info@lksb.lt +370 600 80578

Tarp dangaus ir pragaro (IV)

[Šeši lemiami skirtumai tarp Jėzaus ir guru]

LEWIS: Pirma, Jėzus aiškiai tikėjo ir mokė, kad Dievas yra asmuo, o ne beasmenis. Jis meldėsi savo Tėvui. Jis mėgo melstis iš psalmių, netgi ant kryžiaus; atmeni — "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?"

HUXLEY: Tai tebuvo jo vietinis ribotumas, jo kultūrinė išraiška, jo žydiškumas, besiskiriantis nuo jo visuotinumo. Šerdis yra visuotinė, o išorinis kalbinis kiautas — individualus.

LEWIS: Bet judaizme — bent jau Jėzaus laikų judaizme — Dievo asmenybė bei Dievo valia ir yra vidinė šerdis, o ne išorinis kiautas.

HUXLEY: Įrodyk.

LEWIS: Ką žydai laiko didžiausiu pranašu?

HUXLEY: Mozę.

LEWIS: Teisingai. O koks pranašas yra didis?

HUXLEY: Klausimas pernelyg platus. Didybės pasiekiama dešimtimis būdų.

LEWIS: Irgi tiesa. Aš turiu galvoje Mozės kaip pranašo didybę. Norėdami išsiaiškinti, kodėl Mozė yra didis pranašas, mes turime žinoti, kas yra didis pranašas, o norėdami sužinoti, kas yra didis pranašas, mes turime sužinoti, kas yra pranašas.

HUXLEY: Ar visa tai būtina?

LEWIS: Jei siekiame aiškumo, būtina. Aš padarysiu tai greitai ir neskausmingai. Pranašas yra burna.

HUXLEY: Burna?

LEWIS: Taip. Dievo burna. Žmogiškasis įrankis, per kurį Dievas atskleidžia save.

HUXLEY: Vadinasi, didis pranašas yra didi burna.

LEWIS: Taip, tokia burna, per kurią Dievas labiau atsiskleidžia. Taigi Mozė žydams yra didžiausias pranašas, nes per jį Dievas atsiskleidė labiau nei per bet kurį kitą. Kol kas sutinki?

HUXLEY: Taip. Bet ką gi Dievas atskleidė vien per Mozę?

LEWIS: Savo vardą.

HUXLEY: Jis turi daugybę vardų.

LEWIS: Ne, tai mes suteikėme jam daugybę vardų. Tik vieną kartą jis pasakė mums savo vardą — ne mūsų jam sugalvotą, bet savo tikrąjį vardą. Ir pasakė jį Mozei.

HUXLEY: Tu turi galvoje AŠ ESU?

LEWIS: Taip.

HUXLEY: Apie tai judu jau kalbėjote su Džeku.

LEWIS: Bet dabar aš noriu pasakyti, kad tai vardas asmens, nesvarbu, dieviško ar žmogiško, žemiško ar nežemiško. Aš-ybė, ego-tumas (bet ne egotizmas) — tai pirminės tikrovės prigimtis tiek žydams, tiek Jėzui. O kas yra šis ego tavo amžinajai filosofijai?

HUXLEY: Pirminė iliuzija, kertinis Nušvitimo akmuo.

LEWIS: Taigi. Todėl Jėzaus mokymas buvo visiškai priešingas tam, ko moko guru pačiu pirmučiausiu — Dievo prigimties, pirminės tikrovės prigimties — klausimu.

HUXLEY: Vadinti Dievą ego — tai gryniausias antropomorfizmas. Žmogiškosios tikrovės perkėlimas į dieviškąją. Kaip tu gali šitaip kabintis į savo mažąjį ego, kad to nesuprastum? Tu lipdai Dievą pagal savo paties paveikslą.

LEWIS: Arba atvirkščiai. Biblinis dieviškojo vardo aiškinimas nė kiek ne blogiau atitinka faktus: kad Dievas sukūrė mus pagal savo atvaizdą.

HUXLEY: Kokie gi tie "faktai"?

LEWIS: Jų du. Pirmas: mes patiriame save kaip Aš, kaip savivokius asmenis, nesvarbu, ar tas patyrimas realus, ar tik regimas. Antras: žydai, kurie skelbiasi Dievo išrinktąja tauta, teigia, kad Dievas pats jiems atskleidė, per didįjį pranašą Mozę, savo vardą AŠ ESU; nesvarbu, ar šis teiginys teisingas, ar klaidingas. Tokie yra faktai. Jiems paaiškinti sukurtos dvi priešingos hipotezės: pirma, manoji biblinė, kuri teigia, kad Dievas sukūrė mus pagal savo pavyzdį, kad kiekvienas iš mūsų yra Aš, nes jis yra AŠ; ir antra, tavoji panteistinė, kuri teigia, kad mes sukūrėme Dievą pagal savo pavyzdį ir kad tiek žmogiškasis, tiek dieviškasis ego yra iliuziniai.

HUXLEY: Būtent taip ir yra. O dabar leisk įrodyti, kodėl manoji nepalyginamai pranašesnė.

LEWIS: Tačiau tam prireiktų ištiso atskiro pokalbio. Dabartinio tema yra Jėzus, ir aš ėjau šį gana ilgą kelią atgal prie degančio krūmo tik tam, kad įrodyčiau vieną dalyką: jog Jėzus, teisinga tai ar ne, mokė priešingos teologijos negu tu ir tavo guru.

HUXLEY: Aš irgi turiu hipotezę, kuri tai paaiškina. Jis negalėjo apsiriboti tokia iliuzija, tokiu antropomorfizmu. Žydai paprasčiausiai jo nesuprato — nei mokiniai, nei priešai. Kaip žinoma, misticizmo filosofiją nėra lengva suprasti ar priimti, tad nieko nuostabaus, jeigu jie blogai jį suprato ir jo radikaliai priešingą mokymą išvertė į sau patogesnę, geriau pažįstamą kalbą.

LEWIS: Bet nei Biblijos tekstuose, nei tradicijoje, nei istorijoje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Negana to, Naujajame Testamente užrašytas jo mokymas ir šiaip yra negirdėtai radikalus ir nepatogus, ypač žydams.

HUXLEY: Vis viena įmanoma, kad amžinosios filosofijos jis mokė ezoteriškai, o buvo užrašytas tik egzoterinis mokymas.

LEWIS: Bet apie tokį ezoterinį mokymą paprasčiausiai nėra jokių rašytinių įrodymų. Esama daugybės dalykų, kurių jo mokiniai iš pradžių nesuprato, tačiau visi jie vėliau išaiškėjo — tarkime, jo mirtis ir prisikėlimas, Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas — ir nė vienas jų nėra ezoterinis. Visi jie vieši.

HUXLEY: Iš tų pačių duomenų galima padaryti ir priešingas išvadas.

LEWIS: Kokiais duomenimis tu grindi savo ezoteriškąją išvadą? Tu ignoruoji visus mūsų turimus duomenis — tiek Šventąjį Raštą, tiek tradiciją.

HUXLEY: Taip, ortodoksų tradicijos aš nepaisau. Bet neužmiršk, kad dar yra gnostikai. Jie ir buvo ezoteriniai krikščionys.

LEWIS: Ezoteriniai, bet ne krikščionys. Jie buvo eretikai.

HUXLEY: Matuojant ortodoksų matais, gal ir taip. Tuo tarpu gnostikų požiūriu, ortodoksiškoji krikščionybė yra erezija. Kas tau duoda teisę gnosticizmą vertinti ortodoksų matais, o ne atvirkščiai — ortodoksiją gnostikų matais?

LEWIS: Mes kalbame apie Jėzų. Jėzus buvo žydas. Tuo tarpu gnostikų filosofija visais šešiais mūsų svarstomais klausimais buvo nežydiška.

HUXLEY: Teisingai. Ir ankstyvoji krikščionybė padarė klaidą grįždama prie judaizmo.

LEWIS: Grįždama nuo ko?

HUXLEY: Nuo Jėzaus revoliucinio gnostinio mokymo, kurio jo mokiniai žydai nesuprato.

LEWIS: O iš kur jis paėmė savo mokymą? Juk gimė ir užaugo judaizmo aplinkoje, ne Indijoje, Egipte ar Persijoje. Kaip neistoriška įsivaizduoti Jėzų be šaknų, nepaisant visų tekstinių įrodymų! Kam traukti Jėzų iš jo konteksto istorijoje?

HUXLEY: Anaiptol ne visų tekstinių įrodymų, kaip žinai...

KENNEDY: Atleiskite, kad kišuosi, bet norėčiau išgirsti visus šešis Lewio punktus. Jeigu mes imsime raustis tuščiame tekstinių įrodymų maiše, ilgam išsimušime iš vėžių.

LEWIS: Sutinku, ypač dėl to, kad tie šeši punktai ir yra mano atsakas į Huxlio svaičiojimus apie gnostiką Jėzų, mistiką Jėzų, orientalizuotą Jėzų. Jie parodo Jėzaus žydiškumą.

HUXLEY: Gal jie ir parodo ortodoksiškųjų tekstų Jėzaus žydiškumą, bet tik ne istorinio Jėzaus, nebent darytume prielaidą, kad jiedu tapatūs; kitaip tariant, nebent darytume prielaidą, kad ortodoksiškieji tekstai patikimi.

KENNEDY: Tai ir yra tuščias maišas. Savo tekstiniais argumentais Lewis bent privertė mane suabejoti mano abejonėmis; nemanau, kad iš vieno pokalbio galima tikėtis ko nors daugiau. Išklausykime tuos šešis punktus.

HUXLEY: Na, gerai, juolab kad netgi ortodoksiškuose tekstuose aš randu daug įrodymų, kad Jėzus buvo veikiau guru nei Dievas, nors tų įrodymų Lewis ir nemato. Taigi laisvai galime jais remtis. Koks antras dalykas, kurio Jėzus mokė priešingai nei guru, Lewi?

LEWIS: Dievas kaip Kūrėjas. Žydams Dievas yra visiškai atskiras nuo jo kūrinių. Per visą pasaulio istoriją jokia kita religija ar filosofija nėra iškėlusi minties, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko.

HUXLEY: Ir islamas, ir krikščionybė...

LEWIS: Paprasčiausiai mėgdžiojo judaizmą.

HUXLEY: Taip, bet visos pasaulio religijos vaizduoja Dievą arba dievus kaip tam tikrus pasaulio kūrėjus, autorius. Nejaugi grynai techninis klausimas — ar pasaulis buvo sukurtas iš nieko, ar iš kažko — turi tokią didelę reikšmę tavajam Dievo paveikslui?

LEWIS: Jis turi didžiulę reikšmę tavajam pasaulio paveikslui. Trims Vakarų religijoms, pripažįstančioms Pradžios aprašymą, pasaulis nėra Dievas ir nėra iliuzija. Rytų religijose pasaulis yra arba Dievas, arba iliuzija — arba Dievo proto ar kūno dalis, arba maya, apgaulė.

HUXLEY: Dar sykį klausiu, kodėl šis klausimas toks svarbus?

LEWIS: Todėl, kad tai nėra šiaip "klausimas". Ši reali perskyra tarp Kūrėjo ir kūrinijos, ši atskirai egzistuojanti kūrinių būtis apibūdina visą religiją.

HUXLEY: Kokiu būdu?

LEWIS: Vienas sukurto pasaulio bruožas, bendras viskam — tiek protui, tiek materijai — yra laikas.

HUXLEY: Taip.

LEWIS: Ar jis realus, ar ne?

HUXLEY: Galiausiai, ne. Bent jau mistikų nuomone.

LEWIS: Bet jeigu Dievas sukūrė pasaulį, laikas yra realus. Štai kodėl krikščionybė, kaip ir judaizmas, rimtai žiūri į istoriją. Tai istoriška religija, pasakojimas, liudijimas apie darbus ir žodžius pasaulyje. Krikščionybė yra "evangelija", geroji naujiena. Tuo tarpu Rytų religijose vienintelė naujiena ta, kad laikas yra iliuzija, kad naujienų nėra.

HUXLEY: Geriausia naujiena, kai naujienų nėra.

LEWIS: Taškas tavo naudai. Vykusiai pritaikyta. Bet neabejoju, kad tu matai tą didžiulį skirtumą.

HUXLEY: Guru moko atsisieti nuo pasaulio-iliuzijos, nuo laiko ir erdvės, nuo materijos ir kūno. Tačiau krikščionybė, kaip žinoma, irgi tai daro.

LEWIS: Atsisieti nuo godumo, egotizmo, savanaudiškumo — taip. Bet ne nuo paties pasaulio.

HUXLEY: O ką pasakysi apie patarimą "nemylėkite pasaulio"? Tai Jono Evangelisto žodžiai. O ką pasakysi apie "pasaulį, kūną ir velnią" kaip tris didžiuosius žmogaus priešus?

LEWIS: Graikų kalboje pasaulis vadinamas žodžiu aion, kuris reiškia amžių, erą. Tai laiko, o ne erdvės žodis. Jonas norėjo pasakyti: nemylėkite senosios tvarkos. Atėjo Kristus ir pakeitė istoriją. Mylėkite naująją tikrovę, Kristaus Kūną istorijoje, o ne senąją tikrovę, ne žlugusią ir neatpirktą pasaulio tvarką.

HUXLEY: Bet argi krikščionys nesitiki išsivaduoti nuo pasaulio rojuje?

LEWIS: Ne, ne rojuje. Danguje.

HUXLEY: Koks skirtumas?

LEWIS: Rojus — tai Edenas. Jis praeityje. Tuo tarpu dangus yra priešakyje. Pažvelk, kokie skirtingi įvaizdžiai būdingi Rytų ir Vakarų religijoms. Rytietiškosios visada vaizduoja Nušvitimą kaip sugrįžimą — į "netašytą pirmapradį pavidalą", į nekaltybę, paprastumą ir vaikystės tyrumą...

HUXLEY: Man rodos, vienas toks guru, vardu Jėzus, kalbėjo tą patį: "Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę."

LEWIS: "Nepasidarysite kaip vaikai", taip; bet jis nesiūlė likti vaikais.

HUXLEY: Koks čia skirtumas?

LEWIS: Tai pažanga, permainos, augimas, brendimas, judėjimas į priekį. Kita vertus, mes turime pasidaryti kaip vaikai tik kai kuriais atžvilgiais, ne visais.

HUXLEY: Kokiais?

LEWIS: Nuolankumo ir pasitikėjimo.

HUXLEY: Iš kur tu žinai, kad jis būtent tai turėjo omenyje?

LEWIS: Iš konteksto, iš platesnio jo gyvenimo ir jo mokymų konteksto. Jis nuolatos apeliuoja į viltį ir dalija pažadus. Jis nuolat orientuojasi į ateitį.

HUXLEY: Modernioji pažangos iliuzija.

LEWIS: Ne, ne pažangos, o vilties. Ne automatiškos pažangos ir ne žmonijos pažangos, bet vilties, kad Dievo pažadai išsipildys. Kada nors suskaičiuok visus pažadus Biblijoje; jų daugiau kaip trys šimtai, trys šimtai nedviprasmiškų pažadų.

HUXLEY: Bet esama ir nostalgijos... Edenas... biblinė visuotinio mito apie Prarastąjį rojų versija...

LEWIS: Tačiau pagal Biblijos versiją Dievas užkerta kelią šiai natūraliai nostalgijai. Po nuopuolio jis pasiunčia cherubiną su liepsniniu kardu prie rytinių rojaus vartų, kad Adomas ir Ieva nebegalėtų sugrįžti. Jiems dabar tenka ieškoti Dievo "į rytus nuo rojaus" — per laiką, istoriją, pasaulį, kovą, kančias ir mirtį.

HUXLEY: Kodėl "į rytus nuo rojaus"?

LEWIS: Todėl, kad iš ten pateka saulė.

HUXLEY: Tekanti saulė kaip Jėzaus įvaizdis?

LEWIS: Taip. Tiek krikščionys, tiek žydai žvelgia į istoriją, į ateitį, laukdami savo Išganytojo, savo Mesijo.

HUXLEY: Kvaila klaida. Jie turėtų žvelgti į amžinybę.

LEWIS: Betgi vis dėlto jie žvelgia į istoriją, į amžinuosius Dievo darbus ir žodžius istorijoje. Apie tai ir yra visa Biblija. Tuo tarpu Rytų religijos visiškai kitokios. Aš nesakau, kad žydai ir krikščionys teisūs (nors, žinoma, tuo neabejoju), o tik tvirtinu, kad jie skiriasi nuo guru.

HUXLEY: Vien todėl, kad jie klaidingai suprato giliausią Jėzaus, jų guru, mokymo lygmenį.

LEWIS: Ir vėl tu su savo pramanytu rytietišku ezoteriniu mokymu, kuris paprasčiausiai neegzistuoja!

HUXLEY: Tai nėra taip paprasta, pats žinai. Tekstus neretai galima aiškinti grynai ezoteriškai. Kaip antai "Dievo karalystė jau yra tarp jūsų".

LEWIS: Graikiškai tai galėtų reikšti ir "yra jumyse", ir "yra tarp jūsų".

HUXLEY: Kada nors mums reikėtų pasiginčyti apie tekstus. Gal dabar pereikime prie trečiojo skirtumo?

LEWIS: Puiku. Panteistinis Dievas yra aukščiau bet kokio dvilypumo, tiesa?

HUXLEY: Tiesa.

LEWIS: Vadinasi, aukščiau žinančiojo ir žinijos, mąstymo ir jo turinio, minties subjekto ir objekto dvilypumo. Teisingai?

HUXLEY: Teisingai. Nedvilypė sąmonė yra Nušvitimas.

LEWIS: Todėl Dievas nėra pažinus, tiesa?

HUXLEY: Kaip objektas — taip.

LEWIS: Dievas nėra objektas, todėl negali būti ir minties objektas.

HUXLEY: Taip. Todėl ir nėra pažinus.

LEWIS: Bet žydams ir krikščionims Dievas yra pažinus.

HUXLEY: Ką? Begalinė Būtis pažini ribotam žmogaus protui? Kokia kvailystė!

LEWIS: Jo esmingoji prigimtis nėra pažini, nepažinus jis ir tiesioginiu būdu. Tačiau jis gali būti pažintas per savo veiksmus. Jis atskleidžia save per matomus darbus ir parašytus žodžius.

HUXLEY: Ar tu iš tikrųjų tiki, kad Dievas yra tiesiogiai kalbėjęs su žmonėmis? Kad savo ranka užrašė Mozei Dešimt įsakymų akmens plokštėse?

LEWIS: Biblija taip teigia.

HUXLEY: Betgi tu nesi toks naivus, Lewi. Galų gale, tu juk mokslininkas.

LEWIS: Kas iš to? Kaip pastebėjau, mokslininkai būna ne mažiau naivūs už nemokslininkus, tik kitais atžvilgiais.

HUXLEY: Ar, pridėjus ranką prie širdies, tau neatrodo kur kas labiau tikėtina, kad žydai paprasčiausiai pramanė Dievą savo istorijoje? Kad, prisimindami kokį įstabų įvykį, tarkime, Išėjimą iš Egipto, jie interpretavo jį religiškai ir po to užrašė tą interpretaciją mitiniais simboliais, tokiais kaip stebuklingas Raudonosios jūros prasiskyrimas?

LEWIS: Ne, pridėjus ranką prie širdies, man taip neatrodo.

HUXLEY: Kodėl neatrodo? Vien dėl tikėjimo?

LEWIS: Ne, ir dėl literatūrinių priežasčių.

HUXLEY: Ar galėtum paminėti bent vieną?

LEWIS: Paminėsiu dvi. Nagrinėdamas kokį nors pasakojimą, literatūros kritikas visų pirma turi išsiaiškinti, apie ką yra visas tas pasakojimas, ir konkrečius įvykius jau interpretuoti viso pasakojimo kontekste. O Biblijos pasakojimas yra apie žmogaus ieškantį Dievą...

HUXLEY: Turbūt norėjai pasakyti "Dievo ieškantį žmogų".

LEWIS: Ne. Bibliniu požiūriu, kalbėti apie Dievo ieškantį žmogų būtų tas pat, kas kalbėti apie katino ieškančią pelę.

HUXLEY: Kažkur tu jau tai rašei.

LEWIS: Taip. Kartoti savo mintis nedraudžiama. Esmė ta, kad būtent Biblijos Dievas veržiasi į laikišką žmogaus pasaulį, o ne žmogus mistiškai veržiasi į Dievo amžinybę. Žmogus Dievo ieško Dievo namuose, amžinybėje, tuo tarpu Dievas žmogaus ieško žmogaus namuose, laike. Tai Biblijos Dievas, dangaus sargas, Dievas mylimasis, Tėvas, laukiantis sūnaus palaidūno, piemuo, ieškantis paklydusių avių. Dievas rodo iniciatyvą. Dievas visados rodo iniciatyvą, nuo pat pasaulio sukūrimo. Geriausias pavyzdys yra Įsikūnijimas — geriausias rimto požiūrio į istoriją, laiką ir sukurtą pasaulį pavyzdys. Jei Rytų dievas yra pasyvus dievas, priimantis žmogaus paieškas, jo dvasines pastangas, tai Jėzus yra aktyvus Vakarų Dievas, fiziškai besiveržiantis į žmogaus pasaulį.

HUXLEY: Fiziškai? Ar tu ne per šiurkščiai interpretuoji Įsikūnijimą?

LEWIS: Juk jis gimė iš moters kūno, argi ne?

HUXLEY: Ak, mes turėtume ieškoti gilesnės šių mitinių simbolių prasmės.

LEWIS: Evangelijose aprašyti įvykiai nėra tik simboliai. Jose aprašoma tai, ką žmonės matė, girdėjo ir darė. Čia mes prieiname prie antros literatūrinės priežasties, kuri neleidžia man sutikti su tavo mitine interpretacija. Kaip jau esu sakęs, literatūrinė evangelijų forma stebėtinai skiriasi nuo mito. Mitą nesunku įžvelgti Homero, Heziodo epuose, Edose, Nybelungų giesmėje...

HUXLEY: Ir Naujajame Testamente.

LEWIS: Taip, tu teisus. Viena Naujojo Testamento knyga iš tiesų parašyta mitiniu, simbolistiniu stiliumi — tai Apreiškimas Jonui. Lyginant evangelijas su Apreiškimu, labai aiškiai matyti skirtumas tarp istorijos ir mito. Evangelijos — tai nuosaikūs liudininkų pasakojimai apie tuometinius įvykius žemėje, tuo tarpu Apreiškimas — tai poetinis simbolizmas, vaizdingos vizijos, išoriniame pasaulyje neregėti dalykai.

HUXLEY: Vėl mes nukrypstame į tekstų klausimą. Verčiau pabaikime tuos šešis punktus. Prie demitologizavimo mums tikriausiai dar teks sugrįžti.

LEWIS: Gerai. Ketvirtasis skirtumas tarp Jėzaus ir guru teologijos tas, kad guru dievas yra aukščiau bet kokio dvilypumo, taigi aukščiau gėrio ir blogio dvilypumo, aukščiau moralės.

HUXLEY: Teisingai; tai plaukia iš pirminio vienio, kaip ir ankstesnysis punktas — kad žmogus savo dvilypiu subjekto-objekto pažinimu nepažįsta Dievo kaip objekto. Dėl tos pačios priežasties nėra ir dvilypės valios.

LEWIS: Tačiau Jėzaus Dievas neabejotinai yra geras, o ne blogas; teisingas, o ne neteisingas; mylintis, o ne nekenčiantis ar abejingas. "Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės."

HUXLEY: Dar viena grynai egzoterinė iliuzija, padariusi pasauliui neapsakomą psichologinę žalą.

LEWIS: Nejaugi? Kaip?

HUXLEY: Versdama mus stengtis panėšėti į šį Dievą, tobulą gėrį be jokio blogio, šviesą be jokios tamsybės. Mums tai neįmanoma, ir dėl to mes nuolat jaučiamės kalti, grimztame į frustraciją.

LEWIS: Tai Blogoji naujiena Gerosios naujienos fone, diagnozė ligos, kuri numatyta evangelijų gydymo prognozėje. Moralė netgi veikia kaip koanas, viena iš tų neišsprendžiamų dzenbudizmo mįslių, kurios ir nėra skirtos mums išspręsti savo pastangomis, tačiau atveria mums kažką daugiau.

HUXLEY: Kažką daugiau už moralę?

LEWIS: Be abejonės. Sinajaus kalnas nėra Pažadėtojoje Žemėje. Tačiau kelias į ją eina pro jį.

HUXLEY: Nesupratau tavo simbolio prasmės.

LEWIS: Ant Sinajaus kalno duotas Įstatymas yra būtinas išganymo pradmuo. Jis tartum veidrodis, parodantis mūsų karpas. Bet jis negali jų išnaikinti.

HUXLEY: Ir mes pasijuntame tarsi pragaro gerklėje.

LEWIS: Taigi. Bet mus išgelbsti dieviškasis žvejys.

HUXLEY: Man rodos, jūs sugalvojote painų išganymo mitą tam, kad išspręstumėte problemą, kuri apskritai net neturėjo tapti problema. Ją reikėjo atmesti, o ne spręsti.

LEWIS: Tu kalbi apie moralę?

HUXLEY: Taip, apie moralę. Dievas, esantis aukščiau gėrio ir blogio, nekankina morale kaip jūsiškis. Jis atitinka mūsų pačių dvilypumą. Jis, kaip ir mes, turi savyje ir transcenduoja tiek gėrį, tiek ir blogį.

LEWIS: Tad kuris iš dievų dabar atrodo panašesnis į antropomorfinę mūsų projekciją?

HUXLEY: Aš sakau, kad jūsiškis, nes jis yra projekcija to, kuo jūs norite būti: gėriu be blogio.

LEWIS: Ne, mano troškimas būti geram yra atsakas į tai, ką Dievas mums atskleidė: kad jis yra tobulai geras ir kad jis nori, jog mes irgi būtume tobulai geri.

HUXLEY: Kur tai pasakyta judaizme?

LEWIS: "Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas."

HUXLEY: O krikščionybėje?

LEWIS: "Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas."

HUXLEY: Ką gi, tada rezultatas turėtų būti didžiulė neviltis.

LEWIS: Ne, viltis. Prisimink, Biblija pilna pažadų.

HUXLEY: O kol laukiate jų išsipildant, kaltės jausmas jus negyvai užgrauš.

LEWIS: Ne, kalte pasirūpinta Golgotoje, ir dėl to nebereikia jaudintis. Jėzus nuolat tai teigia mokiniams. Prisimink, kiek kartų jis yra kartojęs "nebijokit".

HUXLEY: Klausyk, tai jūsų Dievui rūpi moralė ar nerūpi?

LEWIS: Rūpi.

HUXLEY: O jums ji ar turi rūpėti?

LEWIS: Turi.

HUXLEY: Ir vis dėlto Dievas liepia jums nesijaudinti?

LEWIS: Taip.

HUXLEY: Kaipgi galima rūpintis nesijaudinant?

LEWIS: "Išmokyk rūpintis mus ir nesirūpint", — rašė Eliot. Manau, jog rūpestį lemia valia, o jaudinimąsi — emocijos. Mes privalome norėti, rūpintis, rinktis, spręsti, mylėti gėrį — kaip kad mūsų Dievas. Tačiau neturime bijoti ar jaudintis. Šiaip ar taip, mes vėl nuklydome nuo esmės. O esmė ne ta, kuris iš mūsų teisus, bet paprasčiausiai ta, kad mūsų guru moko labai skirtingų dalykų. Žydas Jėzus yra moralistas.

HUXLEY: Rytai irgi turi savų moralistų, kaip žinai. Budos Taurusis aštuongubas kelias ir Damapada...

LEWIS: O kokia moralės paskirtis Rytų religijose?

HUXLEY: Išvalyti sielą nuo egotistinių troškimų, kad ji galėtų matyti.

LEWIS: Ką matyti?

HUXLEY: Tiesą, aukščiausiąją tiesą, savo pačios prigimtinį dieviškumą, tat tvam asi, "tu, kursai esi".

LEWIS: Tačiau moralės paskirtis Vakaruose yra mylėti, maloninti, paklusti, garbinti ir šlovinti Dievą, kuris to nori.

HUXLEY: Vadinasi, jūs stengiatės pelnyti bilietą į dangų, ar ne?

LEWIS: Žinoma, ne. Dievas gelbsti mus ne todėl, kad esame geri, bet mes tampame geri, nes jis mus gelbsti. Mes to trokštame; mes mylime jį; ir tai nėra sunki prievolė ar kaltės pajauta.

HUXLEY: Man rodos, mes vėl nukrypome.

LEWIS: Taip. Svarbiausia — tai skirtumas tarp tavo ir mano guru.

HUXLEY: Tačiau moralė yra gana visuotinis, visam pasauliui bendras dalykas, kaip ir tu pats esi nurodęs daugelyje vietų, visų pirma Žmogaus panaikinime. Guru moralė tokia pat kaip Jėzaus moralė. Damapada ir Dao de dzing moko tos pačios moralės kaip ir Kalno pamokslas.

LEWIS: Turinys gal ir toks pat, bet ne tikslai. Mes ką tik pamatėme, kuo jie skiriasi.

HUXLEY: Na, gerai. Kol kas palikime tai. Koks tavo penktasis skirtumas?

LEWIS: Penktasis skirtumas visų svarbiausias, nes susijęs su pačiu svarbiausiu klausimu, kokį tik galima sau užduoti, žmogaus gyvenimo tikslo klausimu: "Ką turiu daryti, kad būčiau išganytas?"

HUXLEY: Ir ką gi turiu daryti?

LEWIS: Pasak Jėzaus, gimti iš naujo.

HUXLEY: O ką tai reiškia? Juk ne kokį emocinį pakilimą?

LEWIS: Žinoma, ne. Kažką daugiau negu emocijos, kažką ontologiška, ne vien psichologiška. Gimti iš naujo reiškia įgyti naują prigimtį, dieviškąją prigimtį.

HUXLEY: Aha! Vadinasi, krikščionybė, kaip ir panteizmas, moko, kad Žmogus yra dieviškas. Štai kur ezoterinė tiesa.

LEWIS: Visų pirma, tai ne ezoterinis, o viešas mokymas. Antra, mes nesame dieviški iš prigimties, o tik privalome įgyti dievišką prigimtį. Pasaulyje mes atsirandame be jos, su "pirmaprade nuodėme", atskirti nuo Dievo.

HUXLEY: Dar viena mintis, skatinanti kaltės jausmą.

LEWIS: Tik tuo atveju, jeigu atsiesi ją nuo išganymo, paliksi problemą be sprendimo.

HUXLEY: Posakio pirmapradė nuodėmė Biblijoje nėra, kaip žinai.

LEWIS: Žinau. Bet tikrovė, kurią jis žymi, neabejotinai yra.

HUXLEY: Atleisk, bet aš nesutinku. Juk ten gausu nuorodų, kad mes esame "Dievo vaikai". Jėzus moko mus vadinti Dievą mūsų Tėvu.

LEWIS: Tik po to, kai įtikime ir per tikėjimą įgyjame dieviškosios prigimties pradmenis. Iki tol mes nesame Dievo vaikai ir Dievas nėra mūsų Tėvas. Štai kodėl mums reikia gimti iš naujo.

HUXLEY: Betgi Dievas yra visos žmonijos Tėvas.

LEWIS: Ką nori tuo pasakyti?

HUXLEY: Kad Dievas turi absoliučią valdžią žmonijai ir išreiškia absoliutų teisingumą.

LEWIS: Tironas, karalius ar parlamentas irgi gali tai turėti. Kas daro Dievą Tėvu?

HUXLEY: Na, Dievas myli visą žmoniją ir rūpinasi ja.

LEWIS: Gailestingoji sesuo ar auklė irgi tai daro. Ką duoda tėvas, ko niekas kitas negali duoti? Prisimink mūsų ankstesnį pokalbį.

HUXLEY: Žmogiškąjį gyvenimą?

LEWIS: Taigi. Žmonių tėvai duoda žmogiškąjį gyvenimą, gyvulių tėvai duoda gyvuliškąjį gyvenimą, o Dievas Tėvas duoda dieviškąjį gyvenimą, ir tai vadinama malone.

HUXLEY: Toks požiūris visiškai svetimas didiesiems mistikams. Pernelyg jau rimtai žiūrima į laiką ir kaitą, ypač į tą "iki" nuodėmės ir išganymo diptike "iki ir po to".

LEWIS: Quod erat demonstrandum. Būtent tai aš ir bandžiau įrodyti. Jėzus nemoko to paties kaip guru, ypač šiuo visų svarbiausiu klausimu.

HUXLEY: Gal valandėlei palikime tai — ar Jėzus iš tikrųjų mokė tos... tos... išganomybės...

LEWIS: Krikščionybės. Tu abejoji, ar Kristus mokė krikščionybės?

HUXLEY: Ne, bet kol kas palikime tai ramybėje. Aš noriu pažiūrėti, kaip toli tave nuves loginės šitokio požiūrio išvados. Sakei, kad dieviškojo gyvenimo mes iš pradžių neturime?

LEWIS: Neturime.

HUXLEY: Ir gauname jį tik tikėdami?

LEWIS: Taip.

HUXLEY: O kas nutinka tiems, kurie netiki?

LEWIS: Jeigu netiki, nebūsi išganytas.

HUXLEY: Vadinasi, kas netiki krikščionybe, tas pateks į pragarą?

LEWIS: Tikėjimo objektas yra ne krikščionybė, bet Kristus. Pasakymas "jeigu netiki, nebūsi išganytas" nereiškia "jeigu galvoji neteisingai, tai po mirties atsidursi pragare". Jis reiškia štai ką: "Jeigu atsisakai priimti dieviškosios santuokos siūlymą, būsi dvasiškai bergždžias. Jeigu neįsileidi Dievo į savo sielą, tai savo sieloje neturėsi dieviško gyvenimo." Beje, tai ir yra šeštasis skirtumas, kurį aš ketinau paminėti: reali galimybė patekti į pragarą, būti amžinai pasmerktam.

HUXLEY: Ir vėl ta pasmerkimo doktrina? Velniop pragarą!

LEWIS: Tai tu taip sakai, bet ne Jėzus. Dar sykį kartoju, kad aš kalbu apie skirtumą.

HUXLEY: Jėzus negalėjo mokyti tokių baisių dalykų. Greičiausiai tai bus vėlesnis antsluoksnis, galbūt prikergtas to baisaus rigoristo Pauliaus.

LEWIS: Neužmiršk, kad beveik visi perspėjimai apie pragarą sklinda iš Jėzaus lūpų, o vienintelius žodžius, kurie teikia visuotinio išganymo viltį, pasakė šv. Paulius. Tai labai paprasta patikrinti perskaičius Naująjį Testamentą. Žmonės, kartojantys tą seną pasaką, tik parodo, kad jie jo neskaitė.

HUXLEY: Tiek to, praleisiu tai pro ausis. Tačiau pragaras atrodo kaip svetimkūnis tarp kitų Jėzaus mokymų: meilės, atlaidumo, nuolankumo.

LEWIS: Ne, jis kuo puikiausiai dera, jei pripažįsti dvi iš judaizmo perimtas kertines doktrinas: sukūrimo ir laisvos valios. Jeigu tiki šiais dviem dalykais, turi tikėti ir pragaru.

HUXLEY: Įrodyk.

LEWIS: Jei Dievas sukūrė iš tikrųjų laisvus žmones, jie gali laisva valia likti atitolę nuo jo visiems laikams. Bet jeigu Rytai teisūs ir Dievas nieko nekūrė, jeigu mes visi amžiams esame Dievo dalys, tada, žinoma, negali būti nei nutolimo nuo Dievo, nei pragaro. Negali būti nieko, išskyrus Dievą.

HUXLEY: Ką gi, logiška.

LEWIS: Taip. Pragaras yra logiška nuodėmės, blogio užbaiga. Šeštasis punktas išplaukia iš... nebeprisimenu, kurio punkto. To, kuris apie gėrį ir blogį.

HUXLEY: Vadinasi, tu tiki kraugerišku Dievo kerštu nusidėjėliams?

LEWIS: Ne nusidėjėliams, bet nuodėmėms. Visos nuodėmės, visos dvasinės šiukšlės neišvengiamai sulaukia pelnyto galo, sunaikinimo. Dievas neįsileidžia šiukšlių į dangų. Tik jeigu nusidėjėlis nenori atsikratyti savo šiukšlių, jis sudega kartu su jomis. Dievas siūlo nuimti šią šiukšlių naštą, atskirti nusidėjėlį nuo nuodėmės, kad nusidėjėlis nebūtų atskirtas nuo Dievo. Jėzus yra šiukšlininkas. Bet jeigu mes pernelyg išdidūs kreiptis į šiukšlininką...

HUXLEY: Atleisk, kad nutraukiu pamokslą apie šiukšles, bet aš ką tik supratau, jog visuose šešiuose tavo punktuose esama dvilypumo: ego ir kitas, Kūrėjas ir kūrinija, žinantysis ir žinija, gėris ir blogis, dieviškoji prigimtis ir žmogiškoji prigimtis, dangus ir pragaras.

LEWIS: Taip ir yra. Ir paneigti, kad šie dvilypumai buvo Jėzaus mokymo dalis, tu gali tik išgalvodamas dar vieną dvilypumą, kurio iš tikrųjų nėra: priešpriešą tarp egzoterinės krikščionybės, tai yra krikščionybės, ir ezoterinės krikščionybės, tai yra panteizmo. Tavoji ezoterinė krikščionybė neparemta nė vienu tekstu, nė viena raide; tai grynas pramanas, hipotezė dogmai gelbėti.

HUXLEY: Dogmai? Kokiai dogmai?

LEWIS: Visų pasaulio religijų vienybės dogmai. Bet jeigu ji ir būtų teisinga, ji negalėtų būti teisinga Jėzaus atveju. Jėzų vadinant guru atsiranda vidinis prieštaravimas, net jeigu jo mokymas iš tikrųjų buvo ezoterinis, tai yra panteizmas.

HUXLEY: Verčiau jau neklausčiau, tačiau dabar, atrodo, artėja metas sudėti visus taškus. Kaip matau, tie šeši punktai galiausiai atsigręš prieš tave patį. Na gerai, koks tas vidinis prieštaravimas mano teiginyje, kad Jėzus yra žydų guru?

LEWIS: Jėzus tada atrodo ne kaip guru, o kaip kvailys. Guru egzoterinis mokymas turėtų būti simbolinė arba mitinė jo ezoterinio mokymo atmaina, tinkama tamsioms masėms, ar ne tiesa?

HUXLEY: Na, to aš netvirtinčiau, bet kažką panašaus.

LEWIS: Šiaip ar taip, egzoterinis mokymas turėtų priartinti jas prie ezoterinio, tiesa?

HUXLEY: Tiesa.

LEWIS: Tačiau Jėzaus egzoterinis mokymas, kurio įrodymų Šventajame Rašte mes turime apsčiai, nuvedė jo pasekėjus visiškai priešinga kryptimi — pagal kiekvieną iš tų šešių svarbiųjų punktų. Kitaip tariant, Jėzus buvo toks prastas mokytojas, kad nesugebėjo padaryti to, ką sugebėtų bet kuris šiuolaikinis rašytojas, tarkime, tu: taip pateikti savo mintis, kad žmonės jas suprastų ar bent priartėtų prie tiesos, o ne nutoltų. Jeigu toks mokytojas yra guru, tai aš esu žąsinas!

HUXLEY: Taip, Jėzus yra guru, ir jeigu to nesupranti, tai ir esi žąsinas!

KENNEDY: Kol dar plunksnos nepradėjo dulkėti, atkreipkite dėmesį į dangų.

LEWIS: Dievaži, jis teisus. Dangus šviesėja.

HUXLEY: Mes taip įsitraukėme į ginčą, kad net nepastebėjome.

LEWIS: Matyt, prošvaistė ginče sutrukdė mums pastebėti prošvaistę danguje.

KENNEDY: Bet ar matote, iš kur atsklinda šviesa?

LEWIS: Kaip keista! Iš zenito, o ne nuo horizonto.

HUXLEY: Ir argi nekeista, kad mes visi staiga supratome, jog ginčas turi pasibaigti iki patekant saulei?

KENNEDY: Ar galite tai paaiškinti?

HUXLEY: Ne. Aš nežinau, iš kur tai žinau, bet žinau.

LEWIS: Aš irgi. Manyčiau, kad tas paskutines akimirkas turėtume paskirti nebaigtam reikalui, kuris vis dar skiria mus. Aldai, kokia tavo gynybos nuo mano argumento esmė?

HUXLEY: Tavo biblicizmas, tavo pasikliovimas Biblijos tekstais. Mes vis atsitrenkiame į tekstų klausimą ir vis nuo jo atsitraukiame. Aš noriu išgelbėti Džeką nuo tavo aut deus aut homo malus argumento atmesdamas prielaidą, kad Jėzus skelbėsi esąs unikalus Dievo sūnus, ir noriu tai padaryti paneigdamas istorinį Naujojo Testamento tekstų tikslumą. Ar mes spėsime išspręsti šį klausimą?

LEWIS: Klausimas gana painus jau vien techniniu požiūriu, ir dėl jo karštai ginčijamasi daugybę metų. Nemanau, kad mums čia bus leista apžvelgti visą tą ilgą ginčą. Bet yra dar vienas to klausimo aspektas, į kurį retai atsižvelgiama. Galėtume jį greitomis išnagrinėti.

HUXLEY: Koks tai aspektas?

LEWIS: Psichologinis.

HUXLEY: Mes kalbame apie tekstus. Kaip nuo jų peršokti prie psichologijos? Tai būtų nukrypimas nuo temos.

LEWIS: Ne, tai nėra nukrypimas. Tai — svarbiausias dalykas. Juk tekstus nagrinėja žmonės. O žmonės turi motyvų.

HUXLEY: Bet dauguma tekstų studijų yra mokslinės, objektyvios. Kai kurios netgi matematinės. Kai kurias atlieka kompiuteriai. O skaičiai nemeluoja.

LEWIS: Taip, bet melagiai skaičiuoja.

KENNEDY: Jis teisus, Aldai. Žmogiškasis veiksnys visados veikia.

LEWIS: Maža to, didžiuma modernistinės kritikos nėra nei mokslinė, nei objektyvi, kaip kad teigiama. Ji beveik visada žvelgia į tekstą su išankstinėmis religinėmis dogmomis ir nekvestionuojamomis nuostatomis, tarkime, netikėjimu stebuklais. Psichologiniu požiūriu, modernistinė tekstų rekonstrukcija labai primena duomenų pakoregavimą, kad šie derėtų prie a priori teorijos, faktų iškraipymą, dokumentų klastojimą.

HUXLEY: Argi jūs nedarote to paties, tik iš kitos pusės? Jūs tikite stebuklais, tad pripažįstate stebuklinius pasakojimus. Argi tai ne tokia pat išankstinė nuostata?

LEWIS: Tekstai ir yra stebukliniai pasakojimai. Aš stebuklų nepridedu, tuo tarpu modernistas juos atmeta.

HUXLEY: Jis mano, kad jų pridėjo ankstyvoji Bažnyčia.

LEWIS: Ir Jėzaus dievystės paraišką?

HUXLEY: Taip. Tavo aut deus aut homo malus argumentas remiasi tik ta paraiška. Aš tvirtinu, kad Jėzus niekada nesiskelbė esąs dieviškos kilmės, kad tuos žodžius jam prikergė vėlesni autoriai, ir neįsivaizduoju, kaip tu galėtum tai paneigti dabar, praėjus dviem tūkstančiams metų.

LEWIS: Manau, kad galėčiau. Pagalvok: modernistas teigia, kad Naujojo Testamento autoriai buvo arba labai kvaili, arba labai blogi, sąmoningi melagiai.

HUXLEY: Tai vėlgi skamba panašiai į aut deus aut homo malus argumentą. Kodėl arba/arba?

LEWIS: Todėl, kad jie turėjo būti labai kvaili, jeigu manė, jog Jėzus skelbiasi esąs Dievas, o jis iš tikrųjų nesiskelbė. Neužmiršk, kad jie buvo žydai, ne induistai. Labai mažai tikėtina, kad žydas supainiotų Kūrėją su kūriniu, o supainioti Kūrėją ir kūrinį dar mažesnė tikimybė negu supainioti du kūrinius. Pirmasis skirtumas yra begalinis, antrasis — tik baigtinis. Kita vertus, jeigu Naujojo Testamento autoriai žinojo, kad Jėzus nepretenduoja į dievystę, ir savo pasakojimą išlaužė iš piršto, tada jie ne vien sąmoningai melavo, bet ir įpiršo pasauliui didžiausią istorijoje apgaulę, didžiausią melą, didžiausią klastotę.

HUXLEY: Kaip tu gali būti tikras, kad jie šito nepadarė? Tu negali jų apklausti, praėjus dviem tūkstančiams metų. Tu neturi jokių tvirtų įrodymų.

LEWIS: Bet pagalvok, kas iš tokios hipotezės išplaukia.

HUXLEY: Kas gi?

LEWIS: Psichologinis šventųjų gyvenimo ir kankinių mirties dėl šventvagiško, kvailo pokšto absurdas.

HUXLEY: Gaila jų, bet tragiškų klaidų pasitaiko.

LEWIS: Tačiau kas galėjo paskatinti tokį melą? Ko apgavikai juo pasiekė? Jie buvo persekiojami, tremiami, kankinami, kalinami ir žudomi, štai ir viskas. Žmonės, kurie meluoja ir apgaudinėja, o ypač kai melas būna toks gudrus, toks išsamus ir sistemingas, paprastai turi tam priežastį, motyvą, kokios nors asmeninės naudos. Kas tai padarė ir kodėl?

HUXLEY: Taip, psichologiškai tai nepateisinama. Bet dauguma modernistų ir nemano, kad tekstai yra tyčinė apgaulė. Jie laiko juos mitais.

LEWIS: Tai dar didesnis absurdas tiek literatūriniu, tiek teologiniu požiūriu. Literatūriniu todėl, kad evangelijos paprasčiausiai yra parašytos ne kaip mitai, o kaip istorija. Teologiniu todėl, kad joks žydas niekada nebūtų taip šventvagiškai supainiojęs Kūrėjo su kūriniu.

KENNEDY: Jūs, Lewi, lyg ir ketinote panagrinėti psichologinį puolimo prieš tekstus aspektą. Jeigu modernistinė pozicija tokia absurdiška, kaip kad teigiate, koks motyvas, jūsų nuomone, verčia šitiek daug išsilavinusių žmonių jos laikytis?

LEWIS: Motyvas, skatinantis šitaip palaimingai braidžioti po drumzlinus nesąmonių vandenis, turėtų būti labai stiprus. Manyčiau, kad tai religinis motyvas.

KENNEDY: Religinis motyvas! O aš maniau, kad noras išvengti religijos, religijos tradicine prasme. Betgi mes kalbame apie humanistus, o jie, matuojant jūsų matais, yra bedieviai.

LEWIS: Kiekvienas turi savo religiją, savo tikėjimą. Moderniosios visuomenės religija yra egalitarizmas, demokratija, brolybė, pati visuomenė.

HUXLEY: Konformiškumas?

LEWIS: Taip. Būti priimtam. Būti pripažintam. Priklausyti bendrijai. Visiškai naujas moderniųjų Vakarų idealas, kaip rašo Riesman Vienišoje minioje, bet iš tiesų tai tėra modernioji versija atsakymo į labai seną klausimą, kas yra aukščiausiasis gėris, arba summum bonum. Senovėje tai buvo vadinama "garbe" — kai kiti gerbia už tai, kad esi vienu ar kitu atžvilgiu pranašesnis. Ir mes trokštame to paties — kitų pagarbos ir pripažinimo, — tačiau gauname tai būdami ne skirtingi, o panašūs vieni į kitus.

HUXLEY: Į tai atkreipė dėmesį daugelis moderniosios visuomenės tyrinėtojų: Nietzsche, Kierkegaard, Orwell, Ortega y Gassett... netgi toks Aldous Huxley. Koks čia ryšys su modernistine teologija?

LEWIS: Modernusis pasaulis bijo elitarizmo ir elitaristinių pretenzijų. Dabar krikščioniškoji etika nėra tokia elitarinė, tokia išskirtinė kaip krikščioniškoji teologija. Egalitarinei moderniojo pasaulio religijai meilė pritinka kur kas labiau negu tikėjimas, jei kalbėsime apie tikėjimą biblinio apreiškimo Dievu, o ne šiaip vaizduotėje susikurta neaiškia galia, tai yra tikėjimą tikėjimu. Bemaž kiekvienas pripažįsta meilės tiesas, bent iš principo, jeigu ne praktiškai, tačiau tik tikintieji pripažįsta tikėjimo tiesas.

HUXLEY: Sutinku. O kaip tai pritaikoma Jėzui?

LEWIS: Bemaž kiekvienas pritaria etiniams Jėzaus mokymams, nes jie labai panašūs į Budos, Lao Dzė ir kitų mokymus...

HUXLEY: Vadinasi, tu pripažįsti, kad jis yra vienas iš guru!

LEWIS: Jei kalbėsime apie jo etiką — taip. Tačiau Jėzaus dievystės paraiška yra unikali, puolamoji. Tad jeigu tu tepriskiri Jėzų prie kitų etikos mokytojų ir užmiršti jo dievystės paraišką, gali ramiai mėgautis savo humanizmu. Gali priskirti Jėzų prie guru, o krikščionybę prie kitų pasaulio religijų. Šitaip tu pašalinsi išskirtinumo gėdą, elitarizmo žymę, teisumo, kai visi kiti klysta, akibrokštą. Tu patenkinsi savojo dievo Egalitarizmo reikalavimus.

HUXLEY: Hmmm... Nežinau, teisus tu ar ne, tačiau neabejotinai uždavei man galvosūkį, gal net koaną. Teks smarkiai pasukti galvą. Ko gero, prieš kalbantis toliau, reikėtų taip ir padaryti — šiek tiek pamąstyti. Man rodos, mūsų pokalbis priėjo pabaigą, o galbūt lūžio tašką.

LEWIS: O galbūt pradžią.

KENNEDY: Turiu prisipažinti, Lewi, kad jūs verčiate mane jaustis labai nepatogiai, kartais net supykti. Argi būtina taip griežtai užsipulti kitų motyvaciją?

LEWIS: Kaip jau esu sakęs, jei batas patogus, avėkite jį. Loginiai argumentai taip aiškiai remia modernistą prie sienos, kad nenoromis kyla klausimas, kas verčia jį tikėti tokia nesąmone. Kas slypi už jo išmoningo bandymo pateisinti nepateisinama? Aš noriu ištraukti tai į dienos šviesą, nes įtariu, kad daugeliu atvejų priežastis gali būti kur kas rimtesnė negu paprasta loginė ar mokslinė klaida.

KENNEDY: Kas tai galėtų būti?

LEWIS: Dvasios liga.

KENNEDY: Būkite atsargus! Prisiminkite Jėzaus patarimą "neteiskite, kad nebūtumėte teisiami".
LEWIS: Visų pirma aš teisiu patsai save. Šiek tiek išmanau apie šią ligą, nes pats ja sirgau. Aš irgi esu Adomo sūnus.

KENNEDY: Kokia tai liga?

LEWIS: Kai kurie teologai vadina ją įveikiamąja ignorancija. Mažiau moksliškas terminas būtų nesąžiningumas. Turiu galvoje sąmoningą nusigręžimą nuo tiesos arba tiesos pakaitą, kai ji tau kelia pavojų.

KENNEDY: Nejaugi jūs kaltinate mus nesąžiningumu? Vien dėl to, kad jums nepritarėme?

LEWIS: Žinoma, ne. Atvirkščiai, aš netgi džiaugiuosi, kad judu neatrodote esą iš anksto nusistatę, kad nuoširdžiai domitės šia nepaprastai svarbia tema. Ir aš anaiptol netvirtinu, kad visi arba dauguma modernistų ar humanistų yra nesąžiningi. Aš tiesiog vaidinu pranašą ir bandau jus perspėti, kad vengtumėte šitos ligos.

HUXLEY: Ar nevertėtų perspėti ir save patį?

LEWIS: Aiškus dalykas. Aš tai dažnai darau. Netgi esu parašęs tam reikalui eilėraštį. Galiu jį perskaityti?

KENNEDY: Taip, prašom.

LEWIS: Aš nemėgstu cituoti savo rašinių, bet šis dabar labai tiktų, nors, atrodytų, bemaž išaušo rytas, o mano eilėraštis vadinasi "Vakarinė apologeto malda".

HUXLEY: Galbūt rytas ir vakaras iš tiesų yra viena — ar tiesiog priešingi simboliai tos pačios tikrovės: tiesos, šviesos, kuri ateina į giliausią tamsybę, gyvenimo, kuris ateina vakarinę mirties valandą.

LEWIS: Labai giliamintiška, Aldai. Tavo mokytojai bent jau nėra kvailiai.

HUXLEY: Ar gali dabar perskaityti savo eilėraštį?

LEWIS: Taip.

Nuo pralaimėjimų ir... ak! kur kas labiau —
Nuo pergalių, kurias tarsi pelniau,
Nuo išminties krislų, žarstytų Tau po kojom,
Kurie pravirkdo angelus, nors publika kvatoja,
Nuo bandymų įrodyti dievystę Tavo
Tu, kurs neduodi jokio ženklo, saugok tarną savo.

Juk mintys — kaip monetos. Tad leiski netikėti
Ne Tavimi, o Tavo atvaizdu jose nučiupinėtu.
Nuo tų minčių ir net minčių apie Tave,
Tyla taurioji, stok ir išvaduok mane.
Tu, kurs valdai ankštus vartus ir adatų ausis,
Atimki iš manęs tuštybę, nes kitaip — mirtis.


KENNEDY: Amen. Kad ir ką Dievas atsakytų, tai ir mano malda.

HUXLEY: Joks sąžiningas žmogus negalėtų jai nepritarti. Kaip besibaigtų mūsų ginčas, mes privalome eiti toliau, kad prieitume tiesą, o į tiesą privalome eiti, kad pasiektume šviesą.

LEWIS: Jei iš tikrųjų tuo tiki, tada mus jungia meilė šviesai.

KENNEDY: Pažvelkite! Šviesa! Ji artėja!

HUXLEY: Privalome eiti į ją... Oi! Ji pernelyg ryški. Niekada nemaniau, kad taip sunku į ją eiti. Ji tarsi tekanti saulė.

KENNEDY: Ne, ji... ji...

LEWIS: Tai Kristus! Jis ateina!

ŠVIESA: Ar einate?

Užbaiga

Baigiamasis Lewio kreipimasis į savo draugus yra ne kas kita kaip kreipimasis, kurį Dievas kiekvieną akimirką skiria kiekvienai protingai būtybei: tai raginimas pažvelgti tiesai į akis, atsispirti pagundai praleisti negirdomis nemalonius klausimus, įveikti baimę suklysti, priimti gyvenimo kvietimą augti, tiesos vardan pakeisti savo mintis ir gyvenimą, galbūt net savo prigimtį, jei tiesa yra ta, kad mes turime "gimti iš naujo".

Kaip Lewis sako savo eilėraštyje, imdamiesi ką nors vertinti mes turime pradėti nuo savęs. Bene rečiausiai vartojami žodžiai yra "aš klydau", ypač kai kalbama apie religiją. Tačiau šiuos žodžius kiekvienas privalės ištarti prieš Dievą jį sutikęs. Niekas negali numatyti Dievo veiksmų. "Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli." Kadangi visi turėsime sutikti Šviesą ir pripažinti savo klaidas, verčiau įgykime šiek tiek patirties dabar, kad paskui nebūtų per vėlu.

Kai sutinkame šviesą, kai nauja tiesa apšviečia protus, šie ima veržtis iš senojo kiauto. Jaunas vynas suplėšo senus vynmaišius, todėl jį reikia pilti į naujus vynmaišius. Jaunas vynas yra Kristus, seni vynmaišiai yra senoji žemė (kuri atgimė per Įsikūnijimą) ir mūsų senasis "aš" (kuris persimaino naujai užgimdamas). Dėl to atgimimo, dėl to dvasinio įpuolio į mūsų būtį, dėl tos "dvasinės santuokos" jis ir atėjo. Dėl to mes buvome sukurti. Galbūt dėl to buvo sukurta visata. Dėl to jis nepaliaudamas savo Apvaizda tvarko visus įvykius visatoje ir žmonių gyvenimuose — netgi tokius kaip loginiai ginčai.

Šaltinis: Peter Kreeft, Tarp dangaus ir pragaro ("Nova Vita", 1997)