info@lksb.lt +370 600 80578

„Tėtė“ ar „laukinis liūtas“?

Amerikiečio Williamo P. Youngo romanas "Trobelė", po pasaulį pasklidęs daugiau nei 10 milijonų tiražu ir 34 kalbomis, šiuo metu neturi sau lygių. Pirmąjį tekstą Youngas parašė 2005 ir, kopijavimo paslaugų krautuvėlėje padauginęs bei susegęs į 15 egzempliorių, padovanojo šešiems savo vaikams. Rankraštį perskaitę, keletas draugų susižavėję pasiūlė pabandyti išleisti, tačiau net 26 romaną perskaičiusios leidyklos jo atsisakė. Tada Youngo draugai Wayne'as Jacobsenas ir Bradas Cummingsas patys įkūrė savo leidyklą ("Windblown Media") ir 2007 romaną išspausdino. ‚Net' 300 dolerių buvo išleista reklamai. Bet jau pirmieji 10 000 egzempliorių buvo bemat parduoti; draugų garažinė leidyklėlė nuo 2007 iki 2008 išsiuntinėjo daugiau kaip milijoną knygų. Romanas kilte kilo ant sėkmės sparnų ir netruko pasiekti "New York Times" bestselerių viršūnę. Youngas apie šitokios savo kūrinio sėkmės priežastį viename interviu sakė: "Istorijoje kalbama apie egzistencialius gyvenimo klausimus: kodėl Dievas leidžia egzistuoti kančiai? Kas tai per Dievas, kad jis, nepaisydamas visagalybės, nesustabdo baisių dalykų? Romanas padeda žmonėms gauti tikslius atsakymus į šiuos klausimus ir būtent ne religine teologine kalba."
Regis, tokia knyga žmonėms ypač patinka. Giria ją ir daugelis religijos bei teologijos atstovų. Antai Eugene Petersonas dailiausiais epitetais romaną šlovina net gretindamas jį su garsiąja J. Bunyano "Piligrimo kelione". Ant tokios aukštos sėkmės bangos "Trobelė" jau spėjo išnešti ir ne vieną dvasinį bei teologinį komentarą. Baptistų teologas Rogeris E. Olsonas yra tarp būrio tų, kurie pateikia beveik vien gero linkinčią, labai pozityvią analizę ("Finding God in The Shack"). Vis dėlto netrūksta ir aštrios kritikos. Dar vienas žymus JAV baptistas R. Albertas Mohleris perspėja dėl "Trobelės" eretiškų elementų. Beveik vien neigiamai romaną vertina ir Marcas Driscollis, Chuckas Colsonas ir Timas Challiesas
(žr. http://www.challies.com/sites/all/files/files/The_Shack.pdf ). Kol LKSB interneto svetanei ruošiami išsamesni romano "Trobelė" vertinimai, čia pateikiame New Yorko presbiterionų pastoriaus Timothy'io Kellerio pastebėjimus.


Knygos pagrindinė idėja susijusi su iš esmės garbingu tikslu: pasakojamu intriguojančiu nutikimu moderniam skaitytojui, kad padėtų suprasti, kodėl Dievas leidžia egzistuoti kančiai. Youngo argumentas šiame procese daugelyje knygos dalių yra maždaug toks: pirma, blogis ir kančia, egzistuojantys šiame pasaulyje, yra mūsų piktnaudžiavimo laisvąja valia rezultatas. Antra, Dievas blogio nestabdo dėl to, kad galėtų įgyvendinti aukštesnį gėrį, kurio žmonės kol kas nepastebi. Trečia, jei mes po išgyventos tragedijos ant Dievo rūstaujame, elgiamės tarsi būtume Dievo ir viso pasaulio teisėjai, nors šitokiam darbui nesame pasirengę. Ketvirta, į viską privalome žvelgti iš amžinybės perspektyvos ir žinoti, kad visi Dievo vaikai (po mirties) bus amžinybėje ir galės mėgautis džiaugsmu (romane tėvas vizijoje regi mirusią dukterį, džiaugsme gyvenančią su Kristumi, ir šis regėjimas panaikina jo liūdesį).

Apibendrintai vertinant, tai, žinoma, nieko neįprasto neturinti ir didžia dalimi ortodoksiška pastoralinė teologija (nors šiek tiek per daug akcentuojanti laisvą valią), dėl pasakojimo formos skaitytojui visai nesunkiai suprantama. Iš daugelio apie tikėjimą galvojančių ir visai netikinčių žmonių girdėjau, esą ši knyga jiems davusi atsakymus į svarbiausius prieštaravimus tikėjimo klausimais.

Tačiau Youngo istorija ne vienoje knygos vietoje per visą tekstą pateikia visiškai iškreipto tradicinio krikščionybės mokymo elementų. Daug kam kilę nemažai abejonių bei diskusijų dėl autoriaus teologinių pažiūrų, ir aš pats užduočiau jam kelis rimtus klausimus. Mano nuomone, viena iš svarbiausių šios knygos problemų yra ta, kad tie žmonės, kurie per daug pasiduoda romano idėjų įtakai, tampa visiškai nepasiruošę susidurti su žymiai kompleksiškesniu, įvairiapusiškesniu Dievu, kuris atsiskleidžia skaitant Bibliją.

Antai žmogus, skaitydamas Senojo Testamento pranašų knygas, sutiks Dievą, kuris dažnai smerkia, baudžia ir žada teisti savo priešus; "Trobelės" triasmenio Dievo asmenys (Tėtė, Jėzus ir Saraju) daugsyk neigia nuodėmės nepriimtinumą ir priešiškumą jų atžvilgiu. Psalmės 119 skaitytojai kviečiami priimti ir džiaugtis Dievo nurodymais, nuostatais ir įstatymais; "Trobelės" Dievas tvirtina žmonių niekaip nevaržąs, nenustatinėjąs jiems jokių taisyklių bei nieko nereikalaująs – norįs vien tik bendrystės. Jeigu skaitytume apie Abraomo, Jokūbo, Mozės arba Izaijo gyvenimus, pamatytume, kad dėl Dievo šventumo jo artybė nuodėmingam žmogui yra baisi, kelia siaubą, net gali būti pavojinga.

Bet kas nors galėtų paprieštarauti (ir Youngas, regis, tą daro) sakydamas, kad po Jėzaus Kristaus aukos Dievas tapęs vien tik meilės Dievu, todėl kalbėti apie šventumą, rūstybę bei įstatymus yra beprasmiška. Betgi Jonas, vienas iš artimiausių Jėzaus draugų, praėjus kuriam laikui po nukryžiavimo, sutikęs Jėzų Patmos saloje puolė "jam po kojų tarsi negyvas" (Apr 1,17). Dievo šventumą ir transcendentiškumą "Trobelė" iškonstruoja labai gudriai ir efektyviai. Paprasčiau tariant, juos tiesiog panaikina, visą pirmąjį planą užpildydama vien besąlygiška meile. Tik meilė ir viskas. "Trobelės" Dievas nė iš tolo neturi biblinio Dievo subalansuoto įvarialypumo. O vienpusis Dievas negali būti tikras Dievas.

Bet yra ir kitas modernus pasakojimas, siekiantis perteikti Dievo būdą ir savybes per įdomią istoriją. Kūrybiškai bandantis "įkūnyti" biblinį mokymą apie Dievą, atskleisti biblinės istorijos esmę. Tame pasakojime, Narnijos kronikose, aptinkame liūtą Aslaną, atspindintį biblinį Jėzaus Kristaus asmenį. Tačiau visiškai ne kaip Youngo romane, šio pasakojimo autorius C. S. Lewisas labai stengiasi išlaikyti pusiausvyrą tarp dieviškos meilės ir šventumo. Knygos Kančios problema įžangoje cituoja eilutes iš vaikiškos knygos Vėjas gluosniuose. Joje personažai Žiurkinas ir Kurmis susitinka su dieviška būtybe: "Bijau? – sumurmėjo Žiurkinas neapsakoma meile degančiomis akimis. – Bijau? Jo? O ne, niekada, niekada. Tačiau... vis dėlto... o, Kurmi, aš bijau".

Ši intonacija juntama ir daugelyje Narnijos kronikų vietų. Gerai žinoma citata apie Aslaną iš Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta: "Pavojingas?.. Kas sako, kad nepavojingas? Žinoma, pavojingas. Tačiau jis geras. Juk sakiau, kad Aslanas – karalius" (8 sk.). "Jis – laukinis liūtas, o ne prijaukintas." (17 sk.) Taip daug geriau.