UŽ ŽEMYNO RIBŲ (IV). IFES PASAULINĖ ASAMBLĖJA 2019

Kas 4 metus IFES šeima susirenka kartu švęsti Dievo darbų studentų pasaulyje, universitete. Mes, LKSB, esame šios šiemos nariais nuo 1999 metų ir kaskart siunčiame savo delegatus, kad parvežtų mums šeimyninių naujienų. Šių metų vasarą į Pietų Afrikos Respublikoje vykusią IFES Pasaulinę Asamblėją "Vilties nešėjai" (ang. Messengers of Hope) vyko Tarptautinės studentų tarnystės savanoris Ričardas Brogys ir studentė narė Debora Gvazdikaitė.

Dalinamės su jumis Ričardo prisiminimais iš ir apie kelionę, įspūdžiais ir istorijomis, parsivežtomis tėvynėn.

4 diena.

Turėjau garbės dalyvauti seminare „Mokslas ir tikėjimas“ bei vakariniame pranešime „Universitetas šiandien“. Pranešėjas iš Australijos profesorius Ross H. McKenzie, dėstantis fiziką viename iš prestižiskiausių pasaulio universitetų (University of Queensland) dalinasi mintimis apie neoliberalizmo įtaką bei krikščioniškos pasaulėžiūros svarbą akademiniame pasaulyje.

Akademikui, įskaitant studentus ir dėstytojus, išlikti krikščioniu sekuliarioje visuomenėje tampa iššūkiu. Pažvelkite plačiau į akademinį pasaulį bei mūsų misijų lauką - universitetą. Neoliberalizmo ideologija skverbiasi į universiteto bendruomenę. Mokslas tampa preke, skirta pakelti individo vertei, tačiau prarandama pirminė visuomenės edukacijos idėja, dėl kurios buvo įkurtas šiuolaikinis universitetas. Sekuliarios visuomenės įtaka, postmodernizmas, pliuralizmas tiesą padaro konstruktu, kurį galima peržengti. Terminas „post-truth“ 2017-aisiais buvo išrinktas Metų žodžiu. Jis įprasmina vykstančią visuomenės kaitą, kuri meta iššūkį kiekvienam krikščioniui. „Ar mes, krikščionys, turime pakankamai išminties, žinių ir drąsos išstovėti neišsiginant savo tikėjimo?“ Universitetas - tai krikščionybės įkvėpta institucija, skirta visuomenės švietimui ir saviugdai. Tai vieta, kur įvyko mokslo prabudimas, kūrėjo Dievo įkvėpti vieni garsiausi visų laikų mokslininkai, kaip Izaokas Niutonas, Galilėjas Galilėjus, pakeitė visuomenės supratimą apie edukaciją ir pateikė nematytus pasauliui atradimus. Martynas Liuteris, vienas iš reformacijos tėvų, atvėrė visuomenei Švento Rašto pažinimo gelmes, išversdamas raštus į valstybinę kalbą. Skatino kiekvieną iš mūsų ieškoti Dievo pažinimo skaitant Jo žodį. Galime užduoti klausimą sau: „Ar krikščionys mokslininkai daro įtaką visuomenei per mokslo pažinimą, ar universitetas yra vieta kur galime keistis idėjomis?“. Pranešėjas kviečia atsigręžti ir pažvelgti į pamatus, ant kurių buvo pastatytas universitetas, vietą, kur krikščionys žadino visuomenę siekti mokslo žinių ir pažinimo.

Pažvelkime į Bibliją ir tikėjimo tėvų pavyzdžius. Didžiausias pasaulio miestas Babilonas - mokslo ir kultūros centras. Jauni, nepriekaištingos reputacijos ir išvaizdos izraelitai buvo atrinkti mokintis bei tarnauti karaliaus rūmuose. Tai buvo senojo pasaulio užuomazga į pirmąjį universitetą. Jaunuoliai buvo mokomi kalbų, Babilono literatūros. Viskas turėjo kainą. Monarchinis rėžimas įspraudė jaunuolius į rėmus, spaudė atsisakyti savo tikėjimo šaknų ir pašaukimo. Galime įžvelgti panašumo šiandienos visuomenėje – universitete, krikščionių pastatytoje institucijoje, jau dabar susiduriama su draudimais išpažinti tikėjimą. Dievo žmonės turėjo atremti pasipriešinimą bei išstovėti tiesoje. Nenusilenkti stabams ir kitoms to laikmečio filosofijoms. Danielius buvo įmestas į mirties nasrus, kadangi laikėsi savo įsitikinimų. Nepaisant mirties nuosprendžio, Dievas jį išgelbėjo.

„Tada karalius įsakė atvesti Danielių ir įmesti jį į liūtų duobę. Ir karalius tarė Danieliui: „Tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, išgelbės tave!“ Buvo atgabentas akmuo ir užristas ant duobės angos. Karalius jį užantspaudavo savo ir didžiūnų žiedais, kad nuosprendis Danieliui nebūtų pakeistas. Po to karalius grįžo į savo rūmus ir praleido naktį pasninkaudamas. Jis nepasikvietė muzikantų ir nemiegojo visą naktį. Auštant karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų duobės. Artėdamas prie duobės, jis šaukė verksmingu balsu: „Danieliau! Gyvojo Dievo tarne! Ar tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, galėjo tave išgelbėti iš liūtų?“ Danielius atsiliepė: „Karaliau, gyvuok per amžius! Mano Dievas atsiuntė angelą, kuris užčiaupė liūtų nasrus, ir jie nesužeidė manęs, nes Jo akivaizdoje buvau nekaltas. Taip pat ir tau, karaliau, nepadariau jokio nusikaltimo“. Karalius labai apsidžiaugė ir įsakė ištraukti Danielių iš duobės. Danielių ištraukus iš duobės, nebuvo rasta ant jo jokio sužeidimo, nes jis tikėjo savo Dievu. Karalius įsakė atvesti anuos vyrus, kurie įskundė Danielių, ir įmesti į liūtų duobę juos, jų vaikus ir žmonas. Dar nepasiekę duobės dugno, jie buvo liūtų pačiupti ir jų kaulai buvo sutriuškinti.“(Dan 6, 16-24).

Danieliaus ištikimi draugai taip pat pakliuvo į mirties pavojų. Nepakluso Nebukadnecaro II įsakymui, nenusilenkė auksinei statulai ir buvo įmesti į degančią krosnį. Jie išstovėjo tiesoje ir paliudijo visai tautai Dievo didybę. „Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atsakė: „Mums nėra reikalo atsakyti į klausimą. Jeigu taip padarysi, tai mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies ir Jis išgelbės mus iš tavo rankos! O jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią pastatydinai, negarbinsime!“  Nebukadnecaras be galo supyko, jo veido išraiška pasikeitė. Jis įsakė pakūrenti krosnį septynis kartus karščiau, kaip yra įprasta. Patiems stipriausiems savo kariuomenės vyrams liepė surišti Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą ir juos įmesti į liepsnojančią krosnį. Tuojau tie vyrai su visa apranga: su apsiaustais, kelnėmis, kepurėmis bei kitais drabužiais buvo surišti ir įmesti į liepsnojančią krosnį. Kadangi karaliaus griežtu įsakymu krosnis buvo nepaprastai pakūrenta, vyrus, kurie įmetė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą, užmušė ugnies liepsna, o Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas įkrito surišti į liepsnas. Karalius Nebukadnecaras nustebęs skubiai atsikėlė ir klausė savo patarėjų: „Ar ne tris vyrus įmetėme surištus į ugnį?“ Jie atsakė karaliui: „Tikrai taip, karaliau!“. Jis tarė: „Aš matau keturis laisvus vyrus, vaikščiojančius ugnyje! Jiems ugnis nekenkia, o ketvirtasis atrodo kaip Dievo sūnus!“. Nebukadnecaras, priėjęs prie degančios krosnies angos, tarė: „Šadrachai, Mešachai ir Abed Negai, aukščiausiojo Dievo tarnai, išeikite!“ Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas išėjo iš krosnies. Susirinkę kunigaikščiai, valdovai, valdytojai ir karaliaus patarėjai matė, kad ugnis neturėjo galios jų kūnams. Jų galvos plaukai nebuvo apsvilę, nė apsiaustai apdegę, net dūmų kvapo nesijautė.  Karalius Nebukadnecaras tarė: „Palaimintas Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievas, kuris atsiuntė angelą ir išgelbėjo savo tarnus, pasitikėjusius Juo. Jie sulaužė karaliaus įsakymą ir atidavė savo kūnus, kad netarnautų ir negarbintų kito dievo, išskyrus savąjį Dievą.“ (Dan 3, 16-28).

Apaštalui Pauliui teko širdimi ir protu grumtis su žydais ir graikų filosofais. „Kiekvieną sabatą Paulius kalbėdavo sinagogoje, įtikinėdamas žydus ir graikus.“ (Apd 18, 4); „Belaukdamas Atėnuose jų atvykstant ir matydamas pilną miestą stabų, Paulius dvasioje netvėrė pykčiu. Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir pamaldžiaisiais, o aikštėje kasdien su tais, kurie ten būdavo. Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: „Ką šis plepys nori pasakyti?“ O kiti: „Atrodo, kad jis svetimų demonų skelbėjas“. Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą. Jie paėmė, nusivedė jį į Areopagą ir tarė jam: „Ar galėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? Nes tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų“. Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai leisdavo laiką ne kaip kitaip, o tik pasakodami arba klausydami ką nors nauja. Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: „Atėnų vyrai, matau, kad jūs visais atžvilgiais labai religingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’. Taigi Tą, kurį nepažindami garbinate, aš jums ir skelbiu. Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose  ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame kilę iš Jo’. Todėl, būdami dieviškos kilmės, neturime manyti, jog Dievybė yra panaši į auksą, sidabrą ar akmenį, įgavusį pavidalą žmogaus sumanymų ir sugebėjimų dėka. Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti, nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių“. Išgirdę apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė šaipytis, o kiti sakė: „Apie tai tavęs paklausysime kitą kartą“. Šitaip Paulius paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie vyrai prisidėjo prie jo ir įtikėjo. Iš jų Dionizas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai“ (Apd 17, 16-34).

Apolas, uolus įtikėjęs žydas, remdamasis šventaisiais raštais tautiečius įtikinėjo, kaip skaitome Apaštalų darbuose užrašytose istorijose, jog Jėzus yra išpranašautas Mesijas. „Vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš Aleksandrijos, iškalbingas ir puikiai išmanantis Raštus vyras, atvyko į Efezą. Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio ir, degdamas dvasia, kalbėjo ir uoliai mokė apie Viešpatį, nors tepažinojo Jono krikštą. Jis ėmė drąsiai skelbti sinagogoje. Išgirdę jį, Priscilė ir Akvilas pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią. Kai jis panoro vykti į Achają, broliai parašė mokiniams, ragindami jį priimti. Nuvykęs tenai, jis buvo labai naudingas per malonę įtikėjusiesiems.” Mat jis viešumoje smarkiai sukirsdavo žydus, iš Raštų įrodydamas Jėzų esant Kristų“ (Apd 18, 24-28).

Matome, jog liudijant Kristų reikia drąsos žengti tikėjimo žingsnį. Kaip užrašė apaštalas Petras, turime visada būti pasiruošę kalbėti apie esančią išgelbėjimo viltį. „Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai, turėdami tyrą sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti.“ (1 Pt 3, 15).

Prof. Ross H. McKenzie kviečia kiekvieną iš mūsų apsišarvuoti Dievo ginkluote ir su meile pakilti skelbti tiesą. Teologija bei apologetika yra aktuali, reikalinga, gebanti atsakyti į klausimus, į kuriuos kitos disciplinos neturi atsakymo. Dėka šio amžiaus akademikų, kaip prof. Alvin Plantinga, prof. John Lennox, prof. Alister McGrath, prof. John Polkinghorne, prof. Francis S. Collins, dr. William Lane Craig pastarąjį dešimtmetį akademikų krikščionių parašyti darbai vėl randa vietą universitetų bibliotekų lentynose. Garsių Oxford ar Cambridge universitetų leidyklos gausiai spausdina krikščionių mokslininkų darbus.

Taigi, būkime ryžtingi ieškodami atsakymų į didžiuosius žmonijos klausimus, nenusiminkime! Studijuokime Šventuosius Raštus, uoliai siekime Dievo pažinimo neabejodami, jog visatos kūrėjas Jėzus Kristus yra paruošęs atsakymus tobulu metu.

Video nuoroda į pranešimą „Universitetas šiandien“ 

Ričardas

Atgal <--- 3 diena 

Bus daugiau