Holger Lahayne
Tolkieno dorybės, arba krikščioniškas gyvenimas pagal „Žiedų valdovą“
Jeffrey Overstreet
"Žiedų valdovas" – žymiausia britų profesoriaus ir rašytojo J. R. R. Tolkieno (1892–1973) knyga, priskiriama prie paklausiausių XX amžiaus kūrinių. Literatūrologas T. Shippey'is fantastinės literatūros tėvą Tolkieną net drąsiai pavadina "amžiaus rašytoju". Tiek paties autoriaus, tiek jo kūrinio vardą naujai išgarsino režisieriaus P. Jacksono sukurtas filmas (2001–2003). Jau pirmoji dalis "Žiedo brolija" padengė visos trilogijos išlaidas, taigi planuojamas bendras 3 mlrd. dolerių pelnas dabar, regis, visiškai realus.
Tolkienas buvo praktikuojantis katalikas ir palaikė ryšius su daugeliu krikščionių, pavyzdžiui, C. S. Lewisu. Tikėjimas, žinoma, turėjo įtakos ir "Žiedų valdovui". Viename iš savo laiškų Tolkienas rašė: "Aš siekiau, kad "Žiedų valdovas" atitiktų krikščioniškas mintis ir įsitikinimus". Visgi paralelės su krikščionybe jo kūrinyje jokiu būdu nėra akivaizdžios. "Žiedų valdovo" niekaip nepavadinsi tikėjimo alegorija, kaip, pavyzdžiui, kai kurias Lewiso "Narnijos kronikos" dalis. Tolkienas visą laiką priešinosi tiesmukam krikščionių bandymui nusavinti jo kūrinį. Tačiau kai kuriais atžvilgiais jis sutiko:
"Be abejo, "Žiedų valdovas" iš esmės yra religinis ir katalikiškas kūrinys, pirmiausia nesąmoningai, bet retrospektyviai žvelgiant – sąmoningai... Aš atsisakiau visko, kas bent kiek bylotų apie religiją... Religinis elementas glūdi pačioje istorijoje bei jos simbolikoje."
"Žiedų valdove" autorius nei pamokslauja, nei tiesiai skelbia kokias nors religines tiesas. Ši trilogija visų pirma yra tiesiog labai gerai parašytas pasakojimas. Tad kur gi tas Tolkieno minėtas religinis elementas? Kadangi pats autorius į šį klausimą neatsakė, tai mums tenka pasikliauti savo įžvalga ir patiems išsiaiškinti. Vienas kelias galėtų vesti per Tolkieno sąsajas su klasikine anglų bei Europos literatūra ir filosofija. Nuo antikos laikų (Platono, Aristotelio), germanų, keltų mitologijos iki dabarties išlikęs vienas dalykas, pagal kurį ortientuojasi dauguma autorių – tai etinės dorybės. Tačiau nemanau, kad pas Tolkieną viskas pasibaigia tik dorybių propagavimu. Todėl šioje vietoje drįstu žengti kitą žingsnį ir, subjektyviai pasirinkęs septynias iš trilogijos dorybių ir pavadinęs jas "pamatinėmis dorybėmis", apmesti eskizą tų vertybių, kurios nepaprastai svarbios krikščionio gyvenime. Kadangi Tolkienas nebuvo labai skeptiškas dėl savo kūrinio ekranizacijos (tik labai nemėgo Holivudo), tai savo apžvalgoje daugiausiai remsiuosi dviem jau parodytomis filmo trilogijos dalimis – "Žiedo brolija" (ŽB) ir "Dvi tvirtovės" (DT). [Didžioji straipsnio dalis parašytas 2003 m., todėl apie paskutinę dalį "Karaliaus sugrįžimas" (KS) kalbama mažiau].
Sunkiame kelyje
Frodo kelias į Mordorą yra ilgas, pilnas sunkumų ir pavojų. Netgi toks sunkus, kad iš pradžių jį visi laiko neįmanoma užduotimi. "Žiedų valdove" nėra jokio triumfalizmo, jokio nugalėtojų žygio per priešo žemes. Priešingai – daug visiškos bejėgystės, nusivylimo ir kitokių begalo sunkių momentų. Kančia ir problemos yra ne tik Frodo kelionės, bet ir mūsų gyvenimo palydovai. Šitoks artimumas tikrovei, be jokios abejonės, smarkiai prisidėjo prie knygos populiarumo.
Taigi per visą trilogiją eina kelionės motyvas. Veiksmas vystosi vienos ilgos ir sunkios kelionės, nuolatinio judėjimo į tikslą metu. Kelias, kelionė, bėgimas, kova – tai ir bibliniai krikščioniško gyvenimo simboliai. Žmogus, radęs tikėjimą, nors jau turi amžinąjį gyvenimą, vis dėlto lieka gyventi čia, žemėje, ir turi šventėti, panašėti į Kristų. Tai reiškia, kad viskas dar tik prasideda. Žmogus, radęs tikėjimą, leidžiasi į kelionę. Kelionėje jo tikėjimas išbandomas. Išbandymui reikia progų, todėl Biblija sako, kad kančia ir problemos nėra vien blogai, kadangi jos ugdo mūsų ištvermę ir kantrybę. Apaštalas Jokūbas patvirtina:
"Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kai pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys" (Jok 1,2–4).
Dėl ištvermės Jokūbui pritaria ir Laiško hebrajams autorius:
"Todėl ir mes... nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo dešinėje. Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia!" (Hbr 12,1–3).
Krikščionis tikėjimo lenktynėse nepailsta tik dėl to, kad bėgdamas žiūri į Kristų, ima iš jo pavyzdį ir žino, kad jame veikia Šventoji Dvasia (žr. pabaigą). "Žiedų valdove", žinoma, viso to nėra. Frodas netiki, kad kokia nors antgamtinė jėga jam padės pasiekti tikslą. Tačiau tiek jį, tiek visą broliją palaiko labai svarbi varomoji jėga – tikslo siekimas. Jie visi aiškiai žino, kad žiedas turi būti sunaikintas. Tas žinojimas juos stiprina ir veda į priekį.
"Žiedų valdovas" mus paakina būti realistais: nepaisant visų džiaugsmų, palaimos ir net suteiktos vilties, krikščionio gyvenimas yra sunkus. Ir kad reikia išbandymų mūsų ištvermės ugdymui, charakterio šlifavimui, idant vis labiau ir labiau panėšėtume į Kristų. Be to, mums reikia tikslo. Kad nepailstume, kad išlaikytume. Kelionei reikia tvirtų vertybių; ir štai pereiname prie pirmosios – pasiaukojimo.
Pasiaukojimas
Rivendeilo susirinkime Frodas jau įgavęs pakankamai patirties, ką reiškia nešti tą žiedą. Nepaisydamas to, jis stoja ir pirmas iš besipešančių ir besiginčijančių pasisako keliausiąs į Mordorą ir sieksiąs tikslo. Frodas, kaip ir kiti jį lydėję hobitai, žymiai mieliau apsisuktų ir kuo greičiau grįžtų atgal į grafystę, tačiau vardan tikslo, dėl nepaprasto užduoties svarbumo savo norus paaukoja. Žinome, kiek tai kainuoja namisėdai Semui. Kiek tai kainuoja Frodui, iš Galadrielės išgirdusiam, kad ta užduotis jam kainuos gyvybę (iš tiesų Frodas nepagydomai sužeidžiamas, dėl to priverstas palikti savo draugus ir Grafystę ir iškeliauti su kitais žiedo Nešėjais). Pasiaukojamai elgiasi ir kiti personažai: Boromiras grumiasi su urughajais ir žūsta (ŽB); Helmo Daubos gynyboje žūsta elfai (DT). Markas Eddy Smithas rašo:
"Hobitai palieka viską, kas miela ir pažįstama. Boromiras, Legolasas ir Gimlis palieka pavojaus ištiktas gimtąsias žemes. Aragornas jau metų metus negali būti kartu su Arvena ir dar kartą ją palieka Rivendeile" ("Tolkien's Ordinary Virtues", IVP 2001).
Kokie tai seni geri pavyzdžiai! Įsivaizduokime, kaip visa tai atrodytų kokioje nors dabartinėje populiarių istorijų autoriaus knygelėje: ne kas kita, kaip grumtynės dėl saviraiškos arba pripažinimo. Teologas S. Holthausas savo knygoje "Trends 2000" apie "Malonumų visuomenės" formavimąsi rašo:
"Ką tai reiškia? Šitokį skirstymą nulėmė nauja tendencija, kai žmogus bet kokia kaina trokšta gyventi gražų, įdomų, malonų ir kupiną žavesio gyvenimą. Šiais laikais gyventi reiškia pajusti, kad gyveni. Gyvenimas jau nebėra darbas, pastangos, vargas, taupymas, nepriteklius, pareiga. Šiuolaikinis gyvenimas yra malonumai, gebėjimas atsipalaiduoti, asmeninė laimė, gera nuotaika, susitelkimas į save. Savęs realizavimo troškimas išstumia pareigos jausmą."
"Žiedų valdovo" mintis kita: svarbiausia ne veikėjų norai, o žiedas! Visų likimo vardan jis privalo būti sunaikintas. Tam reikia nesavanaudiškų pastangų, kovos, ištvermės ir, be abejo, pasiaukojimo.
"Žiedų valdovas" neskelbia aklos askezės. Hobitai išlaiko gebėjimą džiaugtis, juokauti ir linksmintis. Tolkieno skelbiamas nesavanaudiškumas reiškia, kad asmeninė laimė nėra svarbiausias dalykas. Yra dalykų ir tikslų, dėl kurių verta paaukoti net ir tai, kas mieliausia.
Šią mintį ne kartą randame ir Naujajame Testamente. Geriausias to pavyzdys yra pats Jėzus. Jis nesilaikė savo dieviško gyvenimo, o tapo žmogumi (jau atsisakymas ir pasiaukojimas!) ir netgi leidosi nukryžiuojamas (Fil 2, 5–11). Paulius daug kartų mini Jėzaus pasiaukojimą, o Laiške romiečiams ir krikščionis ragina:
"Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtume suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula" (Rom 12,1–2).
Krikščionys privalo visiškai atsiduoti Dievui: savo kūnu ir dvasia, savo širdimi ir protu, savo mąstymu ir veiksmais. Privalo atsisakyti pasaulio vertybių – argi tai ne auka! Privalo savo gyvenimo centru padaryti Dievą, o ne savo norus ir net ne savo reikmes.
Ištikimybė
Tikrasis "Žiedų valdovo" herojus veikiausiai yra ne Frodas, o jo ištikimas bičiulis Semas. Jis nuo pat kelionės pradžios yra Frodo palydovas ir juo išlieka iki pat galo. Paskutinėje ŽB scenoje jis net savo gyvybe rizikuoja – ištikimybė iki mirties! Tokią nepaprastą ištikimybę paaiškina pats Semas: "Pasižadėjau – ‚nepalik jo'. Ir aš nesiruošiu palikti" (trečiojoje dalyje (KS) Semui išgirdus Frodo piktą pavarymą "eik namo", jo ištikimybė patiria vieną iš pačių didžiausių išbandymų!). Semas pažadėjo būti ištikimas ir savo pažado nesulaužo.
Ištikimybė akcentuojama ir kitų personažų pokalbiuose. Štai Gimliui ėmus laikyti brolijos misiją žlugusia, Aragornas nesutinka ir patikina: "Brolijai pavyks, jeigu liksime ištikimi". Aragorno ir Frodo santykius taip pat grindžia ištikimybė. Jis Frodui pažada: "Būčiau su tavimi iki galo". Tokie žodžiai iškart sukuria pasitikėjimą, ir Frodas tik trumpai atsako: "Žinau". Panašiai kaip Semas, Aragornas irgi pasižada ginti Frodą . Ištikimybės jausmo nepraradęs netgi Boromiras. ŽB pabaigoje mirdamas jis atiduoda pagarbą Aragornui: "Mano vadas, mano karalius". Nuostabu matyti, kaip DT atkakliai ir ištvermingai dėl Merio ir Pipino su urughajais grumiasi Legolasas, Gimlis ir Aragornas. Jie labai ištikimai stoja gelbėti savo naujuosius draugus.
Draugystė yra viena iš pagrindinių "Žiedų valdovo" temų. Šią temą, apskritai draugystės esmę bei paslaptį išsamiausiai atskleidžia ir apibūdina būtent tas vienas žodis ištikimybė. Draugai yra vienas kitam ištikimi.
Taip išskirtinai akcentuodamas ištikimybę, Tolkienas ir vėl pasirodo kaip seniai užmirštų laikų "moralinis dinozauras". Šiandien pučia visai kiti vėjai. Šiandien šlovinama kaita, įvairovė, naujovės. Kokia čia dar ištikimybė?! Ištikimybė sutuoktiniui, šeimai, darbui, net bendruomenei beveik baigia visiškai išnykti. Be abejo, tai pirmiausiai susiję su tuo, kad modernusis žmogus nusigręžė nuo Dievo, kuris ir yra Ištikimasis.
Biblijoje labai smarkai akcentuojama Dievo ištikimybė. Dievas nesikeičia. Jis nuo pradžios iki amžių amžinųjų išliks toks, koks yra, ir viską, ką yra pažadėjęs, įvykdys. Jėzus pademonstravo tobulą ištikimybę, išlikdamas "klusnus iki mirties" (Fil 2, 8). Šia prasme jis buvo ir liko ištikimas savo draugams – mokiniams, visiems krikščionims:
"Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš Tėvo girdėjęs" (Jn 15,13.15).
"Žiedų valdovas" ragina būti ištikimiems savo draugams, pavestoms užduotims ir tikslams. O perkeltine prasme ir ištikimiems tikėjime. Dievo ištikimybę, mūsų ištikimybę jam bei per tai visiems broliams ir seserims Laiško hebrajams autorius sujungia į vieną sakinį: "Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus; sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus" (Hbr 10, 23–24).
Nuolankumas
Žiedą į Mordorą neša hobitas, ne kas nors kitas, o hobitas! Ar tokiam pokvailiui, linksmybių ir malonumų ieškančiam, apskritai silpnam ir naiviam nykštukui šitokia užduotis?! Šis faktas – o tai ir viena pgrindinių "Žiedų valdovo" idėjų – labai žeminantis ‚kilniosioms' Viduržemio tautoms (žmonėms, elfams). Jie, būdami daug kuo pranašesni už hobitus, šiuo atveju aiškiai supranta, kad nėra tinkami šiai užduočiai, nes neatsispirtų žiedo daromam didžiuliam poveikiui. Tą puikiai suvokia Aragornas: jis toks pat silpnas kaip ir Izilduras, turėjęs galimybę sunaikinti žiedą, bet pasidavęs jo suvedžiojimams. Net galingas ir nemirtingas Elrondas įvertina savo galimybes bei tykančius pavojus ir atsisako žiedo. Dar aršiau žiedo kratosi didysis burtininkas Gendalfas. Visi sutinka ir pritaria, kad žiedą neštų hobitas, ir tuo nusižemina jo akivaizdoje.
Nuo šio momento visos viltys dedamos į hobitus, o ne į galinguosius ir išmintinguosius Viduržemio gyventojus. Regis, Frodui visos sąlygos bent šiek tiek riestelti nosį. Bet jis tik tyliai prisipažįsta: aš nežinau nei kelio, nei neturiu tiek jėgų. Man reikia pagalbos.
"Žiedų valdove" nuolankumas neatrodo kaip nors neįprastai ar nenatūraliai. Visiems herojams jis tarsi savaime suprantamas ir normalus aktas. Lygiai taip pat apie nuolankumą rašo ir britų teologas J. Stottas:
"Nuolankumas nėra kitas veidmainystės pavadinimas. Nuolankumas nėra apsimetinėjimas. Nuolankumas – tai sąžiningumo sinonimas. Esu įsitikinęs, kad turime būti sąžiningi ir pripažinti, jog visa, kas pasiekta, buvo įmanoma tik dėl Dievo malonės ir šlovė nepriklauso nei man, nei jums. Tai faktas. Taigi nuolankumas yra tik fakto pripažinimas bei sąžiningumo, o ne veidmainystės sinonimas."
Nuolankumas yra sąžiningas faktų pripažinimas. Pripažinimas: aš vienas nepajėgsiu to žiedo nunešti. (Pabaigoje (KS) sužinome, kad ne pats Frodas tą žiedą ir sunaikina). Tolkienas priduria: "Reikia pripažinti tą faktą, kad galutinis pasaulio blogio sunaikinimas ne sukurtų būtybių rankose, kad ir kokios jos stiprios bebūtų". Krikščioniškame gyvenime reikia pripažinti panašų faktą – mus išgelbėjo Dievas, o ne mes patys.
Ir tarpusavio santykiuose hobitai rodo nuolankią širdį, visai nesunkiai prisipažįsta klydę ir lengvai pritaria kito teisingesniam veiksmui. Pabandykime suskaičiuoti, kiek kartų Frodas pasako: "Tu buvai teisus, Semai"! Trilogijos pabaigoje Frodas nuoširdžiai atsiprašo Semo, kad atstūmė jį, paklausęs klastigų Golumo pašnibždų.
Todėl "Žiedų valdovo" nuolankumą galima apibūdinti Pauliaus žodžiais: "Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų" (Fil 2, 3–4).
Gailestingumas
Brolijai bekeliaujant per Morajos požemius (knygoje kitoje vietoje), Frodas pastebi, kad juos persekioja Golumas. Hobito nuomone, šitą niekingą padarą reikėtų nudėti. Kodėl dar tada jo neatsikratė Bilbas? Bet tam paprieštarauja Gendalfas. Jis siūlo pasigailėti Golumo, nes įtaria, kad vėliau jis dar bus svarbus ir reikalingas. Ir išties trilogijos pabaigoje tai pasitvirtina, nes žiedas sunaikinamas būtent Golumo rankomis. Frodas ne kartą Golumo pasigaili ir gina nuo įtaraus Semo bei orkų.
M. Eddy Smithas rašo:
"Golumo draugija yra blogiau negu paties didžiausio nusidėjėlio. Šis padaras šlykštus, egoistiškas, patenkintas savimi, reikalauja gailesčio, o pats nieko nesigaili; be to, siaubingai blogų manierų. Bet Frodas jam nepaprastai geras. Šis faktas, daug labiau negu visi kiti, rodo, kad Frodas atsispiria blogam žiedo poveikiui. Jis tvirtai laikosi savo įsitikinimų, nė minutei neužmiršta savo silpnumo ir nepasiduoda pagundai neapkęsti".
Gailestingumą parodo ir Aragornas, neleisdamas Teodenui nužudyti savo piktadario patarėjo Grimos.
Kadangi Tolkienas buvo tikintis žmogus, tai gailestingumas, žinoma, jam buvo nuostabus ir didingas dalykas. Tikriausiai neatsitiktinai tokiame visai nereliginiame kūrinyje randame tiek daug ir net kartais visai netikėtose situacijose pavyzdingo gailestingumo apraiškų. Tai, kad autorius apie šią dorybę kalba lemiamose savo kūrinio vietose, rodo jo išskirtinį požiūrį ir ypatingą pagarbą jai.
Jėzus Kalno pamoksle sako: "Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas" (Lk 6,36), o tai reiškia "Mylėkite savo priešus" (eil.35), net ir tokį bjaurų padarą kaip Golumas. Ir "nesmerkite" (eil. 37), nedarykite jokių galutinių nuosprendžių apie kitų gyvenimus net ir tada, jei, kaip Frodas, jaučiatės esąs morališkai pagirtinoje pusėje.
Viltis
Filmo pradžioje elfės Galadrielės lūpomis papasakojama priešistorė, kurios pagrindinė mintis – laikai pasikeitė; dabar nebėra taip, kaip buvo kadaise, senų senovėje. Viduržemyje nėra viskas gerai; Viduržemis dabar "puolęs" pasaulis; viską sugadino žiedai. Knygoje ši mintis perteikiama Gimlio dainoje (psl. 307): "Dar jaunas buvo šis pasaulis / ir niekas dar netemdė saulės... / Pasaulis buvo dar garbingas / Anais laikais nerūpestingais".
"Žiedų valdovo" teminį skambesį lemia viena troškulingo viltingumo kupina gaida, kurią dar labiau išgrynina ir paryškina H. Shore'o filmui sukurta muzika. Tai vilties gaida. Ar šiais sunkiais ir baisiais laikais dar likę bent kiek vilties? – svarstoma daugybėje pokalbių ir monologų. Boromirui (ŽB) tik kaip lozungas skamba pačiam kilusi mintis, jog "net dabar yra vilties", nes tuoj pat jis nusiminęs prisipažįsta: "Bet aš jos nematau. Jau seniai neturime vilties". Boromiras nepateisina nei savo, nei savo tėvo lūkesčių, tik jo kaip žmogaus ir karžygio širdyje nepajėgia užgesti viltingasis "Vieną dieną...". Daug stiprių ir galingų Viduržemio didvyrių pasimetę ir sugniuždyti, net narsusis rohanietis Eomiras pastebi: "Viltis iš šios žemės jau seniai dingusi".
Tačiau yra ir į nusivylimą nepuolusių personažų. Pavyzdžiui, Arvena (DT) nesutinka su savo pesimistu tėvu Elrondu ir sušunka: "Yra vilties!" Jos mylimasis Aragornas irgi drąsina visus kiek tik gali. Į nusivylusio kario Hameto klausimą, ar kariauti prieš Sarumano armiją nėra beviltiškas reikalas, jis atkerta: "Vilties visada yra!" Elfas Legolasas svyruoja. Čia jis pasimetęs ir išsigandęs – "mes vieni", čia jis dėl tos minties gailisi: "Man nereikėjo pulti į neviltį". Paskutinėje dalyje (KS) Aragornas ryžtingas vilties nešėjas ir saugotojas. Įdomu, kaipgi viltis palaikoma? M. Eddy Smithas mano: "Viltis nėra jausmas. Viltį pasirenkame. Net pačios didžiausios nevilties akivaizdoje mes galime apsispręsti veikti toliau. Ar begali būti didesnė viltis nei šitoks apsisprendimas?!"
"Žiedų valdovo" vilties samprata panaši į biblinę. Biblijoje irgi rastume daugybę situacijų, kur pačioje didžiausioje neviltyje lieka vilties. Net labiausiai nuvylę ir nusivylę gali turėti vilties. Jėzus parodo, kad vilties yra žmonėms iš pačių žemiausių socialinių sluoksnių, muitininkams ir prostitutėms, visiems tiems, kurių, galima manyti, laukia tik pragaras. Vilties yra! Jos yra ir baisiai smarkiai Jėzų nuvylusiam, jo išsižadėjusiam Petrui. "Tu – uola. Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią", – pažada Jėzus.
Tiek "Žiedų valdove", tiek Biblijoje viltis neleidžia aptingti ir pasitenkinti savimi. Viltis motyvuoja, skatina, teikia jėgų. Fil 3, 13–14 Paulius rašo: "pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje".
Viltis mums yra ir tai, už ko galime nusitverti, laikytis, "saugus ir tvirtas sielos inkaras" (Hbr 6, 18–19), pagrindas, ant kurio tas inkaras nusileidžia. "Mūsų viltis" yra Jėzus (1 Tim 1, 1), o Dievas Tėvas – "vilties Dievas" (Rom 15, 13).
Kokia stipri gali būti viltis, matome iš nuostabios paskutinės trilogijos dalies (KS) scenos. Priešui baigiant užimti tvirtovę, neišvengiamos mirties akivaizdoje į Pipino išgąstingą ir beviltišką "nemaniau, kad viskas šitaip baigsis", Gendalfas atsako: "Baigsis? Ne, kelionė čia nesibaigia. Mirtis irgi yra kelias, kurį nueiti privalėsime visi. Pilkoji pasaulio lietaus uždanga traukiasi ir pavirs į sidabrinį stiklą. Ir tada pamatysim". "Ką pamatysim?", – stebisi Pipinas. "Baltą krantą, o už jo žaliuojančią žemę saulei patekant".
Išmintis
Pagal klasikinį moralės mokymą išmintis koordinuoja visas mūsų dorybes, todėl ne veltui vadinama "dorybių vairininke" (žr. KB Katekizmą, § 1806). "Žiedų valdove" išmintis vertinama taip pat labai aukštai. Daug personažų demonstruoja išties pavyzdingą išmintingumą.
Pats didžiausias išminčius, žinoma, yra Gendalfas. Pirmas jo ypatingos išminties pavyzdys – kategoriškas žiedo atsisakymas. Gendalfas nori gero, bet supranta, kad žiedas jo rankose atneštų tik dar siaubingesnį blogį. Kitaip su Sarumanu Išminčiumi. Jis pasirodo ne toks jau išmintingas, nes blogį nusprendžia panaudoti savo tikslams. Išmintis yra ne visažinojimas, o mokėjimas priimti sprendimus. Gendalfas sąmoningai nenurodinėja Frodui, o leidžia pasirinkti kelią per kalnus arba per požemius (ŽB). Panašiai ir Faramiras (DT), nepaklusdamas savo karių patarimui, pasielgia išmintingai ir paleidžia hobitus į laisvę. Aragornas taip pat savo didelės išminties dėka sprendžia, kada jis vadas, o kada tik pavaldinys (Teodeno atžvilgiu, DT). Be to, kiekvienos trilogijos knygos pabaigoje yra savotiški išvadų ir drauge grynosios išminties skyriai, kuriuose, daugiausia iš Gendalfo lūpų, sklinda tokios sentencijos kaip "neskubėk spręsti, kas ko vertas", "net išminčiai visko negali numatyti", "mes tik sprendžiame, ką daryti su mums skirtu laiku".
"Žiedų valdove" yra labai ryškus dar vienas išminties aspektas. Durų į Morajos požemius atidarymo mįslę įmena ne Gendalfas, o Frodas! Gendalfas priima pagalbą. Bilbas priima Gendalfo patarimą dėl žiedo. Rivendeile žiedo likimas sprendžiamas pasitarime. Brolijos nariai, ypač Frodas su Semu, irgi sprendimus priima tardamiesi. Taigi tarimasis ir patarimo klausymas yra labai svarbūs išmintingo elgesio bruožai. Išmintingas žmogus klauso patarimo ir priima pamokymą. Biblijos Patarlių knyga tik patvirtina: "Kas mielai priima pamokymą, tas mėgsta pažinimą, bet kas niekina pamokymą, tas tamsuolis"(12, 1); Pat 19, 20: "Klausyk patarimo ir priimk pamokymą, kad ilgainiui taptum išmintingas."; 15, 22: "Be pasitarimo niekais nueina užmojai, o pasitarus su daugeliu, jie būna sėkmingi." Tik "kvailo žmogaus kelias jam pačiam atrodo teisingas, o išmintingas žmogus klauso patarimo" (12, 15).
Narsa
"Yra šiame pasaulyje gerų dalykų ir dėl jų verta pakovoti", – mano Semas (DT pabaiga). Šiais žodžiais jis, be abejo, paliečia dar vieną iš pagrindinių "Žiedų valdovo" temų – kova su blogiu vardan gėrio. Tolkienas, kaip ir jo kolegos Lewisas, Orwellas, Goldingas, dalyvavo I pasauliniame kare ir blogį patyrė savo kailiu. Nors ir "Žiedų valdovas" tiesiogiai nėra nė vieno iš didžiųjų karų alegorija, tačiau Tolkienas savo kūrinyje blogio (ir gėrio) fenomeną analizuoja išskirtinai plačiai ir giliai. Tokiu analizės kompleksiškumu ir tikslumu vargu ar pasižymi dar bent vienas XX a. literatūros kūrinys.
Pirmiausiai pasižiūrėkime, kas "Žiedų valdove" apskritai sakoma apie blogį:
• blogis yra galingas – Saurono, Sarumano galybė!
• blogis yra realus; neatsitiktinai bekūnis Sauronas yra "Akis" (pas mus Dievo simbolis);
• blogis yra įasmenintas, asmuo (Sauronas), o ne tik koks nors principas ar idėja;
• blogis turi aiškius planus, tikslą (susigrąžinti žiedą ir viską užvaldyti);
• turi tris pagrindines savybes – valdžia, godulys, išdidumas; visos labai artimai susijusios;
• blogis pavergia, užvaldo, įkalina, sunaikina iš vidaus; tai ypač gerai atskleista Golumo personaže: atstumiantis, bet ir kartu keliantis gailestį;
• blogis sukelia priklausomybę; vienąkart pasinaudojus žiedu, nieko radikalaus neįvyksta, tačiau sustiprėja noras juo pasinaudoti dar ir dar kartą;
• blogis pripažįsta tik už ir prieš; galimi tik du keliai!
Trečioji filmo dalis (KS) prasideda hobito Smygolo "nuopuoliu". Tai viena iš vaizdingiausių scenų, parodančių, kaip užvaldo blogis – žiedas tarsi sugriauna, suardo Smygolą. Žiedas pažadina godumą, pavydą, melą, žiaurumą. Ši scena kartu ir puiki metafora nuodėmės griaunančiai, asmenybę naikinančiai galiai atskleisti. Smygolas palengva virsta į Golumą – ar begali būti vaizingesnis žūstančios sielos palyginimas?! Nepaisant tragizmo, Smygolo/Golumo personažas tiek knygoje, tiek filme be jokios abejonės yra vienas iš įdomiausių ir genialiausiai sukurtų (tikrai nusipelnęs "Oskaro"!).
Tomas Shippey'is analizuoja Tolkieno blogio charakteristiką ir pastebi dvi susipynusias blogio koncepcijas. Viena iš jų suformuluota dar krikščionių filosofo Boecijaus (apie 500-uosius po Kr.): blogio nėra; tiesiogine prasme jis neegzistuoja. Yra tik gėrio nebuvimas. Šią koncepciją kai kuriose savo knygose parėmė ir C. S. Lewisas. "Tiesiog krikščionybėje" jis rašo: "Gėris yra pats savimi, o blogis yra tiktai sugedęs gėris".
Kita koncepcija yra: blogis egzistuoja savarankiškai. Blogis egzistuoja nepriklausomai nuo gėrio ir abu kovoja tarpusavyje. Todėl blogis yra iš išorės atsklindanti reali jėga. (Ši koncepcija panaši į dualistinio manicheizmo nuostatų, bylojančią, kad blogis, kaip ir gėris, yra amžinas). Įrodymų šiai koncepcijai "Žiedų valdove" kiek tik nori. Blogis aiškiai vaizduojamas kaip savarankiška išorinė jėga. Netgi pats žiedas kartais parodomas kaip valią turinti ‚gyva būtybė'.
Abi koncepcijos – blogis kaip neegzistuojantis ("šešėlis") ir blogis kaip aktyvi jėga ("tamsioji jėga") – turi didelės reikšmės vidinei "Žiedų valdovo" logikai. Nes Žiedo "prigimtis" dvejopa. Tai ir kūrinys, turintis valią bei galintis veikti, ir žmogaus instinktų žadintojas, pakurstantis žmoguje blogį. Todėl niekada nėra visai aišku, ar blogis kyla iš žmogaus 'nuodėmingumo’, ar ateina iš išorės. Jei blogis tik gėrio nebuvimas, tai užtektų žiedą, pavyzdžiui, gerai paslėpti, kad jis nieko negundytų. Jei blogis tik išorėje, tai kodėl jo nesunaikina arba neneša Gendalfas, Boromiras ar Galadrielė?
Abi koncepcijos, kaip minėta, susipynusios ir parodo, kad blogis vienu metu gyvena ir mumyse silpnybės bei pažeidžiamumo pavidalu, ir ateina bei puola iš išorės kaip savarankiška jėga. Manau, kad ir pačiam Tolkienui tai puikiai pažįstama jau vien iš karo laikų.
Toks kompleksiškas požiūris sutampa ir su bibliniu blogio traktavimu. Įžymiojoje krikščionių maldoje "Tėve mūsų" yra du prašymai: "Nevesk mūsų į pagundą" – apsaugok mus nuo mūsų pačių, nuo blogio mumyse; ir "gelbėk mus nuo pikto" – apsaugok nuo išorės, nuo blogų žmonių ir nuo tikrojo blogio – šėtono. (Rom 5–8 Paulius kreipiasi į tikinčiuosius [5,1!] ir aptaria krikščionio santykį su pasaulio blogiu: 5, 1–11 įžanga, 5, 12–8, 17 santykis su blogiu mumyse, dėl kurio kalti esame patys ir 8, 18–39 santykis su išorės blogiu; Jok 1, 1–12 išmėginimai, ateinantys iš išorės, 1, 13–18 nuodėmės pagundos, kylančios iš vidaus).
Kokių gi dorybių tokiu atveju reikia? Pirmiausia budrumo. "Žiedų valdovo" keliauninkai budrūs be perstojo. Jie saugosi ne tik orkų, Sarumano, bet ir savo bendražygių bei savotiškai ir savųjų klaidų. Tokį dvejopą budrumą skatina ir Jėzus: "Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas" (Mt 26,41). Čia kalba apie vidinį silpnumą. Apie išorinį pavojų perspėja 1 Pt 5,8: "Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti".
Taigi iš to išplaukia, kad su blogiu reikia kovoti. Neveiklumas blogį tik sustiprina, o slapstymasis nieko neduoda. Kovai reikia drąsos. Pavyzdžiui, hobitų karžygiais tikrai nepavadinsi, tačiau pavojų akivaizdoje jie stebėtinai drąsūs ir ryžtingi. Bemat išsitraukia kardus prieš Aragorną "Šokančio ponio" užeigoje, vėliau prieš juos apsupusius nazgulus bei drąsiai grumiasi su orkais Morajos požemiuose. "Drąsią širdį turite", – pripažįsta Aragornas. Išskirtinę drąsą parodo Semas. Jau vien ką reiškia jo žengtas žingsnis už ribos, kuri visą jo gyvenimą reiškė toliausią atstumą nuo namų. Nežinoma ir baisi kelionė, susidūrimai su įvairiausiais keistais nepažįstamais, pavojingais padarais ir tikrais priešais – niekur Semas neatsitraukia, nesprunka ir neišsisukinėja. Drąsūs yra ir kiti personažai: žinoma, Aragornas, bet ir moteris – Eovyna. "Aš galiu kovoti", – drąsiai patikina ji ir tai įrodo, ypač trečioje dalyje.
Galingo, netgi supergalingo priešo akivaizdoje ryžtas, drąsa, bebaimė širdis yra nepakeičiami dalykai. Izraelio tautai stovint prie Kanaano žemių ir matant tiesiogine prasme milžiniškas tautas, Mozė drąsina: "Būkite stiprūs ir ryžtingi! Nebijokite jų ir neišsigąskite, nes pats Viešpats, tavo Dievas, eina su tavimi" (Įst 31,6).
"Žiedų valdovas", kaip ir Senasis Testamentas, tikra kovų knyga. Naujajame Testamente nors ir nėra ginkluotų mūšių scenų, tačiau daug kalbama apie vidinę kovą (panašiai ir hobitai, nebūdami tikri kariai, dažnai ieško beginklių kovos būdų) ir vartojama nemažai karinės leksikos. "Budėkite, tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, būkite stiprūs!" (1 Kor 16,13; taip pat žr. 9,26 bei Lk 13,24 "pasistenkite", pažodžiui "kovokite"; Lk 22,35–38 nepaisant to, kad minimi kalavijai, kalbama apie dvasinę kovą). O Ef 6, 10 ir toliau Paulius dar aiškiau sako: "Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas". Tik nei "Dievo ginklai", nei po to išvardyti (šarvai, skydas, šalmas, kalavijas) su karo ginklais neturi nieko bendra. Ši Pauliaus citata gražiai suvienija išorinius ir vidinius kovos su blogiu elementus. Grėsmė kyla iš išorės ("piktojo strėlės"), o ginklai mūšiui parengiami mūsų viduje.
Panašiai akcentai sudėlioti ir reformatoriaus Calvino "Institutio":
"Todėl privalome sutelkti viską, kad mūsų priešas – neprilygstamas savo narsa, galingiausias jėga, gudriausias savo klasta, nenuilstamai atsargus ir greitas, kupinas visokios apgaulės, ypač gerai mokantis kovoti, tas, kuris, kaip įspėta, mums nuolat grasina! – kad šis priešas aplaidumo ir tingumo akimirką mūsų neužpultų, bet kad mes savo drąsia ir teisinga dvasia būdami gerai įsitvirtinę, galėtume jam pasipriešinti! Ir kadangi ši mūsų karo tarnyba baigsis tiktai mirties dieną, tai esame raginami būti atkaklūs. Tačiau visų pirmiausia, suvokdami savo silpnumą ir nepatyrimą, turime šauktis Dievo pagalbos ir nieko nedaryti be pasitikėjimo juo; nes tik jis vienas gali suteikti patarimų ir jėgų, drąsos ir ginklų".
Šiandien tokia karo leksika daug kam atrodo ‚militaristinė' ir nepriimtina. Tačiau tai Biblijos, visos teologijos istorijos, pagaliau krikščioniško gyvenimo kalba. "Dievas yra ir meilė, ir karys", – sako katalikų teologas P. Kreeftas savo knygoje "How to Win the Culture War". J. I. Packeris priduria: "Šventas gyvenimas visada yra kova" ( "Keep in Step With the Spirit"). O Johnas White'as savo knygą apie krikščionišką gyvenimą tiesiog ir pavadino "Kova". Macaulay'is ir Barrsas, knygos "Būti žmogumi" autoriai reziumuoja:
"Dvasia negali už mus paklusti įstatymui. Reikia mūsų pastangų, Naujasis Testamentas pabrėžia, kad krikščionio gyvenime turi vykti kova, mūšis už paklusnumą, reikalaujantis visos mūsų valios energijos. Jis kyla dėl mumyse vykstančios kovos tarp nuodėmingos prigimties ir Dvasios, tarp mūsų polinkio į nuodėmę ir naujo troškimo daryti tai, kas teisinga. Tai nėra nesubrendimo požymis... Štai kodėl Naujasis Testamentas krikščionio gyvenimą palygina su atleto, imtynininko ir kario veikla".
Bet, kaip minėta, kovojama ne tik su išorės priešu. Ko gero, dar sunkesnis ir svarbesnis mūšis vyksta mumyse. Jam reikia ypatingai daug drąsos. Ir šia tema dar viena gana taikli J. Packerio mintis:
"Tvirtybė, ketvirtoji iš pagrindinių viduramžių moralinės teologijos dorybių yra daugiau negu narsa. Narsa pasižymi nepastovumu ir gali išblėsti, bet tvirtybę sudaro drąsa ir ištvermingumas, kurie ją palaiko. Tvirtybę veikia tikėjimas, nes jis saugo mūsų viltį. Tvirtybės idėją iškėlė Aristotelis, tačiau galios jai praktikuoti teikia tik Evangelija..."
Šventieji be Šventojo?
Pabaigoje dar pora minčių. "Žiedų valdovo" žinovai tikriausiai pastebėjo, kad Viduržemis gana bedieviškas pasaulis. Iš kitų su trilogija susijusių knygų žinome, kad Tolkieno kosmose gyvena ir aukštesnės būtybės kaip, pvz., Valarai, tačiau jie nesikiša į Viduržemio tautų gyvenimą. Visi herojai, įskaitant ir Frodą, yra vieniši herojai. Jie neprisirišę prie jokios aukštesnės būtybės, jokio dievaičio ar Dievo, nepuoselėja jokio juos palaikančio tikėjimo. Tačiau nereiktų pamiršti, kad "Žiedų valdovas" yra fantastinio žanro kūrinys, pasaka, kai kas sako, mitas. Tai reiškia, kad gyventi visiškai taip, kaip šio kūrinio personažai, neįmanoma. Kas galima pasakose, negalima tikrovėje. Neįmanoma sukaupti tiek drąsos, nuolankumo, ištikimybės, kad galėtum gyventi ir kovoti vienas, o ypač šiais laikais, XXI amžiuje. To ir nereikia. "Žiedų valdovo" herojų gyvenimo neverta bandyti aklai pamėgdžioti, tačiau galima labai gerai juo pasinaudoti. Tolkienas pateikia visą puokštę nuostabių, didingų, kilnių dorybių, bet nepasako, kaip gyventi tokį gyvenimą ir iš kur semtis jėgų, kuriomis apdovanoti tų dorybių turėtojai. Ir gerai daro. (T. Shippey'is įtaria, kad Tolkienas sąmoningai palieka savo herojus vienus, be jokio "dieviško" jėgos šaltinio.)
Tolkieno dorybės – štai kas yra realu, nepasakiška ir naudinga! Jos tokios artimos, tokios svarbios ir tokios reikalingos mūsų kasdienybėje. Pastebėkite, raskite jas, siekite jų savo gyvenimuose – štai kokia "Žiedų valdovo" pamoka.
O kad tai gerai pavyktų, kiekvienas krikščionis turi galią Tolkieno istoriją "pasipildyti ir prasitęsti". Kiekvienas tikintysis žino, kad jis nėra vienas, žino, iš kur ateina stiprybė, žino, kad jis "vedamas Dievo Dvasios" (Rom 8, 14), "Dvasios vadovaujamas" (Gal 5, 18). Ne tik Tolkieno minėtas, bet ir Gal 5, 22 išvardijamas dorybes mumyse skatina, formuoja Šventoji Dvasia: "Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas". Beje, nemaža dalimi už visa tai esame atsakingi ir mes patys.
Macaulay'is ir Barrsas apibendrina: "Mūsų veiksmų pagrindas kovojant su silpnumu ar nuodėme yra pasitikėjimas, kad mumyse veikia Dievo Dvasia, kad nesame palikti vieni, kad ji skatins mus pasikeisti..."
