Craig Blomberg
„Tai tik romanas“ (Da Vinčio kodas IV)
Man nereikėjo ilgai skaityti šią knygą, kad suprasčiau, kodėl ji nemažą 2003 metų dalį buvo bestseleris Nr. 1 Niujorko "Times" grožinės literatūros sąraše. Ji gerai parašyta, dinamiška, su stebinančiais siužeto vingiais ir nuolat skaitytojus šokiruojančia intriga. Joje yra visi gero detektyvo elementai, pakankamai gyvi aprašymai, kad galėtum įsivaizduoti kuriamus įvykius – ypač jei esi susipažinęs su Prancūzija ir Didžiąja Britanija. Ir trumpučiai skyriai, kurie vis baigiasi įdomiausioje vietoje, kviesdami paskaityti dar. Prie to pridėkite nuolatinę organizuotų religijų kritiką - ypač tradicinės Europos katalikybės – neslepiamą simpatiją feministinei ir net deivės garbinimo ideologijai, ir taps suprantama, kodėl daugelis sekuliarių skaitytojų pritars šios knygos mintims. Man pačiam buvo sunku padėti ją į šalį, nes vis norėjosi sužinoti, kas bus toliau.
Tai yra pirmasis per šešerius "Denver Journal" egzistavimo metus jo apžvelgtas romanas. Nesu pakankamai įžūlus, kad teigčiau esąs prityręs šiuolaikinės Amerikos grožinės literatūros kritikas. O net menkiausias siužeto aprašymas sugriautų galimų skaitytojų malonumą. Teks pasitenkinti štai kuo. Pagrindinis veikėjas profesorius Robertas Lengdonas, tariamas "simbologijos" ekspertas iš Harvardo, Paryžiuje viešintis kviestinis lektorius, planuoja susitikti su Luvro kuratoriumi Žaku Sonjeru. Prieš įvykstant susitikimui Sonjeras keistomis aplinkybėmis nužudomas, ir atrodo, kad Lengdonas bus apkaltintas jo nužudymu. Keisti nužudymo vietoje pakeverzoti kodai išveda į sceną patyrusią kriptografę Sofi Nevę. Pasirodo, kad tie kodai pilni slaptų pranešimų, o tai paskatina abu veikėjus leistis į kelionę, prasidedančią bandymu išgelbėti Lengdono gyvybę ir galiausiai įpainiojančią veikėjus į garsiąsias viduramžiškas Šventojo Gralio paieškas. Paaiškėja, kad tas Gralis visai ne taurė, iš kurios Jėzus gėrė per Paskutinę Vakarienę, o... Na, daugiau nieko negaliu pasakoti, kad visko nesugadinčiau. (Užuominos apie galimą Lengdono ir Nevės romaną iki pat knygos pabaigos ir lieka tik užuominomis, o vienintelė sekso scena romane – trumpai aprašytas Sofi prisiminimas apie keistą ritualą, netikėtai pamatytą jaunystėje.)
Daugumas dalykų, galinčių suklaidinti nerūpestingą skaitytoją, susijęs su dviejų bendrijų, Siono vienuolyno ir "Opus Dei", istorija bei dabartinės jų veiklos Browno aprašymais, kuriuose jos supriešinamos. Išskyrus keletą religinių momentų ir porą garsių vienos iš organizacijų vadovų vardų, visa kita beveik be išimčių yra išgalvota. Yra nemažai vietų, kur reikia kompetentingo Bažnyčios istorijos žinovo, kad padėtų žmonėms suprasti, kur peržengiama riba tarp fakto ir prasimanymo. Bet man, kaip Naujojo Testamento specialistui, ypač rūpi tas ratas žmonių, kurie mano, jog visi komentarai apie Jėzų, jo draugus bei pirmųjų trijų krikščionybės amžių literatūrą ir įvykius yra tikslūs. Tiesiai šviesiai – jie tokie nėra! Su tuo sutinka net labai liberalūs Biblijos aiškintojai.
Dabar konkrečiai: nėra nė vieno istorinio įrodymo, kad Jėzus būtų vedęs Mariją Magdalietę (ar ką nors kitą) ar net turėjęs vaikų. Kaip "Christianity Today" apžvalgoje (2004 sausis, 62) nurodo D. Bockas, tokia informacija tikrai būtų įtraukta į 1 Kor 9, kur Paulius kalba apie Petrą bei kitus apaštalus turėjus žmonas. Pagrįsdamas jų teisę gauti materialinę pagalbą, Paulius būtų galėjęs pasiremti dar įtikinamesniu Jėzaus pavyzdžiu. Dar reiktų pridurti, kad jei Jėzus būtų vedęs, tai dėl labai ankstyvo Jėzaus motinos Marijos garbinimo katalikybėje, (daugiausia dėl troškimo greta Dievo Tėvo turėti ir pusiau dievišką moterišką asmenį), tokia ypatinga moteris vargu ar būtų dingusi be jokio istorinio pėdsako. Ji būtų ypatingai aukštinama ir garbinama, ypač tuose katalikybės sluoksniuose, kuriuos "Da Vinčio kodas" vadina "tiesos" apie Jėzaus santuoką nuslėpėjais. Užuot taip mąstęs, Brownas apverčia šią logiką aukštyn kojomis. Jis priverčia Lengdoną nepagrįstai teigti, jog žydui vyrui būti nevedusiam buvo taip neįprasta, kad jei Jėzus būtų buvęs viengungis, evangelijos tikrai būtų atkreipusios į tai dėmesį. Tiesa, tam tikra prasme jos kaip tik tai ir daro, bent jau kai Jėzus Mt 19, 10–12, neigdamas tradicinę, pritaria viengungiškai gyvensenai, nors atvirai apie save nekalba. Taip pat daug kitų evangelijų bruožų atkreipia dėmesį į tam tikras asketiškas Jėzaus gyvenimo tendencijas, padarydami jo viengungystę ne tokią stebėtiną. Be to, netiesa, kad pagal žydų paprotį viengungystė buvo smerkiama. Iš tiesų žydų sektos, žinomos kaip terapeutai, ir bent kai kurie iš esėjų skatino celibatą kaip dvasinį idealą.
Kita akivaizdžiai pramanyta "Da Vinčio kodo" dalis yra teiginys, kad "būsimam Naujam Testamentui buvo parašyta daugiau nei aštuoniasdešimt evangelijų" (p. 190). Sudėkite viską, kas kada nors per krikščionybės pirmąją pusę tūkstančio metų buvo vadinama evangelija (kurių dauguma yra mažos ezoterinių Jėzui priskiriamų posakių kompiliacijos, o ne kurios nors jo gyvenimo dalies aprašymai), ir rasite maždaug du tuzinus dokumentų. Apie pusė jų žinoma tik iš ankstyvųjų Bažnyčios tėvų citatų ar atrastų mažų skiaučių bei fragmentų, ir juose mažai kas yra neortodoksiška. Kiti yra aiškiai gnostinės ir taip pat aiškiai ankstyvesnės "krikščioniškos" apaštališkos tradicijos mutacijos. Vienintelė apokrifinė "evangelija", kuria rimtai tiki pakankamai daug bet kurios teologinės pakraipos mokslininkų, yra koptiška evangelija pagal Tomą, 114 Jėzui priskiriamų posakių rinkinys, iš kurių maždaug trečdalis turi apytikrius atitikmenis kanoninėse Evangelijose, kitas trečdalis yra aiškiai gnostiniai ir nekrikščioniški, o likęs trečdalis nėra nei būtinai neortodoksiški, nei demonstratyviai gnostiniai. Būtent šioje likusioje grupėje pirmiausia ir kyla intriguojantys klausimai apie tai, ką Jėzus galėjo būti tikrai pasakęs, kas neišsaugota kanone. Bet Browno veikėjai evangelija pagal Tomą išvis net nesiremia!
Toks pat klaidingas ir Lengdono teiginys, kad "Bibliją sudarė pagonis Romos imperatorius Konstantinas Didysis" (p. 190). Nors istorikai diskutuoja, kiek rimtas buvo Konstantino atsivertimas į krikščionybę, pagonis jis tikrai neliko. Be to, jis neturėjo nieko bendra su Naujojo Testamento kanonizavimu. Tai buvo procesas, kurio šaknys patvirtintos dokumentais dar antrojo amžiaus vidury, o jo kulminacija buvo 39-asis šventinis Aleksandrijos vyskupo Atanazo laiškas, pristatytas per 367 m. po Kr. Velykas, skelbiantis, kad visos krikščionybės atšakos sutaria dėl lygiai 27 Naujojo Testamento knygų. Tiesa, nuo antrojo iki ketvirtojo amžiaus dėl įvairių priežasčių diskutuota dėl septynių Naujojo Testamento knygų (Hbr, Jok, 2 Pt, Jud, 2 Jn, 3 Jn ir Apr), bet nėra jokio įrodymo, jog kada nors siūlyta neįtraukti Evangelijų pagal Matą, Morkų, Luką ar Joną ar įtraukti kokią nors kitą Evangeliją. Dar labiau Brownas painioja tiesą užsimindamas apie Negyvosios jūros ritinius (p. 193), tarsi į juos įeitų Evangelijos, kai iš tiesų juose nėra jokių krikščioniškų dokumentų – vien tik žydiški (ir keletas graikiškų).
Siekdamas įrodyti Mariją Magdalietę buvus Jėzaus žmona, Lengdonas teigia, kad "vertėtų pradėti nuo Pilypo Evangelijos" (p. 201). Vargu, nes net labai liberalūs mokslininkai sutinka, jog tai vėlyvas, trečiojo amžiaus gnostinis rinkinys. Joje mažai, jei išvis yra, kas būtų panašu į istorinius faktus. Negana to, ši "evangelija" egzistuoja tik koptiškai, o ne aramėjiškai (ir jei buvo koks pirmtakas kita kalba, tai, kaip matyti iš kitos koptų gnostinės literatūros, būtų buvęs graikiškai, o ne aramėjiškai), taigi neteisingas Lengdono teiginys, kad žodis "draugė" (angl. "companion", kuo Marija, manoma, buvusi Jėzui) aramėjiškai reiškia "sutuoktinė". Taip pat verta nurodyti, jog joks aramėjiškas ar hebrajiškas "draugą" reiškiantis žodis normaliai nereiškia sutuoktinio! Labai trumpas posakių rinkinys, žinomas kaip evangelija pagal Mariją (dar vienas Lengdono argumentas dėl Magdalietės santuokos su Jėzumi), pasako vien tai, kad Jėzus mylėjo ją labiau nei daugelį apaštalų. Tačiau ši evangelija kilusi iš dar vėlesnio laikotarpio (penktojo amžiaus), nors rasti dokumento fragmentai (bet ne šio teiginio) trečiojo amžiaus graikų kalba.
Jau kuris laikas grožinės literatūros rašytojų yra mėgstamas mįslingasis "Q dokumentas". Mokslininkai jį naudoja nurodyti bendrai Mato ir Luko medžiagai, kurios nėra Morkaus evangelijoje. Daugelis mano, jog tai originalus graikiškas rinkinys, daugiausia Jėzaus posakių, vadinamas "Q" dėl vokiško žodžio "Quelle" (šaltinis). Dėl "Q" mokslininkai kelia ir kitų hipotezių, kurių daugelis labiau spekuliatyvios. Niekas niekada neteigė, kad jį parašė pats Jėzus, bet "Da Vinčio kodas" tai drąsiaidaro (p. 210). Bet net jeigu ir taip, tame nėra nieko slapto ar skandalingo; mes žinome, kas jame būtų parašyta, skaitydami atitinkamas evangelijų pagal Matą ir Luką dalis!
Keliose vietose Browno romanas teigia, kad iki ketvirtojo amžiaus Jėzus nebuvo laikomas Dievu. Tai irgi akivaizdi netiesa – tvirtinimai apie jo dieviškumą pasirodo jau pirmojo amžiaus kanoninėse evangelijose, ir tai pripažįsta kiekvienas bet kurios pakraipos Biblijos tyrinėtojas. Žinoma, vyksta diskusija, ar šie tvirtinimai buvo pagrįsti, bet tai visiškai kas kita nei įrodinėjimai "Da Vinčio kode". Larry’o Hurtado knyga "Lord Jesus Christ" (Grand Rapids, Eerdmans, 2003) gausiomis detalėmis pademonstruoja, kaip stebinančiai anksti kilo tvirtinimai apie Jėzaus dieviškumą – pakako vos kelių jo gyvenimo metų!
Radikaliausias iš visų šios knygos išsigalvojimų yra tas, kad esą Siono vienuolynas išsaugojo "tūkstančius senovinių dokumentų moksliškai įrodančių, kad Naujasis Testamentas – tai klaidinantys liudijimai" (p. 279). Tokių dokumentų nėra! Tai Browno prasimanymas! Egzistuojanti apokrifinė ir legendinė po Naujojo Testamento atsiradusi medžiaga yra nuodugniai ištyrinėta Biblijos specialistų ir išversta, todėl prieinama paskaityti visiems. Joje nėra nieko, kas pakerta Naująjį Testamentą. Nėra ten jokių slaptybių (ankstesni romanai slepiant tokius dokumentus kaltino patį Vatikaną, o ne organizaciją, kovojančią prieš Vatikaną!), nutylimų nuo plačiosios visuomenės.
O tuo tarpu mėgaukitės "Da Vinčio kodu". Tai tikrai įdomus romanas. Aš labai patenkintas, kad jį perskaičiau. Bet skaitydami nuolat vis sau priminkite: "Tai tik romanas. Tai tik romanas".
Craig L. Blomberg, Denverio Seminarijos (JAV) teologijos dėstytojas, daugelio knygų autorius.
Versta iš: Denver Journal, Volume 7 2004, http://www.denverseminary.edu/dj
