info@lksb.lt +370 600 80578

Tiesiai į liūto narvą, arba zona, kur „niekas nevyksta“

Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau! Pr 28, 16

Paveiksliukai

Esu žydų kilmės krikščionis, o šiandien yra antrasis Paschos vakaras. Keliese švęsime ją mano bute. Viena iš dalyvausiančiųjų iškepė vištą ir atsinešė ją į darbą. Nusprendėme pasidėti ją šaldytuve, kuris stovi vadovo kabinete. Viršininkas išvykęs savaitei, bet pas mus svečiuojasi Davidas Ogilvy, kompanijos, kurioje dirbu, įkūrėjas ir geriausias pasaulio reklamos agentas, kuris retkarčiais naudojasi tuo biuru.

Norėjau pakalbėti su juo apie Dievą. Meldžiausi dėl tokios progos. Tačiau kol kas dar neturėjau nei drąsos, nei galimybių. Nei drąsos sukurti galimybių. Esu tik naujokas, o jis – ketvirtos pagal dydį pasaulyje reklamos agentūros įkūrėjas.

Ketvirtą valandą po pietų susigriebiau, kad jau laikas pasiimti vištą ir eiti ruoštis Paschai. Nukėblinau į viršininko kabinetą. Ten sėdėjo Davidas Ogilvy ir kalbėjo telefonu. Luktelėjau keletą minutėlių prie durų. Pokalbis baigėsi.

Jis sėdi tenai. Ir jis turi mano keptą vištą.
Aš esu čia. Ir galvoju apie šešis žmones, ateisiančius pas mane vakarienės.
Jau darosi vėlu.

Kaip turėčiau prisistatyti ketvirtos didžiausios reklamos agentūros pasaulyje įkūrėjui? Ar už bandymus tokį žmogų atversti mane atleis? Ką turėčiau pasakyti geriausiam pasaulyje reklamos guru? Galbūt, pavyzdžiui: "Sveiki, aš atėjau pasiimti savo keptos vištos"?

Supratau, kad Dievas naudoja tą pusiau keptą vištą, kad atvestų mane Davido Ogilvy akivaizdon. Ir esu tikras, kad Dievas, kuris žino tiek apie mano drąsos trūkumą, tiek apie netikusius mano kalambūrus, gerokai prisijuokė pasirinkdamas vištą kaip priemonę, verčiančią mane peržengti savo bailumą.

Pasibeldžiu. Įeinu į liūto narvą. Visos įmantrios mintys staiga išgaruoja. Geriausias pasaulyje reklamininkas pasižiūri į mane ir taria: "Užeikit, prisėskit. Kas jūs esate?" Kalbamės gerą valandą ir kažin kokiu būdu pokalbis greitai ir lengvai pakrypsta Dievo link.

Dievas veikia.
Ir manęs neatleido.

Bare vyksta atsisveikinimo su vienu komandos nariu vakaras. Kalbuosi su Siuzana, su kuria kartu išdirbome maždaug metus. Pradedame šnekėtis apie C. S. Lewisą. Barbara taip pat yra su mumis. Ji – žydė, nuotaikinga ir miela moteris.

- Ar tai tas pats Lewisas, kuris parašė "Narnijos kronikas"?
- Taip.
- Dievinu jas. Tas rašytojas yra mano numylėtinis. Nežinojau, kad jis krikščionis.
- O taip, ir savo knygose jis yra parašęs krikščionišką alegoriją. Aslanas – tai Jėzus...
- Taaaip, bet Aslanas juk sugrįžta į gyvenimą...
Dievas veikia.
Krikščionis darbe.

Antra valanda popiet.
Šiandien jam ne pati geriausia diena.
Angelas ateina ir palieka ant jo stalo šokolado plytelę.
Krikščionis darbe.

Trys tarnavimo darbo vietoje aspektai.
Davidas Ogilvy – galimybės, kurių Dievas suteikia, kai peržengiame savo pasitikėjimo ribas.
Barbara ir C. S. Lewisas – galimybės, kurių Dievas duoda, kai leidžiame laiką su bendradarbiais po darbo.
Šokolado plytelė ant stalo – galimybės, kuriomis Dievas aprūpina tam, kad parodytume meilę ir gerumą tiems, su kuriais kasdien dirbame.

Darbo vieta yra Dievo vieta. Ne ką mažiau svarbi nei bažnyčios maldos susirinkime. Darbo vieta yra galimybių vieta – vieta parodyti Evangelijos gailestingumą žodžiais ir darbais, pasipriešinti nebibliniam mąstymui ir praktikai, augti tikėjimu, meile ir kaip asmenybei.

Dievas dirba savo darbą mumyse.
Dievas dirba savo darbą per mus.
Dievas dirba savo darbą tuose, su kuriais dirbame.

Užkandžiai ir balos

Ar mes veikiame paribiuose ir pamirštame centrą? Užkandžiaujame sausainukais ir gurkšnojame aperityvą, kai tuo tarpu ant stalo garuoja pagrindinis patiekalas? Siunčiame krikščionis į greitkelius ir aplinkkelius, nors kambarys pilnas žmonių? Nesėkmingai stengiamės užmegzti kontaktus su šalia gyvenančiais kaimynais, kai tikrieji kaimynai sėdi už stalo priešais?

Tai yra didelė tragedija, nes dirbantys krikščionys darbovietėje praleidžia daugiau laiko nei kur kitur. Diena iš dienos darbovietė yra ta vieta, kur nekrikščionys gali pamatyti, kokią įtaką gali turėti buvimas krikščioniu. Krikščionys ir nekrikščionys ten patiria tas pačias įtampas, galbūt turi tą patį viršininką, gali būti pabarti už panašias klaidas ir pagirti už tuos pačius pasiekimus, yra pavaldūs tos pačios struktūros dinamikai, tai pačiai įmonės kultūrai, valgo tą patį maistą, dalyvauja tuose pačiuose pokalbiuose ir apkalbose...

Yra vos keletas kitų tokių vietų, kur nekrikščionys galėtų ir turėtų pamatyti Kristaus daromus gyvenimo pokyčius taip aiškiai, kaip kartu su tikinčiaisiais dirbdami trisdešimt, keturiasdešimt, šešiasdešimt valandų per savaitę.

Esame kviečiami ieškoti bendrų sąlyčio taškų su nekrikščionimis, nors darbovietėje juos jau turime. Esame skatinami statyti tiltus, kai darbovietėje tiltai jau yra pastatyti ir netgi pereiti. Mus drąsina eiti, kurti ir plėtoti santykius su kitais žmonėmis, kai darbovietėje jie jau yra užmegzti.

Esame skatinami eiti ir žvejoti tvenkiniuose bei balose, nors sėdime ant žuvingo ežero kranto.

Neišvengiamas liudijimas

Svarbu tai, kad darbovietėje liudijimas pasireiškia tokia forma, kuri negali būti suplanuota lyg kokia radijo programa, būti pilna "specefektų" kaip kokia televizijos laida, numesta kaip mokslinis traktatas ar pasiūlyta kaip kvietimas į koncertą. Nekrikščionis gali atmesti beveik bet kokią Evangelijos formą, bet negali, kaip kokios klastingos biuro politikos, "išjungti" krikščioniško gyvenimo, Dvasios vedamo kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, per visas krizes, vaizdo.

Be to, darbovietė yra ta erdvė, kurioje krikščionys negali išvengti kontaktų su nekrikščionimis. Bet kuriomis kitomis aplinkybėmis galime susiplanuoti taip, kad nekrikščionys nepatektų į mūsų akiratį: draugauti daugiausia su ikinčiaisiais, patarnauti namų grupėje, dalyvauti bažnyčios tarybose, eiti į maldos susirinkimus, sekmadienio pamaldas ir t. t. Tačiau darbovietėje krikščionys yra priversti susitikti su nekrikščionimis. Jie privalo bendrauti. Štai kodėl ji tokia svarbi evangelizacijai.

Jei bažnyčios ieško žmonių, kurie yra nekrikščionys, daug tokių jos suras ten, kur dirba ir jų nariai. Jei bažnyčios ieško būdų, kaip sustabdyti puvimą, jos pastebės, kad puvinys yra daugelyje įmonių, kuriose dirba jų pačių žmonės: nesąžiningai paskirstomi ir nelegaliai mokami atlyginimai, mažesniųjų tiekėjų išnaudojimas, neteisinga darbuotojų vertinimo sistema, rasistinė ar seksistinė įdarbinimo politika, kyšininkavimas, korupcija, nešvarios, manipuliatyvios kampanijos, konkurencija, kuri skatina ne tobulėti, bet yra akstinas apgaudinėti, ir pan. Kaip pastebėjo Johnas Stottas, negali kaltinti mėsos, kad ji genda – kaltink druską...

Tačiau daugeliui krikščionių darbovietė nėra misijos laukas. Darbas ne tik kad nėra pirmaeilis, bet jis netgi ne antraeilis misijų kontekstas. Darbas jiems nėra ta vieta, kurioje būtų galima kritikuoti nekrikščionišką pasaulėžiūrą ir vadybos praktikas.

O kodėl ne?

Visuomenės spaudimas?

Visuomenė skatina mus tikėti, kad mūsų tikėjimas yra asmeninis ir neturi nieko neturi bendra su darbo pasauliu. Žinoma, darbo pasaulis veikia ant ateistinio pagrindo. Manoma, kad Dievo nesimato balanso suvestinėje. Tai, ką mes darome asmeniniu laisvu savo laiku, yra mūsų reikalas, bet biblinei etikai ir teiginiams apie tiesą nėra ką veikti fabrike ar tarybos susirinkime.

Tokie antikrikščioniški prietarai verčia baimintis, kad nepritapsi, nebūsi paaukštintas ar netgi prarasi darbą. Jei kalbu iš savo tikėjimo perspektyvos, jei atsisakau brautis į konkurencinių avialinijų kompiuterius – ar kitą mėnesį dar gausiu atlyginimą?

Tai tikros baimės, kurios turi pakankamai tvirtą pagrindą.

Bažnyčia prieš evangelizaciją?

Kad ir kaip būtų, daugeliu atvejų pagrindinis spaudimo prieš liudijimą darbe šaltinis yra pati vietinė bažnyčia. Taip yra dėl to, kad daugelis bažnyčių praktiškai, jei ne iš įsitikinimo, pirmiausia yra susitelkusios kurti vietines savo bendruomenes.

Tarnautojo rūpestis yra susijęs su jo kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis ir visai teisinga, kad jis nori, jog jo bažnyčios bendruomenė būtu įsitraukusi į evangelizacinę veiklą. Todėl bažnyčia prikuria programų, susijusių su toje vietovėje gyvenančių žmonių rūpesčiais, o tarnautojas mobilizuoja joms įgyvendinti reikalingus resursus.

Bažnyčios programos daugiausia skatina mus ieškoti "šaltų" kontaktų: su tais, kurių nepažįstame, kurių nesame sutikę iki tol, kol neatsistojame prie "Tesco" prekybos centro ar nepasibeldžiame į jų duris – žmonėmis, kurie yra mūsų kaimynai, bet dažnai tenori paviršutiniškų santykių su tais, kurie gyvena šalimais. Bažnyčios evangelizmas, yra tokių šaltų santykių "ferma", jei taip būtų galima pasakyti.

Daugeliui žmonių svarbiausi santykiai šiandien plėtojami ne su kaimynais. Darbo, judėjimo įpročiai reiškia, kad žmonės, su kuriais mes praleidžiame daugiausia laiko, dažniausiai negyvena šalia bažnyčios.

Daug "šiltų" kontaktų mes turime darbe.

Todėl jei ieškome ryšių, kaip tik darbas gali būti ta vieta, nuo kurios turime pradėti. Paprastas žmogus susitinka, kalba, pietauja, rašo, dirba, ko gera, su ne mažiau kaip šimtu žmonių per savaitę.

Šilti kontaktai.

Užmiršta karalystė

Vietinė bažnyčia gali būti susitelkusi "kurti bažnyčią" vienoje ar kitoje konkrečioje vietoje, o ne įgalinti žmones statyti karalystę ten, kur jie gyvena. Tai gali atspindėti ir tai, kaip bažnyčios nariai yra drąsinami.

Jei dalyvauji diakonų susirinkime, esi vertinamas kitų krikščionių ir bažnyčios vyresniųjų. Jei pasilieki biure laukdamas, kada su savo bendradarbiais galėsi nueiti į barą – nesi. Kitais žodžiais tariant, nėra mechanizmo, kaip paskatinti dirbantį žmogų – nebent tik krizinėse situacijose. Net 50 proc. mano apklaustų krikščionių nėra girdėję nė vieno pamokslo apie darbą – t. y. jie niekada nėra girdėję jokio biblinio mokymo apie tą savo gyvenimo dalį, kuri apima šešias savaitės dienas.

Taigi kokiai tarnystei mūsų vyresnieji ruošia savo kaimenes? Tikriausiai – vietinės bažnyčios tarnystėms, tokioms, kurios susijusios su tarnautojo gebėjimais ir dovanomis. Kitais žodžiais tariant, ar nėra taip, kad mūsų lyderiai per neapsižiūrėjimą įgalina mus remti tas tarnystes, užuot įgalinę mus atlikti mūsų darbus?

Ar tavo pastorius nori įžvelgti, kaip tavo dovanos gali pasitarnauti bažnyčios poreikiams patenkinti? Ar jis klausia, kaip Dievas gali panaudoti tave karalystės darbui? Ar jis teiraujasi, kur dar, išskyrus bažnyčią, Dievas tave yra pastatęs?

Kokiai tarnystei esi pašauktas? Kur esi kviečiamas panaudoti savo dovanas? Jei mano atliktas tyrimas ko nors vertas, įtariu, kad ne.

Yra gana didelis pavojus, kad evangelizacinės bažnyčios strategijos netyčiomis bus suplanuotos taip, kad pakviestų žmones į bažnyčią išgirsti pamokslininko, nors svarbiau būtų padėti jiems išgirdus Dievo žodį ateiti į karalystę.

Žinoma, mūsų lyderiai sąmoningai nesiekia suvaržyti mūsų tarnavimo ar vien tik elgtis savaip. Darbas tiesiog tapo visai nesvarbus dvasinėse mūsų darbotvarkėse. Jei esi geras Biblijos studijų vadovas, ar pagalvoji sau: "Norėčiau vadovauti namų grupei"? O gal mąstai taip: "Žinai, man neblogai sekasi vesti Biblijos studijas. Gal turėčiau jas pradėti darbe"? Ir tikrai labai retai kas prieina prie tavęs paklausti: "Kaip tau sekasi liudyti darbe? Su kokiais sunkumais susiduri?"

Tai taip pat atsispindi mokant bei pamokslaujant. Kaip jau minėjau, daugiau nei pusė mano apklaustų krikščionių nėra girdėję jokio pamokslo apie darbą. Per 70 proc. jų niekada nebuvo mokyti darbo teologijos. Tai dar labiau stulbina
pagalvojus, kad daugelis tų, kurie, būdami įtikėję daugiau nei trejus metus, tikriausiai bus girdėję pamokslų iš Pradžios 1–3 skyrių, o tai, kaip bus pastebėta vėliau, nėra bloga vieta pradėti ieškant tos teologijos. 75 proc. niekada nėra buvę mokyti profesijos teologijos. Ne mažiau kaip 25 proc. tikinčiųjų pastoriai niekada neklausė apie jų liudijimą darbe. Nors įtariu, kad beveik kiekvienas, kuris praleido bažnyčioje daugiau nei metus, yra buvęs padrąsintas įsitraukti į vieną iš jos tarnysčių. Galiausiai tik 26 proc. apklaustųjų savo pastorių buvo paprašyti pagalvoti, kaip plėtoti tarnystę savo darbovietėje.

Tai liūdna statistika. Tikrovėje tikriausiai yra dar blogiau, nes šis tyrimas buvo atliktas su labai motyvuotais tikinčiaisiais.

Nešventa hierarchija

Ši bendra darbo marginalizacija atsispindi tikėjime bažnyčios viduje, kuris dėstomas maždaug taip:
– visi krikščionys yra gimę lygūs, bet "viso etato" krikščionys yra lygesni už kitus;
– todėl savaime suprantama, kad egzistuoja hierarchija, kuri yra maždaug tokia:

pastorius
misionierius
viso etato krikščionys darbuotojai
"palapinių siuvėjai" (save išlaikantys misionieriai – vert. past.) (tol, kol jie užsienyje)
vyresnysis
diakonas
vargšai krikščionys
krikščionys
turtingi krikščionys
buvę reklamos vadybininkai (straipsnio autorius yra vienas iš jų – vert. past.)

Faktas yra tas, kad mes visiškai praradome suvokimą, jog Dievas gali pašaukti mus pasaulietiniam darbui arba neapmokamam darbui namuose, ir kad abu šie variantai gali būti vienodai strategiškai svarbūs Jo ekonomijoje – kaip ir
bažnyčios ganymas. Mes nebeturime profesijos teologijos.

Akivaizdu, kad teologijos institucijose ugdomiems studentams lengva apsiginti, jei jie jaučia, kad Dievas juos šaukia sekuliariam darbui – tai tarsi būtų antroji galimybė, jei nepavyktų pasinaudoti pirmąja. Kiti gali jausti spaudimą į krikščionišką viso etato darbą įsitraukti dėl bažnyčios ar rėmėjų lūkesčių: "Mes nesiuntėme tavęs į Biblijos koledžą trejiems metams vien tam, kad grįžtum į naftos verslą!" Tai, mano įsitikinimu, parodo nepakankamą mūsų tikėjimą:

"Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui" (2 Tim 3, 16–17).

Kiekvienam geram darbui.

Bet kai kas nors, baigęs mokyklą, universitetą ar Biblijos koledžą, pasirenka darbą prekybos centre, ar bažnyčia melsis specialiai už to žmogaus tarnystę, kurią jam skyrė Dievas?

Visai pateisinama studijuoti Bibliją tam, kad savo pasaulietinėmis profesijomis pasinaudotum kaip platformomis evangelizacijai ir misijai Saudo Arabijoje. O Kodake Harrowe (miestas Jungtinėje Karalystėje – vert. past.)? Juk ir ten gali būti nepasiektų žmonių, žinančių apie Jėzų ne ką daugiau nei Saudo Arabijos gyventojai. Arba rendilai Kenijoje. Kalahario gyventojai. Tikrai, pradėjęs dirbti paskutinį pasaulietinį savo darbą, buvau vienintelis krikščionis visoje darbovietėje. Vienas iš tūkstančio – 0,1 proc. visų darbuotojų.

Netgi būtų galima pasakyti, kad geras teologinis išsilavinimas darbui nekrikščioniškoje organizacijoje krikščionims reikalingas labiau nei darbui bažnyčioje. Taip yra todėl, kad sekuliarios organizacijos pasaulėžiūra gali būti iš esmės priešinga krikščionybei ir kasdieniai iššūkiai susiduriant su skirtingomis problemomis ir ginčais gali pareikalauti nemažai žinių bei įžvalgos. Ypač jei esi vienintelis krikščionis toje įmonėje.

Pagalvok apie sunkius su darbu susijusius etinius sprendimus, tarkime, sveikatos apsaugos sistemoje. Paklausk krikščionio mokytojo ar teisininko apie sunkumus, kurių jie patiria. Pakalbėk apie dalijimąsi evangelija su bendradarbiais gamyklos darbininko. Parengti pamokslą yra gana saugu – bent jau yra visas būrys žmonių, kurie pasakys tau, jei suklydai.

Taigi, mano požiūriu, bažnyčia netiki 2 Tim 3, 16–17. Kitaip jauni 18–23 metų žmonės užtvindytų Biblijos koledžus ir prieš stodami į universitetus ar pradėdami dirbti praleistų ten metus ar dvejus. Bet tokių nėra daug.

Būtų ir nemažai Biblijos koledžų, kurie siūlo kursų ir galimybių žmonėms, rengiamiems specialiai sekuliariems darbams. Bet tokių nėra daug.

Tikėti ar ne?

Yra keletas dalykų kuriais mes netikime:
– kiekvienas pašaukimas yra vienodai vertingas, o vadinamasis sekuliarus darbas yra pašaukimas;
– daug biblinių mūsų herojų iš tikrųjų buvo paprasti dirbantieji.

Izraelitų pribuvėjos, kovojusios dėl biblinės medicinos etikos, drąsiai nepaisė faraono įsakymo žudyti visus vyriškos lyties hebrajų kūdikius (Iš 1, 15–22). Naamanas strategiškai paskyrė tarnaitę, kuri drąsiai pasakė savo pagoniui šeimininkui, kad rasti išgydimą galima svetur (2 Kar 5, 1–3). Pirklė Lidija (Apd 16, 14–15), iždo kancleris Juozapas (Pr 41, 41), imperatoriaus patarėjas Danielius (Dan 2, 48), saugumo agentas Nehemijas (Neh 4, 12–15) – tokie žmonės dažnai suprantami ir pristatomi kaip "dvasios milžinai" ar vaikų herojai. Daug dažniau nei kaip paprasti moterys ir vyrai, praktikavę savo tikėjimą ten, kur dirbo.

Štai dar keletas dalykų kuriais mes netikime:
- kiekvienas darbas turi būti padarytas derinant jį su Dievo žodžiu ir jo šlovei;
- Dievui rūpi kiekviena mūsų gyvenimo dalis;
- sekuliarus darbas gali būti privilegija ir džiaugsmas;
- patarlių knyga yra svarbi Biblijos knyga: jei tuo tikėtume, iš šios knygos būtų daug daugiau mokoma, ir tada apie darbą išgirstume daug daugiau.

Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad esama didelio pavojaus, jog mes, kaip krikščionys, priimsime tą padalijimą, nekrikščionių padarytą tarp viešojo darbo pasaulio ir privataus tikėjimo pasaulių. Kad sieksime apriboti Dievo veiklą nedarbo valandomis.

Bet ar Dievas gelbėja žmones darbovietėse? Taip.
Ar jis gydo darbovietėse? Taip – kalbu iš savo patirties.
Ar Dievui patinka teisingumas ir gailestingumas darbe? Žinoma.
Ar jo darbus kaip nors riboja darbovietės realijos ir disciplina? Žinoma, ne.

Kaltės valdoma krikščionybė

Darbo vietos dvasinės ir tarnystės vertės apiplėšimo rezultatas krikščionio gyvenime sukelia kaltės jausmą. Grįžęs namo po penkiasdešimties valandų darbo savaitės, dirbantis krikščionis galvoja: "Aš niekam nepaskelbiau evangelijos. Nesu įsitraukęs į jokią tarnystę. Aš netarnauju Dievui. Privalau skirti tam laiko po darbo – kitaip negyvensiu paklusnaus krikščioniško gyvenimo". Galbūt tada toks žmogus įsitraukia į evangelizacinę kampaniją ar priima kvietimą pasitarnauti diakonate ir taip stengiasi sugrūsti šimtus įsipareigojimų į septynių dienų savaitę.

Rezultatas gali būti paprasčiausias išsekimas ar drąsos praradimas. Išsekimas, nes per daug buvo užsibrėžta. Drąsos praradimas, nes gali tiesiog nepasitaikyti galimybės jos parodyti – kaip tik todėl, kad egzistuoja tas įkyrus įtarimas, jog tos trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt valandų per savaitę yra visai nevertingos Dievui. Ar tai būtu laiškų rašymas, ar vaikų priežiūra, ar mašinų taisymas, ar patarimai žmonėms – Dievui tai esą neįdomu. Juk mano pastoriui tai neįdomu, ir mano krikščionims draugams neįdomu – iš to galima spręsti, kad ir Jam tai neįdomu.

Šis neskelbiamas, bet dažnas įsitikinimas kankina ne tik dėl to, kad žmogus yra nepakankamai drąsinamas, bet ir dėl to, kad negebama pritaikyti biblinės tiesos apie asmens tapatybę, Dievo meilę, Dvasios patarnavimą mūsų darbuose.

Dvasia, kurios nėra?

Dievas nepasikeičia mums įžengus pro darbovietės duris. Tačiau galbūt pasikeičiame mes.

Nėra taip, kad Šventoji Dvasia staiga susivoktų, kad ji yra biure ar gamykloje, ir tartų: "Dabar aš pasitraukiu. Pasimatysim maldos susirinkime".

Šventoji Dvasia, misijos Dvasia, nesako: "Štai, mes jau ir biure. Kol kas pamiršk apie Evangeliją, vaisius. Prisimink Galatams 5 skyrių apie meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą nuo aštuonių iki penkių, o vėliau, vakare, mes sugrįšime kviesti žmonių į santyki su Kristumi".

Ši knyga yra apie integruotą krikščionišką gyvenimą darbe ir po darbo. Apie Dievą, veikiantį mūsų darbovietėse ir už jų ribų. Apie gyvenimą įsitikinus Dievo teikiamais resursais darbe ir po darbo. Apie tai, kad Dievo vieta visada yra svarbiausia, kad ir kur mes būtume, kad ir ką darytume, kad ir su kuo dirbtume.

Žinoma, mes negalime aprėpti visko. Ne visus dirbančius krikščionis Dievas kviečia sukoncentruoti į tarnystę darbo vietose. Tačiau aš trokštu matyti krikščionis tarnaujančius ten, kur jie yra. Trokštu matyti krikščionis, einančius į darbą viltingai nusiteikusius ir grįžtančius namo žvalius – kaip kad Jėzus prie šulinio. Ten Jėzus buvo taip sujaudintas samarietės moters, kad nors jo mokiniai ir įtikinėjo jį ko nors užvalgyti, jis atsakė:

"Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote <...> Mano maistas yra vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: "Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis"? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus; jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai." (Jn 4, 32–35).


Pirmasis (sutrumpintas) skyrius iš Marko Greeno knygos "Thank God It's Monday" (Scripture Union, 1994/2001). Iš "Langas" (ruduo 2010), http://www.lksb.lt

Markas Greenas dešimt metų dirbo reklamos agentūroje Londone ir Niujorke. Vėliau studijavo teologiją Londono teologijos mokykloje, ten dėstė ir ėjo mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Šiuo metu autorius yra Šiuolaikinės krikščionybės Londono instituto direktorius ( http://www.licc.org.uk ).