Nėra gyvybės be sukūrimo (I)

Įžanga

Spaudoje bei daugybėje mokslinių vadovėlių pilna gerai žinomų rašinių apie gyvybės kilmę ir visų gyvų būtybių atsiradimą. Evoliucijos teorija šiuose rašiniuose dažniausiai pristatoma be kritikos, dogmatiškai, kaip įrodytas faktas. Alternatyvos nesvarstomos arba nuo pat pradžių atmetamos kaip nepriimtinos.

Tačiau taip neturėtų būti, ypač kai svarstomi tokie svarbūs klausimai, kaip visatos kilmė, visos gyvybės ir žmogaus atsiradimas – ar visa tai atsirado iš nieko, ar tikslingai Kūrėjo sukurta.

Šioje knygoje mes norime apibendrinti evoliucijos teorijos suformuluotus pagrindinius teiginius, kad jie būtų suprantami visiems besidomintiems, tarp jų moksleiviams bei studentams. Todėl norime pateikti atsvarą, kad būtų subalansuota dažniausiai vienašališka informacija, ypač interpretuojant įrodymus.

Štai pagrindinės priežastys, kodėl svarstome šį standartinį mokymą:

1. Evoliucijos teorija atsakymų į klausimą apie gyvybės kilmę neturi, o ir kiti svarbūs teiginiai nepakankamai patvirtinti empiriniais įrodymais, nors mokslas jų intensyviai ieško jau daugiau kaip 130 metų.

2. Evoliucijos teorija yra pasaulėžiūros dalis, prisisunkusi natūralizmo ir ateizmo. Tačiau ši pasaulėžiūra dažnai pateikiama kaip bešališkas, objektyvus mokslas, o tai paprastai neskatina diskusijų ar kitų alternatyvų.

Oponentai gali prieš mus panaudoti mūsų tikėjimą Kūrėju, sakydami, kad dėl to mūsų požiūris yra šališkas. Bet, mūsų nuomone, tikėjimas kaip tik atveria akis, kad galėtume objektyviai įžvelgti, ar kūrimo darbą atliko gamtos jėgos bei atsitiktiniai procesai, ar įrodymai kalba apie Kūrėją. Antra vertus, darvinistas, kuris iš anksto yra įsitikinęs, kad nėra nieko daugiau, tik gamta ir jos jėgos, nepripažįsta svarbiausių įrodymų ir taip iškreipia tiesą. Toks požiūris gali nesudaryti painiavos kitose mokslo srityse, bet kai sprendžiamas kilmės klausimas, panašus įsitikinimas veikia tiesiog kaip tramdomieji marškiniai.

Mūsų tikslas šioje knygoje parodyti, kad darvinizmas ir jo šalininkai nežino nei gyvybės kilmės, nei kaip atsirado sudėtinga ląstelės sistema, nei mechanizmo, sukūrusio pagrindines kūno dalis ir organus.

Pagal evoliucijos teoriją, mechanizmas, kuris sukelia pasikeitimus, yra mutacijos ir natūralioji atranka. Iš tiesų mutacijos ir natūralioji atranka paskatina mikroevoliuciją, pavyzdžiui, odos spalvos ar paukščio snapo dydžio kitimus. Tačiau makroevoliucijai patvirtinti darvinistai neturi tinkamų paaiškinimų. Kodėl tad sakoma, kad mutacijos ir natūralioji atranka tinka paaiškinimams, kai įrodymų trūksta?

Atsakymas būtų toks: todėl, kad mokslas dar neatrado geresnių paaiškinimų, nors tokiose srityse kaip vadinamosios saviorganizacija ir sudėtingos sistemos jų intensyviai ieškoma. O galbūt ir dėl to, kad kai kurie mokslininkai nenori pripažinti, jog į daugelį svarbiausių mokslinių klausimų apie kilmę nėra atsakymo.

Svarbiausius šios knygos teiginius mes pateikėme kaip dešimtį tezių. Mūsų argumentai pagrįsti mokslo faktais, kartais pakomentuojami teologiniu aspektu.

Sutinkame, kad kai kuriose srityse tam tikrus faktus galima interpretuoti pagal evoliucijos teoriją, bet jų neprivalu aiškinti būtinai tokiu būdu. Pavyzdžiui, kai kurių iškasenų evoliuciniai aiškinimai teoriškai galimi, bet nebūtini, ypač kai gerai nežinomi patikimi naujų organizmų sukūrimo mechanizmai.

Manome, kad svarbiausia bėda, jog teoriškai įmanomi paaiškinimai dažnai pateikiami melagingai, – kaip empiriškai įrodyti faktai, kurie grindžiami iš anksto sukurtomis filosofinėmis prielaidomis. Tokios prielaidos retai kada išdėstomos aiškiai, kaip turėtų būti.

Darvinizmo filosofiniai pagrindai

Pirmoji tezė (pagrindinė). Darvinizmas – tai mokslas, pilnas natūralistinių ir ateistinių prielaidų, dažnai neaiškiai suformuluotų. Visuomenei evoliucijos teorija dažniausiai pateikiama kaip jau įrodytas faktas. Nors jos pagrindiniams teiginiams stinga įrodymų, dauguma žmonių neabejodami tiki, kad akli atsitiktiniai procesai sukūrė viską nuo molekulės iki žmogaus.

Mokslas visuomenėje turi didelį autoritetą. C. F. Weizsäckeris rašė: "Mūsų laikais vyrauja tikėjimas mokslu" ("Die Tragweite der Wissenschaft"). Tai ypač būdinga toms mokslo sritims, kurios nagrinėja kilmės klausimus ir yra kontroliuojamos darvinizmo. Žinoma, yra ir kritikų, pavyzdžiui Feyerabendas, kurie įrodinėja, kad pateikti išsamių fundamentalių tiesų mokslas negali. Bet įprasta, – jei kas nors pasakoma mokslo vardu, paprasti žmonės net nesiryžta nieko klausti. Todėl vienas šios knygos tikslų yra padrąsinti ir tuos, kurie nelabai sugeba diskutuoti apie kilmę: tegul jie paklausinėja apie įrodymus, tegul stengiasi patikrinti darvinizmo teiginius, o ypač atpažinti jų filosofinį pobūdį.

Kalbant apie biologinės įvairovės ištakas daromos dvi klaidos. Pirma, evoliucijos teorija pateikta kaip objektyvaus mokslo faktas, nors a) tam patvirtinti trūksta įrodymų; b) iš tikrųjų evoliucijos teorija pripildyta natūralistinių prielaidų, reikalaujančių gilios analizės. Antra klaida: evoliucijos teorija, kurios pats pavadinimas rodo jos dvasinį aklumą, vėliau naudojama teigiant, kad Dievo nėra, arba abejojant Jo prigimtimi.

Darvinizmas – natūralizmo veikiamas mokslas. Mokslinis darbas reikalauja kurti hipotezes ir jas išbandyti (K. R. Popper, "Conjectures and Refutations"). Puiku, kai empirinis darbas hipotezę patvirtina. Jei ne, hipotezę reikia pertvarkyti arba kurti naują. Tačiau darvinizmo atveju čia slypi didelė problema, nes hipotezės visiškai priklauso nuo jas pateikusio asmens pasaulėžiūros. Pasaulėžiūra atsiskleidžia tiriant kosmoso, gyvybės ir žmogaus kilmę. Natūralistinis mąstymas pasireiškia jau iškeliant hipotezę bei ieškant tyrimo rezultatų ir juos aiškinant. Nuo pat pradžių darvinizmas teigė, kad viskas atsirado išimtinai vykstant akliems gamtos procesams. Toks mąstymas vadinamas natūralizmu.

Britanijos enciklopedijoje (Encyclopedia Britannica) natūralizmas apibrėžtas kaip
"filosofinė teorija, kuri sieja mokslinį metodą su filosofija, teigdama, kad visos gyvos būtybės ir visi įvykiai visatoje (kad ir kokios prigimties jie būtų) yra gamtiniai. Taigi visas visatos pažinimas priklauso nuo mokslinių tyrimų... Kol gamta yra vienintelė tikrovė, jokių kitų apribojimų nėra... Natūralistai paprasčiausiai tvirtina, kad gamta yra tikrovė, tikrovės visuma. Už to nėra nieko, nieko ko nors kito, jokio 'kito pasaulio’ būties".

Tačiau jei kilmės klausimų tyrimuose kategoriškai atmetama net Kūrėjo galimybė, ar tada turėtų stebinti, kad toks tyrimas neišvengiamai atveda į natūralistinius aiškinimus? Nors tokiems aiškinimams trūksta empirinio patvirtinimo, bet to nepaisant makroevoliucija pateikiama kaip jau įrodytas faktas, – šitoks mokslas iš tikrųjų yra "pseudomokslas" (P. Johnson, "Darwin on Trial"). W. ReMine ("The Biotic Message") apie darvinistinio mokslo programą pasakė, kad jos esmė beatodairiškas atsidavimas natūralizmui.

Ieškodamas ištakų, žmogus dažniausiai jau turi išankstinį požiūrį. Jis turėtų pateikti savo požiūrį aiškiai, kad atrodytų objektyvus ir bešališkas, kai daro tikrai esmines filosofines prielaidas. Jeigu žmogus viską mato per savo prizmę, nenuostabu, jei rezultatai "nuspalvinami". Toks išvadų kaip mokslinių faktų pateikimas yra klaidingas.

Darvinizmas nuo pat pradžios buvo natūralistinė, ateistinė, prieš sukūrimą nusistačiusi filosofija. Į tai atkreipia dėmesį darvinistas E. Mayris, buvęs Harvardo universiteto profesorius. Jis aptaria skirtingą pirmųjų darvinistų požiūrį į atskirus evoliucijos teorijos aspektus ir užbaigia taip:

"Iš tikrųjų yra vienas tikėjimas, kurio išvien laikėsi visi tikrieji, pirmieji darvinistai: visi jie atmetė kreacionizmą ir rūšių sukūrimą. Tai buvo vėliava, apie kurią jie susibūrė ir su kuria žygiavo... Įsitikinimas, kad gamtos pasaulio įvairovė yra gamtos procesų rezultatas, o ne Dievo darbas, buvo ta idėja, kuri darvinistus subūrė draugėn, nepaisant visų nesutarimų" ("Darwinism: One Long Argument").

Tuo metu žinomus faktus buvo galima neblogai paaiškinti Darwino evoliucija ar jos planavimu. Nebuvo beveik jokios objektyvios analizės. Tai, kas tuo metu vyko, buvo labiau panašu į propagandos kampaniją. Apie tai Thomo Huxley’io 100-ųjų mirties metinių proga rašė didžiausias Vokietijos laikraštis "Frankfurter Allgemeine" (1995 m. birželio 29, p. 27): "Didysis ir populiarusis darvinistas galbūt niekada nesuprato pagrindinių Darwino teorijos minčių. Bet jis greitai suprato, kad ši teorija galės tikti kaip agitacinė platforma prieš teologiją, ir šia galimybe Thomas Huxley nedvejodamas pasinaudojo". Taip šalia Ernsto Haeckelio jis tapo "aktyviausiu propagandistu... Jis suorganizavo reklaminę evoliucijos teorijos pergalę". Šiandien darvinistai kontroliuoja daugumą mokslinių žurnalų, kuriuose retai suteikiama tribūna kritikos balsams, o ateizmas dažnai išaukštinamas prisidengiant objektyviuoju mokslu.

Nors ir trūksta įrodymų, o į daugelį klausimų neatsakyta, evoliucijos teorija vis tiek pateikiama visuomenei kaip įrodytas faktas. Kartais tai pateisinama sakant, jog mokslas negali būti kitoks kaip tik natūralistinis. Bet kodėl iš anksto turi būti atmetamos kitos alternatyvos? Tuo labiau, kad nuo Darwino laikų susikaupė daug naujų įrodymų, kurie kertasi su šia teorija. Kodėl gi nesvarstyti alternatyvų? Aišku, kad evoliucijos teorija darvinistams tapo savotiška dogma. O mokslo tyrimuose taip neturėtų būti. P. Johnsonas rašo:

"Evoliucijos teorija mokyklose pateikiama (skelbiama žiniasklaidos) ne kaip teorija, o kaip faktas, 'evoliucijos faktas’. Vis dėlto yra daug kitaip manančių tyrinėtojų (net turinčių aukštus mokslo laipsnius), kurie neigia, kad evoliucija yra faktas, ir tvirtina, kad visos gyvos būtybės buvo tikslingai sukurtos Išmintingojo Kūrėjo" ("Darwin on Trial").

Net patys darvinistai kartais parodo susirūpinimą tokia situacija. Pavyzdžiui, žymus entomologas W. R. Thompsonas Darwino "Rūšių atsiradimo", išleisto šimtąjį kartą, įžangoje parašė (1967, p. xxii): "Kai mokslininkai eikvoja jėgas doktrinai ginti, jie nebegali jos įvertinti moksliškai; tuo mažiau įrodomas mokslinis tikslumas. Bandymas užgniaužti viešumos kritiką ir sunkumų atmetimas yra nenormali ir netinkama mokslui būsena". Arba W. Gutmannas ir K. Bonikas rašė: "Visos mokslinės teorijos yra specifinės, su apibrėžta riba. Jos turėtų būti pateikiamos aiškiai, kad sudarytų palankias sąlygas kritikai. Pagal K. Popperį, tai svarbiausi reikalavimai" ("Kritische Evolutionstheorie"). Bet kas dažniausiai daroma? W. Gutmannas ir K. Bonikas mano, kad gamtos moksluose įprasta viską tirti po dalelytę. Viskas, kas netelpa į metodiką, tampa dogmatizmu, kuris apsimeta mokslu ir taip apsisaugo nuo kritikos.

Mokslo, tiriančio ištakas, galimybės kurti hipotezes, kurias galima būtų patikrinti, yra labai ribotos, palyginanti, tarkim, su fizika, kur tokie tikrinimai įprasti. Esama atvejų, kai Darwinas bandė kurti hipotezes, o įrodymai jų nepatvirtino, teorija vis tiek išliko, nes natūralistinis mokslas nieko geresnio neturi pasiūlyti. Pavyzdžiui, Darwinas spėjo, kad pagal jo teoriją vyko laipsniškas vystymasis ir tai turi būti patvirtinta iškasenomis. Faktai šito nepatvirtina (žr. 6 tezę), vis dėlto dauguma mokslininkų šia teorija neabejoja.

Kadangi pirmuosius darvinistus vienijo natūralistinė, prieš Kūrėją nukreipta filosofija, įdomu pastebėti, kad ne tiek teologai, kiek paleontologai ir geologai buvo svarbiausi Darwino teorijos oponentai. Darwinas rašė, kad "visi žymiausi paleontologai ir visi mūsų didieji geologai... vienbalsiai, dažnai karštai teigė rūšių nekintamumą". Taip pat ir šiandien, kai žmogus žino daug daugiau, Darwino teorijai dažniausiai prieštaraujama remiantis moksliniais atradimais, kaip matysime aiškindamiesi 2–10 tezes.

Mokslu grindžiamos abejonės Dievu pripildytos natūralistinės filosofijos. Mokslininkai dažnai sako, kad religija ir mokslas turi būti aiškiai atskiriami. Vis dėlto ir mokslininkai rašo teologijos klausimais, ir kai Kūrėjo buvimu abejojama, tokie darbai spausdinami. Bet jeigu abejojama Darwino teorija arba jos siūlomu modeliu, tada tuojau pat nusprendžiama, kad tai religijos sritis, toks darbas nemoksliškas ir negali būti spausdinamas mokslo leidiniuose.

Vienas pavyzdys – Nobelio premijos laureato fiziko S. Weinbergo pasisakymas naujausioje jo knygoje: "Jei Dievas yra ir turi specialius planus, skirtus žmonijai, tuomet Jis labai pasistengė paslėpti savo susidomėjimą mumis" ("Der Traum von der Einheit des Universums"). Tai absoliučiai prieštarauja istoriniam faktui – Jėzaus Kristaus įsikūnijimui ir Jo mirčiai ant kryžiaus už mus. Taip Dievas parodė didžiulį rūpestį ir meilę kiekvienam žmogui.

Kitas pavyzdys – J. Weinerio knygos "Dievas ir Galapagai" baigiamasis skyrius, kuriame autorius samprotauja apie Dievą. Apie dvasinius dalykus mokslinėje dalyje rašo: "Evoliucija atskleidžia mirties prasmingumą". Biblija, priešingai, sako, kad mirtis yra "priešas", kuris galiausiai bus sunaikintas (1 Kor 15, 26).

Dar vienas pavyzdys – D. Futuymos vadovėlis, plačiai naudojamas universitetuose:
"Sujungdamas nekryptingus, betikslius pokyčius su aklu, abejingu natūraliosios atrankos procesu, Darwinas padarė taip, kad teologiniai ir dvasiniai gyvybės procesai tapo nebereikalingi. Jo teorija kartu su Marxo istorijos ir visuomenės materialistine teorija bei Freudo tvirtinimais, jog žmogaus elgsena priklauso nuo veiksnių, kurių beveik nekontroliuojame, įkalė paskutinę vinį į mechaniškumo ir materializmo platformą, ant kurios pastatytas beveik visas mokslas, tapęs vakarietiškos minties arena" ("Evolutionary Biology").

Taigi teologiniai ir dvasiniai aiškinimai paskelbti nereikalingais, kita vertus, Marxo, Freudo ir Darwino ideologijos pateikiamos kaip tikrasis mokslas.

Štai pavyzdys: "Spiegel", didžiausias Vokietijos savaitraštis (1995, Nr. 19, p. 182), darvinizmą vadina "seniai įrodyta teze", o tikėjimas Dievu vadinamas "gyvu prietaru". Taigi reikalaujama atskirti religiją ir mokslą tada, kai teologija kėsinasi į mokslą arba pateikia argumentus, prieštaraujančius mokslo pripažintoms nuostatoms. Tačiau moksliniai rašiniai populiarioje ir mokslinėje spaudoje vis dėlto puola religinius įsitikinimus.

Kaip parodė P. Johnsonas ("Reason in the Balance"), tikėjimą Dievu vadinti "prietaru" yra logiškas natūralizmo padarinys, kadangi, kaip teigia natūralizmas, be gamtos nėra nieko, tad viskas, kas antgamtiška, yra vaizduotės produktas. Todėl tai, ką parašė "Spiegel", yra paprasčiausiai dvasinio aklumo išraiška, kylanti iš mokslo vartojamų prielaidų.

Visatos kilmė

Antroji tezė. Teiginys, kad kosmosas buvo sukurtas Kūrėjo, ne mažiau pagrįstas logika, negu mintis, kad jis atsirado iš nieko.

"Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima" (Hbr 11, 3).

Man lengviau patikėti ir sveikam žmogaus protui labiau priimtina, kad Dievas, būdamas dvasia, neribojamas nei laiko, nei erdvės, sukūrė erdvę ir materiją, negu sutikti, kad jie susikūrė patys, kaip teigia ateistinis mokslas. Darwinas aiškindavo, kad viskas atsirado veikiant akliems fizikiniams procesams. Išimtis – vienas jo laiškas, kuriame jis rašė: "Be galo sunku ir beveik neįmanoma suvokti šio beribio nuostabaus pasaulio, įskaitant žmogų su jo sugebėjimu matyti tolimą praeitį ir tolimą ateitį, kaip aklo atsitiktinumo rezultatą" (E. Mayr, "Darwinism: One Long Argument").

Iš tikrųjų visatos kilmės tyrimai rodo į Kūrėją. Štai kaip tą nusakė Hughas Rossas: "Kuo daugiau astronomai sužino apie visatos kilmę ir jos raidą, tuo daugiau įrodymų apie Dievą, ypač Biblijos Dievą, jie sukaupia... Nors nedaugelis pripažįsta Jėzų Kristų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją, jie dažniausiai sutinka, kad geriausias mūsų regimo pasaulio paaiškinimas yra veikla būtybės už laiko ir erdvės ribų, kuri sugeba planuoti ir įgyvendinti tuos planus" ("Astronomical Evidences for a Personal, Transcendent God"). Panašiai pasisako George’as Greensteinas: "Apžvelgiant visus įrodymus nuolat kyla mintis, kad čia veikia kažkokia antgamtinė jėga, o greičiau Jėga. Ar įmanoma, kad staiga visai to nenorėdami aptiksime mokslinį Aukščiausiosios Būtybės buvimo įrodymą? Gal tai buvo Dievas, kuris atėjo ir savo Apvaizda sukūrė kosmosą mūsų labui?" ("The Symbiotic Universe: Life and Mind in the Cosmos")

Svarbiausia šiuolaikinė visatos kilmės teorija – "didžiojo sprogimo" teorija – sako, kad visa visata atsirado iš be galo mažo taškelio, įvykus milžiniškam sprogimui. Sakoma, kad visata susiformavo mažiau nei per sekundę. Žinoma, tai būtų įmanoma tik tada, jei visata plėstųsi milijardų milijardus kartų greičiau, negu sklinda šviesa ("Scientific American", 1992 m. liepos mėn.). Tai beveik atitinka Dievo ištartą "tebūnie šviesa" (Pr 1, 3), ir tai reikštų, kad mums žinomi gamtos dėsniai ėmė veikti ne tada, kai visata plėtėsi, bet tik po to. Bet kaip paaiškinti, kad fizikiniai visatos dėsniai taip pakito? Tą padaryti bandė S. Weinbergas ("Der Traum von der Einheit des Universums"), kai stengėsi sukurti vadinamąją "pabaigos teoriją". Bet aš manau, kad tas pastangas skatino greičiau noras pateisinti ateistinę pasaulėžiūrą, o ne atrasti tiesą, nepriklausomai nuo to, ar tai gali turėti prasmę už fizikinio pasaulio ribų.

B.d.

Šaltinis: "Nėra gyvybės be sukūrimo" (Nova Vita, 1998); verte A. Lukšienė ir A. Juškaitė