ir asmenys, kurių pavardės tokios: Šneideriai, Kozlovskiai, Mačiulaičiai, Briusai, Želvaitis, Franskaičiai ir kt. Broliui Šneideriui dvasinėje tarnystėje padėjo kurpius Mačiulaitis. 1886 m. iš Varšuvos į Kauną persikėlė gyventi Augustas Štoltenhofas (Stoltenhoff), kuris dirbo brolių Šmitų fabriko direktoriumi. Per šį Dievo apdovanotą brolį Kauno bendruomenė patyrė ypatingus palaiminimus ištisus 40 metų. Jis turėjo ypatingą pašaukimą dirbti su vaikais ir jaunimu ir įkūrė sekmadieninę mokyklą. Vėliau Štoltenhofas subūrė chorą, jam vadovavo ir aktyviai tarnavo bendruomenėje iki savo mirties 1927 metais. Štoltenhofas kelis periodus ėjo ir bendruomenės pastoriaus pareigas.

1888 m. šiame Eitkūnų bendruomenės skyriuje jau buvo 75 nariai. Jie ne visi gyveno Kaune. Kai kurie gyveno Kybartuose, Šakių Naumiestyje, Jurbarke ir Panevėžyje. Darbui plečiantis, nebebuvo galima ilgiau priklausyti užsienio bendruomenei, todėl 1889 metais Kauno baptistai įkūrė savarankišką bendruomenę, o jos vadovu buvo išrinktas minėtas Štoltenhofas. Pamaldos buvo laikomos butuose. 1890 metais buvo pradėta maldos namų statyba Šančių priemiestyje, Antrojoje kranto gatvėje. Statyba užsitęsė ir buvo baigta tik 1898 metais. Buvo laikas, kai bendruomenėje ir jos filialuose buvo iki 400 narių. Bendruomenės kalba buvo vokiečių. Kaune ir apylinkėse tuomet buvo kalbama rusiškai ir lenkiškai, todėl apie lietuvių kalbos vartojimą bendruomenėje iki Pirmojo pasaulinio karo niekas negalvojo. Besidomintys dalyvaudavo rusiškose pamaldose arba stengdavosi išmokti vokiškai. Kadangi iškildavo problemų dėl mirusių baptistų palaidojimo, XX a. pradžioje bendruomenei pasisekė Žemuosiuose Šančiuose prie Nemuno, ne per toliausiai nuo maldos namų, įsteigti savo kapines. Jose iki šiol yra išlikę A. Štoltenhofo, G. Freidanko ir kitų žymesnių bendruomenės veikėjų kapai. [...]

Pirmasis pasaulinis karas bendruomenei atnešė daug nuostolių. Beveik visi nariai kaip pabėgėliai buvo išblaškyti Rusijoje, ir bendruomenės veikla buvo nutrūkusi. Sugrįžimas buvo sunkus ir tęsėsi ilgai. Bažnyčia buvo visiškai suniokota, todėl pamaldas teko laikyti pastoriaus bute. Iš buvusių 300 narių tuomet buvo likę tik 68. 1921 m. pastoriaus tarnystei buvo pakviestas buvęs kaunietis Gustavas Froitelis (Freutel), Hamburgo seminarijos absolventas, tuo metu gyvenęs Vokietijoje. Nenuginčijamas šio žmogaus indėlis atstatant bendruomenės fizinę ir dvasinę būklę. G. Froitelis kreipėsi pagalbos į Pasaulinį baptistų aljansą, o šis prašymą perdavė Šiaurės Amerikos vokiečių baptistams, kurie mielai atsiliepė į šios nuskurdusios bendruomenės poreikius. Amerikoje buvo surinkta 1000 dolerių maldos namų atstatymui. Taip pat buvo parūpinta suma, reikalinga vieneriems metams pastoriui išlaikyti, ir pinigai, už kuriuos buvo įrengti kuklūs senelių namai. 1922 metais bažnyčia buvo atstatyta: suremontuotos apgriautos mūro sienos, sudėti nauji langai, įrengta pakyla ir sakykla. Rugsėjo 22 d. įvyko atidarymo iškilmės.

Kadangi Amerikoje surinktų pinigų neužteko, Froitelis keliavo per Rytprūsių bendruomenes prašydamas pagalbos, ir tokiu būdu įsiskolinimas buvo padengtas. Vis daugiau pabėgėlių grįžo, pagyvėjo dvasinis darbas. Kiekvieną sekmadienį buvo laikomos vokiškos pamaldos, kas antrą sekmadienį po pietų Froitelis vesdavo rusiškas pamaldas. Retkarčiais vyko pamaldos ir lietuvių kalba. Sekmadienio vakarais rinkosi jaunimo būrelis, trečiadieniais būdavo maldos vakarai. Atnaujino darbą sekmadieninė mokykla, iš naujo susiorganizavo choras, nes laimingai sugrįžo iš Rusijos šių tarnysčių pradininkas Štoltenhofas. Vieną kartą per mėnesį Froitelis vykdavo į Kybartų-Naumiesčio misijos stotį. Tokios aktyvios tarnystės vienerių metų vaisius buvo džiuginantis: pakrikštyti 34 naujai įtikėję, tarp kurių buvo 5 rusai.

1925 metais Kybartuose išnuomotose patalpose buvo atidaryta pamaldų salė. 1924 m. Kaune buvo švenčiamos bendruomenės 35 gyvavimo metų iškilmės, kurių metu skambėjo visos trys kalbos.

1927 metais Gerikas rašo:
"Gegužės 1 dieną per Dievo malonę Kauno baptistų bendruomenės maldos namuose galėjome pakrikštyti 7 asmenis: keturis lietuvius, du rusus ir vieną vokietį. Popietinės pamaldos vyko lietuvių kalba. Aš skelbiau savo gausiai susirinkusiems tautiečiams brangiąją žinią apie Jėzų, kuris vienintelis gali padėti tiesos ieškantiems žmonėms. Choras giedojo vokiškai ir lietuviškai gražias giesmes iš mūsų naujojo lietuviško giesmynėlio. Šios knygutės buvo padalintos ir susirinkusiems, tad galėjome giedoti ir visi kartu. Po pamokslo kalbėjau apie krikšto reikšmę bendruomenėje, nurodydamas į tuos iškraipymus, kurie atsirado Bažnyčioje per žmonių mokymą. Nemaža klausytojų dalis tokius dalykus girdėjo pirmą kartą ir klausėsi susidomėję. Krikšto aktą atliko G. Froitelis. Po krikšto susirinkome prie Viešpaties stalo. Vėl buvo kalbama trimis kalbomis."

Trys naujai pakrikštytieji buvo iš Kybartų. Tų pačių metų rudenį Gerikas džiaugėsi: "Rugsėjo 25 dieną Kaune šventėme gražią krikšto šventę. Du broliai ir viena sesuo sudarė sandorą su savo Gelbėtoju. Šia proga galėjome skelbti Dievo žodį lietuvių, vokiečių ir rusų kalbomis. Naujai pakrikštytieji buvo iš Naumiesčio, iš Vokietijos pasienio."

Po Pirmojo pasaulinio karo bendruomenėje iškilo tylus, nuolankus ir ypatingai Dievo darbui atsidavęs žmogus – Gustavas Freidankas. Jis neturėjo teologinio išsilavinimo, savo rankomis užsidirbo duoną, bet turėjo ypatingą dovaną bendrauti su žmonėmis. Čia jam pagelbėjo kalbų mokėjimas: vokiečių, lietuvių, rusų ir lenkų. Jis galėjo laisvai susikalbėti ir su žydais jų gimtąja kalba. Jo rūpesčiu po 1918 metų bendruomenėje pradėta vartoti lietuvių kalbą. 1930 metais G. Freidankas Lietuvos baptistų misijos konferencijoje buvo paskirtas knygnešiu – evangelistu ir gavo už tai kas mėnesį nedidelį 100 litų atlyginimą.

"Biblijų ir kitų krikščioniškų knygų pardavimui reikėjo gauti raštišką valdžios leidimą. Kartą G. Freidankas pamiršo šį leidimą pasiimti su savimi, ir dėl to policija jį areštavo su visomis knygomis. G. Freidankas mėgino aiškinti, kad šios knygos yra labai naudingos, bet niekas jo nesiklausė. Kaip ekspertai buvo pakviesti katalikų kunigas ir žydų rabinas. Kunigas, pavartęs vieną lietuvišką Bibliją, pasakė: ‚Tai šlamštas'. Tada rabinui parodė vokišką ir žydišką Biblijas. ‚Tai geros knygos, ir jas naudinga skaityti', - pasakė rabinas. Remiantis šiuo rabino liudijimu policija G. Freidanką paleido ir sugrąžino jam Biblijas."

Pamažu plečiantis lietuviškam darbui reikėjo atsakingo vadovo. Tinkamą sprendimą priėmė Gerikas: 1932 metais iš Šiaulių persikėlė į Kauną. Darbas dar labiau suaktyvėjo, ir kitais metais buvo įsteigta savarankiška Kauno lietuvių evangelikų baptistų bendruomenė, kurios pastoriumi tapo Gerikas. Kaip tai įvyko, aprašyta "Tiesos draugo" 1933 m. 6-ame numeryje:

"Lietuvių ev. baptistų bendruomenė Kaune tapo įsteigta balandžio mėn. 23 d. Iki šiol mažasis lietuvių tikinčiųjų pulkelis laikėsi prie vokiškosios drauguomenės ir kartu su keliais rusais tikinčiaisiais savo pamaldas laikė daugiausia rusų kalboje, nes neturėjo lietuviško darbuotojo. Dabar broliai ir sesutės nori stengtis lietuviškai darbuotis, mokintis iš Dievo žodžio ir skelbti Evangeliją savo kalboje. Balandžio 23 d. buvo priešpiet Aleksote br. Ramanausko namuose susirinkęs pulkelis brolių ir sesučių, kuriems Dievo žodžiu patarnavo broliai P. Variakojis, J. Inkenas ir šių eilučių rašytojas (Gerikas – A. L.). Trumpai kalbėjo ir kiti broliai. Popiet buvo Šančiuose gražus atsisveikinimas su vokiečių broliais, su kuriais norima palaikyti gerus santykius kaip su vieno Tėvo vaikais. Todėl ir visų tautybių tikintieji turi ir gali vieni kitus mylėti."

Kiek vėliau, tų pačių metų gruodžio 12 d., buvo maldos namų atidarymas nuomojamose patalpose Vytauto prospekte 21 namo 18 bute (kieme). "Kad ir nuomotose patalpose, bet turime dabar vietelę, kur galime nuolat susirinkti", - rašo Gerikas. Čia pamaldos vykdavo sekmadieniais ir švenčių dienomis 10 ir 16 val., ketvirtadieniais 18 val. Šiai bendruomenei 1938 metais priklausė 19 narių, sekmadieninėje mokykloje mokėsi 45 vaikai, jaunimo būrelyje buvo 12 narių.

Šiek tiek išaugusi rusų grupė 1934 metais įkūrė savarankišką Kauno rusų baptistų bendruomenę, kuriai vadovavo Valteris Šveiceris. Jis buvo gimęs Kauno baptistų bendruomenės diakono – pamokslininko šeimoje, ir jo vaikystės metus tiek šeimoje, tiek bendruomenėje supo krikščioniška atmosfera. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas šeimą nubloškė į Rusiją, ir čia 1919 m. Valteris vedė Raisą Gračiovą. 1922 m. V. Šveiceris su žmona atvyko į Lietuvą ir Kaune surado jau sugrįžusius kitus šeimos narius. Gerai apmokamas vyriausiojo buhalterio darbas nekėlė jokių gyvenimiškų rūpesčių, tad rūpintis sielos būkle lyg ir nebuvo reikalo. Taip praėjo 10 metų. Prisimindamas tuos laikus Šveiceris rašo:

"Kartą vienos ekskursijos metu aš sutikau knygnešį G. F. (Gustavą Freidanką – A. L.), kurį pažinojau nuo vaikystės laikų. Jis paklausė manęs: ‚Valteri, kada tu eisi savo tėvo pėdomis?' Neprisimenu, ką jam atsakiau, bet jo žodžiai nuliūdino mane ir nedavė ramybės. Dažnai apie tai galvodavau. <...> Mano tėvo draugas A. Štoltenhofas aplankė mane ir paklausė: ‚Valteri, kodėl niekada neateini į susirinkimą? Aš dvylika metų meldžiuosi už tave. Gal man to nebedaryti?' Šie žodžiai palietė mano širdį ir sukėlė vidinį nerimą. Pajutau tokį skausmą ir ilgesį, kad net akys pritvinko ašarų, ir aš nuolankiai paprašiau: ‚Prašau, ir toliau melskitės už mane."

Vieną 1932 metų vakarą Šveicerių namus aplankė Dievo malonė. Į svečius atėjo Gustavas Freidankas ir dar vienas brolis. Po vakarienės susirinkusieji skaitė Šventą Raštą, kalbėjosi apie dvasinius dalykus. Šveiceris prisimena:

"Aš jaučiau, kad Viešpats nori turėti mane visą arba nieko. <...> Šėtonas nenorėjo manęs paleisti. <...> Kai atsiklaupėme ant kelių, aš nuolankiai pasižeminau Viešpaties akivaizdoje ir sulūžau dėl savo nuodėmių ir kalčių naštos. Garsiai sugebėjau ištarti tik kelis žodžius: ‚Viešpatie, duok man jėgų atgailauti!' "

Tą vakarą ir Valteris, ir jo žmona Raisa pradėjo naują gyvenimo kelią. Šveiceris liudija: "Iki šiol buvome pasaulio vaikai, bet dabar, per tikėjimą į Viešpatį Jėzų Kristų, tapome Dievo vaikais."

Kauno bendruomenės seniūnas Štoltenhofas savo mirštančiam draugui – Valterio tėvui – buvo pasižadėjęs melstis už be vyro ir tėvo likusią šeimą ir šį pažadą ištikimai vykdė ištisus 14 metų, iki savo mirties. Šio palaiminto Dievo tarno malda buvo išklausyta su kaupu: įtikėjo Valteris, jo žmona ir visos keturios jo seserys. Visa Šveicerių šeima turėjo vieną bruožą – ypatingą meilę Izraeliui. Draugystė su žydais buvo puoselėjama ne tik dalykiniu pagrindu, bet ir asmeniškai. Tokiu būdu žydai turėjo galimybę išgirsti savo Mesijo Evangeliją, ir keletas iš jų įtikėjo. Tarp jų buvo jauna muzikos mokytoja Cecilija, kuri po savo krikšto buvo išvaryta iš namų. Ją keleriems metams priglaudė Šveicerių šeima. Vėliau, nacių okupacijos laikais, ji su savo seserimi buvo uždaryta gete, kur džiaugsmingai liudijo apie savo Gelbėtoją. Kiek vėliau Cecilijos pėdsakai dingo koncentracijos stovykloje.

Mažasis Kauno rusų baptistų būrelis pasižymėjo misionieriška dvasia, skatinusia tikinčiuosius ieškoti ryšių su tautiečiais, gyvenančiais ne tik mieste, bet ir apylinkės kaimuose, kuriuose nuo XVIII a. gyveno daugiausia rusų sentikiai. Šioje tarnystėje dalyvavo broliai ir iš vokiečių bei lietuvių bendruomenių. Vieną tokios tarnystės epizodą aprašo Vincas Dryža:

"Apsakysiu čia baisų įvykį Kalnėnuose. Mudu su br. Freidanku nuvažiavom apsakinėti Dievo žodžio. Beeinant gatve sutikom vieną mūsų susirinkimų lankytoją. Tas susijaudinęs apsakė, kad mūsų br. G. prieš 7-8 dienas buvęs beveik užmuštas. Buvę taip: br. G. tą nelaimingą vakarą 7 val. ėjęs į krautuvę. Priešais jį ėjo girta kompanija, ir vienas iš jų atsiskyręs su pagaliu rankoje puolė G. ir su tokiu smarkumu davė jam į galvą, kad tas krauju apsipylęs krito negyvas ir tokiam stovyje kaimynai jį parnešė namo. Apsakinėtojas rimtai mums patarė jokiu būdu kaltininkui nedovanoti, bet jį atiduoti teisman, nes jis jau vaikštąs ir norįs susitaikinti.
Nuėję mes radome iš tikrųjų baisų vaizdą. Žmona ligonį vežusi pas gydytoją. Tas radęs reikalinga susiūti žaizdą, bet dėl pinigų stokos tai nebuvo galima. Gydytojui perrišus, parvežė namo. <...> Bet nėra blogo, kad iš to neišeitų geras. Kai tik mes ten pasirodėme, pradėjo rinktis kaimynai. Visiems buvo įdomu, ką mes patarsim ir koks čia bus teismas. Tokiu būdu mudu nuo 11 valandos ryto iki 7 valandos vakaro turėjome progą liudyti apie Viešpatį. Atsilankė tenai visas kaimas, seni ir jauni, maži ir dideli, į trobą netilpo, taip kad durys turėjo būti atidarytos ir priesienis buvo pilnas. Dievas mus ir savo galingą Žodį laimino. Mes jautėme, kad Viešpats dalyvavo ir pats vedė susirinkimą. Atėjo ir pats kaltininkas ir prašė br. G., kad dovanotų. Sutiko duoti 160 litų, nubėgo namo ir su motina abudu atnešė pinigus. Motina iš savo rankos atskaitė. Aš sustačiau raštelį, kad jokių reikalavimų daugiau nebus, be to, pasižadėjo parvežti iš miško ten esančias br. G. malkas. Pabaigoje atėjo ir vietinis bažnyčios tarnas (tai įvyko rusų kaime) kliudyti ir pradėjo ginčus, bet klausytojai jau buvo tiek įsitikinę, kad jo neklausė, bet liepė jam mūsų klausyti. <...> Keli seneliai su žilomis barzdomis visą laiką džiaugdamiesi kalbėjo: ‚Tai tikra. Iš tikrųjų tai teisybė.' "

Rusų bendruomenei tapus savarankiška, pamaldos iki pat 1941 m. pastoviai vykdavo Šveicerių bute (Vokiečių g. 17). 1938 metais joje buvo 16 narių, veikė sekmadieninė mokykla, tarnavo 8 giedotojų ansamblis.

Kauno vokiečių baptistų bendruomenė 1935 metais buvo priversta atsisveikinti su savo pastoriumi Gustavu Froiteliu. Pagal naujus Lietuvos įstatymus jam, kaip užsieniečiui, buvo atimta teisė tarnauti Lietuvoje. Bendruomenei reikėjo vokiškai kalbančio, tačiau galinčio eiti tokias pareigas ji savo gretose nerado. 1936 metais bendruomenė paprašė, kad valdžia suteiktų leidimą Emanueliui Fėrui (Fehr) iš Šveicarijos atvykti į Lietuvą ir eiti Kauno baptistų bendruomenės pastoriaus pareigas. Į tai vidaus reikalų ministerijos administracijos departamentas atsakė: "Departamentas praneša, kad nėra jokio reikalo svetimšaliui Emanuel Fehr eiti baptistų kunigo pareigas Lietuvoje; šioms pareigoms pakankamai gali rasti Lietuvos piliečių."

Esant tokiai padėčiai, kauniečiams dažniausiai patarnaudavo K. Dresleris iš Klaipėdos arba Šilutės-Priekulės pastoriai, bet bendruomenės veikla žymiai susilpnėjo. Nebuvo kitos išeities, ir bendruomenė vėliau pakvietė tarnauti Geriką, bet jis ir taip buvo labai užimtas, todėl negalėjo daug laiko skirti vokiečių bendruomenei. Nemažą laiko dalį užimdavo piliečių metrikacijos reikalai, nes Didžiojoje Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos, o bažnyčiose šiuos reikalus tvarkyti galėjo tik valdžios patvirtinti tarnautojai.

Nors Kauno vokiečių bendruomenė ir dalyvavo Lietuvos baptistų sąjungos veikloje, bet 1935 m. dar nebuvo į ją įstojusi. Pagal 1937 m. statistikos duomenis, ši bendruomenė su 179 nariais jau priklausė Sąjungai.

1939 m. vasario 26-27 d. bendruomenė įspūdingai šventė 50 metų jubiliejų. Dalyvavo daug įvairių tautybių svečių iš Lietuvos ir užsienio. Sekmadienio popietę šventę atidarė bendruomenės vyresnysis G. Petrikaitis. Giedojo jungtinis Klaipėdos ir Kauno baptistų choras, diriguojamas svečio iš Karaliaučiaus Naležinskio. Atskirai giedojo Kauno metodistų choras ir nedidelė rusų bendruomenės giedotojų grupė. Vokiškai kalbėjo buvęs Klaipėdos bendruomenės pastorius K. Dresleris, atvykęs iš Vokietijos, pastorius E. Bekeris iš Eitkūnų (Rytprūsiai), pastorius E. Galenas iš Rygos, Kauno metodistų bažnyčios pamokslininkas Moisejenka. Lietuviškai kalbėjo broliai Gerikas ir Inkenas. Rusiškai – br. O. Šaudinaitis iš Kybartų. Šventė buvo pratęsta pirmadienio vakarą, ir jai vadovavo Dresleris. Buvo giedama daug giesmių. Liudijimais ir Dievo žodžiu tarnavo P. Variakojis iš Panevėžio, O. Blūmytis ir E. Galenas iš Latvijos, Valys iš Mažeikių. Br. Petrikaitis perskaitė rašytinius sveikinimus iš Vokietijos, Latvijos, Lenkijos, Prancūzijos, Amerikos, Švedijos ir įvairių Lietuvos vietų.

Iki 1939 m. bendruomenėje tarnavo pastoriai: Marksas (Marx), J. Fryzenas (Friesen), Otto Lencas (Lenz), Jakobas Balachas (Ballach), Gustavas Froitelis. Kai nebuvo pastorių, mažiausiai tris kartus šias pareigas ėjo ištikimasis Augustas Štoltenhofas.

Kokie buvo trijų tautinių Kauno baptistų bendruomenių tarpusavio santykiai? Per pirmuosius 15 pokario metų didesnių tautinių nesusipratimų nebuvo. Viešpatavo meilės ir draugystės atmosfera. Nuo vokiškosios atsiskyrus lietuviškai ir rusiškai bendruomenėms, pamaldos vykdavo skirtingose vietose, bet reikalui esant visi sueidavo į maldos namus Šančiuose. Vėliau padėtis pasikeitė, atsirado įtampa. Štai 1935.03.20 Gerikas rašo Inkenui:

"Su Kauno vokiečiais gana sunku šiuo laiku. Reikės palaukti patogesnio laiko. Galbūt kitais metais? Man esant kelionėje Klaipėdos krašte čia sėta įvairių nuodų. Kalbama, kad Gerikas su savo lietuviais Froiteliui esą tokią košę įmaišęs. Kiti ieško kitos versijos, nenorėdami tikėti, kad Gerikas tai daręs <...>. Tai tie, kurie nenori Geriko kaltinti, verčia kaltę į Valį. Padėtis įtempta."

Iš šio laiško konteksto galima suprasti, kad viskas prasidėjo nuo to, kad kažkas neatsakingai ištarė kelis nemalonius sakinius vokiečių adresu. "Žiūrėkite, kokia ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas" (Jok 3,5-6).

Kitame laiške, rašytame Inkenui 1940 m. pradžioje, Gerikas kalba apie nesusipratimus tarp vokiečių ir rusų bendruomenių: "Nesusipratimai dabar paaštrėjo. Br. Šveiceris norėjo, kad galėtų irgi nulaikyti susirinkimus "kapelėje" 6 valandą sekmadieniais ir 7 valandą ketvirtadieniais, bet jis prašo, kad aš tai išsirūpinčiau. Vokiečių broliai pageidauja, kad br. Šveiceris pats ateitų išsikalbėti. <...> Šveiceris sako, kad jis žmonių akivaizdoje nenorįs ir negalįs žemintis. Jis tik norįs nuomoti salę tomis valandomis ir dėl to jam pačiam nereikia prašyti, galįs tai daryti ir per tarpininką. Bet toks savęs paaukštinimas piktina vokiečių brolius. Kas iš viso to dar išeis, nežinau."

Ogi išėjo štai kas: beveik nieko nebeliko. 1941 metų pradžioje, remiantis susitarimais tarp Tarybų Sąjungos ir Vokietijos, skubiai buvo įvykdyta Lietuvos vokiečių repatriacija. Kauno vokiečių baptistų bendruomenės istorija nutrūko visiems laikams, nes beliko tik keli nariai. Kadangi Geriko žmona Ida buvo vokietė, jis taip pat išvyko į Vokietiją. Su visa šeima išvyko ir Valteris Šveiceris. Žinoma, tas nedidelis visų trijų bendruomenių likutis susivienijo Šančių maldos namuose, nes nebeliko vietos ambicijoms. O tada atėjo nauji tvarkos darytojai iš Vakarų, ir prasidėjo vokiečių okupacija.